Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam D. T. S., jo gynėjui advokatui L.Bajorūnui, nukentėjusiajai V. L., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007m. balandžio 18d. nuosprendžio, kuriuo D. T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d., 10 MGL (1250 Lt) dydžio, bauda.

Patenkintas iš dalies nukentėjusiosios V. L. civilinis ieškinys, priteista iš D. T. S. 9000 litai turtinei žalai atlyginti ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. S. buvo nuteistas už tai, jog jis dėl neatsargumo sužalojo V. L., dėl ko nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata: t.y. pažeisdamas Kauno miesto tarybos sprendimu Nr. 201 patvirtintų „Gyvūnų laikymo taisyklių" 14p., numatantį, jog gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad pavojingų ir kitų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, 2005-06-16 apie 16.30 val., neužtikrindamas saugaus atstumo, savo sklype laikė pririštą šunį- Kaukazo aviganį, nesaugiame atstume nuo Ligeikų sklypo ribos, ko pasėkoje šuo pateko į Ligeikų šeimos sklypo teritoriją ir užpuolė V. L., įkando į dešinę plaštaką, nukando dešinės plaštakos 5 piršto galinio pirštakaulio dalį, dėl ko L. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Nuteistasis D.T. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog jo kaltė pagal pateiktus kaltinimus nepasitvirtino. Jis laikėsi gyvūnų laikymo taisyklių, laikomas pririštas sarginis šuo teisėtai grėsmę kelti galėjo tik į jo statomo namo sklypą įsibrovusiems asmenims ar gyvūnams. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino tų nustatytų aplinkybių, kad sarginis šuo statybos metu buvo pririštas nuteistojo priklausančioje valdoje ir kaip to reikalauja minėtos taisyklės 5 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos. Teismas nurodė, kad šuo pateko į kaimynų sklypą, bet neatsižvelgė, į aplinkybę, kad šuo buvo perkeltas ir pririštas, atsižvelgiant į ankstesnius kaimynų pageidavimus. Nukentėjusiosios V. L. vyras G. L. patvirtino, kad šuns būda gerokai iki įvykio buvo perkelta toliau nuo nukentėjusiosios sklypo ribos ir apie šį perkėlimą V. L. turėjo žinoti. Apeliantas teigia, jog šuo buvo pririštas 2 m ilgio grandine prie 10 m ilgio vielinio troso, įtvirtinto išilgai sklypo. Šuo, priartėjęs prie Ligeikų sklypo, jo tvoros pasiekti bei bėgioti kaimynų kieme negalėjo, tai patvirtino liudytojai S. V. ir S. K.. Nurodo, jog šuo niekada nebuvo nutrūkęs ir niekada nekėlė grėsmės aplinkiniams už sklypo ribų.

