Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. (T. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 3-5).

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2005 m. vasario 9 d. į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyrių kreipėsi O. D. dėl T. K. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (b. l. 36-37). Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2005 m. vasario 25 d. Nr. 30-714-444 išvada „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo T. K.“ teikė T. K. dokumentus Departamento Užsieniečių reikalų skyriui priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (15/5-7)-7U-158 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui T. K.“ pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 38).

Pareiškėjas 2010 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Užsieniečių reikalų grupę dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo (b. l. 41), kuriuo prašė pakeisti ilgalaikį leidimą gyventi, kadangi pasibaigė jo galiojimo laikas. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2010 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 30-1-S-3136 informavo, kad išsiųstas ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje.

Departamente gautas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) 2019 m. lapkričio 5 d. raštas, kuriuo Departamentas informuotas apie laisvės atėmimo bausmę atliekantį pareiškėją.

Departamentas, įvertinęs informaciją ir siekdamas nustatyti, ar yra pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į kompetentingas institucijas su prašymu įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Policijos departamentas 2020 m. sausio 9 d. raštu Nr. 5-S-408 „Dėl T. K. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ informavo Departamentą, kad patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį. Teismas už šių dviejų nusikalstamų veikų padarymą nuteisė pareiškėją 40 parų arešto bausme. Nors bausmę pareiškėjas atliko, tačiau teistumas nėra išnykęs dėl to, kad 2015 m. spalio 16 d. įvykdė dar vieną nusikalstamą veiką (turto pagrobimas). Už šią nusikalstamą veiką 2016 m. balandžio 12 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį, 1 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 1 metams bei įpareigojant jį per bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti gydymąsi nuo priklausomybės narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms bei nevartoti šių medžiagų. Tačiau pareiškėjas be pateisinamų priežasčių šių teismo įpareigojimų nevykdė, todėl 2016 m. liepos 18 d. Ukmergės rajono apylinkės teismas panaikino paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą ir nutarė, kad pareiškėjas privalo bausmę atlikti įkalinimo įstaigoje. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. atlieka Pravieniškių PN-AK (b. l. 67-71). Nustatęs šias aplinkybes ir apibendrindamas išvadą, Policijos departamentas rašte nurodė, kad registre esanti informacija rodo, jog pareiškėjo poelgiai nėra vienkartiniai ar atsitiktiniai, todėl toks pareiškėjo elgesys neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą, polinkį smurtauti ir nesilaikyti visuomenėje susiformavusių moralės principų. Policijos departamento vertinimu, paskirta bausmė ir poveikio priemonės neperauklėjo pareiškėjo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, todėl tikėtina, jog ateityje jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Todėl nusprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (b. l. 56-57).

Departamentas, atsižvelgęs į Policijos departamento pateiktą išvadą, jog pareiškėjo elgesys neatitinka bendrųjų moralės principų ir tokiu būdu kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 2¹, 55 straipsnio 2 dalimi, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi (b. l. 73-75).

Vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktu, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priima Migracijos departamentas (Įstatymo 55 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai informuoja užsienietį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo išvada, jog pareiškėjas neturi tvirtų socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje pažymi, jog priešingai, nei teigia atsakovas, jį sieja glaudūs ryšiai su giminaičiais, gyvenančiais ir dirbančiais Klaipėdoje.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Departamentas prieš priimdamas sprendimą atsižvelgė į pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinį laiką, socialinius bei šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat į padarytų teisės pažeidimų pavojingumo pobūdį bei mąstą. Atlikto tyrimo metu Departamentas nustatė, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra ilgalaikiai, tačiau nėra stiprūs. Be kita ko, Departamentas nustatė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo tik nuo (duomenys neskelbtini). (t.y. mažiau nei mėnesį), neturi Lietuvos Respublikoje šeimyninių ryšių (sutuoktinės, nepilnamečių vaikų). Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu. Ta aplinkybė, jog Klaipėdoje gyvena pareiškėjo giminės, ypač vertinant tai, jog pareiškėjas yra suaugęs asmuo, nėra teismo nuomone, pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų ir suteikti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjui nesuteikiamas nuolatinio gyventojo statusas, nenukenčia giminystės ryšiai ir pareiškėjas bendravimą su giminėmis gali palaikyti kitais būdais.

Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su atsakovo argumentu, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pažymi, jog nuo 2015 m. pabaigoje nepadarė jokių nusikalstamų veikų ir nebevartoja psichotropinių ir narkotinių medžiagų.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo paskutinė įvykdyta nusikalstama veika 2015 m. spalio 16 d., už kurios įvykdymą pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 1 metams bei įpareigojant pareiškėją per bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti gydymąsi nuo priklausomybės narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms bei jų nevartoti. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjas teismo įpareigojimų nevykdė dėl ko turėjo atlikti realią laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje. Pažymėtina, kad Departamento sprendimas dėl pareiškėjo tikėtinos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, priimtas remiantis Policijos departamento išvada. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti kompetentingų institucijų išduotų išvadų teisingumu ir pagrįstumu, todėl šios aplinkybės nenuginčijamai patvirtina, jog egzistuoja reali tikimybė, kad pareiškėjas ir ateityje gali nepaisyti bendrųjų viešosios tvarkos ir moralės principų laikymosi bei daryti naujas nusikalstamas veikas. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog net prieš tai teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pareiškėjo elgesio nepakeitė, pareiškėjas ir iki tol nepaisė visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ir moralės principų, be kita ko, įvykdė faktiškai vieną po kitos nusikalstamas veikas. Iš to seka, jog pareiškėjo pažeidimai yra sietini konkrečiai su jo agresyviu elgesiu, nusistovėjusių normų ignoravimu bei nepaklusnumu teisės aktų nustatytai tvarkai. Kaip teisingai atsiliepime pastebėjo atsakovas, pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos yra tęstinės, keliančios grėsmę ne tik viešajai tvarkai, bet ir visuomenei. Todėl Departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą pagrįstai vadovavosi aktualiais duomenimis dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Taip pat svarbu paminėti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A585-1810/2010, kurioje teismas pažymėjo, kad „leidimo laikinai gyventi ir leidimo nuolat gyventi išdavimas akivaizdžiai skyrėsi pagal savo pobūdį, turinį ir sukeliamas teisines pasekmes. Be kita ko, iš dalies skyrėsi ir jų išdavimo pagrindai. Leidimas nuolat gyventi suteikė užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškė, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo.” Taigi, tiek EŽTT, tiek LVAT teismo praktikoje patvirtinama, kad Departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimu, nenustatė, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiformavę pareiškėjo tokie socialiniai ir šeimyniniai ryšiai, kurie nagrinėjamu atveju turėtų būti svarbesni už pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl darytina išvada, jog Departamentas teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui panaikinti ilgalaikio gyventojo leidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo T. K. (T. K.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.