- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-27
- Bylos Nr.
- 1A-559-511-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00149-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis (pirm.), Evaldas Vanagas, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- M. Š., Ž. Ž.
- Kategorijos
- 1.1.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.4.1Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str. 1 d.)
- 2.4.6Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio,
gynėjams advokatams J. S., M. B.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato M. B. ir nuteistojo M. Š. gynėjo advokato J. S. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-05-24 nuosprendžio, kuriuo M. Š. pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, Ž. Ž. pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Priteista iš Ž. Ž. ir M. Š. solidariai atlyginti D. Č. 13500 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Š. ir Ž. Ž. 2012 m. kovo 24 d. apie 21 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), A. M. priklausančiame bute(duomenys neskelbtini), kambaryje, M. Š. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdami kartu, Ž. Ž. sudavė vieną kartą kumsčiu D. Č. į kairią akį voko srityje, M. Š. taip pat sudavė vieną smūgį D. Č. į kairę akį voko srityje, taip bendrais veiksmais padarė D. Č. muštinę žaizdą kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvą obuolio jungtinėje, odenos plyšimą, trauminį rainelės ir stiklakūnio iškritimą, tinklainės plyšimą ir atšokimą, tuo tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. Č. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo M. Š. gynėjas advokatas J. S. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį – perkvalifikavus M. Š. veiką pagal BK 140 str. 1d., sumažinti paskirtos bausmės dydį ir sumažinti priteistos neturtinės žalos sumą. Nurodo, kad A. B. parodymai prieštaringi, tačiau teismas prieštaravimų nepašalino, be jokių motyvų padarė prielaidą, kad ji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus. Teismas netinkamai vertino G. Š. parodymus, kur ji nurodė, kad „Po to kai M. Š. papurtė D. Č. ji D. Č. veide sužalojimų nematė“. D. Č. sužalojimą iššaukė paties nukentėjusiojo veiksmai - jis pats išvadindamas baliaus dalyvius "gaidžiais", kas asmenims, kurie anksčiau buvo teisti, tarp jų ir M. Š., buvo labai didelis įžeidimas, grasino visus papjauti. Dėl to M. Š., norėdamas nutraukti D. Č. įžeidinėjimus ir grasinimus, panaudojo prievartą - sudavė sugniaužtu kumščiu į D. Č. dantis ir prasikirto krumplį. M. Š. ėmė pykinti, jis išėjo iš kambario ir, kas toliau vyko nematė. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad M. Š. parodymai yra iš dalies prieštaringi. M. Š. nuo pat pradžių nurodė tik jam vienam žinomą aplinkybę apie krumplio susižalojimą į D. Č. dantis. Tai rodo, kad M. Š. tiek ikiteisminiame tyrime tiek teisme buvo nuoširdus ir padėjo išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes. M. Š. veika dėl D. Č. suduoto smūgio turi būti kvalifikuojama pagal K 140 str. 1 d. Vertinant žalos dydį, turėjo būti atsižvelgta, jog D. Č. išsakyti įžeidinėjimai, grasinimai išprovokavo didelį susijaudinimą kitiems asmenims, tarp jų ir M. Š., žalai atsirasti turėjo įtakos D. Č. didelis neatsargumas.
Apeliaciniu skundu nuteistojo Ž. Ž. gynėjas advokatas M. B. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir Ž. Ž. išteisinti. Nurodo, kad netirdamas koks D. Č. smūgių skaičius buvo suduotas ir nevertindamas nukentėjusiojo D. Č. parodymų, pirmosios instancijos teismas pažeidė savo pareigą imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, užtikrinant kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.) bei nesilaikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių (BPK 20 str., 276 str.). Teigia, kad Ž. Ž. nurodė, jog minimoje situacijoje jis matė tik vieną D. Č. suduotą smūgį ir šį smūgį sudavė M. Š.. M. Š. teismo posėdžio metu nurodė, jog prieš suduodamas smūgį D. Č. jis matė D. Č. veidą ir aiškiai matė, jog veidas nebuvo kruvinas. Taigi galimybė, kad prieš M. Š. smūgį suduodant, prieš tai smūgį D. Č. jau buvo sudavęs Ž. Ž., yra visiškai atmestina. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus komisinės ekspertizės akte nurodyta, jog sužalojimai D. Č. padaryti mažiausiai vieno trauminio poveikio pasėkoje, t.y. absoliučiai neatmetama galimybė, jog šie sužalojimai padaryti vieno trauminio poveikio pasėkoje. Nurodo, jog reikia vadovautis G. Š. teismo posėdžio metu duotais parodymais ir negalima remtis tais liudytojos parodymais, kuriuos ji pati įvardijo kaip melagystę, t.y. duotais ikiteisminio tyrimo metu. D. Č., apart kairės akies sužalojimo, daugiau jokių sužalojimų nebuvo nustatyta, todėl visiškai neįtikėtina, jog tiek Ž. Ž., tiek M. Š. galėjo suduoti D. Č. po kelis smūgius ir visus šiuos smūgius pataikyti būtent į kairę akį.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo skundus tenkinti, prokuroras- atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis pagal BK 135 str. 1 d. pripažino nuteistuosius M. Š. ir Ž. Ž. kaltais dėl D. Č. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nuosprendyje išdėstyta išsami įrodymų analizė, jų vertinimas ir teismo motyvai, kodėl teismas rėmėsi vienais įrodymais ir jais grindė savo išvadas, bei, kodėl teismas atmetė kitus įrodymus. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei motyvais sutinka ir jų dar kartą nekartoja. Gynėjai apeliaciniuose skunduose nurodė iš esmės tapačius gynybos argumentus, kuriuos buvo pateikę teismui bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu ir skundžiamame nuosprendyje į juos motyvuotai ir argumentuotai atsakyta.
M. Š. gynėjo skundo esmę sudaro tai, jog gynėjo nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad jo ginamasis M. Š. įvykio metu sudavė D. Č. į veidą, tačiau pataikė ne į akį, bet į dantis, todėl už sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį akies sužalojimu, M. Š. neturi atsakyti.
Ž. Ž. gynėjo skundo esmę sudaro tai, jog jo ginamasis D. Č. smūgių nesudavė, todėl veikos, už kurią nuteistas, Ž. Ž. nepadarė.
Šie gynėjų argumentai nepagrįsti.
Byloje neginčytinai nustatyta, jog D. Č. įvykio metu į veidą sudavė abu nuteistieji. Tą patvirtino liudytoja A. B.. Kad D. Č. sudavė į veidą M. Š., parodė nuteistasis Ž. Ž., taip pat ir pats nuteistasis M. Š.. A. B. parodymus dėl Ž. Ž. smūgiavimo nukentėjusiajam į veidą, taip pat atitinka liudytojos M. Š. apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokolų duomenys.
Teisėjų kolegija nesutinka su abiejų skundų argumentais, kad liudytojų A. B. ir G. Š. parodymus teismas įvertino neteisingai.
Liudytoja A. B. teismo posėdyje parodė, jog nukentėjusiajam ėmus įžeidinėti bute buvusius asmenis ir jiems grasinti, Ž. Ž. nukentėjusiajam smogė du kartus į veidą, dėl to nukentėjusiajam paakyje ėmė bėgti kraujas, po to nukentėjusiajam į veidą du kartus sudavė M. Š..
Nors pirmojoje apklausoje A. B. parodė, jog nukentėjusiajam smūgiavo tik Ž. Ž. ( T.1, b.l. 69-70), tačiau vėliau, tiek papildomoje apklausoje ( T. 1, b.l. 71), tiek parodymų patikrinimo metu ( T.1, b.l. 72-78), tiek akistatoje su G. Š. ( T. 1 , b.l. 95-96) ji parodė, jog po Ž. Ž. nukentėjusiajam smūgius į veidą sudavė ir M. Š., t.y., analogiškai parodymams, jos duotiems teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja A. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog pačius pirminius paaiškinimus ji davė gydydamasi ligoninėje, todėl pastarieji jos parodymai nėra tikslūs bei patvirtino, jog teisiamojo posėdžio metu davė teisingus parodymus. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi A. B. teisme duotais parodymais, nes jie iš esmės atitinka kitus byloje esančius įrodymus, įvertinus dar ir tai, jog įvykio metu sudavęs nukentėjusiajam į veidą pripažino ir pats M. Š., nors ir teigdamas, kad akies D. Č. jis nesužalojo.
Liudytojos A. B. parodymus, jog nukentėjusiajam D. Č. smūgius į veidą sudavė Ž. Ž., atitinka liudytojos G. Š. ikiteisminio apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokolų duomenys, kur ji parodė, jog Ž. Ž. sudavė smūgį D. Č. į veidą. Po Ž. Ž. smūgio D. Č. veidas buvo kruvinas ir liudytojai atrodė, jog žaizda buvo ties kairiąja akimi ( T.1. b.l. 88-89). Liudytoja šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ( T.1, b.l. 90-91), taip pat akistatoje su A. B. ( T. 1, b.l. 95-96). Teismo posėdyje G. Š. parodė, jog M. Š. D. Č. tik papurtė, prašė jo išeiti, po to abu nuteistieji jį išvedė pro duris, jog ikiteisminio tyrimo metu ji melavusi, kad Ž. Ž. smūgiavo į veidą D. Č., nes taip sakyti vertė tyrėja, tačiau teismas pagrįstai šiuos G. Š. parodymus įvertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Liudytoja A. L. parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant G. Š., pastaroji parodymus davė niekieno neverčiama. Be to, pagal G. Š. teismo posėdyje duotus parodymus šio įvykio metu D. Č. smūgių iš viso niekas nesudavė ir nukentėjusysis sužalotas nebuvo, kas aiškiai prieštarauja kitiems bylos duomenims.
BK 135 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.
Teismo medicinos ekspertų nustatyta, jog D. Č. nustatyti sužalojimai - muštinė žaizda kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvos obuolio junginėje, odenos plyšimas, trauminis rainelės ir stiklakūnio iškritimas, tinklainės plyšimas ir atšokimas- susiformavo nuo ne mažiau kaip vieno trauminio poveikio, D. Č. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl regėjimo netekimo kaire akimi.
Pažymėtina, jog tokios ekspertų išvados nepaneigia galimybės, jog sunkus sveikatos sutrikdymas D. Č. galėjo būti padarytas ne vienu, o keliais smūgiais, be to, kvalifikuojant nuteistųjų viekas atsižvelgtina ir į šias aplinkybes.
Teismas nustatė, jog M. Š. ir Ž. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą D. Č. padarė veikdami bendrininkų grupėje. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sunkus kūno sužalojimas laikomas padarytu bendrininkų grupės ( BK 25 str. 2 d.), kai bent du asmenys yra šio nusikaltimo vykdytojai. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai, bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo procese, visi jie yra šio nusikaltimo vykdytojai. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 str. 1 d. numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tai yra tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą, arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 135 str. 1 d. atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese.
Byloje nustatyta, jog M. Š. ir Ž. Ž., kiekvienas įvykio metu kumščiais sudavė nukentėjusiajam D. Č. į galvą (veido sritį), t.y., abu veikdami tokiu būdu nekonkretizuodami suvokė veikos savo pavojingumą ir galimas pasekmes, nes smūgiuojant į galvą - gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą, galima sunkiai sutrikdyti sveikatą, o smūgiuojant konkrečiai į veidą, toks suvokimas aiškiai apima ir galimybę sužaloti nukentėjusiajam akį, tačiau nuteistuosius tenkino bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Tokiu būdu jie abu veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. A. B. parodymai patvirtina, jog Ž. Ž. sudavus smūgį nukentėjusiajam D. Č. į veidą, matėsi kraujavimas nukentėjusiojo akies srityje tačiau, nepaisant šios aplinkybės, po to smūgį į D. Č. veidą sudavė dar ir M. Š.. Tai reiškia, jog M. Š. šiais veiksmais pritarė tiek Ž. Ž. veiksmams, tiek pasekmėms, apimančioms akies sužalojimą. Todėl už kilusius padarinius atsako abu nuteistieji ir jų abiejų veika kaip bendrininkų pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.
Nors M. Š. gynėjo skunde užsimenama apie aplinkybių, numatytų BK 136 str. buvimą, tačiau pagal BK 136 str. asmuo atsako tuomet, kai sunkiai sužaloja žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Byloje yra duomenys, jog nukentėjusiojo D. Č. elgesys buvo įžeidžiančio ir grasinamo pobūdžio, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad neblaivus M. Š. smūgį D. Č. būtų sudavęs dėl pastarojo veiksmų staiga labai susijaudinęs, nes D. Č. netinkamas elgesys ir konfliktas truko kurį laiką, be to, užgaulaus pobūdžio kreipiniai ir grasinimai buvo išsakyti girtavimo metu reikalaujant išgerti, kas nelaikytina pagrindu kilti staigiam ir dideliam susijaudinimui ir dėl to veiką kvalifikuoti pagal BK 136 str.
Švelninti M. Š. paskirtą bausmę nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas nustatė M. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), bei nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Nuteistasis išsituokęs, nedirbantis. M. Š. padarė sunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, kurio pasekmės nukentėjusiajam - regėjimo viena akimi praradimas - yra sunkios ir negrįžtamos. BK 135 str. 1 d. sankcija už šį nusikaltimą numato laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų. Tokiu būdu M. Š. paskirtoji bausmė - laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams yra artimesnė minimaliai. Iš nuosprendžio ir paskirtos bausmės matyti, jog apylinkės teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, švelninančias M. Š. padėtį, ir bausmę jam skyrė tinkamą.
Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Byloje nustatyta, kad nuteistieji Ž. Ž. ir M. Š. bendrais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą - nukentėjusysis neteko regėjimo viena akimi ir šis sužalojimas ne tik sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir su tuo susijusius nepatogumus, tačiau regėjimas viena akimi nukentėjusiajam yra prarastas ir išliks visam gyvenimui. Atsižvelgus ir į paties nukentėjusiojo vaidmenį šiame įvykyje, jam priteista 13500 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma (teismui atsižvelgus į valstybės išmokėtą avansu sumą) nėra per didelė. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad D. Č. pats išprovokavo konfliktą ir pats netinkamai elgdamasis sukėlė riziką žalai atsirasti, todėl ieškinį tenkino dalinai. Pakartotinai atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir tuo pagrindu labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.
Kadangi skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato M. B. ir nuteistojo M. Š. gynėjo advokato J. S. apeliacinius skundus atmesti.