- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-08
- Bylos Nr.
- I3-793-402/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02672-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) viršininko 2020 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 20-TE-631 „Dėl V. A. grąžinimo į pareigas ir laikino perkėlimo“ 2 punktą bei Kauno AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2020 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 20-IL-33584.
Pareiškėjas skunde nurodė (b. l. 1-5), kad 2020 m. rugsėjo 4 d. Kauno APVK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-631, pareiškėjas vadovaudamasis LR vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 dalimi buvo laikinai perkeltas iš Kauno APVK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vado pareigų į Kauno APVK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo pareigas. Pareiškėjo manymu, jo minėtas perkėlimas vadovaujantis įsakymu yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes ginčijamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra nemotyvuotas. Pareiškėjo įsitikinimu, jo laikinas perkėlimas buvo vykdomas nesant siekio užtikrinti kvalifikuotą ir tinkamą institucijos veiklos tikslų ir uždavinių įgyvendinimą bei funkcionalumą proporcingai paskirstant vidinius personalo išteklius. Būtinumo pareiškėją laikinai perkelti nebuvimą patvirtina aplinkybė, jog vos perkėlus pareiškėją į Kauno APVK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo pareigas, jam iš karto, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d., buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Minėta aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjo perkėlimo laikotarpiu Kauno APVK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Veiklos skyriuje, į kurį laikinai buvo perkeltas pareiškėjas, pakako darbuotojų, kurie užtikrino įprastą įstaigos funkcionalumą, ir nebuvo objektyvaus poreikio paskirstyti vidinius personalo išteklius perkeliant pareiškėją laikinai dirbti į šią įstaigą. Pareiškėją perkėlus į kitas pareigas kitoje įstaigoje, ankstesnėje įstaigoje, kurioje pareiškėjas užėmė būrio vado pareigas, dėl pareiškėjo perkėlimo įstaigos veikla buvo sutrikdyta. Pareiškėjo įprastoje darbo vietoje - kelių patrulių kuopoje - yra du būriai. Būriui vadovauja būrio vadas ir specialistas. Nesant kiekvienam būriui paskirto būrio vado ir specialisto, būrio pamaina lieka be faktinio būrio vado. Tai reiškia, jog jeigu dviejuose būriuose nėra bent vieno būrio vado ar specialisto, bent vienoje pamainoje nelieka darbuotojus kontroliuojančio ir instruktuojančio, vadovaujančio asmens. Pareiškėją laikinai perkėlus i kitą įstaigą ir kitas pareigas, į pareiškėjo darbo vietą buvo laikinai perkelta dirbti pirmojo būrio specialistė. Objektyviai, laikinas specialistės perkėlimas laikinai dirbti į pareiškėjo pareigas, pareiškėją patį laikinai perkėlus dirbti į kitą įstaigą ir kitas pareigas, parodo, kad skundžiamas įsakymas yra iš esmės nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad jo perkėlimas buvo vykdomas ne dėl tarnybinio būtinumo, o jį diskriminuojant dėl jo atžvilgiu nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-10105-20, nustačiusio, kad pareiškėjas nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. baudžiant už tai, kad pareiškėjo atžvilgiu apskritai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors ir nustatęs jo nekaltumą. Viršininko, priėmusio įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas, motyvai nagrinėjamu atveju yra aiškūs - viešai deklaruotas ikiteisminis tyrimas savaime sukėlė nemažai atgarsių ir tokiu būdu pakenkė pareiškėjo užimamos pareigybės įvaizdžiui bei jo nepriekaištingai reputacijai visuomenės bei bendradarbių atžvilgiu, natūralu, jog viršininkas jautė iš aplinkos sklindantį spaudimą dėl ko atitinkamai ir sureagavo - priėmė įsakymą, kuriuo laikinai pareiškėją perkėlė į kitas pareigas. Pabrėžė, jog laikino perkėlimo tikslas nėra ir negali būti siekis asmenį nubausti.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu į skundą (b. l. 20-23) su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Skunde nurodė, kad Kauno APVK viršininkas laikinai, nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. gruodžio 6 d., V. A. perkėlė iš Kauno AVPK KPV Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vado pareigų į Kauno AVPK Kauno m. Dainavos PK Veiklos skyriaus tyrėjo pareigas. LR vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) 31 str. 1 d. numatyta, kad tarnybinio būtinumo atveju pareigūnas be jo rašytinio sutikimo gali būti perkeltas į kitas aukštesnes, lygiavertes arba žemesnes pareigūno pareigas toje pačioje ar kitoje statutinėje įstaigoje (padalinyje), priklausančioje tai pačiai statutinių įstaigų sistemai, ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui. Kauno AVPK yra viešojo administravimo subjektas, sudarytas iš įvairių struktūrinių padalinių (policijos komisariatų, valdybų, skyrių). Kauno AVPK viršininkui teisės aktų suteikti įgaliojimai taikant tarnybinio būtinumo institutą laikinai perkelti pareigūną į kitas pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Pagal minėtą teisinį reguliavimą nustatyti kada susiklosto tarnybinio būtinumo laikinai perkelti Kauno apskr. VPK pareigūnus iš vienų pareigų į kitas aplinkybės ir kada jos išnyksta yra Kauno apskr. VPK viršininko diskrecija. Vadovaujantis Statuto 31 str. 1 d. nuostatomis, Kauno AVPK viršininkas, siekdamas užtikrinti sklandų visos įstaigos darbą, funkcijų vykdymą, turėjo teisę be rašytinio pareiškėjo sutikimo laikinai, trijų mėnesių laikotarpiui, V. A. perkelti į kitas pareigas. Statuto nuostatos nenumato pareigos, priimant įstaigos vidaus teisės aktą dėl pareigūno perkėlimo, motyvuoti tokio sprendimo priėmimo aplinkybes ir su jomis supažindinti perkeliamą pareigūną.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Byloje kyla ginčas dėl atsakovo sprendimo perkelti pareiškėją tarnybinio būtinumo atveju be jo sutikimo į kitas pareigas, pagrįstumo ir teisėtumo.
Kauno APVK Imuniteto valdybos vyriausioji tyrėja E. A. 2020 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos viršininką, laikinai einantį Kauno APVK viršininko pareigas, kuriame nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro R. G. nutarimu ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 212 str. 1 d. 1 p., J. B. ir V. A. atžvilgiu nutrauktas. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu Kauno APVK KPV Kelių patrulių kuopos pareigūnų J. B. ir V. A. atžvilgiu yra priimtas procesinis sprendimas, tikslinga spręsti klausimą dėl jų grąžinimo į tarnybą (b. l. 24).
Šioje byloje skundžiamu Kauno AVPK viršininko 2020-09-04 įsakymu Nr. 20-TE-631 „Dėl V. A. grąžinimo į pareigas ir laikino perkėlimo“, vadovaujantis LR vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 ir 6 dalimis, 45 straipsnio 6 dalimi, atsižvelgiant į Kauno APVK Imuniteto valdybos 2020 m. rugsėjo 2 d. tarnybinį pranešimą Nr. 20-PR2-16799 „Dėl grąžinimo į tarnybą“ bei įgyvendinant Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-201025-20, pareiškėjas V. A. nuo 2020 m. rugsėjo 7 d., pasibaigus nušalinimo laikui, buvo grąžintas į Kauno APVK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vadovo pareigas; nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. gruodžio 6 d. komisaras inspektorius V. A. laikinai perkeltas į Kauno APVK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo pareigas iš Kauno APVK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vado pareigų, paliekant anksčiau nustatytą pareiginės algos koeficientą (b. l. 6).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra nemotyvuotas. Pareiškėjo įsitikinimu, jis yra perkeltas į kitas pareigas ne dėl tarnybinio būtinumo, o jį diskriminuojant dėl jo atžvilgiu nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-10105-20, nustačiusio, kad pareiškėjas nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. baudžiant už tai, kad pareiškėjo atžvilgiu apskritai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjo teigimu, 2020 m. rugsėjo 4 d. nebuvo tarnybinio būtinumo jo perkėlimui.
Ginčo teisinį santykį reglamentuoja specialiosios Valstybės tarnybos įstatymo atžvilgiu Statuto 31 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos nuostatos, pagal kurias tarnybinio būtinumo atveju pareigūnas be jo rašytinio sutikimo gali būti perkeltas į kitas aukštesnes, lygiavertes arba žemesnes pareigūno pareigas toje pačioje ar kitoje statutinėje įstaigoje (padalinyje), priklausančioje tai pačiai statutinių įstaigų sistemai, ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui. Bendras pareigūno perkėlimo į kitas pareigas tarnybinio būtinumo atvejais be jo rašytinio sutikimo laikotarpis per 3 jo tarnybos metus negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai. Be rašytinio sutikimo pareigūnai pagal šio straipsnio 1 dalį perkeliami į tos pačios apskrities teritorijoje esančią statutinę įstaigą (padalinį). Pagal Statuto 31 straipsnio 6 dalį perkeltam į kitas pareigas pareigūnui mokama ne mažesnė kaip iki perkėlimo gauta jo pareiginė alga.
Lyginant šias Statuto nuostatas su Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, matyti, kad karjeros valstybės tarnautojus tarnybinės būtinybės atveju perkelti į kitas pareigas galima, skirtingai nei vidaus tarnybos pareigūnus, tik jų rašytiniu sutikimu (išskyrus karo padėties, ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų atvejus) (Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 7 dalis). Vadinasi, galimybė perkelti vidaus tarnybos pareigūnus be jų sutikimo į kitas pareigas esant tarnybinio būtinumo atvejams yra statutinei vidaus tarnybai būdingas ypatumas, kuriuo siekiama užtikrinti racionalų vidaus tarnybos žmogiškųjų resursų panaudojimą siekiant įstaigai priskirtų uždavinių tinkamo įgyvendinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Statutas neįtvirtina tarnybinės būtinybės sąvokos ir sąlygų tarnybinei būtinybei, todėl būtina vadovautis teismų praktikoje ir teisės doktrinoje pateiktais išaiškinimais šiuo klausimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2147/2012 tarnybinį būtinumą siejo su siekiu užtikrinti proporcingą darbuotojų santykį, organizuoti ir užtikrinti kokybišką institucijos darbą, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1895/2013 pažymėjo, kad laikinas perkėlimas dėl tarnybinio būtinumo yra siejamas su siekiu užtikrinti kvalifikuotą ir tinkamą institucijos veiklos tikslų ir uždavinių įgyvendinimą bei funkcionalumą, proporcingai paskirstant vidinius personalo išteklius, tačiau laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui institutu negalima naudotis nepagrįstai ir nemotyvuotai. Pastarojoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad mokslinėje doktrinoje teigiama, jog tarnybinio būtinumo konstatavimas galimas tik tuo atveju, kai institucijos ar įstaigos, į kurią valstybės tarnautojas perkeliamas, vidinių personalo išteklių nepakanka kvalifikuotai užtikrinti institucijos ar įstaigos funkcionalumo, o ankstesnėje institucijoje ar įstaigoje dėl tokio valstybės tarnautojo perkėlimo veikla nesutrikdoma.
Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio apibrėžiančiame aptariamo įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. To paties įstatymo 3 str. įtvirtinti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai turi vadovautis savo veikloje, tarp jų - įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.). Viešojo administravimo įstatymo 8 str. įtvirtinti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 d.). Taigi, viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nurodytus reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 10 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai - auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.). ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A17-174/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1 (11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-964/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 3 (13), 2007).
Teismas pažymi, jog, kaip matyti iš Statuto 31 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos nuostatos, pagal kurias pareigūnas be jo rašytinio sutikimo gali būti perkeltas į kitas aukštesnes, lygiavertes arba žemesnes pareigūno pareigas toje pačioje ar kitoje statutinėje įstaigoje (padalinyje), priklausančioje tai pačiai statutinių įstaigų sistemai, ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, tik esant tarnybiniam būtinumui vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu.
Toks įsakymas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, sukelia perkeliamam į kitas pareigas pareigūnui teises ir pareigas, todėl laikytinas individualiu administraciniu aktu ir turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus (individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija). Įsakyme dėl laikino perkėlimo turi būti nurodytas ne tik teisinis, bet ir faktinis jo pagrindas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turi teisę ne tik įsakymo dėl pareigūno laikino perkėlimo priėmimui, bet ir pareigą priimti pareiškėjui jam realiai suvokiamą sprendimą, taip yra paisoma teisių ir pareigų vienovės principo.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Kauno APVK viršininkui yra teisės aktų suteikti įgaliojimai taikant tarnybinio būtinumo institutą laikinai perkelti pareigūną į kitas pareigas toje pačioje ar kitoje įstaigoje, todėl nustatyti kada susiklosto tarnybinio būtinumo laikinai perkelti pareigūnus iš vienų pareigų į kitas aplinkybės ir kada jos išnyksta yra Kauno APVK viršininko diskrecija.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., 2007 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-231/2007; 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-596/2013). Dėl to Kauno APVK viršininkas, priimdamas sprendimus dėl pareigūno laikino perkėlimo, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei motyvuoti sprendimą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamas 2020 m. rugsėjo 4 d. įsakymas Nr. 20-TE-631 yra priimtas atsižvelgiant į Kauno APVK Imuniteto valdybos 2020 m. rugsėjo 2 d. tarnybinį pranešimą Nr. 20-PR2-16799 „Dėl grąžinimo į tarnybą“ bei įgyvendinant Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-201025-20, tačiau nei tarnybiniame pranešime, nei įsakyme, nei kituose administraciniuose aktuose nėra išdėstyti motyvai dėl pareiškėjo laikino perkėlimo būtinumo į Kauno AVPK Dainavos PK Veiklos skyriaus tyrėjo pareigas. Taigi, pareiškėjo ginčijamas įsakymas yra visiškai nemotyvuotas (jame nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai), t. y. įsakymas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.
Iš 2020 m. rugsėjo 2 d. tarnybinio pranešimo ir įsakymo yra aišku tik tai, kad 2020 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 212 str. 1 d. 1 p., V. A. atžvilgiu nutrauktas, yra priimtas procesinis sprendimas, todėl tikslinga spręsti klausimą dėl grąžinimo į tarnybą, atsakovas grąžino pareiškėją nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. į Kauno APVK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vadovo pareigas; nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas laikinai perkeltas į Kauno APVK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo pareigas iš Kauno APVK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vado pareigų, tačiau nei tarnybiniame pranešime nėra nurodyta jokių esminių aplinkybių taip pat neįvardintos jokios priežastys dėl kurių pareiškėjas turi būti perkeltas į kitas pareigas, nei įsakyme visiškai nepasisakyta, kokiu pagrindu pareiškėjas perkeliamas į kitas pareigas, nepateikta tokio sprendimo motyvacija, jokiais duomenimis nepagrįstas tarnybinio būtinumo pagrindas, nenurodyta kokiais nustatytais objektyviais duomenimis remtasi priimant įsakymą.
Tarnybinio būtinumo pagrindas valstybės tarnautojų perkėlimui į kitas pareigas turi būti motyvuotai paaiškintas įsakyme dėl laikinojo perkėlimo į kitas pareigas, taip pat nurodoma, kas laikino perkėlimo metu vykdys perkeltojo tarnybines funkcijas (R. B., A. Š., D. Ž. „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo komentaras“. Lietuvos viešojo administravimo institutas, 2004, p. 99-105; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1895-13).
Teismas daro išvadą, jog tarnybinis būtinumas laikinai perkeliant pareigūną į kitas pareigas, turi būti pagrįstas ir motyvuotas asmens, kuris tokį perkėlimą inicijuoja. Taigi, įstaigos viršininko, kuris priima įsakymą dėl pareigūno perkėlimo, diskrecija dėl perkėlimo yra ribojama ta apimtimi, jog toks perkėlimas turi būti pagrįstas tarnybiniu būtinumu bei atitinkamai motyvuotas. Laikinas pareigūno perkėlimas negalimas esant vien įstaigos viršininko norui perkelti konkretų galimai nepatinkantį pareigūną (darbuotoją) nesant pagrįstos būtinybės, todėl priimtas įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsakovo argumentą, pateisinantį motyvų nenurodymą - Statuto nuostatos nenumato pareigos, priimant įstaigos vidaus teisės aktą dėl pareigūno perkėlimo, motyvuoti tokio sprendimo priėmimo aplinkybes ir su jomis supažindinti perkeliamą pareigūną, teismas atmeta kaip nesuderinamą su pirmiau aptartais Viešojo administravimo įstatymo tikslais ir principais, pažymi, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas. Teismo nuomone, priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė paduoti dėl sprendimo motyvuotą skundą. Tokie įsakymo trūkumai pripažintini esminiais ir pakankamais, kad būtų konstatuotas tokio akto neteisėtumas ir nepagrįstumas.
Atsižvelgdamas į sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Kauno AVPK įsakymas ir Kauno AVPK Tarnybinių ginčų komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), todėl jie naikintini kaip neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Rekomendacijų 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Byloje esanti 2020 m. spalio 30 d. PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas (b. l. 40-42) patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo 302,50 Eur advokatų profesinei bendrijai „Jankauskas ir partneriai“ už skundo rengimą teismui.
Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą apskaičiuojant maksimalų išlaidų dydį už skundo rengimą taikytinas koeficientas 2,5. Nagrinėjamu atveju maksimali priteistina išlaidų suma sudarytų 3496,25 Eur (1398,5 Eur (2020 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 2,5). Pareiškėjo prašoma suma – 302,50 Eur, neviršija maksimalaus dydžio, todėl priteistina iš atsakovo.
Pagal bylos duomenis pagrįstomis laikytinos 302,50 Eur pareiškėjo patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos. Pagal nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti bei maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų vienkartinį pobūdį bei į tai, kad šioje byloje apgintos pareiškėjo teisės, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė 302,50 Eur pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios jam priteistinos iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 20-TE-631 „Dėl V. A. grąžinimo į pareigas ir laikino perkėlimo“ 2 punktą.
Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Tarnybinių ginčų komisijos 2020 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 20-IL-33584.
Pareiškėjui V. A.iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.