- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-06-21
- Bylos Nr.
- I-632-426/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Rūta Miliuvienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. V. M., R. M.
- Atsakovas
- VĮ Registrų centrui
- Trečiasis asmuo
- B. R.
- Advokatai
- Viktoras Onačkas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko, Rūtos Miliuvienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. V. M. ir R. M. skundą atsakovui VĮ Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (tretysis suinteresuotas asmuo – B. R.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai prašo panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 241, įpareigojant atsakovą ištaisyti registro įrašą Nr. 1\14940 ir pastato savininkais įrašyti M. V. M. ir R. M. bei nurodyti juridinį faktą apie jų bendrąją jungtinę nuosavybę, taip pat priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde (b. l. 3-5) paaiškino, kad B. R. į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją kreipėsi po to, kai jos analogišką prašymą atmetė teritorinis registratorius. Mano, kad Komisija, priimdama nagrinėjimui pareiškimą, viršijo savo kompetenciją, nes sprendė civilinį teisinį ginčą tarp trečiųjų asmenų, o ne registro naudotojo su pačiu registru, tuo pačiu priimdama neteisėtą sprendimą. B. R. į Komisiją kreipėsi ne dėl savo, o dėl trečiųjų asmenų turto, prašydama iš esmės panaikinti R. M. daiktinę (nuosavybės) teisę į namą, nes neva tai pažeidžia jos interesus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. numato vienintelį pagrindą daiktinei teisei ar juridiniam faktui išregistruoti - tik kai pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė ar juridinis faktas pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Prie tokių dokumentų priskirtini teismų sprendimai, kuriuose nurodomi konkretūs asmenys ir jų daiktinių teisių ar su jais susijusių juridinių faktų pasibaigimo pagrindai. Komisijos sprendimas negrindžiamas jokia Nekilnojamojo turto registro įstatymo materialine norma, kuri įvardintų pareiškėjų bendrosios jungtinės nuosavybės išregistravimo teisinį pagrindą. Tai yra esminis jų teisių pažeidimas, nes skundžiant tokį Komisijos sprendimą, tenka vadovautis prielaidomis apie tikruosius motyvus, kas esmingai apsunkiną jų teisės į teisminę gynybą realizavimą. Sprendime aptariamas sutuoktinių turto teisinio režimo normų turinys, tačiau nei viena iš šių normų neįvardijama kaip neginčijamas pagrindas pripažinti R. M. praradusią ar neturinčią nuosavybės teisės į namą, o tuo pačiu ir nesant abiejų pareiškėjų bendrosios jungtinės nuosavybės į namą. Visos Komisijos prielaidos, vertinant pareiškėjų turtinius santykius, yra civilinio teisinio pobūdžio, kurios patvirtintos ar paneigtos gali būti tik teisme, nagrinėjant suinteresuotojo asmens civilinį ieškinį.
B. R. Komisijai pateikti teismų sprendimai, kuriais buvo išspręsti jos ir pareiškėjo santuokinio turto padalinimo klausimai, negali būti traktuojami kaip dokumentai, patvirtinantys R. M. nuosavybės teisės pasibaigimą ar tos teisės turėtojo pasikeitimą bei įregistruoto namo teisinio statuso pasibaigimą. Teismai nesprendė dėl R. M. turtinių teisių į ginčo namą. Tai, kad teismo sprendimu namas paliktas M. V. M. nuosavybėje nereiškia, kad R. M. neteko savo nuosavybės teisės, nes tai nebuvo teisminio ginčo dalykas ir dėl to teismas nesprendė.
Nurodo, kad savo santuoką sudarė 2002 m. gegužės 18 d. Namas (duomenys neskelbtini) tinkamu naudoti pripažintas 2004 m. gruodžio 24 d. valstybinės komisijos aktu ir nuo tada jis tapo gyvenamuoju namu (o ne nebaigta statyba) ir tokiu pavidalu pareiškėjams jau esant santuokoje įregistruotas kaip turtinis vienetas. Taigi ši data turi būti laikoma sutuoktinių turto įgijimo data. Tokiu būdu VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimas įregistruoti namą kaip jungtinę pareiškėjų nuosavybę yra pagrįstas ir teisėtas.
Šalies argumentai
Atsakovas VĮ Registrų centras su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 29-31) paaiškino, kad sutinkamai su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str., prašymą dėl juridinio fakto įregistravimo, kaip ir išregistravimo, turi teisę pateikti suinteresuotas asmuo. Kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys juridinio fakto atsiradimą ar pasibaigimą. Šiuo atveju B. R. buvo vertinama kaip suinteresuotas asmuo, turintis teisę teikti prašymą dėl juridinio fakto išregistravimo, kadangi juridinio fakto apie bendrąją jungtinę gyvenamojo namo nuosavybę įregistravimas tiesiogiai susijęs su jos turtinėmis teisėmis, todėl jos skundas buvo nagrinėjamas Komisijoje. Kartu su skundu B. R. pateikė savo prašymą patvirtinančius dokumentus - Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo nutartį.
Akcentuoja, kad pripažinimo tinkamu naudoti aktas nėra sandoris ar kitas nuosavybės teisės atsiradimą patvirtinantis dokumentas. Nuosavybės teisė į statomą namą įgyjama ne Civilinio kodekso 4.47 str. 1 p. - pagal sandorį - pagrindu, bet to pačio straipsnio 4 p. - pagaminant naują daiktą - pagrindu, t. y. nuosavybės teisė atsiranda ne nuo pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymo, kuris tik patvirtina objekto suformavimo pabaigą, bet nuosekliai nuo pradžios kuriant naują daiktą. Civilinio kodekso 3.90 str. numato, jog turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, gali būti pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl R. M. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą lA2p pastebėtina, jog gyvenamasis namas pradėtas statyti 1996 m.; nuo 1997 m. šiame name gyveno M. V. M. su sūnumi, 1999 m. buvo aprašytos statybinės medžiagos gyvenamojo namo pabaigimui. Tuo tarpu R. M. santuoka su M. V. M. buvo sudaryta tik 2002 m. gegužės 18 d., todėl šiuo atveju vien tik pagal 2006 m. sausio 27 d. pateiktą santuokos liudijimą negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad gyvenamasis namas lA2p, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė M. V. M. ir R. M. nuosavybė.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo B. R. su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25-26).
Paaiškino, kad gyvenamojo namo statyba buvo pradėta 1996 m. Iš įsiteisėjusių Vilniaus m. 1 – osios apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nutarties matyti, jog nuo 1997 m. šiame name gyveno M. V. M. su sūnumi, o 1999 m. buvo aprašytos statybinės medžiagos. Santuoka su R. M. buvo sudaryta gerokai vėliau - 2002 m. gegužės 18 d. Civilinio kodekso 3.90 str. teigiama, jog turtas, kuris yra asmeninė pareiškėjo nuosavybė, gali būti pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, jei nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis. Tuo būdu visas gyvenamasis namas negali būti registruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Iš M. V. M. yra priteista kompensacija, o kreditoriui - AB Turto bankui – jis buvo įpareigotas grąžinti paskolą. Iki šiol nei kompensacija, nei paskola AB Turto bankui nesumokėta.
Su pareiškėjų pozicija, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus, nesutinka. Kreipėsi į teritorinį registratorių, o jo atsakymą skundė centriniam registratoriui. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 str., skundus nagrinėja ir sprendimus priima Komisija. Priimdama ginčijamą sprendimą, Komisija tarp kitų argumentų vertino ir įsiteisėjusius teismo sprendimus. Civilinio proceso kodekso 18 str. nustato, jog įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visiems. Tuo būdu pareiškėjų teiginiai, jog atsakovas vertino jos ir pareiškėjų turtinius santykius, kurie gali būti patvirtinti ar paneigti tik teisme, neatitinka tikrovės, nes atsakovas rėmėsi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovas skundą prašė tenkinti jame nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. sausio 27 d. M. V. M. ir R. M. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą įregistruoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus filialas patenkino M. V. M. ir R. M. prašymą ir gyvenamąjį namą lA2p įregistravo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. B. R. (iki 1997 m. spalio 28 d. M. V. M. sutuoktinė) 2006 m. balandžio 28 d. Vilniaus filialui pateikė prašymą panaikinti Vilniaus filialo 2006 m. sausio 30 d. atliktą bendrosios jungtinės nuosavybės teisės registravimą į gyvenamąjį namą 1 A2p kaip nepagrįstą ir pažeidžiantį jos teises, kartu pateikdama Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nutartį, tačiau Vilniaus filialas 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu atsisakė tenkinti B. R. prašymą. VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 241 tenkino B. R. skundą ir panaikino Vilniaus filialo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą kuriuo buvo atsisakyta išregistruoti M. V. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1A2p, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Pareiškėjai mano, kad VĮ Registrų centro priimtas sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas.
Įvertinusi įrodymų byloje visetą, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 241 yra nepagrįstas.
Visų pirma, pareiškėjai neteisingai nurodo, kad kilęs ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio. Šioje byloje ginčas kilęs dėl Nekilnojamojo turto registrą tvarkančių ir nekilnojamuosius daiktus bei daiktines teises į juos registruojančių institucijų veiksmų teisėtumo. Tokių ginčų nagrinėjimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjai nėra suformulavę konkrečių materialinių civilinių teisinių reikalavimų kitų asmenų atžvilgiu.
Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 12-14) padalinus buvusių sutuoktinių M. V. M. ir B. R. nuosavybę, gyvenamasis namas 1A2 p atiteko M. V. M. asmeninėn nuosavybėn, o B. R. iš M. V. M. buvo priteista piniginė kompensacija. Civilinio kodekso 3.90 str. 1 d. įtvirtinta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Kaip matyti iš bylos medžiagos, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas statyti 1996 m., t. y. dar tada, kai M. V. M. buvo sudaręs santuoką su B. R.; nuo 1997 m. jame gyveno M. V. M. su sūnumi; 1999 m. buvo aprašytos statybinės medžiagos gyvenamojo namo pabaigimui. Gi santuoka tarp M. V. M. ir R. M. buvo sudaryta tik 2002 m. gegužės 18 d., t. y. praėjus šešeriems metams nuo namo statybos pradžios. Byloje nėra duomenų apie tai, kad turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.
Ta aplinkybė, kad gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo išduotas 2004 m. gruodžio 24 d. nesudaro pagrindo tvirtinti, kad gyvenamasis namas 1A2p, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė M. V. M. ir R. M. nuosavybė. Nuosavybės teisė į statomą namą pagal Civilinio kodekso 4.47 str. 1 d. 4 p. atsiranda ne nuo pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymo, o nuo vykdomų statybų pradžios (pagal bylos duomenis, statybų pradžių – 1996 m.).
Konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai pakeitė Nekilnojamojo turto registro duomenis ir išregistravo M. V. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1A2p, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nėra juridinio pagrindo naikinti ar keisti apskųstą sprendimą ir įpareigoti atsakovą atlikti skunde prašomus veiksmus, o tuo pačiu – priteisti pareiškėjų turėtas teismo išlaidas.
Atmetus skundą, naikintina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – išieškojimo pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-18-28/2005 sustabdymas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjų M. V. M. ir R. M. skundą atmesti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – išieškojimo pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-18-28/2005 sustabdymas.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.