- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-18
- Bylos Nr.
- e2A-686-803/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-300647-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.), Rosita Patackienė
- Ieškovas
- E. D.
- Atsakovas
- Širvintų rajono savivaldybės tarybai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Rositos Patackienės ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) Širvintų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo E. D. ieškinį dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Širvintų rajono savivaldybės tarybai.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš Širvintų rajono kultūros centro direktoriaus pareigų neteisėtu; 2) nustatyti, kad į darbą jis negali būti grąžintas dėl nepalankių sąlygų dirbti; 3) priteisti iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką – 599,31 Eur ir vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 5) priteisti iš atsakovo 4000 Eur neturtinę žalą ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. balandžio 23 d. laikinai Širvintų rajono savivaldybės mero pareigas einanti tarybos narė Ž. P. savo iniciatyva pasikvietusi ieškovą susitikimo metu paprašė organizuoti/režisuoti Širvintų miesto šventę „Širvintoms 540“. Ieškovo teigimu, nuo minėtos dienos jis faktiškai pradėjo eiti Širvintų kultūros centro direktoriaus pareigas, nors darbo sutartis su juo buvo sudaryta tik 2015 m. balandžio 30 d., pagal kurią ieškovas nuo 2015 m. gegužės 4 d. pradėjo dirbti Širvintų kultūros centro direktoriumi. Nurodė, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau -DK) 136 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną – 2015 m. gegužės 18-22 dienomis, paskirta nepagrįstai. Paaiškino, kad apie 2015 m. gegužės 17-24 dienomis suplanuotą kelionę į Gruziją Ž. P. bei Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė buvo informuotos tiek prieš sudarant darbo sutartį, tiek ne kartą ir vėliau, o 2015 m. gegužės 15 d. pateikė laikinai Širvintų rajono savivaldybės merės pareigas einančiai tarybos narei Ž. P. prašymą dėl leidimo vykti į komandiruotę Gruzijoje, ir gavo patvirtinimą dėl leidimo vykti. Jam išvykus į kelionę 2015 m. gegužės 18 d. laikinai einančios Širvintų rajono savivaldybės merės pareigas tarybos narės Ž. P. prašymu Širvintų kultūros centro direktoriaus pavaduotojas A. V. pateikė rašytinį pasiaiškinimą apie telefonu į susitikimą kviesto įstaigos direktoriaus E. D. negalėjimą dalyvauti susitikime dėl komandiruotės, o 2015 m. birželio 2 d. ieškovas gavo 2015 m. gegužės 28 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimą dėl rašytinio pasiaiškinimo pareikalavimo ir tos pačios dienos reikalavimą pasiaiškinti raštu. Nors ieškovas 2015 m. birželio 3 d. pateikė išsamų pasiaiškinimą, prie kurio pridėjo ir savo gyvenimo aprašymą, įrodantį ieškovo kompetenciją vykdyti jam pavestas funkcijas, tačiau 2015 m. birželio 22 d. Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. P. priėmė potvarkį jam skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Ieškovo nuomone, jo elgesys pagal sukeltas pasekmes negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, kadangi ieškovas net ir nebūdamas darbe gegužės 18-22 dienomis tą mėnesį išdirbo darbo sutartyje sulygtą darbo valandų skaičių, be to, apie suplanuotą kelionę Ž. P. buvo informuota. Manė, kad jo dalyvavimas tarptautiniame ir didelį prestižą turinčiame renginyje suteikė galimybę plėsti tarptautinius ryšius, be to, grįžęs iš kelionės ir toliau atliko jam pavestas darbo funkcijas. Nurodė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracija nėra nustačiusi papildomos įstaigų vadovų komandiravimo tvarkos, o pagal bendrą susitarimą įstaigos vadovai į komandiruotes važiuoja savo nuožiūra, pateikdami prašymą savivaldybės tarybai. Atkreipė dėmesį į tai, kad tokia susiformavusi praktika leido manyti, jog negali padaryti pažeidimo, be to, tuo pačiu metu padariusiems analogiško pobūdžio pažeidimus kitiems įstaigų vadovams jokios nuobaudos nebuvo paskirtos. Nurodė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ieškovo nebuvimo darbe dienos pažymėtos kaip poilsio dienos, t. y. jis už jas negavo darbo užmokesčio. Neginčija nebuvimo darbe fakto, minėtos aplinkybės niekada nuo atsakovo neslėpė, priešingai, pateikė prašymą dėl vykimo į komandiruotę ir mano, kad atsakovas būtent todėl ėmėsi iniciatyvos 2015 m. gegužės 18 d. iškviesti ieškovą į iš anksto nenumatytą susitikimą. Pažymėjo, kad jis iš darbo buvo atleistas ne iš karto, jo atleidimo klausimas buvo svarstytas du kartus: 2015 m. birželio 11 d. klausimą sprendžiant tarybai, kuriai nepakako balsų priimti lemiamą sprendimą, ir pasikeitus savivaldos teisiniam reglamentavimui – savivaldybės merės Ž. P. vienasmenišku sprendimu. Nurodė, kad jam nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl darbo atlikimos, drausminėmis nuobaudomis baustas nebuvo, o priežastys dėl kurių jis buvo atleistas iš darbo, neatitinka šiurkščiam pažeidimui priskirtino darbuotojo elgesio. Mano, kad buvo praleistas DK 141 straipsnio 1 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas nuobaudai paskirti, kadangi nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nuobauda jam galėjo būti paskirta iki 2015 m. birželio 18 d. Reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia aplinkybe, jog atleidus jį iš darbo dėl šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimo, sumažėjo jo įdarbinimo galimybės, atsirado nepasitikėjimas savo kompetencija, o toks įrašas jo darbo biografijoje žemina ieškovą, kenkia jo geram vardui ir reputacijai, dėl ko sumažėja jo galimybės gauti kultūros projektų, be to, dideliais dvasiniais išgyvenimais. Mano, kad galimybės dirbti atsakovo įstaigoje nėra, kadangi prieš jį gali būti nuteikinėjami kolegos bei pavaldiniai, jis gali jausti neproporcingą savivaldybės tarybos narių psichologinį spaudimą ar šantažą, susidurti su politinėmis provokacijomis, dėl ko prašo priteisti jo vidutinį darbo užmokestį nuo jo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas nuo 2015 m. gegužės 4 d. buvo paskirtas į biudžetinės įstaigos Širvintų rajono savivaldybės administracijos kultūros centro direktoriaus pareigas Širvintų rajono savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 1-16, laimėjęs viešą konkursą kultūros centro direktoriaus pareigoms eiti. Atsakovės teigimu, nors 2015 m. gegužės 15 d. ieškovas pateikė prašymą dėl komandiruotės į Gruziją, kuriame nurodė, kad komandiruotė vyks 2015 m. gegužės 17-24 dienomis, tačiau į komandiruotę, vadovaujantis teisės aktais, darbuotojas gali išvykti tik darbdaviui – šiuo atveju Širvintų rajono savivaldybės tarybai, priėmus atitinkamą sprendimą dėl jo komandiruotės. Pažymėjo, kad dėl prašymo pateikimo likus 2 dienoms iki išvykimo, nebuvo jokios galimybės teisės aktų nustatyta tvarka sušaukti savivaldybės tarybos posėdžio, todėl sprendimas dėl ieškovo komandiruotės nebuvo priimtas ir ieškovas į komandiruotę 2015 m. gegužės 17-24 dienomis išvyko savavališkai. Nurodė, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba 2015 m. gegužės 28 d. pareikalavo pasiaiškinti dėl galimo darbo drausmės pažeidimo ir ieškovui pateikus pasiaiškinimą 2015 m. birželio 22 d. Širvintų rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 7-4 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo E. D.“ ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną – 2015 m. gegužės 18-22 dienomis. Atsakovo nuomone, drausminės nuobaudos skyrimo tvarka nebuvo pažeista, kadangi ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Atsakovo teigimu, jis jokių bendradarbiavimo sutarčių nei su Gruzijos Respublika ar šios valstybės įstaigomis bei organizacijomis nėra sudaręs, jokiuose bendruose renginiuose nedalyvauja, o ieškovas, išvykęs prieš pat 2015 m. gegužės 29-31 dienomis vykusią jubiliejinę šventę „Širvintoms 540“, kuomet vyko pasiruošimo darbai, iš esmės pažeidė atsakovo interesus. Nesutiko su ieškovo motyvais dėl nuobaudos paskyrimo senaties termino skaičiavimo, kadangi senaties terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas ne nuo 2015 m. gegužės 18 d., o nuo 2015 m. birželio 11 d., kuomet buvo gautas ieškovo pasiaiškinimas dėl neatvykimo į darbą ir į posėdį svarstyti šio klausimo susirinko savivaldybės taryba, be to, ieškovas į darbą neatvyko 2015 m. gegužės 18-22 dienomis, t. y. padarė tęstinį pažeidimą, todėl drausminės nuobaudos skyrimo senaties terminas gali būti skaičiuojamas nuo paskutinės pažeidimo dienos, t. y. 2015 m. gegužės 22 d. Nesutiko ir su ieškovo reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo, kadangi ieškovas neįrodė nei žalos kilimo fakto, nei prašomos priteisti žalos dydžio, o iš darbo buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai. Pažymėjo, kad ieškovas taip pat nepateikė įrodymų dėl įdarbinimo sunkumų, dėl pakenkimo jo geram vardui ir reputacijai. Mano, kad nėra pagrindo tenkinti reikalavimą ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laiką priteisimo, kadangi ieškovas iš darbo atleistas pagrįstai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Širvintų rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendime konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies. Teismas konstatavo, kad atsakovas iš esmės laikėsi DK įtvirtintų drausminės nuobaudos skyrimo taisyklių, tačiau pažymėjo, jog sprendžiant dėl paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo vertinamas konkrečių darbuotojo veiksmų ar neveikimo atitikimas DK 235 straipsnyje nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvokai, bei tai, ar jie sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus bei aplinkybes pažymėjo, kad neišeidamas už ieškinio ribų nepasisako apie tai, ar apskritai reikia ieškovą bausti, ir manė, kad ieškovo nebuvimą darbe nebuvo pakankamo pagrindo įvertinti kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Teismas nustatė, kad ieškovas darbdaviui atskleidė savo ketinimus dalyvauti renginyje žodžiu pokalbyje su laikinai mero pareigas einančia Ž. P. bei 2015-05-15 pateikdamas prašymą dėl išvykimo į Gruziją, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra svarbus kultūrinio bendradarbiavimo su Gruzija reikšmės vertinimas Širvintų rajonui. Pažymėjo, kad darbdaviui žinant apie ieškovo kelionę ir jam nepateikus kategoriško prieštaravimo, nors buvo visos galimybės tinkamai ir nedviprasmiškai informuoti ieškovą, turėjo būti atitinkamai vertinamos pasekmės. Teismas taip pat įvertino laikotarpį nuo pasiaiškinimo pareikalavimo ir sprendimo dėl atleidimo iš darbo priėmimo ir nurodė, kad tokie darbdavio veiksmai prieštarauja siekiui kuo skubiau iš darbo atleisti nedrausmingą darbuotoją ir taip užkirti kelią pažeidimų ir žalos darymui. Pažymėjo, kad tarybos nariams kilo abejonių dėl ieškovo nusižengimo, o apklausus filialų kultūros vadovus bei įvertinus ieškovo individualias savybes (padorumą, sąžiningumą, tvarkingumą, patirtį, norą dirbti), buvo siūlyta ieškovą bausti švelniausia nuobauda, įspėti, pasikalbėti.
Teismas skundžiamame sprendime įvertino atsakovo nurodytą teismų praktiką ir konstatavo, kad bylų ratio decidendi nesutampa, todėl vadovautis atsakovo nurodytoje praktikoje suformuluotais išaiškinimais bei remtis tokiu vertinimu nėra pagrindo. Įvertinęs tai, kad ieškovas nuo 2015-09-09 dirba Rokiškio kultūros centre, be to jis vykdo ir individualią veiklą, sprendė, jog ieškovui pagal DK 140 straipsnį priteisiama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo tik iki ieškovo įsidarbinimo kitoje darbovietėje, t. y. nuo 2015-06-22 iki 2015-09-09. Netenkindamas ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pažymėjo, jog ieškovas neįrodė patirtos neturtinės žalos. Nurodė, kad ieškovas pakankamai greitai įsidarbino iš esmės analogiškose pareigose, o teismo posėdžio metu ieškovas nuosekliai ir optimistiškai pristatė savo pasiekimus, nurodydamas siekiamus tikslus, todėl nėra pagrindo teigti, kad jam atsirado nepasitikėjimas kompetencija. Pažymėjo, kad priimamu teismo sprendimu naikinamas įrašas apie ieškovo atleidimą jį žeminančiu pagrindu, todėl nepagrįstas ir argumentas, jog įrašas apie atleidimo iš darbo pagrindą žemina ieškovą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė (atsakovė) pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys buvo patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas patenkintoje ieškinio dalyje yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas visapusiškai neištyrus faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai taikant ir aiškinant materialiosios teisės normas, nesilaikant Kasacinio teismo praktikos. Apeliantės teigimu, pagal teisės normų reglamentavimą visas DK nustatytas darbdavio teises ir pareigas Širvintų rajono savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų atžvilgiu, įskaitant ir pavedimą įstaigų vadovams vykti į tarnybines komandiruotes, kol nebuvo išrinkto Širvintų rajono savivaldybės mero, įgyvendino Širvintų rajono savivaldybės taryba, todėl ieškovas, susipažinęs ir pasirašydamas Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pareigybės aprašymą, turėjo žinoti išvykimo į komandiruotę tvarką ir jos laikytis. Mano, kad ieškovas išvykti galėjo tik Širvintų rajono savivaldybės tarybai priėmus atitinkamą sprendimą, o laikinai einantis mero pareigas tarybos narys tokių įgaliojimų neturėjo ir negalėjo vienasmeniškai priimti sprendimo dėl ieškovo komandiruotės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, padarydamas klaidingas išvadas, jog Ž. P. žodžiu leido ieškovui vykti į Gruziją ir tam neprieštaravo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog ieškovas ėjo direktoriaus pareigas, nulėmusias didesnius jo, kaip darbuotojo, lojalumo reikalavimus, kad ieškovas elgėsi neapdairiai, neprotingai ir neatsakingai, laiku ir tinkamai neinformuodamas apie ketinimą vykti į Gruziją, ir vienašališkai nuspręsdamas vykti į komandiruotę, dėl ko ieškovui pagrįstai paskirta drausminė nuobauda. Mano, kad skiriant ieškovui drausminę nuobaudą buvo laikytasi visos privalomos atleidimo iš darbo procedūros, o griežčiausia drausminė nuobauda paskirta visapusiškai išnagrinėjus pažeidimą bei su juo susijusias reikšmingas aplinkybes. Apelianto teigimu, savavališkas išvykimas be darbdavio komandiravimo yra visiškai nesuderinamas su darbo tvarka, be to, ieškovas darbdavio nebuvo siųstas į komandiruotę ir renginys Gruzijoje nebuvo įtrauktas į Kultūros centro 2015 metų veiklos programą, o apeliantė dalyvavimą renginyje laikė netikslingu ir nedavė ieškovui darbo užduoties jame dalyvauti. Apeliantės teigimu, ieškovo išvyka į Gruziją apsunkino 2015 m. gegužės 29-31 d. vykusios jubiliejinės Širvintų miesto šventės „Širvintoms 540“ organizavimą ir eigą, darbdavys tikėjosi, kad darbuotojas atvyks į darbą ir vykdys savo darbines funkcijas, o ieškovas parodė nepagarbą darbdaviui, kas yra nesuderinama su DK 35 straipsnyje įtvirtintais principais. Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovo ieškinys negalėjo būti tenkintas ir dėl to, kad pareikštas netinkamam atsakovui – Širvintų rajono savivaldybės tarybai, kuri neturi procesinio subjektiškumo ir dėl to negali būti šalimi teisminiame procese. Nurodo, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba kaip juridinis asmuo iš Juridinių asmenų registro buvo išbraukta dar 2006 metais, ji Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme apibrėžiama kaip savivaldybės atstovaujamoji institucija, kuri negali būti prilyginama pačiam juridiniam asmeniui. Nurodo, kad juridiniais asmenimis yra Širvintų rajono savivaldybė ir Širvintų rajono savivaldybės administracija, tačiau nei vienas iš nurodytų juridinių asmenų, galinčių būti šalimi teisminiame procese, nebuvo įtrauktas atsakovu (bendraatsakovu). Mano, kad dėl nurodytos aplinkybės skundžiama sprendimo dalis, kuria ieškovui priteistos iš Širvintų rajono savivaldybės tarybos su darbo santykiais susijusios išmokos, yra niekinė, kadangi priteista iš neegzistuojančio juridinio asmens, o teismo sprendimas negali sukelti teisių ir pareigų byloje nedalyvaujantiems asmenims. Apeliantė taip pat nesutinka su priteistomis 1818,63 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidomis, kadangi jos yra per didelės ir nepagrįstos, viršija teisės aktuose nustatytą maksimalų rekomenduojamą priteisti dydį.
Atsiliepimas
Ieškovas E. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir patikslinti atsakovo kodą. Nurodo, kad prašymą dėl komandiruotės pateikė tinkamam subjektui, kuris turėjo teisę inicijuoti savivaldybės tarybos posėdį, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymą laikinai einanti merės pareigas tarybos narė nesiėmė jokių veiksmų šiai pareigai įgyvendinti. Mano, kad dėl šios priežasties jis negali būti atsakingas už ne nuo jo valios priklausančios situacijos sprendimą ar atsiradusias pasekmes. Pažymėjo, kad apeliantė nepaneigė aplinkybės apie Širvintų rajono savivaldybėje susiformavusią įstaigų vadovų išleidimo į komandiruotes praktiką, kuria vadovavosi ir ieškovas, todėl išimtinių sąlygų taikymas tik ieškovui negali būti traktuojamas kaip ieškovo kaltų veiksmų nulemtas elgesys. Apeliantė darbo drausmės vertinimo kriterijų išskirtinai sieja tik su vienintele aplinkybe - procedūriniu pažeidimu, t. y. aplinkybe, kad prašymas dėl komandiruotės skyrimo buvo pateiktas per vėlai ir nebuvo galimybės suorganizuoti savivaldybės tarybos posėdžio, tačiau apeliantei buvo žinomas ieškovo kelionės tikslas, jis nebuvo priešingas apeliantės ir Kultūros centro tikslams, todėl tinkamo prašymo pateikimas negalėjo prieštarauti apeliantės interesams. Ieškovas nurodo, kad susidariusių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti apeliantei padarytos žalos. Ieškovo teigimu, komandiruotės pagrindas buvo ne ieškovo asmeninių poreikių tenkinimas, bet oficialus Gruzijos ambasados kreipimasis į Širvintų rajono savivaldybę, pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius ruošdamasis apeliantės nurodytai šventei dirbo savaitgaliais, todėl išdirbo reikiamą valandų skaičių per mėnesį. Ieškovo teigimu, grįžęs iš komandiruotės, ir toliau aktyviai veikė organizuodamas miesto šventę, vedė daugelį šventės renginių, organizavo tolesnę Kultūros centro veiklą, todėl nesuprantami apelianto teiginiai dėl pasitikėjimo praradimo. Ieškovo teigimu, apeliantas neįrodė ir jo kaltės buvimo, kadangi pažeidimas, dėl kurio buvo atleistas ieškovas, buvo padarytas dėl akivaizdžiai nuo Ieškovo valios nepriklausančių aplinkybių.
Šalies argumentai
Ieškovas taip pat nesutinka su apeliantės argumentais dėl netinkamo atsakovo, nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje nurodytas tinkamas atsakovas. Paaiškino, kad ieškovo darbo sutartyje kaip darbdavys nurodyta Širvintų rajono savivaldybės taryba, kad atsakovė nei atsiliepime, nei viso bylos teisminio nagrinėjimo metu, neginčijo savo procesinės padėties, o atsakovas net apeliaciniame skunde nurodo, kad skundas teikiamas nuo Širvintų rajono savivaldybės tarybos. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis Širvintų rajono savivaldybės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Širvintų rajono savivaldybės taryba. Mano, kad prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, be to, kartu su apmokėjimu už suteiktas paslaugas pateikė išsamią ataskaitą apie tai, kokios teisinės paslaugos jam buvo suteiktos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, jog ieškovas Širvintų rajono savivaldybės kultūros centre direktoriaus pareigose pradėjo dirbti nuo 2015-05-04 pagal 2015-04-30 sudarytą darbo sutartį Nr. 845. Sutartis buvo pasirašyta tarp Širvintų rajono savivaldybės tarybos, atstovaujamos laikinai Širvintų rajono savivaldybės mero pareigas einančios Tarybos narės Ž. P., ir ieškovo E. D.. Darbo santykiai baigėsi nuo 2015-06-22 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Darbo sutartis nutraukta remiantis Širvintų rajono savivaldybės merės 2015-06-22 potvarkiu Nr.7-4, kuriame nurodyta, jog E. D. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną – 2015 m. gegužės 18-22 dienomis. Ieškovas įrodinėjo, kad nepadarė darbo drausmės pažeidimo, kadangi apie ketinimą nebūti darbe dėl suplanuotos kelionės į Gruziją 2015 m. gegužės 17-24 dienomis ne kartą informavo Ž. P. bei Širvintų rajono administracijos direktorę E. D.. Ginčo, jog ieškovas buvo išvykęs į kelionę, kurią laikė komandiruote, nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).
Dėl paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo
Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis).
E. D. 2015-05-15 su prašymu leisti vykti į Gruziją 2015 m. gegužės 17-24 dienomis dalyvauti Lietuvos ir Gruzijos bendradarbiavimo pilietiniuose – kultūriniuose renginiuose, paliekant darbo vietą ir darbo užmokestį, kreipėsi į laikinai Širvintų rajono savivaldybės mero pareigas einančią tarybos narę Ž. P. (prašymas Širvintų rajono savivaldybės administracijoje gautas tą pačią dieną, t.y. 2015-05-15). Prie prašymo ieškovas pateikė Širvintų rajono savivaldybei skirtą Gruzijos nepaprastosios ir įgaliotosios ambasadorės Lietuvoje K. S. pasirašytą prašymą sudaryti sąlygas Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriui E. D. 2015 m. gegužės 17-24 dienomis dalyvauti renginiuose Gruzijoje ir garantavo kelionės išlaidas apmokėti. Šie dokumentai įrodo, jog darbuotojas (ieškovas) vykdė darbo funkcijas ir dalyvavo „Poezijos Pavasaris“ renginyje Gruzijoje, kaip kultūros centro direktorius. Apeliantas byloje rėmėsi argumentu, kad dalyvavimas renginyje nebuvo prasmingas, tačiau nepaneigė, kad ši išvyka buvo susijusi su ieškovo darbo funkcijomis (CPK 178 straipsnis).
Vadovaujantis DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 220 straipsniu, darbo pareigų vykdymas kitoje vietovėje yra vadinamas komandiruote. Pagal Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pareigybės aprašymo 8.14 punktą direktorius be atskiro įgaliojimo atstovauja Kultūros centrui kitose institucijose ir įstaigose santykiuose su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Kaip byloje nustatyta, darbuotojas vykdė pareigas kitoje vietovėje. Todėl ši faktinė aplinkybė negali būti laikoma kaip neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, kai iš esmės yra nusišalinama nuo darbo pareigų vykdymo. Tai reiškia, kad apeliantas netinkamai nurodė darbo santykių pasibaigimo pagrindą, nes ieškovo veikos nebuvo galima kvaflifikuoti pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Kita vertus, apeliantas ieškovo veikos neteisėtumą įrodinėjo ir dėl neišlaikytos komandiravimo tvarkos, atleidimo pagrindą nurodydamas pagal DK136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t.y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (Kodekso 235 straipsnis). DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas, numato, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Taigi pačios darbo tvarkos pažeidimas taip pat gali užtraukti atsakomybę, už kurią numatyta griežčiausia sankcija – atleidimas iš pareigų. Nagrinėjamoje byloje Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pareigybės aprašyme numatyta pareiga atsakyti už Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Kultūros ministro įsakymų, rajono savivaldybės Tarybos sprendimų, administracijos direktoriaus įsakymų vykdymą (9.1 punktas). Ieškovas pripažįsta, jog dėl išvykos į Gruziją nebuvo priimtas joks teisės aktas, kuris turėjo būti parengtas pagal DK 220 straipsnio 1 dalį. Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro nuostatų (toliau – Nuostatai) 2 punkte numatyta, kad įstaigos steigėjas yra Širvintų rajono savivaldybės taryba. Taigi akivaizdu, kad su šiuo subjektu turėjo būti suderinta išvyka pagal teisės aktų reikalavimus, nes Širvintų rajono savivaldybės kultūros centras yra biudžetinė įstaiga. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į paties apelianto nurodytą aplinkybę, jog tarybą šio pobūdžio santykiuose atstovavo Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. P.. Būtent šiam asmeniui darbuotojas pranešė apie ketinimą vykti į Gruziją.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, jog situacijoje, kada yra pateiktas tinkamas prašymas, kada nėra kategoriško prieštaravimo jam, pasekmės ir jų vertinimas turėjo būti atitinkamos. Apeliacinės instacijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą, pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, sudarusią prielaidą iešiniui tenkinti, jog, nesant galimybei priimti ieškovui palankų sprendimą iki jo išvykimo dienos, jis apie tai turėjo būti tinkamai ir nedviprasmiškai informuotas, nes visos galimybės tam buvo. T.y. jam turėjo būti uždrausta vykti į nurodytą kelionę. Teisėjų kolegija įvertina tai, jog: a) Liudytoja Ž. P. teismo posėdžio metu patvirtino ieškovo nurodytą aplinkybę apie tai, kad prieš prašymo pateikimą apie kelionę taip pat žodžiu kalbėjo su ieškovu ir iš esmės tam neprieštaravo, nurodydama, kad ieškovas turi pateikti prašymą, kuris bus apsvarstytas; b) apeliantas, kaip darbdavys, privalėjo įforminti atsakymą pagal objektyviai egzistuojančią situaciją. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra remiamasi formaliu įstatymo interpretavimu, neįrodinėjant, kad nebuvo galimybės inicijuoti savivaldybės tarybos posėdžio. Tai neatitinka DK 35 straipsnio reikalavimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovo veiksmais buvo šiurkščiai pažeista darbo tvarka, nes:
1) ieškovas dokumentą, kuris galėtų pagrįsti prašymą dėl darbo pareigų vykdymo kitoje vietovėje, gavo 2015-05-14 (Gruzijos nepaprastosios ir įgaliotosios ambasadorės Lietuvoje K. S. pasirašytas prašymą sudaryti sąlygas Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriui E. D. 2015 m. gegužės 17-24 dienomis dalyvauti renginiuose Gruzijoje);
2) prašymą dėl komandiruotės į Gruziją 2015-05-15 pateikė asmeniui (darbdavio atstovui), kuris buvo atsakingas už prašymo nagrinėjimo procedūrų inicijavimą, t.y. sekančią dieną. Iš pateikto prašymo leisti vykti į Gruziją matyti, jog renginiai prasideda jau nuo 2015-05-17. Pažymėtina, kad merė Ž. P. nepaneigė ieškovo įrodinėjamos aplinkybės, jog apie planuojamos išvykos tikslą, jos datą ir vietą žinojo iki rašytinio prašymo pateikimo, todėl, esant tokiam tarnybiniam būtinumui, gerbiant vykdomą bendradarbiavimą su Gruzija bei pilietinę iniciatyvą (DK 35 straipsnio 1 dalis), galėjo numatyti tarybos posėdį. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 3 dalis numato, kad savivaldybės tarybos posėdį prireikus šaukia meras;
3) darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą (DK 229 straipsnis), todėl žinant prašymo pateikimo faktinę situaciją, privalėjo nedelsiant spręsti klausimą iš esmės, o ne remtis prašymo įraukimo į darbotvarkę argumentu. Apeliantas įrodinėja, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 6 dalį savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki savivaldybės tarybos posėdžio paskelbiama savivaldybės interneto svetainėje, todėl nebuvo jokios galimybės teisės aktų nustatyta tvarka sušaukti savivaldybės tarybos posėdį, ir tai pateisina sprendimo dėl komandiruotės nepriėmimą. Teisėjų kolegija pakartoja, kad to atveju, kai merui yra pateikta žodinė informacija apie būtinybę vykdyti darbo funkcijas Gruzijoje, vystant tarptautinį bendradarbiavimą, nepaneigia galimybės įtraukti šio klausimo į posėdžio darbotvarkę. Įstatyme nėra numatyta sąlyga, jog sprendimų projektai ruošiami išskirtinai pagal rašytinius dokumentus. Apeliantas nepaneigė, jog darbdavio atstovas dėl duomenų trūkumo negalėjo parengti sprendimo projekto dėl komandiruotės, kad jį būtų galima įtraukti į darbotvarkę. Taigi būtent darbdaviui kyla pareiga įforminti darbo pareigų atlikimą kitoje vietoje (DK 220 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad ieškovo išvykimo į Gruziją be savivaldybės sprendimo negalima kvalifikuoti kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.
Kaip minėta, pagal kasacinio teismo praktiką paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Jo įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB ,,Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Sodininkų bendrija „Volungėlė“, bylos Nr. 3K-3-448/2009). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovas Gruzijoje vykdė darbo funkcijas (Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pareigybės aprašymo 8.10, 8.14, 8.21 punktai, (elektroninės bylos priedo b.l.22)). Pagal ieškovo paaiškinimus pradėtas bendradarbiavimas buvo naudingas centrui (elektroninės bylos priedo b.l.3). Apelianto argumentas, kad vien tai, jog ieškovas per vėlai pateikė rašytinį prašymą dėl išvykimo, įrodinėjant, kad tai buvo pagrindinė priežastis dėl ko ieškovas pažeidė komandiruočių skyrimo tvarką ir jo išvykimas be tarybos sprendimo yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas (elektroninės bylos priedo b.l.125), nėra pakankamas taip kvalifikuoti veiką (CPK 185 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad išvykdamas į Gruziją be savivaldybės tarybos sprendimo ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą (DK 228 straipsnis). Tačiau DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo iki darbo drausmės pažeidimo padarymo. Nagrinėjamoje byloje, esant formaliam teisės pažeidimui (kai pažeidžiama pati teisinė tvarka), atsakovas neįrodė, kad dėl padaryto formalaus darbo drausmės pažeidimo kilo neigiamos pasekmės. Apeliantas žinojo apie ieškovo išvykimą, 2015-05-21 raštu Nr. (6.18)-13-1426 kreipėsi į Gruzijos ambasadą, siekdamas išsiaiškinti renginio pobūdį, tačiau į bylą nepateikti duomenys, kaip buvo išspręstas ieškovo 2015-05-15 prašymas dėl komandiruotės į Gruziją. Iš Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro 2015 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad 2015-05-17 – 2015-05-23 E. D. pažymėtos poilsio dienos. Taigi išvyka nesutrukdė vesti darbo laiko apskaitos (DK 147 straipsnis). Visos kelionės išlaidos buvo apmokėtos priimančios šalies, o tai reiškia, kad Širvintų rajono savivaldybė nepatyrė materialinių nuostolių. Įrodymų, kad ieškovo nebuvimas darbe sukėlė Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro veiklos sutrikimus, nėra. Darbdavys neįrodinėjo, kad negali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo nepasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Taip pat apeliantas neatsikirto į ieškovo argumentus, kad tokia išvykimo tvarka atitiko susiformavusią sprendimų priėmimo praktiką dėl įstaigos vadovų komandiruočių, o į Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015-06-11 darbotvarkę buvo įtraukti trys klausimai dėl drausminės nuobaudos skyrimo, tačiau realios nuobaudos sulaukė tik ieškovas (elektroninės bylos priedo b.l.4). Tokiu atveju daroma išvada, kad taikydamas drausminio poveikio priemonę tik ieškovui darbdavys nesiekė atkreipti kitų darbuotojų dėmesį kaip į neigiamą darbo pareigų atlikimo pavyzdį. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, yra neadekvati atliktam darbo drausmės pažeidimui, tačiau, įvertinant, kad teismas nėra drausminės nuobaudos skyrimo subjektas, nesprendžia dėl kitos drausminės nuobaudos taikymo.
Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas buvo įstaigos vadovas, todėl jam turėtų būti taikoma griežtesnė atsakomybė, neveikia ginčo objekto, nes tai nėra kriterijus pagal kurį parenkama drausminė nuobauda (DK 238 straipsnis). Kita vertus, tai reikštų tam tikro laipsnio atsakomybės perleidimą darbuotojui. Tačiau už tinkamą darbo organizavimą yra atsakingas pats apeliantas, nes jis būdamas steigėju privalo pasirūpinti darbuotojų poreikiais, nepaisant jų užimamų pareigų (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 229 straipsnis).
Dėl atsakovo tinkamumo
Apeliantas įrodinėja, kad sprendimas turi būti panaikintas, nes ieškovas pareiškė ieškinį netinkamam atsakovui – Širvintų rajono savivaldybės tarybai, kuri nėra juridinis asmuo, o pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo prieš šį atsakovą. Prašo panaikinti sprendimo dalį, kurioje nuspręstą priteisti E. D. iš Širvintų rajono savivaldybės tarybos 802,69 Eur išeitinės išmokos ir vidutinį darbo užmokestį, kurio vieno mėnesio dydis sudaro 802,69 Eur, už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos, t.y. 2015-06-22, iki 2015-09-09, ir bylinėjimosi išlaidos.
Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi ieškinys nagrinėjamas pagal ieškovo pateiktą procesinį dokumentą, kur atsakovu nurodytas steigėjas.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipė dėmesį, jog atsiliepimą į ieškinį pateikė Širvintų rajono savivaldybės vardu merė Ž. P., o pavedimas atstovauti teisme suteiktas Širvintų rajono savivaldybės administracijos specialistei. Taigi abu viešieji juridiniai asmenys žinojo apie pradėtą teisminį procesą. Pagal Nuostatų 11 punktą savivaldybės taryba centro vadovui skiria drausmines nuobaudas. Bylose dėl drausminės nuobaudos panaikinimo atsakovas yra asmuo, paskyręs drausminę nuobaudą. Ją gali paskirti darbdavys, darbdavio steigėjas, ar kitas pagal įstatymus turintis teisę skirti drausminę nuobaudą asmuo (DK 240 straipsnio 3 dalis). Kaip išaiškino kasacinis teismas, asmens teisių gynimui tokiu atveju reiškiamas reikalavimas drausminę nuobaudą paskyrusiam asmeniui kaip atsakovui, kuriuo prašoma panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą ir gali būti prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas, jeigu jų buvo patirta. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas išplaukia iš nuostolių, patirtų dėl teisių gynimo procesine tvarka, atlyginimo, todėl jis yra procesinės kilmės ir nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas (CPK 79 straipsnis). Taip pat kasacinis teismas išaiškino, jog apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.A. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus lopšelis – darželis „Vėrinėlis“).
Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo pareikštas būtent atsakovui – steigėjui. Drausminė nuobauda buvo paskirta Širvintų rajono savivaldybės merės 2015-06-22 potvarkiu Nr.7-4. Sutiktina su apeliantu, kad tokiu atveju materialinis reikalavimas turėjo būti nukreiptas į juridinį asmenį – Širvintų rajono savivaldybę (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnis). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atitinkamai patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos kaip ieškovui priklausančios sumos priteisiamos iš Širvintų rajono savivaldybės (j.a.k. 111105217). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atskirai pasisakyti dėl priteistų su darbo santykiais išmokų dydžio, nes apeliantas dėl to nekėlė ginčo (CPK 320 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Spręsdamas materialinį ieškovo reikalavimą atsakovui priteisti žalą ir patenkindamas ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas taikydamas CPK 93 straipsnį turi vadovautis jo 2 dalimi ir proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kaip išaiškino kasacinis teismas, reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. K.M., bylos Nr. 3K-3-533/2008).
Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per dideles atstovavimo išlaidas. Kaip matyti iš ieškovo atstovo ataskaitos apie atliktus darbus, buvo parengtas ieškinys (774,40 eurų), už pasirengimą bylos nagrinėjimui sumokėta 181,50 eurų, už pasirengimą teismo posėdžiui – 181,50 eurų, dalyvavimas teismo posėdžiuose įkainotas 681,23 eurais kartu su vykimo išlaidomis, viso – 1818,63 eurų. Prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo , 8.2 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (2,5 koeficientas x 713,90 eurų ieškinio surašymo metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje = 1784,75 eurų), 8.19 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (0,1 koeficientas už atstovavimą teismo posėdžiuose x 2 posėdžiai x 713,90 eurų užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje = 142,78 eurų). Taip pat atstovas byloje pateikė rašytinius paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo advokatas bylos procese veikė aktyviai, laiku parengė dokumentus, todėl nesant objektyvių veiksnių, dėl kurių turėtų būti mažinamas atlyginimas už suteiktas teisines paslaugas, argumentas dėl per didelių bylinėjimosi išlaidų atmetamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje nebūtų teisinga bylinėjimosi dalies riziką perketi laimėjusiai bylą šaliai (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus apie 907,50 eurų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamos priteisti užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos sumos (735,10 eurų užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje x 1,3 koef.), todėl iš apelianto priteisiama 907,50 eurų ieškovo naudai.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės nei 3 eurų suma, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014-09-24, Nr. 2014-12793), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
apeliacinį skundą atmesti.
Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį ir papildant ketvirtąjį ir šeštajį sakinius, juos išdėstant taip:
„Priteisti E. D. iš Širvintų rajono savivaldybės (j.a.k. 111105217) 802,69 Eur išeitinės išmokos ir vidutinį darbo užmokestį, kurio vieno mėnesio dydis sudaro 802,69 Eur, už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos, t.y. 2015-06-22, iki 2015-09-09“.
„Priteisti E. D. iš Širvintų rajono savivaldybės (j.a.k. 111105217) 1818,63 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti“.
Priteisti iš apelianto Širvintų rajono savivaldybės (j.a.k. 111105217) iekovui E. D. 907,50 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.