Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-113-515/2011 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovėms B. R., G. Š., V. K., trečiajam asmeniui Pasvalio rajono 1-ojo notarų biuro notarei L. J. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė A. Š. nurodė, kad nuo 1972 m. ji ir S. L., gyvendami neįregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį, bendru darbu ir lėšomis, be kito turto, dėl kurio nėra ginčo, įgijo du žemės sklypus bei pasistatė gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kurie buvo registruoti S. L. vardu. Nurodo, kad 2010-03-21 mirus sutuoktiniui, Pasvalio rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. J. 2010-11-10 išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurį S. L. vardu registruotą turtą - žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) ir jame esančius statinius - gyvenamąjį namą, ūkinius ir kitus pastatus, po ¼ d. paveldėjo ji bei S. L. dukterys atsakovės B. R., G. Š. ir V. K.. Teigia, jog S. L. vardu įgytas ginčo turtas buvo sukurtas jungtinės veiklos pagrindu. Prašė teismą panaikinti 2010-11-10 paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą dalyje dėl S. L. vardu registruoto nekilnojamojo turto - (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypo, esančio Pušaloto mstl., Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato, ūkinio pastato, ūkinio pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo ir pripažinti jai nuosavybės teisę į 5/8 dalis, o atsakovėms G. Š., B. R. ir V. K. nuosavybės teisę kiekvienai į 1/8 dalį S. L. vardu registruoto nekilnojamojo turto.

Atsakovės ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad jų tėvas S. L. nuo 1949-09-05 buvo susituokęs su A. L. ir santuoka truko iki jos mirties, 1996-04-12. Teigia, kad S. L. vardu registruotas ginčo turtas, įgytas santuokos metu iki 1996-04-12, laikomas bendrąja jungtine S. L. ir A. L. nuosavybe.

Trečiasis asmuo nurodė, kad šalims buvo išaiškintas Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio turinys, kadangi ieškovė į teismą nesikreipė, 2010-11-10, jai ir atsakovėms buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ¼ d. žemės sklypus, gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir ½ dalį automobilio Citroen AX.

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad iki 2004-11-19 A. Š. ir S. L. gyveno nesusituokę. Nekilnojamojo turto įgijimo metu, S. L. gyveno santuokoje su atsakovių motina A. L., todėl turtas, įgytas santuokoje, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Konstatavo, kad gyvenimas kartu su sugyventiniu nuosavybės teisių nesukuria, o ieškovės asmeninėje sąskaitoje ginčo namas niekada nebuvo pažymėtas kaip jai priklausantis, be to, ji neginčijo S. L. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Teismas darė išvadą, kad priimdama ¼ d. S. L. palikimo, A. Š. pripažino, jog nekilnojamas turtas buvo S. L. asmeninė nuosavybė. Nurodė, kad S. L. iš savo asmeninių lėšų įsigijo už investicinius čekius žemę, esančią po pastatais, o ieškovė neįrodė prisidėjus prie minėtos žemės pirkimo jokiais rašytiniais duomenimis. Pažymėjo, kad asmuo, norintis gyventi name, juo naudotis, gali prisidėti lėšomis prie turto sukūrimo, tačiau tai negali reikšti nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą. Teismas konstatavo, jog net ir sutuoktiniams faktiškai gyvenant atskirai, santuokos metu įsigytas turtas nėra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė.

Apeliaciniu skundu ieškovė A. Š. prašo teismo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai patenkinti. Nurodo, kad ji ir S. L. nuo 1973 metų gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, kartu įsigijo žemės sklypus, pastatė gyvenamąjį namą su statiniais. Tai, kad S. L. vardu buvo registruotas gyvenamasis namas ir žemės sklypai, nėra neginčijamas pagrindas konstatuoti tik jam priklausančią nuosavybės teisę. Nurodo, kad prisidėjo prie žemės sklypų įsigijimo, o gyvenamąjį namą ir kitus statinius sukūrė bendromis lėšomis ir bendru darbu, todėl turtas laikytinas ir jos nuosavybe. Teigia, jog pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, turėjo taikyti jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas ir konstatuoti tarp S. L. ir jos buvusį susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės). Nurodo, kad byloje surinkta medžiaga, patvirtinanti bendrą gyvenimą kartu ir bendro ūkio tvarkymą, laikytina įrodymais ir pagrindžia jų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) santykių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad S. L., įsigydamas žemės sklypus, naudojo tik asmeninius investicinius čekius ir savo lėšas, nes dalį lėšų tam panaudoji ir ji. Tai, kad ji neginčijo S. L. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir statinius, patvirtina tarp šalių buvus susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės ir neprieštaravimą dėl vienas kito nuosavybės teisių į bendrą turtą. Kadangi kitokios bendrosios dalinės nuosavybės dalys nebuvo nustatytos, laiko, jog jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje su S. L. yra lygi ½ daliai. Likusi dalis priklauso S. L. ir A. L. (CK 3.87 str., 3.88 str.). Kadangi S. L. mirties dieną ji buvo S. L. sutuoktinė, kartu su mirusiojo dukterimis paveldi ¼ d. S. L. palikimo, todėl bendra jai priklausanti turto dalis sudaro 5/8 dalis. Teigia, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl nepagrįstai bendru darbu ir lėšomis sukurtą turtą pripažino tik S. L. nuosavybe.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės B. R., G. Š., V. K. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad A. Š. nepateikė naujų įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Teigia, jog gyvenimas viename name nelemia bendro ūkio kūrimą, o duomenų, jog ieškovė ketino gyvenamąjį namą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, nėra. Be to, nepateikti duomenys apie tai kur ieškovė panaudojo savo investicinius čekius bei įrodymai apie tai, kad A. Š. savo asmeninėmis lėšomis būtų prisidėjusi prie žemės įsigijimo nuosavybėn. Pažymi, kad ieškovė neprašė teismą pripažinti turtą bendrąja daline jos ir S. L. nuosavybe bei nustatyti kiekvieno iš jų dalis. Nesant tokio reikalavimo, teismas pagrįstai netenkino ir atmetė ieškinį.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė A. Š. ir S. L., kuris iki 1996-04-12 buvo santuokoje su A. L., kartu gyveno daugiau nei 30 metų ir susituokė tik 2004-11-19 (b. l. 8). Tai pirmosios instancijos teismui patvirtino liudytojai V. J., R. P., A. L. ir kt., šią aplinkybę patvirtina ir Pasvalio rajono Pušaloto seniūnijos 2010-11-22 išduota pažyma Nr. Š-440, iš kurios matyti, kad S. L. kartu su ieškove 1972-12-18 atvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), o 1986-08-06 kartu persikėlė gyventi į Pušaloto miestelį, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 9, 12-15, 65-66, 113-128). Be to, iš Pušaloto apylinkės LDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo 1971-1990 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose esančių duomenų matyti, kad ieškovė A. Š. ir S. L. nuo 1973 m. nurodomi, kaip sugyventiniai (b. l. 68-74). Iš liudytojų A. L., V. J., R. B., R. P. paaiškinimų matyti, kad nuo 1977 m. A. Š. ir S. L. bendromis lėšomis, darbu statė gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus Pušaloto mstl.. Be to, statybų metu jiems savo darbu padėjo A. Š. sūnus A. Š. ir žentas R. B., dengęs stogą bei vežęs statybines medžiagas (b. l. 113-128). Ieškovė nurodo, kad gyvendama kartu S. L. jie vedė bendrą ūkį, kartu kūrė ir bendrą nuosavybę, tiek asmeninėmis lėšomis, tiek ir darbu, todėl laikytina, kad abu veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir siekė, kad bendros veiklos rezultatai būtų bendri. Tai iš dalies patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2004-11-19 S. L. ir ji susituokė. Byloje nustatyta, kad dalis ginčo turto, registruoto S. L. vardu, buvo įgytas (sukurtas) iki jo sutuoktinės A. L. mirties (1996-04-12). Įstatyminis sutuoktinių turto režimas yra grindžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija – turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas, kol nėra įrodyta priešingai (CK 3.87 str. 1 d.). Analogiška prezumpcija buvo įtvirtinta iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalyje. Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija grindžiama sutuoktinių santykių pobūdžiu: bendru gyvenimu, tarpusavio pasitikėjimu, neformaliais ryšiais, bendru reikalų tvarkymu, nesavanaudiškumu, bendrais poreikiais bei interesais ir pan. Byloje nustatyta, kad atsakovių tėvas S. L. ir motina A. L. atskirai gyveno nuo 1972 metų, nevedė bendro ūkio ir šie duomenys leidžia konstatuoti, jog gyvendami atskirai nuo 1972 m. bendros jungtinės nuosavybės nesukūrė. Dėl paminėtų duomenų atmestini atsakovių G. Š., B. R., V. K. teiginiai, jog tėvo S. L. vardu registruotas turtas iki A. L. mirties buvo bendroji jungtinė jų tėvų, t.y., S. L. ir A. L. nuosavybė (b. l. 37-38). Kolegija kritiškai vertina ir atsakovių teiginius, jog S. L. nebuvo palikęs savo šeimos, nes jokiais įrodymais nepaneigė aukščiau paminėtų rašytinių įrodymų apie ieškovės ir S. L. gyvenimą kartu (CPK 178 str.). Tai, jog tėvas atvykdavo į namus, palikdavo pinigų dukterims, atsakovės nurodė žinančios tik iš motinos pasakojimų, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo konstatuoti jog G. Š., B. R., V. K. tėvai nuo 1972 m. sudarė šeimą ir turėjo bendrą ūkį. Šiuos teiginius paneigia ir S. L. brolio A. L. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, kuris nurodė, jog S. L. su žmona negyveno. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, jog ginčo turtas, įgytas S. L. vardu, jam esant santuokoje su A. L., nelaikytinas bendrąja jungtine atsakovių tėvų nuosavybe. Šią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad po motinos A. L. mirties atsakovės nesikreipė dėl motinai priklausančio turto dalies paveldėjimo, kas rodo, jog atsakovės yra pripažinusios, kad tėvo vardu registruotas turtas jų motinai nuosavybės teise nepriklausė. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės A. Š. teiginiu, jog vien nuosavybės teisių registravimas vieno iš asmenų vardu nėra neginčijamas pagrindas konstatuoti tik šiam asmeniui priklausančią nuosavybės teisę. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ir ieškovė A. Š. prisidėjo prie ginčijamo turto sukūrimo, kuris buvo naudojamas bendrai su S. L.. Kaip nurodyta aukščiau byloje esantys liudytojų parodymai patvirtina, kad ginčo gyvenamasis namas bei ūkio pastatai buvo statomi S. L. ir A. Š. bendromis lėšomis, jų bei ieškovės vaikų, artimųjų darbu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių ir vaikų darbu, teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 str., 474 str., 2000 m. CK 6.969 str., 6.971 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-235/2008; Nr. 3K-3-479/2008, Nr. 3K-3-336/2009, Nr. 3K-3-482/2010). Gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai, dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis yra kilęs ginčas, sukurti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl sprendžiant pareikštus reikalavimus vadovaujamasi 1964 m. Civilinio kodekso nuostatomis. Minėtu metu galiojusio CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis). Civilinio kodekso 43 straipsnis nustatė, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 500 Lt sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, nustatytas ir CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Minėtais atvejais gali būti taikoma įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtis. Bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, ieškovė A. Š. įrodinėjo liudytojų parodymais, todėl šios bylos kontekste būtina įvertinti, ar yra teisiniai pagrindai taikyti įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kai nesilaikyta sandorio paprastos rašytinės formos reikalavimo, nustatyto CK 1.93 straipsnio 6 dalyje. Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę taikyti minėtą įrodymų leistinumo taisyklės išimtį, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors kartu gyvenusių asmenų tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, jų ketinimai, elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą. Byloje įrodyta, kad A. Š. ir S. L., kartu nesusituokę gyveno daugiau nei 30 metų, be to, vėliau sudaryta jų santuoka leidžia daryti išvadą, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį asmenys bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, todėl draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje, 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita ir byloje nėra pateikta minėtą prezumpciją paneigiančių duomenų. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad statant gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus ieškovės lėšos, darbas buvo mažesni nei S. L., todėl konstatuotina, jog S. L. ir A. Š. nuosavybę sukūrė lygiomis dalimis. Tačiau, pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį S. L. ir ieškovė bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namą bei ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), tais pačiais argumentais negalima pripažinti, kad tokiu būdu jie bendrai veikė siekdami įsigyti bendrosios nuosavybės teisėmis ir žemės sklypus. Byloje nepaneigta, jog 2003-06-13 sudarant žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, atsiskaitymas buvo vykdomas sumokant kainą ir investiciniais čekiais, kurie buvo sumokėti S. L. (b. l. 16, 63-64). Kadangi investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu, todėl 2003-06-13 pirkimo-pardavimo sutartimi įgyto objekto specifiškumas lemia, kad sukuriant (įsigyjant) šį objektą nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes nuosavybės teisių objektas – žemės sklypas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Nesant duomenų, kad už žemės sklypą sumokėtų 6 882 rb. investicinių čekių dalis S. L. buvo pervesta iš ieškovės sąskaitos, konstatuoti, jog žemės sklypai buvo įgyti iš bendrų lėšų, kolegija neturi pagrindo, todėl žemės sklypai negali būti pripažįstami bendru S. L. ir A. Š. turtu, nes jie buvo įgyti kaip asmeninė S. L. nuosavybė.

