Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės G. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1941-924/2014 pagal D. K. ieškinį atsakovei G. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei G. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.

Su ieškiniu ieškovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnametės dukters E. K., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu ir priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnametei dukrai E. K. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350 Lt nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išlaikymo lėšų tvarkytoju paskiriant ieškovą. Prašymą grindė aplinkybe, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai. Nurodė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl E. K. seksualinio prievartavimo. Tai rodo, kad atsakovė netinkamai įgyvendina tėvų valdžią, auklėja vaikus ir juos prižiūri.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

De facto nustatyta atsakovės kaltė dėl susiklosčiusios situacijos, taip iš esmės išsprendžiant ginčą iš esmės. Ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas, įvykis nėra visiškai ištirtas, visos aplinkybės dar tik nustatinėjamos. Byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovė savo teises įgyvendina priešingai vaiko interesams.

Nesiaiškinta, ar yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių iki teismo sprendimo priėmimo, gali būti pažeisti nepilnamečio vaiko interesai. Byloje esantys duomenys nepatvirtino tokių aplinkybių buvimo.

Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovautasi tik ieškovo nurodytomis aplinkybėmis ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada Nr. 19-6-20, kurioje nurodyta, kad rekomenduojama teismui taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Šioje išvadoje nepagrįstai atsakovės šeima įvardinta kaip probleminė, šiam teiginiui pagrįsti nėra pateikta jokių duomenų. Nenurodyta, kokios atsakovės šeimoje esančios problemos leidžia daryti išvadą, kad gyvenamojoje aplinkoje vaikams (konkrečiu atveju dukrai E. K.) būtų nesaugu augti ir vystytis. Minėta išvada yra nemotyvuota, neįsigilinta į faktinę situaciją. Aplinkybė, kad atsakovė pati 2013 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, prašydama išrašyti vaikams E. ir R. nukreipimus psichologo konsultacijoms dėl 2013 m. lapkričio 25 d. sūnaus R. netinkamo elgesio su seserimi E., apie šį įvykį pranešė policijai, rodo, kad ji iš karto ėmėsi atitinkamų veiksmų, kad nepilnametės dukters E. interesai nebūtų pažeidžiami ir būtų apginti. Minėtoje išvadoje nėra konstatuota, jog atsakovė nesirūpina dukra, jog jai nėra užtikrintos tinkamos buities ir gyvenimo sąlygos. Atsakovė yra dirbanti, gaunanti stabilias pajamas, gyvena nuomojamame 3 kambarių su visais patogumais ir atskira virtuve bute. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė gali užtikrinti dukrai tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas.

Nepagrįstai akcentuotas pradėtas ikiteisminis tyrimas sūnaus R. atžvilgiu dėl galimo sesers seksualinio prievartavimo, koncentruotasi tik į įvykusį įvykį, neatsižvelgiant į kitų aplinkybių visumą, šiuo metu esamą situaciją, neanalizuota ir nevertinta, ar šiuo metu būtų nesaugu ir kenksminga mergaitei augti su atsakove.

Formaliai įvertinta aplinkybė, kad sūnus R. šiuo metu gyvena pas atsakovės tėvus ir gyvens ten neribotą laiką, kol bus ištirtos visos įvykio detalės ir aplinkybės. Išvada, kad R. K. gali bet kada grįžti į atsakovės namus, pagrįsta prielaidomis. Atsakovė svarsto ir galimybę sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu. Kadangi vaikai gyvena atskirai, šiuo metu atsakovės namuose dukrai sudarytos saugios gyvenimo sąlygos.

Nevertinta, kad atsakovė dėl savo elgesio su vaikais niekada nėra gavusi jokių skundų, visuomet tinkamai rūpinosi savo vaikais. Nebuvo paneigta, kad įvykis su atsakovės nepilnamečiu sūnumi ir dukra buvo vienkartinis.

Nepagrįsta išvada, kad mergaitės noras šiuo metu gyventi su tėvu labiausiai atitiktų paties vaiko interesus, netinkamai vertinta vaiko išreikšta nuomonė. Mergaitei yra (duomenys neskelbtini) metai, ji dar nėra pakankamai fiziškai ir emociškai subrendusi, jos nuomonė dažnai kinta, atsižvelgiant į susiklosčiusią momentinę situaciją. Mergaitės apsisprendimas pas kurį iš tėvų ji šiuo metu nori gyventi nėra tvirtas, įtakotas subjektyvių aplinkybių. Atsakovė negali dukrai skirti tiek laiko, kiek ji norėtų, nes atsakovė augina ir auklėja dar tris nepilnamečius vaikus, kuriems taip pat reikia jos globos, rūpesčio ir dėmesio. Atsakovė yra dirbanti, jai tenka visa buitis, kasdieninė vaikų priežiūra. Ieškovas su dukra dažniausiai būna tik savaitgaliais, todėl jis gali vaikui suteikti daugiau momentinio dėmesio. Šios aplinkybės patvirtina, kad vaikas neturi tvirtos motyvacijos dėl gyvenimo pas tėvą ir tik dėl susiklosčiusių momentinių aplinkybių išreiškė norą „labiau gyventi pas tėtį“, nenurodydamas konkrečių priežasčių ir motyvų.

Nevertinta, ar ieškovas gali suteikti mergaitei saugią aplinką gyventi ir vystytis. Apsiribota tik aplinkybe, jog ieškovas dukrai gali suteikti tinkamą gyvenamąjį būstą, turi stabilias pajamas, iš kurių gali išlaikyti dukrą. Nevertinta ieškovo asmenybė, jo charakterio savybės, turimos priklausomybės ir polinkis į agresiją. Neįvertinta, jog ieškovas šalių dukters akivaizdoje, būdamas neblaivus, vartojo smurtą prieš jos brolius, pati dukra buvo išsigandusi dėl tokio tėvo elgesio. Atsakovė atsiliepime buvo nurodžiusi, kad ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl mažamečio sužalojimo, buvo nustatyta, jog įvykio metu (2009 m. balandžio 11 d.) ieškovas grįžo į namus apsvaigęs, vaikus išvadino necenzūriniais žodžiais, sudavė sūnui R. per galvą. Įtariamuoju apklaustas ieškovas prisipažino padaręs inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Ši aplinkybė liko neįvertinta. Kadangi ieškovas yra agresyvus, elgiasi neadekvačiai, linkęs smurtauti ir vartoti alkoholį, yra neprognozuojamas ir ūmaus charakterio, nepilnametei dukrai būtų nesaugu su juo. Ieškovas yra ne kartą baustas už girtavimą viešoje vietoje, baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą ir kt. Atsakovės žiniomis, ieškovas yra gydęsis VšĮ Kauno klinikų psichiatrijos skyriuje. Teismas neišreikalavo duomenų šioms atsakovės nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, taip pat nevertino atsakovės pateiktų fotonuotraukų, kuriose matyti, kaip ieškovas, būdamas visiškai neblaivus, be sąmonės guli šalių namuose.

Netinkamai vertinti atsakovės mergaitei pasakyti žodžiai, kad jei ji gyventų pas mamą, galėtų su tėčiu susitikti bet kada, tačiau jei gyvens su tėčiu, tai pas mamą galės atvažiuoti tik kartą per mėnesį. Atsakovės išreikšta nuomonė negali būti laikoma vaiko nuteikinėjimu prieš tėvą, įtakos jai darymu, nes tai buvo tik ieškovo atsakovei išsakytų grasinimų, kad ji nebegalės matytis su dukra, pasekmė.

Nepagrįsta išvada, kad vaikui ypatingai trūksta bendravimo su tėvais. Ši išvada padaryta remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta nepilna medžiaga. Atsakovė niekada neribojo dukters ir tėvo bendravimo, pats ieškovas ne visada išreikšdavo norą matytis ir bendrauti su dukra.

Kadangi atsakovė nesutinka dėl nepilnametės dukters laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, ji taip pat nesutinka su teismo priteistu laikinu išlaikymu dukrai.

