Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. M. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-88-205/2012 pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovui J. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas D. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 2 808 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 84 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. M. sumažimo savo reikalavimus ir prašė iš J. M. priteisti 1 800 Lt nesumokėtos trąšų barstytuvo kainos, 864 Lt PVM mokesčio, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. spalio mėnesi Prancūzijoje nusipirko trąšų barstytuvą „LELY“, kurį 2008 m. pardavė J. M.. Atsakovas už trąšų barstytuvą įsipareigojo sumokėti 4 800 Lt ir PVM mokestį (21 proc). D. M. teigimu, J. M. 2008 m. gruodžio mėn. sumokėjo 3 000 Lt, o likusią kainos dalį sumokėti atsisakė.

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2012-09-21 sprendimu D. M. ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo J. M. 2 664 Lt skolos, 84 Lt žyminio mokesčio, 650 Lt advokato pagalbos išlaidoms atlyginti ir 22,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad 2008 metais ieškovas su atsakovu sudarė žodinę trąšų barstytuvo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią J. M. įsipareigojo nupirkti iš D. M. trąšų barstytuvą „LELY“ už 4 800 Lt. Pasvalio rajono apylinkės teismas konstatavo, kad ieškovas savo, kaip pardavėjo, pareigas pagal pirkimo – pardavimo sutartį įvykdė tinkamai ir laiku, o atsakovas pažeidė savo, kaip pirkėjo, pareigas, ir nesumokėjo ieškovui dalies sutartos kainos – 1 800 Lt. Teismas pažymėjo, jog įrodyti, kad prievolė įvykdyta tinkamai privalo asmuo, kurio pareiga buvo įvykdyti prievolę, t.y skolininkas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. M. nepateikė teismui objektyvių, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis prievolę įvykdė. Teismas, remdamasis liudytojo A. G. parodymais ir Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu, padarė išvadą, kad atsakovas neįvykdė prievolės sumokėti visą perkamo daikto kainą ir PVM mokestį.

Atsakovas J. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-09-21 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-88-205/2012 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo PVM sąskaitai – faktūrai išrašyti, kadangi tarp šalių buvo sudaryta žodinė trąšų barstytuvo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria šalys susitarė, kad ieškovas parduoda atsakovui trąšų barstytuvą už galutinę 4 800 Lt sumą be PVM mokesčio, neišrašant sąskaitos faktūros. Ieškovas šioje byloje nepateikė absoliučiai jokių objektyvių įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog ieškovas trąšų barstytuvą parduoda, o atsakovas jį perka už 4 800 Lt plius PVM mokestis. J. M. nurodė, kad jis trąšų barstytuvą pirko kaip fizinis asmuo, savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Kadangi šalys susitarė, kad trąšų barstytuvas bus parduodamas be PVM mokesčio, apeliantas pagrįstai tikėjosi, kad D. M. trąšų barstytuvą parduoda kaip fizinis asmuo (ne PVM mokėtojas) ir pirkimo – pardavimo sandoris nėra susijęs su ieškovo ekonomine veikla. J. M. pažymėjo, kad pirkimo – pardavimo sandorio įvykdymo metu ieškovas PVM sąskaitos – faktūros neišrašė, ji buvo išrašyta tik besibaigiant bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme 2012-08-02. Apeliantas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalį PVM sąskaita – faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Atsakovo teigimu, ieškovas neišrašė PVM sąskaitos – faktūros trąšų barstytuvo perdavimo atsakovui dieną, nes šalys buvo susitarę, kad barstytuvas parduodamas netaikant PVM mokesčio. J. M. atkreipė dėmesį, kad D. M. neišrašė ne tik PVM sąskaitos – faktūros, bet ir jokio pinigų priėmimo kvito ar orderio, patvirtinančio, kad jis pirkimo – pardavimo sandorį sudarė vykdydamas individualią komercinę veiklą. Apeliantas pabrėžė, kad D. M. neįrodė savo ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, jog J. M. nesumokėjo dalies perkamo trąšų barstytuvo kainos, o pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp ginčo šalių. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, Pasvalio rajono apylinkės teismas rėmėsi ieškovo prašymu iškviesto liudytojo A. G. parodymais. Šio liudytojo parodymais ieškovas siekė įrodyti, kad pagal žodinį susitarimą trąšų barstytuvo pirkimo – pardavimo sutarties kaina buvo 5 664 Lt. LR CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. LR CK 3 str. 2 d., įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojančiu. Apeliantas pabrėžė, kad teismas negalėjo vadovautis liudytojo A. G. parodymais, spręsdamas dėl žodinės pirkimo – pardavimo sutarties, kurios kaina yra didesnė nei 5 000 Lt, įvykdymo fakto.

Ieškovas D. M. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė J. M. apeliacinį skundą atmesti ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-09-21 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-88-205/2012 palikti nepakeistą. Ieškovas pažymėjo, kad trąšų barstytuvas „LELY“ yra skirtas pramoniniams tikslams, todėl apelianto teiginiai, kad jis trąšų barstytuvą įsigijo asmeniniams poreikiams tenkinti yra neįtikinami. D. M. nurodė, kad Panevėžio apygardos prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu nustatė, kad ieškovas ir atsakovas susitarė, jog D. M. išrašys PVM sąskaitą – faktūrą, kai J. M. sumokės visą trąšų barstytuvo kainą.

Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje šalių paaiškinimu nustatyta, kad 2008 metais ieškovas su atsakovu sudarė žodinę trąšų barstytuvo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią J. M. įsipareigojo nupirkti iš D. M. trąšų barstytuvą „LELY“ už 4 800 Lt. Trąšų barstytuvas atsakovui perduotas 2008-04-15, o atsakovas už jį 2008-12-05 sumokėjo 3000 Lt. Sutartis buvo sudaryta nesilaikant nustatytos jos sudarymo formos, bet dėl jos sudarymo fakto ginčo nėra ( CK 6.305 str.1 d., CK 6.306 str.4 d.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirkėjas pilnai atsiskaitė, t.y. ar faktiškai priėmęs parduodamą trąšų barstytuvą, pirkėjas sumokėjo už jį nustatytą kainą, kuri šalių susitarimu be PVM sudarė 4800 Lt. Nustatyta, kad šalys iki ginčo kilimo PVM nemokėjo, t.y. sandorio sudarymo metu PVM sąskaita faktūra nebuvo išrašyta, bet akivaizdu, kad tai turėjo būti daroma. PVM sąskaita-faktūra išrašyta 2012-08-02 ( b.l. 80), joje nurodytas 864 Lt dydžio PVM. Šia PVM sąskaita faktūra neribojama pirkėjui atsakovui J. M. PVM atskaita. Tiek ieškovas, tiek atsakovas, kaip nustatyta byloje, yra PVM mokėtojai.

Pasvalio rajono apylinkės teismas teisingai nurodė, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E .,bylos Nr. 3K-3-516/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.).

Atsakovas J. M. nei Pasvalio rajono apylinkės teismui, nei Panevėžio apygardos teismui nepateikė objektyvių, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis prievolę įvykdė tinkamai, t.y. sumokėjo visas pagal pirkimo-pardavimo sutartį priklausančias pinigų sumas, o ne tik 3000 Lt, ką pripažino ieškovas, todėl prašomos nesumokėtos sumos pagrįstai iš atsakovo ieškovui priteistos.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės, jų pagrindu naikinti sprendimo negalima, todėl jie atmetami.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p. teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-09-21 sprendimą palikti nepakeistą.