Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-63-498/2016

Teisėja Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23120-2015-9

2016 m. sausio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Daivos Jankauskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Sauliui Štriaušai, išteisintojo A. R. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Nacikūno apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo

A. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti jam skirtas kardomąsias priemones: rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei dokumentų paėmimą. Taip pat nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, bylą perduoti prokurorui imtis priemonių, kad būtų nustatyti šį nusikaltimą padaręs asmuo (asmenys ).

Nukentėjusiosios civilinis ieškinys prieš A. R. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, kad jis apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, o būtent, veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuris nusikaltimo vykdymo metu buvo (duomenys neskelbtini) mieste, turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti svetimus pinigus, 2014-04-24, apie 12:47 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui paskambinus nukentėjusiai R. M. bei melagingai prisistačius Kauno policijos komisariato pareigūnu V. K. ir nurodžius melagingas aplinkybes, jog tiriama rezonansinė byla, apgaule įtikinus R. M. iš savo sąskaitos nuimti 29 000 litų (kas atitinka 8 399 eurų) ir pervesti juos į A. R. sąskaitą, sakydamas, kad šie pinigai reikalingi bylos tyrimui, o vėliau jie bus gražinti. Vykdydama ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymus, nukentėjusioji R. M. tą pačią dieną pervedė į jai skambinusio asmens nurodytą A. R. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini)banke, 29 000 litų (kas atitinka 8399 eurų), kuriuos, ikiteisminio tyrimo metu nenustato asmens nurodymu, 2014-04-25, 10:20 val., 26785 litus (kas atitinka 7757 eurus) A. R. išgrynino AB (duomenys neskelbtini)banko skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), o 2 000 litų (kas atitinka 579 eurus) išgrynino bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), bei visus pinigus perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui. Tokiu būdu, bendrais savo veiksmais, savo ir kitų asmenų naudai, A. R. buvo kaltinamas apgaule įgijęs R. M. priklausančias pinigines lėšas – 8 399 eurų (29 000 litų) ir padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą S. Š. prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. R. gynėją advokatą Eugenijų Senovaitį, kuris prašė apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir priėmė teisingą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Prokuroras skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus ir dėl šios priežasties padarė nepagrįstą išvadą, jog neįrodytas A. R. dalyvavimas, padarant nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos LR BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai negu teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų vertinimo taisyklių ir sąlygų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį.

Prokuroras skunde nurodo, kad teismo motyvus dėl kaltės paneigia liudytojų G. K., A. B. parodymai, 2015-04-14 sporto klubo pateiktas asmenų padariusių įmokas sąrašas, bei rašytinė bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors A. R. pavardės klubo sąraše nėra, tačiau asmuo vardu Aivaras įrašytas (t.1, b.l. 145). Be to pažymėtina, kad G. K. ir A. B. vienareikšmiškai neparodė, kad A. R. klube „(duomenys neskelbtini)“ nesportavo. G. K. parodė, kad jis balandžio mėnesį A. R. neįsidėmėjo jeigu jis pastoviai nesportavo, tačiau vėliau jis ėjo į klubą sportuoti ir buvo įtrauktas į sąrašus. Taip pat liudytojas parodė, kad dažniausiai klubą prižiūrėdavo jis, tačiau būdavo atvejų kai klubo priežiūrą palikdavo A. B. (t.2 ,b.l. 13). Liudytoju apklaustas A. B. pirmos instancijos teisme užtikrintai parodė, kad A. R. matė 2014 m. balandžio mėnesį, jis ateidavo į klubą sportuoti ryte (t.2, b.l. 14). Tokie liudytojų parodymai patvirtina A. R. nurodytas aplinkybes, kad su nenustatytu asmeniu, kurį vadino „T.“ susipažino sporto klube „(duomenys neskelbtini)“. Šioje byloje, be išteisintojo parodymų, nėra duomenų apie asmenį vadinamą „T.“ ir nenustatyta jo tapatybė, tačiau nepagrįsti ir prokuroro skundo argumentai kad asmuo vardu „T.“ yra išgalvotas A. R.. Nagrinėjamoje byloje A. R. nurodytos aplinkybės, susijusios su asmeniu vadinamu „T.“, ir tai, kad jis nežinojo ir nesuprato, kad yra daromas nusikaltimas, o tik padėjo iš matymo pažįstamam asmeniui vardu „T.“ nepaneigtos išnaudojus visas galimybes, todėl visos abejonės ir neaiškumai turi būti vertinami kaltinamojo naudai.

Prokuroras skunde nurodo, kad banko darbuotojams informavus A. R., kad jo sąskaitoje esantys pinigai gali būti gauti nusikalstamu būdu ir jų iš karto neišdavė, jis turėjo suprasti kad vykdomas nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad A. R. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekiant atblokuoti sąskaitą, o tik apie tai informavo „T.“, todėl nėra pagrindo spręsti, kad A. R., bet kokiomis priemonėmis siekė gauti pinigus esančius jo sąskaitoje ir tokiu būdu apgaule įgyti svetimus pinigus. Be to banko darbuotojai gavę patvirtinimą, kad viskas tvarkoje išmokėjo A. R. pinigus. Tai, kad A. R. praeityje teistas ir atlikęs bausmę pataisos namuose nesudaro pagrindo spręsti, kad jis prisidėjęs prie nusikaltimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Šioje byloje A. R. buvo kaltinamas, kad bendrais savo veiksmais, savo ir kitų asmenų naudai, apgaule įgijęs R. M. priklausančias pinigines lėšas – 8 399 eurų (29 000 litų) ir padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nusikalstama veika, numatyta LR BK 182 straipsnio 1 dakyje ( sukčiavimas ) buvo padaryta, nes apgaule iš nukentėjusiosios buvo išvilioti pinigai, tačiau šią veiką padarė kitas asmuo ar asmenys, kurių atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje neįrodyta, jog A. R. dalyvavo šio nusikaltimo padaryme kaip veikos bendrininkas, dėl ko jis pirmos instancijos teismo pagrįstai išteisintas. Šioje baudžiamojoje byloje nepaneigta išteisintojo A. R. versija, jog jis nieko nežinojo ir nesuprato apie daromą nusikaltimą, o tik padėjo iš matymo pažįstamam asmeniui, vadinamu „T.“, gauti tariamai iš tetos pervestus pinigus ( 29 000 Lt. ). Kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į tai kad išnaudojus visas galimybes byloje neįrodyta, kad A. R. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, konstatuojama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis išteisintas pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį teisėtai ir pagrįstai, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas. Taip pat pažymima, kad palikus galioti išteisinamąjį nuosprendį prokuroro skundo reikalavimas tenkinti nukentėjusiosios R. M. civilinį ieškinį netinkintinas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų 20,27 Eur priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka (t.2, b.l. 49). LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš išteisintojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš A. R. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Nacikūno apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus išlaidų, atsiradusių dėl A. R. gynybos apeliacinės instancijos teisme, iš A. R. nepriteisti

Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.