Nuteistasis teigia, jog teismas netinkamai vertino prieštaringus kaltinimo pusės įrodymus, visiškai nenagrinėjo gynybos pateiktų argumentų ir įrodymų. Nurodo, jog, kai jis 2005-06-16 ryte išvažiavo iš statybvietės, šuo ramiai gulėjo pririštas. Po pranešimo, kad šuo užpuolė kaimynę nukentėjusiąją V. L., rado šunį vis taip pat tvarkingai prisegtą, nors tik ribotas skaičius žmonių galėjo prie šuns prieiti. Jokių įrodymų, kad šuo būtų buvęs netinkamai prisegtas prie pritvirtintos grandinės ar nutrūkęs, byloje nėra. To nepatvirtino nei pati nukentėjusioji, nei liudytojai. Teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios vyro G. L. kaitaliojamus parodymus, kad įvykio dieną, išvykdamas iš namų, jis matė šunį įlindusį į jo sklypą. Teisme šis liudytojas nurodė, kad, išvažiuodamas iš namų, jis tariamai matė nuteistąjį prie šuns ir tariamai sulaužytos tvoros. Šis liudytojas yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kiek juos patvirtina kiti įrodymai, kurių nėra. Apeliantas teigia, jog teismas nesiaiškino, kodėl liudytojas keitė parodymus apie esmines aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu įvykiu. Nesutampa ir šio liudytojo nurodytas įvykio laikas. Anot jo, užpuolimas turėjo įvykti apie 15-16 val., nors pagal nukentėjusiosios parodymus, ji buvo tariamai užpulta 16.30 val. Liudytojo K. Č. parodymus teismas taip pat turėjo vertinti atsižvelgdamas į įvykio aplinkybes. Apeliantas nurodo, jog šis liudytojas nurodė, kad nukentėjusiosios riksmą jis išgirdo apie pietus, nors pati nukentėjusioji nurodė įvykį buvus vakare. Šis liudytojas taip pat nematė įvykio. Mano, jog nukentėjusiosios V. L. parodymai dar labiau nenuoseklūs, prieštaringi, neįrodantys, kad ji tikrai buvo sužalota nuteistojo sarginio šuns. V. L. nurodė, kad ji buvusi užpulta, kai ėjo į daržą skinti svogūnų laiškų iš lysvės, esančios tarp šiltnamio ir tvoros 1,5 m tarpu nuo tvoros. Pareiškime dėl bylos iškėlimo ji nurodė, kad buvusi užpulta kieme, t.y. dar toliau nuo tvoros, skiriančios nuteistojo ir nukentėjusiosios sklypus. Nukentėjusioji nurodė, kad buvo užpulta tupinti, nes "pakėlusi akis" pamatė šunį. Kitu atveju, ji teigė, kad šuo ją užpuolė stovinčią. Ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad šuo ją užpuolė tupinčią, nes tik atsitiesusi ji pamatė šunį. Nesant kitų įrodymų byloje, neatmestina aplinkybė, jog nukentėjusioji pati galėjo patekti į apelianto sklypą, kurį saugojo šuo. Pats įvykio vietos ir mechanizmo skirtingas pasakojimas iš nukentėjusiosios pusės nuteistajam kelia abejones dėl patirtų sužalojimų kilmės. Nukentėjusioji teigia, kad šuo ją kandžiojo ir draskė. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad sarginis šuo buvo Kaukazo aviganių veislės, priskiriamos prie labai didelių ir stiprių veislių šunų, todėl apeliantas mano, kad tokio šuns įkandimas ir draskymas akivaizdžiai nebūtų pasibaigęs nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nuteistasis nesutinka ir su specialisto išvada, kad 3 paviršinės žaizdelės ir kraujosruva galimai padaryti šuns dantimis. Specialistė visiškai neatsižvelgė į šuns specifines savybes, kad kandžiojantis ir draskantis Kaukazu aviganis paliktų tik gilias plėštines - kastines žaizdas. D.T. S. mano, jog mažojo pirštelio pusės nago galo netekimas tokio užpuolimo metu logiškai nepaaiškinamas.

Nuteistasis nurodo, jog tą pačią dieną, apžiūrėjęs kaimynų tvorą, nerado nei skylės nei angos, per kurią būtų galėjęs įlįsti šuo į kaimynų sklypą. Tiek nukentėjusioji, tiek jos vyras atsisakė su nuteistuoju išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji taip pat delsė kreiptis dėl įvykio į policiją, nes tik po mėnesio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kai įrodymai, susiję su tariama įvykio vieta, jau buvo pakitę ir nustatyti tik iš prieštaringų liudytojų teiginių.

Apeliantas mano, jog teismas laikė įrodytu, jog šuo pririštas 2 m ilgio grandine, tačiau nesiaiškino, kaip 2 m grandinė, anot nukentėjusiosios, leido šuniui per kelis metrus įsibrauti į kaimynų sklypą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nuteistasis būtų toks nerūpestingas ir sarginį šunį būtų pririšęs prie kaimynų tvoros stulpo, kad šis net negalėtų patekti į savo būdą, o galėtų bėgioti po kaimynų sklypą. Nurodo, jog apie nukentėjusiosios vyro pretenzijas, kad šuo įlindo į jo sklypą, nurodė liudytojas S. V., kuris G. L. pareiškus pretenzijas, kad šuo yra jo sklype, liudytojas šunį matė nuteistojo sklype pririštą.

Taip pat nuteistasis nurodo, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad nukentėjusioji ir jos vyras nuolat konfliktuoja su kaimynais, neteisėtai siekia pasipelnyti jų sąskaita. Nukentėjusioji dėl kraštinio nuteistojo sklypo negali tiesiogiai, o turi apeiti jo sklypą, norėdama patekti į mišką ar prie vandens. Šis kaimynų pavydas ir pyktis sudarė pagrindą apkaltinti nuteistąjį ir jo šunį. Reikalautos neturtinės žalos dydis taip pat rodo nukentėjusiosios norą nepagrįstai pasipelnyti.

Nuteistasis mano, kad teismas turėjo kilusias abejones traktuoti nuteistojo naudai, tačiau to nepadarė. Teismas laikė, kad nuteistojo kaltės įrodymu yra ir įvykio vietos apžiūros protokolas. Apeliantas mano, jog šis protokolas yra be datos, todėl nelaikytinas net dokumentu, ne tik įrodymu. Nuteistasis taip pat mano, jog teismo nuosprendis neatitinka teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nes nenurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

Apeliantas skunde nurodo, jog teisminiame nagrinėjime buvo pažeisti kaltinimo ir gynybos lygybės bei rungimosi principai (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d.). Teigia, jog buvo pažeistas reikalavimas, numatantis, jog gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Nurodo, jog teismas rėmėsi nukentėjusiosios prieštaringais parodymais, kaltinimo liudytojų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, o gynybos liudytojų parodymus atmetė be jokių motyvų, nevertino surinktų įrodymų visumoje. Taip pat nuteistasis nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes ieškinys nepagrįstas, neįrodytas. Teigia, jog neesant įrodymų, ieškinys turėjo būti atmestas. Mano, jog teismas neturtinę žalą įvertino pernelyg didele suma. Nuteistasis D.T. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, jį išteisinti, civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atmesti.

Nukentėjusioji V. L. atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nukentėjusioji nurodo, jog Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti nėra pagrindo. Nurodo, jog nuteistasis savo šunį laikė pažeisdamas Gyvūnų laikymo taisykles, kadangi šuo galėjo patekti į nukentėjusiosios sklypą net ir būdamas pririštas, ko pasekoje nukentėjusioji buvo užpulta ir sužalota. Nukentėjusioji teigia, jog nuteistasis skunde iškraipo liudytojų S. V., S. K. parodymus, kurie, priešingai nei nuteistasis, teigia, jog šuo galėjo patekti į nukentėjusiosios sklypą. Nukentėjusioji nurodo, jog aplinkybės, kad šuo buvo pririštas ji neneigia. Tačiau jis buvo pririštas taip, kad galėjo patekti į jų sklypą. Nurodo, jog tokie sužalojimai buvo padaryti dėl to, kad šuo buvo pririštas ir nebegalėjo toliau nukentėjusiosios pasiekti. Nukentėjusioji taip pat nurodo, jog aplinkybę, kad nuteistojo šuo galėjo įlįsti į jos sklypą, patvirtino įvykio vietos apžiūros protokolas, liudytojų K. Č., G. L., S. V., R. P. parodymai, jos parodymai. Nesutinka su nuteistojo skundo teiginiais, kad ji yra konfliktiška asmenybė. Priešingai, apie tai, kad nuteistasis yra konfliktiškas, nurodė liudytoja R. P.. Nesutinka su nuteistojo teiginiais dėl teismo įrodymų vertinimo bei nuteistojo teisų pažeidimo vertinant įrodymus. Mano, jog teismo nuosprendis atitinka LR BPK 305 str. 1 d. reikalavimus. Nukentėjusioji nurodo, jog teismas, priteisdamas turtinę žalą, rėmėsi byloje esančiais įrodymais, o dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstai atsižvelgė ir įvertino nukentėjusiosios patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašo skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo D.T. S. kaltumas, padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, įrodytas baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ( BPK 44 straipsnio 6 dalis ). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje ( BPK 301 straipsnio 1 dalis ).

Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad D.T. S. kaltė byloje neįrodyta, o teismo nuosprendis pagrįstas abejonėmis, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas D.T. S. veiką pagal LR BK 139 straipsnio 1 dalį, vadovavosi ne abejonėmis, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o įrodymais, atitinkančiais LR BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjos, vertinusios byloje surinktus įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes tokių duomenų byloje nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie galėtų būti pripažinti, turėjusiais esminės reikšmės išsamiam bylos išnagrinėjimui, teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui, padaryti nebuvo.

Teismas, grįsdamas nuteistojo D.T. S. kaltę, vadovavosi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos akto išvada, bei kitais duomenimis, gautais teisėtais būdais, įstatymų nustatyta tvarka. Visi nuosprendyje aptarti įrodymai atitinka įrodymų leistinumo ir liečiamumo kriterijus, patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Iš nukentėjusiosios V. L. parodymų matyti, kad ji buvo užpulta Kaukazo aviganių veislės šuns, kai, savame sklype skinant svogūnų laiškus, į jos sklypą įlindęs šuo ją apkandžiojo. Liudytojas G. L. parodė, jog šuns būda buvo pastatyta šalia jų sklypo tvoros. Trosas, kuriuo buvo pririštas šuo buvo ištiestas 20 cm nuo jų tvoros. Šuo buvo sulaužęs jų tvorą, kurią vėliau D.T. S. taisė. Įvykio dieną, prieš išvykdamas iš namų, matė D.T. S. šunį savo sklype. Po dviejų valandų nukentėjusioji jį informavo, kad ją užpuolė D.T. S. šuo. Liudytojai K. Č. ir S. V. yra parodę, kad įvykio dieną jie matė D.T. S. šunį nukentėjusiosios V. L. darže. Be to, liudytojas K. Č. tvirtino, kad, būdamas savo sklype, išgirdo V. L. šauksmą, matė kaip ją užpuolė D.T. S. šuo. Liudytoja R. P. parodė, kad jos kaimynė V. L. jai pasakojo, jog D.T. S. šuo yra pririštas arti jos sklypo ir kad sugadino jų tvorą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad yra pažeidimas tvoroje bei išrausta duobė rasta Ligeikų sklype. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota V. L. padaryta dešinės plaštakos penkto piršto galinio pirštikaulio amputacija, paviršinės žaizdelės dešinėje plaštakoje, dešinėje šlaunyje, poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje. Dešinės plaštakos penkto piršto galinio pirštikaulio amputacija sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai buvo padaryti ne mažiau 4 trauminių poveikių pasekoje, galimai šuns dantimis.

Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, teismas objektyviai ir argumentuotai padarė išvadą, kad šuo, įlindęs į Ligeikų sklypą, sužalojo nukentėjusiąją dėl už šunį atsakingo D.T. S. kaltės, šiam nesiėmus priemonių dėl saugaus šuns laikymo. Tokia teismo išvada nelaikytina abejonėmis, kaip teigia nuteistasis, nes yra padaryta vadovaujantis pakankamais, vienas kitą patvirtinančiais bylos įrodymais.

Nuteistojo skundo teiginys, kad jo šuo negalėjo pasiekti kaimynų Ligeikų tvoros ir juo labiau įlįsti ir bėgioti kaimynų kieme, paneigtas nukentėjusiosios bei liudytojų G. L., S. V., K. Č. parodymais bei rašytiniais įrodymais.

Neteisingas apeliacinio skundo teiginys, kad liudytojo G. L. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojo G. L. parodymai yra nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Jo parodymai atitinka liudytojų S. V., liudytojo K. Č., nukentėjusiosios V. L. parodymus. Liudytojas G. L. teisme parodė, jog ryte, pamatęs savame kieme nuteistojo šunį, informavo apie tai prie nuteistojo namo dirbantį S. V., kad pastarasis informuotų D.T. S., jog šuo yra jo kieme. Šią aplinkybę partvirtino ir liudytojas S. V.. Jis teisme parodė, jog G. L. atėjo ir jam pasakė, kad S. šuo yra jo sklype. Jis apie tai pasakė D.T. S.. Teismas netikėti nuosekliais liudytojų parodymais neturėjo jokio pagrindo. Nežymūs neatitikimai nukentėjusiosios V. L. ir liudytojo G. L. parodymuose, t.y. liudytojas nurodė, jog užpuolimas galėjo įvykti apie 15-16 val., o tuo tarpu nukentėjusioji nurodė, jog buvo užpulta 16.30 val., nelaikytini esminiais, nes nesukliudė teismui priimti byloje teisingą nuosprendį. Šie nesutapimai gali būti paaiškinami ir praėjusiu po įvykio nemažu laiko tarpu. Ikiteisminio tyrimo metu, praėjus mėnesiui po įvykio, liudytojas G. L. nurodė, jog, išvažiuodamas iš namų apie 15 val., matė nuteistąjį D.T. S. prie šuns būdos. O minėtas liudytojas, duodamas parodymus teisme, tvirtino, jog, išvažinėdamas iš namų apie 13-14 val., matė, kaip nuteistasis buvo prie šuns ir pastarąjį traukė į savo sklypą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtas liudytojas paties įvykio nematė. Jis apie įvykį sužinojo iš savo nukentėjusiosios žmonos, kuri jį informavo telefonu. Todėl akivaizdu, kad liudytojas G. L. nenurodė ir negalėjo nurodyti tikslaus užpuolimo laiko. Užpuolimo laiką nurodė nukentėjusioji, kad tai buvo apie 16.30 val.

Nuteistasis skunde nurodo, jog jo šuo buvo tvarkingai pritvirtintas prie grandinės. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, šios aplinkybės neneigia ir neginčija nei liudytojai, nei pati nukentėjusioji. Nukentėjusioji teisme parodė, jog neatsimena ar šuo buvo pririštas, ar palaidas. Apeliacinės instancijos teisme ji pripažino, kad šuo turėjo būti pririštas, nes priešingu atveju jai būtų padaryti kitokie sužalojimai.

Liudytojo K. Č. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjui, tiek teisme yra nuoseklūs ir atitinka bylos medžiagą. Teismas pagrįstai jais tikėjo ir kartu su kitais byloje esančiais įrodymais grindė nuteistojo kaltę.

Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, jog ėjo į daržą pasiskinti svogūnų. Ją užpuolė šuo būnat savame sklype. Išgirdusi švokštimą, pakėlė akis ir pamatė kaimynų šunį, kuris ją puolė. Duomenų, kad nukentėjusioji buvo atsitūpusi, byloje nėra. Tokių duomenų nėra ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje.

Nuteistojo skundo argumentai, kad nukentėjusioji galėjo neaiškiais tikslais patekti į nuteistojo sklypą bei abejonės dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų kilmės, paneigiami išnagrinėta bylos medžiaga. Specialisto išvadoje konstatuota, jog V. L. padaryti sužalojimai ne mažiau 4 trauminių poveikių pasekoje, galėjo būti padaryti šuns dantimis. Tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota šuns, patvirtino ir liudytojas K. Č., kuris, būdamas savo namo kieme, išgirdo nukentėjusiosios šauksmą, pamatė šunį Ligeikų sklype. Jis teisme kategoriškai tvirtino: „ tikrai kaimyno šuo užpuolė L., didelis kudlotas, kitokio aš nemačiau šuns (b.l.84). Vėliau jam apie patirtus sužalojimus pasipasakojo pati nukentėjusioji V. L..

Nuteistojo skundo motyvas, jog jis įvykio dieną, apžiūrėjęs kaimynų tvorą, nerado joje tokios skylės ar angos, per kurią galėjo įlįsti jo šuo į kaimynų sklypą, paneigtas bylos duomenimis.

Liudytojas G. L. teisme patvirtino, jog įvykio dieną matė, kad D.T. S. šuo buvo praardęs tvorą ir išsikasęs duobę. Jis teisme parodė: „per tinklo sujungimą tvora buvo išardyta, o po tvora skylė prakasta, šuo buvo mūsų teritorijoje po trešne duobę išsikasęs“ (b.l. 82-83). Liudytojas K. Č. teisme parodė: „ palei tvorą šuo buvo įsirausęs, parodžiau tai inspektoriui, kuris buvo po kokios savaitės atėjęs“ (b.l.84).

Nuteistojo skundo argumentai, kad šuo, pririštas 2 metrų ilgio grandine, negalėjo per kelis metrus įsibrauti į kaimynų sklypą atmetami, nes jie paneigti išnagrinėta bylos medžiaga. Pats nuteistasis patvirtina, kad šuo buvo pririštas2 m ilgio grandine prie 10 m ilgio vielinio troso, įtvirtinto išilgai sklypo, 20 cm atstumu nuo jo.

Nuteistojo D.T. S. teiginiai, jog nukentėjusioji ir jos vyras nuolat konfliktuoja su kaimynais, neteisėtai siekia pasipelnyti jų sąskaita, atmetami, nes tokių duomenų byloje nėra. Be to, nuteistojo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama baudžiamąją byla.

Nuteistasis neteisus, teigdamas, jog nukentėjusioji, susiklosčius tokioms aplinkybėms, neteisėtai iš to nori pasipelnyti, yra teismui pateikusi akivaizdžiai suklastotas sutartis.

Pagal LR BPK 109 straipsnį nukentėjusysis, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę į jos atlyginimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajai V. L. dėl nusikalstamos veikos padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nukentėjusioji prašė priteisti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, nurodė motyvus, į kokias aplinkybes jis atsižvelgė. Savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio apylinkės teismas argumentavo, nuosprendyje konstatuodamas, kad neturtinė žala nukentėjusiajai pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nukentėjusioji patyrė nepatogumus, dvasinį sukrėtimą.

Sumažindamas neturtinės žalos dydį, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog D.T. S. įvykdytas nusikaltimas yra neatsargus, padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas aiškinosi ir turtinės žalos atsiradimo pagrindus. Priteisdamas civilinį ieškinį, teismas vadovavosi byloje esančiomis sudarytomis sutartimis, atsižvelgė į Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus duomenis. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad minėtos sutartys dėl nukentėjusiosios sužalojimo nebuvo įvykdytos. Priteisdamas 9000 litų turtinei žalai atlyginti, teismas klaidos, sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, nepadarė.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pastaba, kad įvykio vietos protokole nėra nurodyta surašymo data. Tačiau jis neteisus nurodydamas, kad tokio įvykio vietos protokolo negalima pripažinti dokumentu, o juo labiau įrodymu.

Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, jame yra užfiksuotas pažeidimas tvoroje ir išrausta duobė, rasta Ligeikų sklype. Tai, kad protokole nurodyti tik 2005 metai, o nenurodytas mėnuo bei diena, laikytina apsirikimo klaida, tačiau ši klaida pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo neįtakoja, kadangi jame užfiksuoti duomenys yra teisingi, atitinka kitus byloje esančius įrodymus.

Nuteistasis neteisus, teigdamas, kad, nagrinėjant bylą, buvo pažeistas rungimosi principas. Nuteistojo nurodyti skundo argumentai dėl rungimosi principo pažeidimo yra deklaratyvūs, nemotyvuoti, nenurodyta konkrečiai kuo pasireiškė minėto principo pažeidimas.

Rungimosi principas baudžiamajame procese pasireiškia tuo, kad kaltinimą palaikantis prokuroras, nukentėjusysis, teisiamasis ir jo gynėjas turi lygias teises teikti teismui įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime ir pareikšti prašymus. Nagrinėjant nuteistojo D.T. S. baudžiamąją bylą LR BPK 7 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas nei nuteistojo, nei jo gynėjos teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis leido dalyvauti tiriant įrodymus, teikti įrodymus, duoti klausimus nukentėjusiajai, liudytojams, išsprendė visus pareikštus prašymus.

Nuteistojo nesutikimas su jam nepalankiu įrodymų vertinimu nelaikomas proceso normų pažeidimu.

Nuteistasis abstrakčiai nurodo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų padarytus tariamus pažeidimus, tačiau nenurodo konkrečiai šių pažeidimų esmės. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų nenustatė, todėl netikslinga analizuoti šių įstatymų nuostatų ir reikalavimų, kurie yra labai plačios apimties.

Apelianto skundo argumentai, kad Kaukazo aviganio šuns užpuolimas būtų nepasibaigęs tokiais sužalojimais, kurie buvo padaryti nukentėjusiajai, taip pat nesutikimas su specialisto išvada, yra tik nuteistojo samprotavimai ir teiginiai, kurie nepaneigia teismo išvadų.

Nuosprendyje aptartais įrodymais teismas nustatė priežastinį ryšį tarp D.T. S. veikos ir nukentėjusiajai V. L. padaryto sveikatos sutrikdymo. Apylinkės teismas konkrečiai nurodė, kad nelaimė atsitiko dėl to, kad kaltininkas, elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, sukėlė pavojų žmogaus sveikatai. D.T. S. nusikalstamas nerūpestingumas pasireiškė tuo, kad jis elgėsi neapdairiai ir, pritvirtinęs prie vielinio troso 2 metrų ilgio grandine šunį, nenumatė pavojingų pasekmių, kad šuo gali patekti į kaimynų sklypo teritoriją ir apkandžioti žmogų, bet privalėjo ir galėjo jas numatyti, nes ne kartą kaimynų buvo įspėtas dėl šuns nesaugaus laikymo. Būdamas šuns šeimininku, D.T. S. privalėjo būti dėmesingas visuomenės interesams ir griežtai laikytis Kauno miesto tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 201 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių. Apeliantas tvirtina, kad minėtų taisyklių nepažeidė, nes šuo buvo pririštas savame sklype 5 metrų atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos. Tačiau toks apelianto tvirtinimas paneigtas bylos medžiaga. Taisyklių 18 punktas, kurį pažeidė nuteistasis, numato, kad atvirose valdose šunys turi būti laikomi pririšti ne arčiau kaip 10 m atstumu nuo gyvenamojo namo arba 5 metrai nuo kaimyninio sklypo ribos, o minėtų taisyklių 14 punktas nurodo, jog gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Tai yra plataus turinio norma, nurodanti asmens pareigą užtikrinti kitų asmenų teises ir interesus visais tam reikalingais būdais, jų konkrečiai neišvardinant. Tai reiškia, kad vien šuns pririšimas 2 metrų ilgio grandine prie pritvirtinto vielinio troso, nėra pakankamas būdas žmonių saugumui garantuoti. Taigi, D.T. S. kaltė neatsargiai sutrikdžius sveikatą V. L. bei priežastinis ryšys tarp jo veikos ir kilusių pasekmių yra pilnai įrodytas teisėtais būdais surinktais, ištirtais ir teismo įvertintais įrodymais. Nustačius visus nusikaltimo sudėties požymius D.T. S. veikoje, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Bausmė D.T. S. paskirta teisingai. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė ( BK 54 str.). Teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, jog padarytas neatsargus nusikaltimas. Paskirta bausmė-bauda yra teisinga, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, pagrįstas ir jį keisti ar naikinti teisinių argumentų nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. T. S. apeliacinį skundą atmesti.