Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo V. K. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria buvo atmestas jo skundas dėl prokurorų nutarimų, kuriais buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos prokuratūroje 2017 m. lapkričio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnį gavus įsiteisėjusią Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį dėl R. K. firmos „F.“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2018 m. balandžio 24 d. nutarimu nutraukė šį ikiteisminį tyrimą pripažinusi, jog įmonės „F.“ direktorės R. S. veikoje nėra nusikaltimo pagal BK 209 straipsnį požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Prokurorė nutarime pažymėjo, kad nėra visų įmonės „F.“ buhalterinių dokumentų, todėl nėra ir galimybės nustatyti šios įmonės įsiskolinimų dydžio, patikrinti sandorių ir kitų sprendimų, susijusių su jos finansiniais įsipareigojimais. Vertinant tai bei subjektyvius V. K. parodymus, negalima spręsti ir apie tai, jog įmonės „F.“ savininkė R. S. savo veiksmais kryptingai ir nuosekliai siekė įmonės bankroto, sąmoningai blogai ją valdė, priėmė jai nenaudingus sprendimus, kas ir privedė šią įmonę prie bankroto. Nors buvo išsaugoti ne visi įmonės „F.“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir jie nebuvo pateikti bankroto administratoriui, tačiau byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad dokumentus prarado (jų neišsaugojo) R. S. Prokurorė nutarime nurodė, kad R. S. buvo nuteista už teismo sprendimo – perduoti bankroto administratoriui įmonės „F.“ dokumentus, nevykdymą, jokios naujos aplinkybės po atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) nepaaiškėjo, firma yra likviduota, todėl R. S. negali būti nuolat persekiojama už tuos pačius veiksmus. Nesutikdamas su tokiu prokurorės nutarimu, V. K. padavė skundą aukštesniajam prokurorui. Tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2018 m. liepos 4 d. nutarimu šį jo skundą atmetė ir paliko galioti prokurorės 2018 m. balandžio 24 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Vyriausiasis prokuroras nutarime nurodė, jog R. S. veiksmai nepateikiant įmonės „F.“ dokumentų bankroto administratoriui jau buvo įvertinti 2015 m. birželio 19 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo ji buvo nubausta pagal BK 245 straipsnį, todėl pakartotinis jos minėtų veiksmų vertinimas pažeistų non bis in idem (draudimo bausti asmenį du kartus už tą pačią veiką) principą. Taip pat, įvertinus byloje surinktus duomenis, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad už įmonės „F.“ dokumentų neišsaugojimą atsakinga būtent R. S., kadangi dalis įmonės dokumentų buvo rasta pas vieną iš įmonės kreditorių – V. K. Kadangi nėra išlikusių visų įmonės „F.“ dokumentų, negalima nustatyti visumos šios įmonės sudarytų sandorių, taigi ir veiklos krypties. Dėl šių priežasčių negalima daryti ir išvados, jog R. S. sąmoningai blogai valdė įmonę.Nesutikdamas ir su šiuo nutarimu, pareiškėjas V. K. pateikė skundą apylinkės teismui. Skundžiama nutartimi jo skundas taip pat buvo atmestas. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pritarė prokurorų nutarimuose išdėstytiems motyvams ir papildomai pažymėjo, kad įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi įmonės „F.“ bankroto pripažinimas tyčiniu savaime neužtraukia šios įmonės savininkei R. S. baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą bankrotą, nes šios nusikalstamos veikos konstatavimui yra reikšmingi kiti vertinimo kriterijai nei civilinėje byloje ir tam turi būti pakankamai duomenų apie nusikalstamos veikos padarymą, ko šiuo atveju nėra. Tuo tarpu pareiškėjas V. K. skunde nenurodė jokių naujų argumentų, kurių nebūtų išnagrinėję ir išsamiai aptarę prokurorai skundžiamuose nutarimuose, bei leidžiančių suabejoti jų padarytomis išvadomis. Pareiškėjo pageidaujamų procesinių veiksmų atlikimas, kai nėra rasti visi tyrimui reikšmingi duomenys apie įmonės veiklą, yra betikslis ir nebūtų rezultatyvus. Teismas nurodė, kad prokurorų nutarimai pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, kurios nagrinėjamu atveju nepakanka R. S. inkriminuoti pareiškėjo prašomas nusikalstamas veikas. Skundu pareiškėjas V. K. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei prokurorų nutarimus.Jis skunde teigia, kad apylinkės teismas iš esmės tik sutikdamas su prokurorų nutarimų motyvais, jokių argumentuotų išvadų nepateikė, o dėl dalies jo skundo argumentų išvis nepasisakė. Atkreipia dėmesį, kad dalis skundžiamos nutarties teiginių yra ir neteisingi, todėl rodo apylinkės teismo šališkumą. Nurodo, kad skundžiamų procesinių sprendimų išvados yra grindžiamos tik R. S., jo paties paaiškinimais, jo prašymu atlikto procesinio veiksmo jo gyvenamojoje vietoje duomenimis. Tačiau jokie kiti procesiniai veiksmai nebuvo atlikti, kaip antai, neanalizuoti civilinėje byloje esantys duomenys, neapklausti kiti įmonės „F.“ kreditoriai, neanalizuotos šios įmonės sutartys dėl turto perleidimo ir kt. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, ikiteisminį tyrimą atlikę ir jam vadovavę pareigūnai pažeidė BPK 1 ir 2 straipsniuose numatytą pareigą išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes. Pažymi, kad skundžiamų nutarimų ir nutarties teiginiai, jog jis nesudarė galimybės R. S. pasiimti įmonės „F.“ buhalterinių dokumentų iš jo gyvenamosios vietos, kur jie tuo metu buvo laikomi, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, pati R. S. į jį dėl šių dokumentų nesikreipė. Pareiškėjas tvirtina, kad R. S. turėjo ir tebeturi pareigą saugoti įmonės „F.“ buhalterinius dokumentus taip, kad jie nebūtų prarasti, t. y. užtikrinti pakankamą jų apsaugą. Jis skunde dėsto, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Šiuo atveju BK 222 ar 223 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymiai nustatomi atsižvelgiant į realų dokumentų buvimo ar nebuvimo faktą, specialisto paaiškinimais, kitais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjo nuomone, tai paneigia prokurorų teiginius, su kuriais nepagrįstai sutiko apylinkės teismas, kad dalį dokumentų radus pas jį, negalima daryti išvados, jog už jų saugojimą atsakinga R. S., kadangi asmuo atsakingas tik už tokios pareigos nevykdymą, kurią jis objektyviai turėjo ir galėjo įvykdyti. Tai, kad dalis įmonės dokumentų buvo pas jį, nepaneigia R. S. atsakomybės dėl kitų buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi svarbi aplinkybė, ar įmonėje „F.“ buvo patvirtinta dokumentų saugojimo tvarka, nes tai yra esminė R. S. kaltę patvirtinanti arba paneigianti aplinkybė.Pareiškėjas skunde nesutinka su prokurorų nutarimų išvadomis, kad R. S. buvo nuteista pagal BK 245 straipsnį dėl teismo sprendimo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus bankroto administratoriui nevykdymą, todėl ji negali nuolat būti persekiojama už tuos pačius veiksmus. Cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl draudimo bausti asmenį du kartus už tą pačią veiką principo, nurodo, kad BK 245, 222 ir 223 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymiai skiriasi, yra skirtingi šių nusikalstamų veikų objektai, o tai patvirtina, kad sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą tuo pagrindu, jog tolesnis R. S. baudžiamasis persekiojimas reikštų minėto principo pažeidimą, yra nepagrįstas. Pažymi, kad dėl šių jo ankstesnio skundo argumentų apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė.Nurodo, kad ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras ar prokuroro pavedimu ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai nėra saistomi tirti tik tą nusikalstamą veiką, pagal kurios požymius ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas. Be jau minėtų nusikalstamų veikų požymių jis byloje pateikė duomenų ir apie kitas R. S. galimai padarytas nusikalstamas veikas, kaip antai, turto pasisavinimą, dokumentų klastojimą. 2018 m. vasario 5 d. prašyme jis nurodė aplinkybes dėl dokumentų, pagrindžiančių (duomenys neskelbtini) 264885,88 Lt kreditorinio reikalavimo galimą klastojimą, Vilniaus apygardos teismui UAB (duomenys neskelbtini) bankroto byloje ir Panevėžio apygardos teismui R. K. firmos „F.“ bankroto byloje teiktų debitorių sąrašų galimą klastojimą, bei prie šio prašymo pridėjo dokumentus, patvirtinančius didelių grynųjų pinigų sumų išėmimus iš įmonės sąskaitos, pinigų pervedimus į kitas R. S. priklausiusias ir vėliau bankrutavusias įmones, galimą PVM grobstymą. Pažymi, kad pagal teismų praktiką, kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, atlikdamas atitinkamus sandorius. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Įmonės vadovo parodymai, kad sandoriai buvo naudingi įmonei ar kad paimti grynieji pinigai buvo naudojami įmonės reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012). Dėl šių jo skundo argumentų skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje taip pat nepasisakyta. Atsiliepimų į skundą negauta.Skundas atmetamas. BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas nebegali būti tęsiamas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti visus būtinus ir įstatyme nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Čia būtina pažymėti, kad pagal galiojantį baudžiamojo proceso įstatymą tik prokuroras turi teisę nuspręsti, ar