Kolegija konstatuoja, jog A. Š. ieškinyje nurodžius faktinį pagrindą, pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė jungtinę veiklą reglamentuojančių teisės normų ir nekonstatavo tarp S. L. bei A. Š. buvusio susitarimo dėl jungtinės veiklos. Atsakovių teiginys, jog ieškiniu nebuvo suformuluotas A. Š. reikalavimas pripažinti turtą bendrąja daline jos ir S. L. nuosavybe bei nustatyti kiekvieno jų dalį, atmestinas, nes ieškovė suformulavo savo reikalavimą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į 5/8 dalis S. L. vardu registruoto turto, kas sudaro 1/2 d. jai priklausančio bei ¼ d. paveldimo turto.

Dėl paminėtų motyvų kolegija konstatuoja, kad A. Š. ir S. L. santykiai atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Nors rašytinės jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta, tokios sutarties sudarymą ir vykdymą ieškovė patvirtino kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (savo pačios bei liudytojų paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisė taikymo ir aiškinimo praktika, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė A. Š. už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo 1 214,12 Lt (607,06 x 2 = 1 214,12 Lt) žyminio mokesčio, todėl dalinai patenkinus ieškinį ir apeliacinį skundą, iš atsakovių priteistina 950,88 Lt (475,44 x 2 =950,88 Lt) bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai. Be to, iš atsakovių priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., b. l. 3, 25, 138).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės A. Š. ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2010 m. lapkričio 10 d. Pasvalio rajono 1-o notaro biuro notarės L. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2010 m. kovo 21 d., vardu registruoto nekilnojamojo turto - gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), bendras plotas (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 2Ilp, ūkinio pastato, unikalus (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), ir kitų statinių, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) – paveldėjimo.

Pripažinti A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 5/8 dalis S. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2010 m. kovo 21 d., vardu registruoto nekilnojamojo turto - gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), bendras plotas (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), ir kitų statinių, (duomenys neskelbtini), plane pažymėta (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Pripažinti atsakovėms G. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) B. R., (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę kiekvienai į 1/8 dalį S. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2010 m. kovo 21 d., vardu registruoto nekilnojamojo turto - gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), bendras plotas (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), ir kitų statinių, (duomenys neskelbtini), plane pažymėta (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Kitą ieškinio dalį atmesti, o paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl žemės sklypų paveldėjimo, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. R., (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 317 Lt iš kiekvienos žyminio mokesčio A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovių G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. R., (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 11 Lt (vienuolika Lt) iš kiekvienos išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660 (įrodymus pateikti teismui).