Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-12-31 · Administracinė byla Nr. P-146-208-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-31
Bylos Nr.
P-146-208-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
E. G.
Atsakovas
Kauno apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
A. T. G., O. B. B., G. Š., A. J., A. P. D., P. J.
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146 –208/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. A. (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-66-31/2007 pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. T. G., O. B. B., G. Š., A. J., A. P. D., P. J. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, vėliau patikslintu skundu, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. 02-08-13874 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini)” (toliau – ir įsakymas Nr. 02-08-13874).

Paaiškino, kad ginčijamu įsakymu buvo atsisakyta pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į jo tėvui J. G. priklausiusį 5 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad atsisakymas buvo motyvuotas tuo, jog pareiškėjo tėvas iki nacionalizacijos nebuvo minėtos žemės savininkas. Teigė, kad atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir atsakovas, ir Kauno AVA) darbuotojas G. K. 2006 m. gruodžio 12 d. pažymoje Nr. 37 „Dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ((duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pažyma Nr. 37) nuslėpė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. sausio 30 d. pažymoje Nr. R4-402 (toliau – ir pažyma Nr. R4-402) nurodytus duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjo tėvas nuosavybės teise valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Teigė, jog žemėtvarkos skyriams nėra suteikta kompetencija nustatyti žemės savininkų nuosavybės teisės faktus, kadangi tokie įgaliojimai, jeigu nėra išlikusių dokumentų, priklauso apylinkių teismams. Todėl pažyma Nr. 37 laikytina niekine. Teigė, jog jis su tėvais ir broliais iki nacionalizacijos dirbo žemę, esančią (duomenys neskelbtini), tėvai mokėjo žemės mokesčius ir rekviziciją (duoklę).

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad 1991 m. spalio 10 d. pareiškėjas Raseinių rajono Nemakščių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų J. G. ir A. G. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo prašyme buvo nurodyta, kad minėti asmenys turėjo 10 (5+5) ha žemės. Pažymėjo, kad 1991 ir 1992 metais prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę pateikė ir kiti pretendentai: A. T. G., J. G., O. B. B., G. Š., A. J., O. A. ir Z. G.. Atkreipė dėmesį į tai, kad A. G. buvo pareiškėjo senelis, o J. G. – tėvas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) III dalimi ir teigė, jog pagal Raseinių rajono žemėtvarkos skyriuje esantį nuosavybės teises į žemę patvirtinantį dokumentą (Lietuvos valstybinio archyvo rūšimis paskirstytų žemių sąrašą 1939 m. liepos 23 d.) žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininku buvo A. G., turėjęs 10,5 ha žemės ir 0,5 ha miško. Nurodė, kad kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreiptasi nebuvo. Pažymėjo, kad atsakovas, remdamasis minėtu dokumentu, 2000 m. kovo 17 d. sprendimais Nr. 72/13818, Nr. 72/13814, Nr. 72/13815, Nr. 72/13816, 2006 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 72/2128 atkūrė nuosavybės teises į A. G. turėtą žemę (iš viso 11 ha) šiems asmenims: A. T. G. – 0,55 ha žemės, O. B. B. – 0,55 ha žemės, G. Š. – 0,55 ha žemės, A. J. – 2,72 ha žemės. Nurodė, kad yra parengtos šios Kauno apskrities viršininko išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai: 2000 m. spalio 19 d. išvada Nr. 5852 dėl 2,75 ha žemės suteikimo A. P. D., 2001 m. vasario 15 d. išvada Nr. 6020 dėl 2,75 ha žemės suteikimo P. J. ir 2001 m. vasario 15 d. išvada Nr. 6019 dėl 0,30 ha žemės suteikimo pareiškėjui. Teigė, jog likusią 0,25 ha žemę pareiškėjas pageidavo susigrąžinti natūra, tačiau nuosavybės teisės į ją dar nėra atkurtos. Pažymėjo, jog pareiškėjo pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-402 nėra nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas, kadangi jame nėra nurodyta, kad pareiškėjo tėvas J. G. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), valdė nuosavybės teise. Be to, pagal pirmiau minėtą Lietuvos valstybinio archyvo rūšimis paskirstytų žemių sąrašą 1939 m. liepos 23 d. šios žemės savininku buvo pareiškėjo senelis A. G.. Pabrėžė, kad pareiškėjas praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 d. dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti (iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Teigė, kad dėl minėtų priežasčių teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) pareiškėjui negalėjo būti atkurtos, dėl ko buvo parengta pažyma Nr. 37 ir priimtas sprendimas Nr. 02-08-13874. Teigė, kad minėtas sprendimas yra teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-66-31/2007).

Teismas nustatė, kad byloje duomenų dėl to, kad pareiškėjo tėvas J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), būtų nuosavybės teise valdęs žemę, nėra. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 1 straipsniu ir Įgyvendino tvarkos III dalimi ir teigė, jog pareiškėjo pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma R4-402 nelaikytina nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos valstybinio archyvo rūšimis paskirstytų žemių sąrašą 1939 m. liepos 23 d. minėtos žemės savininku nurodytas pareiškėjo senelis A. G., kuris 1950 m. mirė. Padarė išvadą, kad minėta žemė iki nacionalizacijos priklausė būtent A. G.. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kad minėtą žemę nuosavybės teise valdė jo tėvas, nepateikė.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą. Teigė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar Kauno AVA Žemės tvarkymo departamento Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus specialistas G. K. turėjo teisę surašyti pažymą Nr. 37. Teigė, kad šioje pažymoje buvo šiurkščiai pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 187 straipsnis ir neteisėtai paneigtas raštas Nr. 11-6-724-998. Pažymėjo, kad pagal Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1274 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1027 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” dalinio pakeitimo” 13 punktą patikslintas ir paskutinis nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. sausio 30 d. pažyma Nr. R4-402, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi Lietuvos valstybinio archyvo rūšimis paskirstytų žemių sąrašu 1939 m. liepos 23 d.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Rėmėsi Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymą nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų” ir teigia, kad apelianto pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. sausio 30 d. pažyma Nr. R4-402 yra laikoma tik papildomu žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiu dokumentu. Pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su Lietuvos valstybinio archyvo rūšimis paskirstytų žemių sąraše 1939 m. liepos 23 d. nurodyta informacija, galėjo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą (administracinė byla Nr.A502-623/2008).

Apeliacinės instancijos administracinis teismas nustatė, kad byloje administracinis ginčas kilęs dėl atsakovo administracinio akto, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neatkurti nuosavybės teisių į jo tėvo žemės sklypą. Ginčijamame įsakyme nurodyta, kad atsižvelgta į Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus vyresniojo specialisto pažymą bei tai, kad pareiškėjo tėvas nebuvo 5 ha žemės (duomenys neskelbtini) savininkas. Paminėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad pagal turimus archyvinius dokumentus J. G. nebuvo žemės savininku iki nacionalizacijos.

Konstatavo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti, bendro teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai administraciniam aktui. Todėl nagrinėjant ginčą turi būti tikrinama, ar atsakovo įsakymas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, ar laikytasi procedūrinių reikalavimų, ar aktas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytiems asmenims nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, turėtą savininko (4 straipsnis), kuris įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiamas kaip asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Taigi, tam, kad kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tokias aplinkybes patvirtinančius dokumentus pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį privalo pateikti pretendentas.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas pretendavo į savo tėvo J. G. 5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Patikrinęs bylą apeliacinės instancijos teismas nutarė, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra įrodymų, kad pareiškėjo tėvas iki nacionalizacijos žemę būtų valdęs nuosavybės teise. 2006 m. sausio 30 d. archyvo pažymoje apie nekilnojamąjį turtą nurodoma, kad Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos archyviniame fonde, Raseinių apskrities 1944-1948 m. byloje naujakurių sąraše yra įrašytas G. J., turėjęs 5 ha žemės ir gavęs dar 9 ha, skiltyje „Iš viso turi žemės ha“ įrašyta 14,98. Archyviniai dokumentai pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Įgyvendinimo tvarkos III dalį pripažįstami tinkamais patvirtinti turėtas nuosavybės teises. Tačiau, nagrinėjamu atveju archyvo pažyma neduoda pagrindo išvadai, kad pareiškėjo tėvas J. G. nuosavybės teise žemę valdė iki nacionalizacijos. Pažymoje nėra kategoriško tvirtinimo, kad žemė turėta nuosavybėje, naujakurių sąrašas rastas byloje, sudarytoje 1944-1948 metais, t. y. jau praėjus žymiam laikotarpiui po nacionalizacijos. Todėl, nesant duomenų, patvirtinančių J. G. žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos fakto, atsakovas pagrįstai ir teisėtai ginčijamu aktu neatkūrė E. G. nuosavybės teisių į 5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ginčijamo akto negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė teisės normas bei tinkamai išsprendė administracinį ginčą, dėl ko apeliacinį skundą tenkinti nėra pagrindo.

V.

Pareiškėjas E. G. 2009 m. kovo 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-66-31/2007 (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis) ir atnaujinti procesą šioje byloje. Teigė terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo praleidęs dėl dokumentų paieškos ir teisminio proceso dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Raseinių rajono apylinkės teisme.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas pakartojo faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas. Nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, jog teismai nepripažino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. sausio 30 d. pažymos Nr. R4-402 patvirtinančia, jog jo tėvas J. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, jis pateikia gautą Kauno apskrities archyvo 2008 rugpjūčio 11 d. pažymą dėl žemės naudojimo Nr. (10.6)V10-4397, kuri, pareiškėjo nuomone, yra pagrindas atnaujinti procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. Proceso atnaujinimo pagrindai nustatyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.

ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. To paties straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iš minėtomis teisės normomis nustatyto teisinio reguliavimo darytinos išvados, kad procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei teismas nustato abi sąlygas:1) prašymas pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino arba teismas patenkina prašymą dėl šio termino atnaujinimo ir jį atnaujina (ABTĮ 156 straipsnis); 2) prašymas pateiktas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A502-623/2008) pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą (administracine byla Nr. I-66-31/2007) paliko nepakeistą. Minėta administracinė byla įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo užbaigta 2008 m. balandžio 10 d. (ABTĮ 96 straipsnio 2 dalis, 145 straipsnis). Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2009 m. kovo 30 d. (2009 m. kovo 26 d. išsiųstas paštu).

Pareiškėjas neneigia praleidęs terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir prašo šį terminą atnaujinti. Prašymą grindžia argumentu, jog terminą dėl proceso atnaujinimo praleido ieškodamas dokumentų, patvirtinančių, jog jo tėvas iki nacionalizacijos buvo žemės savininkas, taip pat dėl teisminio proceso Raseinių rajono apylinkės teisme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismų praktikoje svarbiomis įstatymų nustatytų terminų praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios jam įstatymo nustatytu terminu atlikti įstatymu numatytus veiksmus. Kreipiantis dėl praleistų terminų atnaujinimo teismui turi būti pateikiami termino praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo eigos pradžią sieja su faktu kada prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš pareiškėjo argumentų dėl proceso atnaujinimo ir pateiktų dokumentų matyti, kad aplinkybė, su kuria pareiškėjas sieja prašymą dėl proceso atnaujinimo, yra Kauno apskrities archyvo 2008 rugpjūčio 11 d. pažymos dėl žemės naudojimo Nr. (10.6)V10-4397 gavimas. Nuo minėtos pažymos išdavimo iki pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo išsiuntimo teismui (2009 m. kovo 26 d.) praėję daugiau kaip 7 mėnesiai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam gavus šią pažymą buvo svarbių priežasčių, kurios buvo objektyvi kliūtis pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo per ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą. Todėl pareiškėjo prašymas dėl termino paduoti prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr.A502-623/2008 (Nr. I-66-31/2007) atnaujinimo netenkinamas. Atsisakius atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo atsisakoma netikrinant prašymo pagrįstumo įstatymo numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, numatytiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nebuvo nurodęs nė vieno 153 straipsnio 2 dalyje nurodyto pagrindo.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkinamas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

E. G. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr.A502-623/2008 (Nr. I-66-31/2007) pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. T. G., O. B. B., G. Š., A. J., A. P. D., P. J. dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius