Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-10-14 · Administracinė byla Nr. eI2-14720-596/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-10-14
Bylos Nr.
eI2-14720-596/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04602-2024-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
I. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Paulius Škėrys
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-14720-596/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04602-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 14 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,

dalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui advokato padėjėjui Pauliui Škėriui,atsakovo atstovui Kristupui Baubliui,vertėjai Olgai Petrovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas arba atsakovas) 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 24S182385, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas), ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Sprendimu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760351575, galiojęs iki 2026 m. balandžio 25 d., kadangi kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjo teigimu, Reglamento (ES) 2018/1861 29 straipsnio c punkte aiškiai nustatyta, kad išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, taip pat d punkte nustatyta, kad išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje. Nagrinėjamu atveju Sprendime neatsižvelgta į šį reglamentavimą, Departamentas nevertino aptartų Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatų.

Paaiškina, kad 2024 m. rugpjūčio 1 d. Vokietijos Bylefeldo meras įsakymu apribojo pareiškėjui 3 m. atvykimą į Vokietijos Federaciją, tačiau pareiškėjas Vokietijos Federacijoje yra pateikęs skundą dėl šio mero 2024 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo. Pareiškėjui buvo nustatytas terminas išvykti iš Vokietijos iki 2024 m. rugpjūčio 8 d., pareiškėjas išvyko 2024 m. rugpjūčio 6 d., todėl laikoma, kad jis iš šalies išvyko laiku. Kadangi įsakyme pareiškėjui uždrausta 3 m. atvykti į Vokietijos Federaciją, o ne į Šengeno erdvę, todėl draudimas atvykti į šalį galioja tik Vokietijos teritorijoje. Departamentas, priimdamas Sprendimą, nenustatė ir nevertino šios aplinkybės, apskritai nebuvo nustatyta, dėl kokių priežasčių perspėjimas įvestas į SIS II. Atkreipia dėmesį, kad tiek iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, tiek iš Reglamento 2018/1861 29 straipsnio nuostatų kyla Migracijos departamento pareiga vykdyti konsultacijas su kita Šengeno valstybe, šiuo atveju – Vokietija, kuri į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Sprendime nėra duomenų, kad Departamentas būtų kreipęsis į Vokietijos Federacijos kompetentingą instituciją, todėl, pareiškėjo vertinimu, buvo padarytas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Reglamento 2018/1861 29 straipsnio pažeidimas.

Teigia, kad UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata įpareigoja Departamentą priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo įvertinti, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų, tačiau atsakovas šios aplinkybės nevertino. Sprendime tik formaliai nurodyta, jog nėra pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, tačiau nepateikta jokia informacija, kuo remiantis padaryta tokia išvada.

Mano, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad Departamentas laikėsi išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2024 m. kovo 13 d. atsakovas gavo pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, kuriam nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 1V-145 „Dėl užsieniečiams, pasitraukusiems iš (duomenys neskelbtini) dėl R. F. karinių veiksmų (duomenys neskelbtini), taikomų reikalavimų, sąlygų ir paslaugų teikimo“ 4.3 punktu: užsienietis atleidžiamas nuo pareigos gauti Užimtumo tarnybos sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas buvo nurodęs, kad dirbs UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) pagal darbo sutartį pastatų dažytoju.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2024 m. balandžio 25 d. jam išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760351575, galiojantis iki 2026 m. balandžio 25 d., kuris įteiktas 2024 m. balandžio 30 d. Atsakovas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Departamento duomenimis, kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, 2024 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24S182385 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad Departamentas vykdė konsultacijas su Vokietijos Federacijos Respublika. 2024 m. rugpjūčio 5 d. gauta SIRENE Vokietijos nacionalinio skyriaus N forma, kurioje pranešama, kad pareiškėjo atžvilgiu 2024 m. rugpjūčio 1 d. priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 3 m., kuris gali būti sutrumpintas iki 2 m., jei asmuo laiku savanoriškai išvyks iki 2024 m. rugpjūčio 8 d. dėl nelegalaus darbo Vokietijoje. Tą pačią dieną Migracijos departamentas išsiuntė atsakymą SIRENE Vokietijos nacionaliniam skyriui, informuodamas apie pradėtą leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau faktiškai, remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija, nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kur dirbo neteisėtai, dėl to buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Vokietijos Federacijos, kartu uždraudžiant atvykti 3 m. su galimybe šį terminą sutrumpinti iki 2 m., jei asmuo savanoriškai išvyks iki nustatyto termino – 2024 m. rugpjūčio 8 d. Atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nėra sprendžiamas Vokietijos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Mano, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jis atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 24S182385, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760351575, galiojantis iki 2026 m. balandžio 25 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos ir žodinių proceso dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2024 m. kovo 13 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, kuriam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 1V-145 „Dėl užsieniečiams, pasitraukusiems iš (duomenys neskelbtini) dėl R. F. karinių veiksmų (duomenys neskelbtini), taikomų reikalavimų, sąlygų ir paslaugų teikimo“ 4.3 punktu: užsienietis atleidžiamas nuo pareigos gauti Užimtumo tarnybos sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad dirbs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal darbo sutartį pastatų dažytoju.

Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2024 m. balandžio 25 d. jam išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760351575, galiojantis iki 2026 m. balandžio 25 d., kuris įteiktas 2024 m. balandžio 30 d.

Departamentas, remdamasis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija (2024 m. rugpjūčio 2 d. N forma, dokumento Nr. DE-BVA-SISKOM-240801000228), nustatė, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, išvyko į kitą Šengeno valstybę (Vokietiją), kur dirbo neteisėtai, dėl to Vokietijoje buvo priimtas sprendimas asmenį išsiųsti, kartu uždraudžiant atvykti 3 m. su galimybe šį terminą sutrumpinti iki 2 m., jei asmuo savanoriškai išvyks iki nustatyto termino – 2024 m. rugpjūčio 8 d.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje pradėjo 2023 m. lapkričio 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje buvo įdarbintas iki 2024 m. kovo 15 d. Departamentas nustatė, kad nuo 2024 m. gegužės 2 d. pareiškėjas yra įdarbintas Bendrovėje, o gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravęs nuo 2024 m. gegužės 9 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pirmasis pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo atvejis užfiksuotas 2024 m. gegužės 9 d., atvykstant per Raigardo pasienio kontrolės punktą.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Departamentas 2024 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24S182385, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760351575, galiojantį iki 2026 m. balandžio 25 d.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – jeigu dėl užsieniečio kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (3 punktas).

Būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. balandžio 25 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatęs, kad pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio Vokietijos Federacinė Respublika į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.

Aukščiau nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, jeigu dėl konkretaus užsieniečio: 1) kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir 2) nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Taigi, reikalingos kelios tarpusavyje susijusios sąlygos, jog būtų galimas kvalifikavimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje teikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad dirbs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal darbo sutartį pastatų dažytoju. Taigi, akcentuotina, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

Departamento duomenimis, kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d., t. y. byloje nėra ginčo dėl to, kad Vokietijos Federacinė Respublika 2024 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo su draudimu atvykti, kadangi buvo nustatytas nelegalaus darbo faktas Vokietijoje. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tokių duomenų pats pareiškėjas nenurodė ir skunde teismui. Taip pat pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam leidimas laikinai gyventi išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Todėl Migracijos departamentui nustačius, jog kita Šengeno valstybė yra įtraukusi perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, atsakovas pagrįstai vertino, jog šiuo atveju yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas savarankiškas teisinis pagrindas panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Jolita RasiukevičienėVita ValeckaitėIndrė Žvaigždinienė