Prašo panaikinti nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Abi šalys pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti ir vertinami pirmosios instancijos teisme sprendžiant prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantė pateikia Kauno apygardos prokuratūrai adresuoto prašymo nekeisti R. K. paskirtos kardomosios priemonės sąlygų ir palikti galioti 2014 m. vasario 4 d. nutarimą kopiją, ieškovas – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. kovo 14 d. rašto Nr. 19-2-885, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarties ir Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 27 d. nutarimo (KT-23872-13) pakeisti kardomosios priemonės sąlygas kopijas. Šalys įrodymų nepateikė anksčiau, nes jais nedisponavo, kadangi jie buvo paruošti ir gauti tik po skundžiamos teismo nutarties priėmimo. Įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes bei bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus duomenis, kurie gali būti svarbūs tinkamam bylos išnagrinėjimui.

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos nepilnametės dukters gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo ir laikino išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo – taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, 2014 m. sausio 21 d. nutartimi patenkinęs ieškovo prašymą ir pritaikęs CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai pritaikė paminėtas teisės normas.

Laikinoji apsauga – šalių dukters gyvenamosios vietos kartu su tėvu iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1941-924/2014 įsiteisėjimo nustatymas – nepilnametei šalių dukrai buvo paskirta, atsižvelgus į aplinkybes, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo šalių dukters seksualinio prievartavimo, šalių nepilnametė dukra išreiškė norą gyventi su ieškovu, nėra duomenų, kad ieškovas netinkamai elgtųsi nepilnametės dukters atžvilgiu ar netinkamai atstovautų jos interesus.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu dėl atsakovės kaltės de facto nustatymo ir ginčo iš esmės išsprendimo. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Byloje yra duomenų, kad yra priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje (dėl mažametės E. K. seksualinio prievartavimo). Nors atsakovė teigia, kad ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas, įvykis nėra visiškai ištirtas, visos aplinkybės dar tik nustatinėjamos, tačiau ji patvirtina sūnaus R. K. netinkamo elgesio su seserimi E. K. faktą, pati nurodo, kad apie šį įvykį pranešė policijai, atskyrė vaikus. Šios aplinkybės patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. sausio 13 d. išvadą apie disfunkcinius santykius G. K. šeimoje. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad, esant bent menkiausioms abejonėms, būtina imtis priemonių užtikrinti vaikui saugią aplinką. Nepilnametės E. K. gyvenimas su atsakove namuose, kuriuose jos atžvilgiu galbūt buvo padaryta nusikalstama veika ir kuriuose gali apsilankyti nusikalstamą veiką jos atžvilgiu galbūt įvykdęs R. K., negali būti pripažįstamas labiau atitinkančiu vaiko interesus nei jos gyvenimas su tėvu. Aplinkybės, kad įvykis su atsakovės nepilnamečiu sūnumi ir dukra galbūt buvo vienkartinis, iki nurodyto įvykio atsakovė tinkamai rūpinosi vaikais, nepaneigia fakto, kad šalių nepilnametei dukrai šiuo metu yra nesaugu gyventi atsakovės namuose. Tai patvirtina ir Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 27 d. nutarimas pakeisti kardomosios priemonės sąlygas Nr. (KT-23872-13), kuriuo R. K. panaikintas įpareigojimas nesilankyti bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jis įpareigotas neišvykti iš gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė pateikė prašymo Kauno apygardos prokuratūrai kopiją, kuriuo ji prašo nekeisti kardomosios priemonės sąlygų, tačiau byloje nėra įrodymų, jog šis jos prašymas buvo patenkintas. Netgi esant patenkintam atsakovės prašymui, nurodyta aplinkybė įrodo, jog, šalių nepilnametei dukrai gyvenant su atsakove, išlieka jos ir R. K. susitikimų grėsmė, o tai gali sukelti E. K. emocinius išgyvenimus, padaryti psichologinę žalą. Pažymėtina, kad atsakovė yra ir R. K., ir E. K. motina, todėl ji gali neobjektyviai vertinti vieno vaiko kitam vaikui keliamą grėsmę. Atsakovės pasvarstymai apie sūnaus gyvenamosios vietos nustatymą su tėvu nepagrįsti įrodymais, be to, šioje svarstymų stadijoje atsakovės gyvenamoji aplinka negali būti pripažįstama saugia jos dukteriai E. K.

Apeliantė teigia, jog jos šeima Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. sausio 13 d. išvadoje Nr. 19-6-20 nepagrįstai įvardinta kaip probleminė. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius šią išvadą grindė disfunkciniais santykiais atsakovės šeimoje, nesutarimais tarp motinos ir jos tėvų, aplinkybe, kad nuo 2013 m. spalio 29 d. šeimai buvo teikiamos bendrosios socialinės paslaugos, nuo 2012 m. lapkričio mėn. skirtos socialinės priežiūros paslaugos. Dėl to nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiu dėl nemotyvuotos išvados. Aplinkybė, kad atsakovė gali užtikrinti dukteriai tinkamas buities sąlygas, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi šiuo atveju prioritetas teiktinas emociškai ir psichologiškai saugesnės aplinkos šalių dukteriai užtikrinimui. Be to, iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. sausio 13 d. išvados Nr. 19-6-20 duomenų matyti, kad ieškovo gyvenamoji aplinka yra tinkama gyventi vaikui ir neprieštarauja jo interesams.

Laikinoji apsaugos priemonė – šalių dukters gyvenamosios vietos kartu su tėvu iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1941-924/2014 įsiteisėjimo nustatymas – buvo pritaikyta atsižvelgus ne tik į šalių dukters nuomonę, bet ir kitas šio klausimo išnagrinėjimui svarbias aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu dėl netvirto mergaitės apsisprendimo šiuo metu gyventi su tėvu.

Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių duomenų apie ieškovo netinkamą elgesį su šalių nepilnamete dukra ar įrodymų, kad gyvenimas su tėvu darytų jai neigiamą įtaką. Atsakovė nepateikė įrodymų atskirojo skundo argumentams apie ieškovo netinkamą rūpinimąsi šalių nepilnamete dukra pagrįsti. Atsakovės argumentai dėl ieškovo asmenybės, jo charakterio savybių išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl jų nepasisako. Dėl tos pačios priežasties nevertintini atsakovės argumentai dėl nepagrįstai konstatuoto vaiko bendravimo su tėvais trūkumo, pažymint, kad šios aplinkybės konstatuotos Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. sausio 13 d. išvadoje Nr. 19-6-20 ir 2014 m. sausio 20 d. išvadoje Nr. 19-6-33.

Atsakovės mergaitei pasakyti žodžiai, kad jei ji gyventų pas mamą, galėtų su tėčiu susitikti bet kada, tačiau jei gyvens su tėčiu, tai pas mamą galės atvažiuoti tik kartą per mėnesį, pagrįstai įvertinti kaip siekis suformuoti vaiko nuomonę. (duomenys neskelbtini) metų vaikui dėl jo suvokimo ypatumų ir mąstymo ribotumo nuomonė tokiu būdu negali būti reiškiama, nepaisant aplinkybių, kuriomis ji buvo išsakyta. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįstas atmestinas atsakovės argumentas, kad jos išreikšta nuomonė tebuvo ieškovo atsakovei išsakytų grasinimų, kad ji nebegalės matytis su dukra, pasekmė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus tikslus, negali varžyti asmens labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioms principinėms nuostatoms nenusižengė, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas, prioritetiniais pripažįstant nepilnamečio vaiko interesus ir užkertant kelią tolimesniam galimam jo teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui. Pirmosios instancijos teismas, gindamas vaiko interesus gyventi saugioje, stabilioje aplinkoje, tinkamai išsprendė laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų – taikymo klausimą ir nepažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų. Aplinkybę, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka vaiko ir šalių interesus patvirtina ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. sausio 13 d. išvada Nr. 19-6-20. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrimos nutarties dalis, kuria pritaikyta laikinoji apsauga – šalių dukters gyvenamosios vietos kartu su tėvu iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1941-924/2014 įsiteisėjimo nustatymas – nekeistina.

Atsakovė nenurodė argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria iš jos priteistas laikinas išlaikymas nepilnametei dukrai, neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl ši nutarties dalis taip pat nekeistina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį.