Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad palaiko Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime išdėstytus argumentus.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Skundas atmestinas.

Teismui įvertinus Inspekcijos patikrinimo aktą, surinktus įrodymus, mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų išsamius teisinius argumentus, aiškiai matyti, kad šiuose dokumentuose gana plačiai aptartos mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su Pareiškėjo (jo sutuoktinės) gautomis pajamomis, patirtomis išlaidomis. Todėl teismas, vengdamas pasikartojimų, sutikdamas su Komisijos ir mokesčių administratoriaus teisiniais argumentais, pasisakys dėl sprendimų pagrįstumo, atsižvelgdamas į Pareiškėjo skunde nurodytus teiginius.

Todėl, esant šiai prieštaringai informacijai, nustačius galimą mokesčių vengimo atvejį, t. y. Pareiškėjui nedeklaravus dalies pajamų ir tokiu būdu iškreipiant aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimo tvarką, mokesčių administratoriui atsirado pagrindas konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti įprastine tvarka. Mokesčių administratorius naudojosi leidžiamais informacijos šaltiniais: pareiškėjo pateiktais dokumentais, fizinių asmenų paaiškinimais, automobilių pirkimo-pardavimo sutartimis, bankiniais pavedimais, operatyvių patikrinimų metu gauta informacija ir kt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokestinius ginčus įrodymų instituto aspektu, yra pasisakęs, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatas, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A1-203-2005). Analogiška pozicija dėl įrodinėjimo naštos išreikšta LVAT administracinėje bylojeNr. A11-603/2007, konstatavus, jog „tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų“.

Teismas negali sutikti su Pareiškėjo teiginiais, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Pareiškėjas pats deklaravo ir vykdė individualią prekybos naudotais automobiliais veiklą, t. y. nuo 2007-01-10 iki 2007-07-08 buvo įsigijęs verslo liudijimus veiklai „Variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas“, „Krovininių automobilių mažmeninė prekyba“, o nuo 2007-11-13 iki2008-12-31, nuo 2009-01-01 iki 2010-09-02, nuo 2011-10-20 registravo individualią veiklą „Variklinių transporto priemonių pardavimas“, „Keleivinių variklinių transporto priemonių, įskaitant specialiąsias, mažmeninė prekyba“, „Automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas“. Todėl Pareiškėjo teiginys, kad jis faktiškai vykdė būtent tarpininkavimo veiklą, neatitinka tikrovės, teismas vertina kaip gynybos būdą, norint išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, nes tikrinimo laiku mokesčių administratoriui apie tarpininkavimo paslaugas neužsiminė, apie šių aplinkybių egzistavimą nurodė tik Komisijai ir teismui. Tačiau šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų apskritai nepateikė nei teismui, nei Komisijai, t. y. nepateikė objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Pareiškėjas tik surasdavo ir suvesdavo automobilių pirkėjus ir pardavėjus, o jo atlygį sudarė tik tarpininkavimo mokestis. Teismas laiko, kad mokesčių administratoriaus byloje surinkti įrodymai (iš Pareiškėjo pirkusių automobilius fizinių asmenų paaiškinimai (Komisijos byla, t. 3, b. l. 7-15, 17-25, 29-40, 44, 47-51), jog fiziniai asmenys pinigines sumas už įsigyjamus automobilius pervesdavo į Pareiškėjo (jo sutuoktinės) banko sąskaitas ar perduodavo grynaisiais Pareiškėjui, norimus įsigyti automobilius užsakydavo pas Pareiškėją bei įsigydavo būtent iš Pareiškėjo Lietuvoje. Be to, Pareiškėjas 2012-07-02 paaiškinime (Komisijos byla, 2 t., b. l. 150-152) teigė, kad jis arba Sergejus užsakydavo transportą automobiliams atgabenti iš minėtų užsienio įmonių, automobiliai Pareiškėjo užsakymu buvo atgabenami į (duomenys neskelbtini), ten atvykdavo automobilių pirkėjai, Pareiškėjui arba Sergejui pirkėjai sumokėdavo pinigus už automobilius, po to Pareiškėjo ar firmos „Čeko“ vardu jis surašydavo automobilių pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau jų nėra išsaugojęs, kaip nėra išsaugojęs ir su automobilių atgabenimu susijusių dokumentų. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra pateiktos kelios transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių kopijos (Komisijos byla, 3 t., b. l. 26-28,41-43, 46), taip pat mokesčių administratorius, pasinaudojęs bazės IMIS_Muitinės bendrasis dokumentas duomenimis, surinko informaciją apie Pareiškėjo 2007-2008 metais eksportuotus automobilius, tačiau Pareiškėjas dėl eksportuotų automobilių jokių šių automobilių pirkimo-pardavimo dokumentų nepateikė.

Teismas negali sutikti su Pareiškėjo teiginiais, kad individualios veiklos dokumentai 2009-06-09 buvo pavogti, nes byloje esantis Vilniaus apksrities VPK tyrėjo 2009-06-25 nutarimas (Komisijos byla, 2 t. b. l. 146) paneigia šias aplinkybes. Šiame nutarime nustatyta, kad 2009-06-09 policijoje gautas Pareiškėjo pranešimas, kad 2009-06-07 apie 14 val., (duomenys neskelbtini), iš automobilio „Peugeot 206” valst Nr. (duomenys neskelbtini) dingo dokumentai: automobilio “Peugeot 406 coupe”, identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentai išduoti A. R. vardu bei automobilio „Peugeot 307”, identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), išduoti V. M. vardu. Pareiškėjas policijai paaiškino, kad į policiją kreipėsi tik dėl šio fakto užfiksavimo bei dokumentų atstatymo, niekam pretenzijų neturi. Nutarime aiškiai konstatuota, kad nėra objektyvių duomenų nurodančių, jog buvo padarytas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Kitų aplinkybių (apie dingusius apskaitos dokumentus) šiame nutarime nėra nei nustatyta, nei konstatuota.

Teismas, įvertinęs fizinių asmenų paaiškinimus, laiko, kad Pareiškėjas vykdė naudotų automobilių pardavimo veiklą, šių aplinkybių neneigia ir pats Pareiškėjas, iš kurios gavo individualios veiklos pajamų. Fizinių asmenų paaiškinimuose aiškiai matyti, kad automobilius (ir automobilių detales) įsigijo iš Pareiškėjo, tai patvirtina pateiktos transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių kopijos, informacija apie Pareiškėjo eksportuotus automobilius, taip pat paties Pareiškėjo paaiškinimai. Pareiškėjas automobiliams atgabenti internetu užsakinėjo transportą, su automobilių pirkėjais susitikdavo (duomenys neskelbtini), kur pirkėjai sumokėdavo jam pinigus, savo vardu išrašinėjo automobilių pirkimo-pardavimo dokumentus, taip pat buvo įregistravęs aukščiau nurodyto pobūdžio individualią veiklą, susijusią su transporto priemonių pardavimu. Apklausti asmenys savo paaiškinimuose nepatvirtino, jog būtų mokėję už tarpininkavimą ar sudarę atitinkamas tarpininkavimo sutartis. Teismas kritiškai vertina Pareiškėjo papildomai Komisijai pateiktus fizinių asmenų paaiškinimus (A. K., A. B., L. B., V. K., R. G., V. K., Č. S. ir S. V.), kad Pareiškėjui buvo mokamas tam tikro dydžio komisinis mokestis už tarpininkavimą surandant ir atgabenant automobilius.

Toliau teismas pasisakys dėl Pareiškėjo pateiktų teismui argumentų ir įrodymų šioje byloje. Pareiškėjo pateikti įrodymai dėl savo prieštaringumo negali paneigti mokesčių administratoriaus išvados ginčo klausimu. Pirma, automobilių pirkimo-pardavimo sandoriai su fiziniais asmenimis – A. K., A. B., Č. S. nebuvo sudaryti, mokesčių administratorius patikrinimo metu apskritai jų nevertino, todėl šiame ginče įtakos neturi. Antra, kiti fiziniai asmenys – L. B., V. K., R. G., V. K., S. V. mokesčių administratoriui savo paaiškinimuose apskritai nebuvo nurodę apie Pareiškėjo tarpininkavimą ar tarpininkavimo mokestį, taip pat neteikė jokių paaiškinimų dėl bendravimo ar derėjimosi dėl kainos su automobilių pardavėjais, jie teigė bendravę tik su Pareiškėju ir visus pinigus už įsigytus automobilius pervedė Pareiškėjui, o L. B. 2008 m. pati su Pareiškėju sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (Komisijos byla, t. 3, b. l. 28), nors jos vardu taip pat buvo išrašyta ir Prancūzijos įmonės sąskaita už įsigytą automobilį. Pareiškėjo veiksmai, pateikiant kitokio turinio, nei buvo pateikta mokesčių administratoriui pirminiuose paaiškinimuose, fizinių asmenų teiginiai, teismo vertinami kritiškai, laikytini gynybine pozicija, siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo valstybei. Teismas laiko, kad Pareiškėjo pateikti įrodymai (fizinių asmenų paaiškinimai) nepatvirtina Pareiškėjo vykdomos tarpininkavimo veiklos.

Pareiškėjas teigia, kad apskaičiuojant iš individualios veiklos gautas apmokestinamąsias pajamas, mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti į patirtas išlaidas. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - ir GPMĮ) 6 straipsnio nuostatas, visos pajamos, nepatenkančios į 15% tarifu apmokestinamų pajamų sąrašą, apmokestinamos 27% tarifu (nuo 2006-07-01 iki 2007-12-31), 24% tarifu (nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31). Pažymėtina, jog asmuo, besiverčiantis individualia veikla, turi teisę pasirinkti, kokį pajamų mokesčio tarifą – 15% ar 27% (už 2007 metus) bei 15% ar 24% (už 2008 metus) - taikyti apmokestinant iš individualios veiklos gautas pajamas. Jeigu asmuo nusprendžia iš individualios veiklos pajamų neatimti šiai veiklai vykdyti patirtų leidžiamų atskaitymų, nuo bendros pajamų sumos jis moka 15% pajamų mokestį. Jei gyventojas nusprendžia iš individualios veiklos pajamų atimti leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu, likusią pajamų dalį turi apmokestinti 27% (už 2007 m.) ir 24% (už 2008 m.) pajamų mokesčiu. Nuo 2009-01-01 nustatytas visoms pajamoms, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno, yra vienodas -15% pajamų mokesčio tarifas, o nuo 2010-01-01 15% pajamų mokesčio tarifas taikomas visoms pajamoms, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno ir pajamas, kurios apmokestinamos 5% tarifu. Todėl pagal GPMĮ 18 straipsnio nuostatas, individualios veiklos pajamų gavėjas gali pasirinkti leidžiamais atskaitymais laikyti 30% tokių pajamų sumos. Ši išlaidų pripažinimo tvarka taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas.

Byloje nėra įrodymų, jų nepateikė Pareiškėjas apie vykdomos individualios veiklos išlaidas, nes tokių dokumentų patvirtinančių išlaidas apskritai nekaupė bei nesaugojo. Pareiškėjas 2007-2009 metais buvo pasirinkęs apmokestinti pajamas neatimant šiai veiklai vykdyti patirtų leidžiamų atskaitymų, o už 2010 metus pateikdamas metinę deklaraciją leidžiamais atskaitymais pasirinko laikyti sumą, lygią 30% gautų individualios veiklos pajamų. Todėl atsižvelgus į Pareiškėjo pasirinkimą neatimti leidžiamų atskaitymų iš individualios veiklos pajamų, į aplinkybę, jog Pareiškėjas nerinko bei nekaupė leidžiamus atskaitymus patvirtinančių dokumentų, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai, patikrinimo metu apskaičiuodamas Pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas, susijusias su individualia veikla, taikė Pareiškėjo pasirinktą būdą neatimti leidžiamų atskaitymų, o už 2010 metus - leidžiamais atskaitymais laikė sumą, lygią 30% gautų individualios veiklos pajamų. Pareiškėjo teiginys apie 2009-06-07 įvykusią vagystę, kurios metu pavogti visi individualios veiklos dokumentai, neatitinka tikrovės, teismas tai laiko Pareiškėjo gynybine pozicija norint išvengti mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą. Be to, iš Pareiškėjo pateikto policijai 2009-06-09 pranešimo matyti, kad buvo ne pavogti, o dingę dviejų automobilių registracijos dokumentai ir pajamų registracijos knygelė dirbant pagal verslo liudijimą, apie kitus pavogtus dokumentus jokios informacijos nėra (Komisijos byla, t. 2, b. l. 146). Vadinasi, Pareiškėjo besikeičiantys, nenuoseklūs paaiškinimai, teigiant, kad buvo pavogti visi su individualia veikla susiję dokumentai, nėra patikimi, teismas abejoja Pareiškėjo sąžiningumu, tuo labiau, kad po įvykusios neva vagystės, apskritai nerinko bei nekaupė su individualia veikla susijusių dokumentų. Teismas pažymi, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas turi pareigas, kurios nustatytos MAĮ. Pagal MAĮ nuostatas, mokesčių mokėtojas turi tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, teikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją, teikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 40, 41 str.). Taigi mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-575-928-2011). Atkreiptinas dėmesys, kad ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - ir BAĮ) nuostatas, ūkio subjektai, tame tarpe ir Pareiškėjas, apskaitą privalo tvarkyti tinkamai, objektyviai, išsamiai, esant būtinybei pateikti ją laiku, kad ji būtų naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (popieriniais arba elektroniniais liudijimais, patvirtinančiais ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turinčiais rekvizitus), pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, be to, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose (BAĮ 2 str. 1, 2 d., 12 str.).

Bylos įrodymai patvirtina, kad Pareiškėjas vykdė individulią veiklą, todėl jam taikytinas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003-02-17 įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintos Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus) buhalterinės apskaitos taisyklės (toliau – ir Buhalterinės apskaitos taisyklės). Pagal šių taisyklių nuostatas, asmuo, besiverčiantis individualia veikla, turi naudotitokius dokumentus: prekių ar paslaugų pirkimo-pardavimo kvitus; sąskaitas faktūras; PVM sąskaitas faktūras; kasos aparato kvitus; kitus apskaitos dokumentus (Buhalterinės apskaitos taisyklių 9.1-9.5 p.), išrašyti ir išduoti prekių arba paslaugų pirkėjams nurodytus dokumentus bei juos saugoti, kad galėtų pagrįsti išlaidas, o apskaitos registrus – pajamų apskaitos arba pajamų-išlaidų apskaitos žurnalus saugoti ne mažiau kaip 10 metų.

Pareiškėjas vykdė individulią veiklą įsigijęs verslo liudijimą, todėl jis turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-17 nutarimu Nr. 1976 patvirtinta Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarka, Finansų ministro 2002-12-24 įsakymu Nr. 415 patvirtinta Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų tvarka (toliau – ir Tvarka). Pagal šios tvarkos nuostatas, asmuo, besiverčiantiems individualia veikla, turi pildyti pajamų ir išlaidų žurnalą, kad jame esantys įrašai būtų pagrįsti pirminiais apskaitos dokumentais, kad tiek pats mokesčių mokėtojas, tiek tretieji asmenys galėtų identifikuoti mokėtojo vykdytas ūkines operacijas, kuriomis galima būtų nustatyti mokesčio mokėtojo gautų pajamų ir išlaidų dydį.

Byloje nustatytos aplinkybės, bylos įrodymai, pareiškėjo paaiškinimai tiek mokesčių administratoriui, tiek teismui, patvirtina, kad Pareiškėjas nesilaikė nei bendrųjų reikalavimų ūkio subjektams dėl apskaitos tvarkymo, nei reikalavimų asmenims, besiverčiantiems individualia veikla, neįsigijus / įsigijus verslo liudijimus. Akivaizdu, jog Pareiškėjas sąmoningai buvo pasirinkęs nekaupti išlaidas patvirtinančių dokumentų, tai akivaizdžiai ir aiškiai atsispindėjo mokesčių administratoriui pateiktose pajamų mokesčio deklaracijose (Komisijos byla, t. 3, b. l. 56-72). Taip pat atmestinas Pareiškėjo argumentas dėl neva mokesčių administratoriaus pareigos kreiptis į Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių administratorius dėl informacijos apie Pareiškėjo vykdytus sandorius su šių šalių bendrovėmis gavimo, nes Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl tikrinimo laiku neteikė mokesčių administratoriui jokių įrodymų ar duomenų apie vykdytus sandorius su Vokietijoje ir Prancūzijoje esančiais automobilių pardavėjais, nors tokią pareigą privalėjo vykdyti, turėjo kaupti, saugoti apskaitos dokumentus.

Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai Pareiškėjo pajamoms ir atitinkamai išlaidoms priskyrė iš firmos „Čeko“ pervestas pinigines lėšas. Teismas negali sutikti su šiais Pareiškėjo teiginiais, nes skunde teismui nenurodo dėl kokių sumų, jo nuomone, mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo Pareiškėjo pajamas ar išlaidas. Byloje esantis patikrinimo aktas (Komisijos byla, t. 2, b. l. 92-124) patvirtina, jog Pareiškėjo skola Įmonei „Čeko” 2010-12-31 sudarė 4206,19 Lt, šios sumos Pareiškėjas neginčija, apskritai neteikia jokių įrodymų (apskaitos dokumentų), įmonės „Čeko” apskaitos nevedė, nekaupė bei nesaugojo. Pažymėtina, kad Pareiškėjas praktiškai visuose mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose, skunduose teigė, kad visi su jo vykdyta veikla susiję dokumentai buvo pavogti 2009-06-07, tačiau pirminę pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 metus Pareiškėjas pateikė tik 2011-05-10, kurioje deklaravo 6000 Lt pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą (deklaracijoje už 2006 metus deklaruota 7000 Lt pajamų suma pagal verslo liudijimą). Vėliau 2011-12-19, Pareiškėjas 2007 metų pajamų mokesčio deklaraciją patikslino ir joje, be kitų sumų, deklaravo 1000 Lt individualios veiklos pajamas, nuo kurių gyventojo sprendimu neatimami leidžiami atskaitymai, bei 12000 Lt pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad Pareiškėjas, 2011 metais pateikdamas ir tikslindamas pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 metus, negalėjo turėti Komisijai papildomai pateiktų pirkimo-pardavimo kvitų, nedeklaravo juose nurodytų gautų pajamų. Mokestinio patikrinimo laiku Pareiškėjas vėl tikslino pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 metus, joje ankščiau deklaruotas 12000 Lt pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą pakeitė į 97000 Lt pajamas, tačiau padidėjusias pajamas grindė iš Kirgizijos piliečio gautomis pajamomis, kurių mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino Pareiškėjo gautomis pajamomis, nes Pareiškėjas nerinko ir nepateikė su vykdyta individualia veikla susijusių dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiais dokumentais Pareiškėjas deklaravo (patikslino) 12000 Lt gautas pajamas už 2007 metus. Pareiškėjo papildomai pateiktos pirkimo-pardavimo kvitų kopijos negali būti pagrindu kitaip vertinti ar perskaičiuoti Pareiškėjo deklaruotų gautų pajamų dydžio už 2007 metus.

Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, įtvirtinta mokėtojo pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. LVAT aiškindamas šią mokėtojo pareigą konstatavo: „kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai“ (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-438-1147/2010, Nr. 556-1632/2010, Nr. A-575-912).

Bylos įrodymai, nustatytos aplinkybės, ginčo klausimą reglamentuojantys teisės aktai patvirtina, kad mokesčių administratorius pagrįstai Pareiškėjo (kartu su sutuoktine) 2007-2010 metų laikotarpiu mokesčių bazę apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, taikant išlaidų metodą. Pareiškėjas ginčo laiku patirtoms išlaidoms apmokėti (apmokėjimui už automobilius bei kitoms išlaidoms) panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas be bendrų teiginių, kad mokesčių bazė pagal įvertinimą nustatyta neteisingai, jokių savo apskaičiavimų nepateikė, o Pareiškėjo papildomai pateikti įrodymai, kaip minėta, nesudaro pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Todėl, Pareiškėjas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokesčių bazę, turėtų ne tik nurodyti aplinkybes, kurias vertinant galima būtų pagrįstai abejoti mokesčių administratoriaus paskaičiavimų teisingumu, tačiau ir pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju tokių įrodymų, kaip tai numato MAĮ 67 str. 2 dalis, Pareiškėjas nepateikė, o jo skundo argumentai dėl neteisingai nustatytos mokesčių bazės, yra subjektyvūs ir negali būti vertinami, jie apskritai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Teismui nekyla abejonių dėl Pareiškėjo ir jo įmonės „Čeko” padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Todėl mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti argumentais, kurie nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, mokesčių bazės apskaičiavimo trūkumų paaiškinimais. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius.

Pažymėtina, kad Pareiškėjas kartu su skundu apskritai jokių faktinių duomenų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė, o nagrinėjant šį mokestinį ginčą, mokesčių administratoriaus buvo pilnai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai Pareiškėjui sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas.

Esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pilnai ištyrė Pareiškėjo pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybės, nurodė išsamius faktinius bei teisinius Pareiškėjo apmokestinimo teisinius pagrindus, ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo Č. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.