yra pakankamai duomenų spręsti, pradėti ikiteisminį tyrimą, ar ne. Priešingu atveju, neatsakingai pradėtas ir nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas būtų neteisėtas ir grubiai pažeistų persekiojamų asmenų teises ir interesus. Šioje byloje pareiškėjas V. K. prašymą panaikinti apylinkės teismo nutartį bei prokurorų nutarimus ir tęsti ikiteisminį tyrimą iš esmės grindžia tuo, kad skundžiamais procesiniais sprendimais nepagrįstai atsisakoma toliau rinkti duomenis, reikšmingus jo prašyme nurodytoms aplinkybėms išsamiai ištirti, ir tokiu būdu ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą jų pareigą išsamiai atskleisti kiekvienos veikos aplinkybes. Tuo tarpu apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė esminę išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi būtini ir reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai, surinkti reikiami ir pakankami duomenys tam, kad būtų priimtas motyvuotas ir pagrįstas sprendimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.Skundą nagrinėjantis apygardos teismas, susipažinęs su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, visiškai pritaria apylinkės teismo nutarties motyvams ir pripažįsta, kad ikiteisminis tyrimas dėl, pareiškėjo nuomone, neteisėtų R. S. veiksmų ar neveikimo vadovaujant įmonei „F.“ šiuo atveju buvo nutrauktas iš esmės teisėtai ir pagrįstai, surinkus pakankamai reikšmingų tyrimui duomenų bei įsitikinus, kad egzistuoja ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindas, numatytas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas savo skunde apygardos teismui nepateikė jokių naujų argumentų, į kuriuos nebūtų išsamiai atsakę prokurorai nutarimuose ar apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje. Todėl skundą nagrinėjantis apygardos teismas, pritardamas šiuose procesiniuose sprendimuose išdėstytiems motyvams, jų išsamiau neanalizuoja ir toliau nebekartoja, tik atsako į esminius pareiškėjo skundo argumentus.Šioje byloje pačios specialia liudytoja apklaustos R. S., liudytojų V. K., bankroto administratoriaus V. M. parodymai, rašytiniuose bylos dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad R. S. bankroto administratoriui V. M. neperdavė visų R. K. firmos „F.“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir įmonės turto pagal balansą, nors teismas nutartimi ją įpareigojo tai padaryti bei vėliau už šio įpareigojimo nevykdymą paskyrė 2000 Lt baudą. Kadangi R. S. vis tiek šio įpareigojimo nevykdė, ji 2015 m. gegužės 19 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteista pagal BK 245 straipsnį (Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas). Dalis R. K. firmos „F.“ buhalterinių dokumentų buvo rasta ir paimta atlikus kratą V. K. gyvenamosiose patalpose, kur prieš tai šie dokumentai buvo palikti pačios R. S. Prokurorai nustatė, kad kadangi bankroto administratoriui nebuvo pateikti visi įmonės „F.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, negalima nustatyti ir visų šios įmonės sandorių, tik pavienius. O tai reiškia, kad nėra galimybės ir spręsti, ar šiuo atveju buvo galima įžvelgti R. S. veiksmuose tyčinio (t.y. nusikalstamo) bankroto požymių, ar ne. Šios aplinkybės byloje yra nustatytos neginčijamai, jos nekelia abejonių, su jomis iš esmės sutiko visi proceso dalyviai, todėl dar plačiau jas aptarinėti ir analizuoti nėra pagrindo. Tačiau, priešingai pareiškėjo skundo teiginiams, aptariamuose būtent R. S. veiksmuose nėra jokių pareiškėjo prašomų jai inkriminuoti nusikalstamų veikų sudėties požymių.Skunde pareiškėjas klaidingai interpretuoja BK 222 ir 223 straipsnių sudėties požymius, teigdamas, jog šiuose straipsniuose nurodytos alternatyvios veikos – dokumentų paslėpimas, jų sunaikinimas, sugadinimas ar jų neišsaugojimas – yra ir tuo atveju, kai dokumentai sąmoningai nepateikiami įgaliotiems pareigūnams. Pažymėtina, kad minėti nusikaltimai yra padaromi tyčia, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal šiuos straipsnius kyla tik tuomet, kai kaltininkas suvokia, kad jis paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, ar jų nesaugojo, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo. Nagrinėjamuoju atveju nėra byloje jokių duomenų apie tai, kad R. K. firmos „F.“ direktorė R. S. galimai paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus ar jų pati nesaugojo, turėdama tikslą, kad nebūtų galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tai, kad bankroto administratoriui vykdant bankroto bylą yra nepateikiami reikalaujami dokumentai savaime dar nereiškia, kad jie yra paslėpti, sunaikinti ar neišsaugoti turint minėtą tikslą. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad R. K. firmos „F.“ direktorės R. S. veiksmuose yra nusikaltimo pagal BK 209 straipsnį požymiai taip pat yra paremti tik prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Nagrinėjamu atveju pritartina skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvams, kad vien tik įmonės „F.“ bankroto pripažinimas tyčiniu nėra pakankamas pagrindas patraukti R. S. baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad tyčinis ir nusikalstamas bankrotas yra skirtingos teisinės sąvokos, tyčinis bankrotas konstatuojamas teismui išnagrinėjus įmonės bankroto bylą civilinio proceso nustatyta tvarka ir jokiu būdu nelemia nusikalstamo bankroto kaip baudžiamosios teisės kategorijos. Kadangi byloje nėra objektyvios galimybės surinkti visus duomenis apie įmonės „F.“ veiklą (kaip minėta, turimi ne visi šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, o iš turimų negalima nustatyti visumos jos sandorių), negalima spręsti apie galimai tyčinį sąmoningai blogą įmonės valdymą priežastinį ryšį tarp tokių veiksmų ir padarytos žalos kreditoriams. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo ir teigti, jog buvo padaryta ši nusikalstama veika. Dėl kitų pareiškėjo prašomų inkriminuoti R. S. nusikalstamų veikų, numatytų BK 183, 300 straipsniuose, skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo nutarties motyvais, kad pareiškėjo teiginiai apie galimai suklastotus dokumentus, įmonės turto pasisavinimą laikytini deklaratyviais, kadangi nei pareiškėjas tokius faktus pagrindžia, nei apie tai buvo gauta duomenų iš civilines bylas nagrinėjusių teismų. Todėl vien tai, kad pareiškėjo įsitikinimas yra kitoks, nepaneigia prokurorų bei apylinkės teismo vertinimo. Apygardos teismas atmeta pareiškėjo skundo argumentus, jog ikiteisminis tyrimas turėtų būti atliekamas toliau todėl, kad reikalinga apklausti įmonės „F.“ kreditorius, išanalizuoti duomenis, esančius atitinkamose civilinėse bylose bei atlikti kitus pareiškėjo prašomus veiksmus. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad dėl šių skundo argumentų pakankamai išsamiai ir argumentuotai pasisakė apylinkės teismas. Apygardos teismas pritaria, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta pakankamai procesinių veiksmų, reikšmingų objektyviam tyrimui – apklausti liudytojai, išanalizuoti reikšmingi dokumentai – ta, kad būtų priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tokiu būdu buvo surinkti ir įvertinti visi reikiami duomenys atitinkamo procesinio sprendimo priėmimui, todėl kitų, pareiškėjų pageidaujamų proceso veiksmų atlikimas būtų betikslis ir reikšmingesnės informacijos nebesuteiktų. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, jis negali būti ir begalinis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos, t. y. bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui ar tyrimo nutraukimo. Taigi, nagrinėjamu atveju prokurorės 2018 m. balandžio 24 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir šį sprendimą palikęs galioti vyriausiojo prokuroro 2018 m. liepos 4 d. nutarimas yra išsamūs, motyvuoti, juose padarytos išvados atitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Dėl šių procesinių sprendimų priimtą skundžiamą apylinkės teismo nutartį pripažinti neteisėta bei nepagrįsta nėra pagrindo. Todėl vien tai, kad prokurorų nutarimai bei skundžiama apylinkės teismo nutartis netenkina paties pareiškėjo interesų, nesudaro pagrindo spręsti nei apie prokurorų, nei apie apylinkės teismo šališkumą.Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių apygardos teismas daro išvadą, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas pakankamai išsamiai bei nėra pagrindo teigti, kad aiškinantis nusikalstamos veikos padarymo faktą reikalingi tyrimo veiksmai nebuvo atlikti. Skunde nurodytais motyvais pagrindo tęsti ikiteisminį tyrimą apygardos teismas nenustatė, todėl pareiškėjo V. K. skundas yra atmetamas, o skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama galioti.Taip pat pažymėtina, kad nors BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas neabejotinai prilygina nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baigiamajam procesiniam sprendimui, tačiau BPK nustatyta ir atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka – tokiais atvejais prokuroras privalo priimti atitinkamą nutarimą (BPK 217 straipsnio 1 dalis). Nutrauktas ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas pagal BPK 217 straipsnio 2 dalį nustačius esmines aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atmesti pareiškėjo V. K. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.