Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Keliukis“ atstovės advokatės Inos Kurauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9474-192/2012 pagal ieškovės Akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“ ieškinį atsakovei UAB „Keliukis“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

Dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą

Byloje esanti 2011 m. gegužės 25 d. sutarties krovinio pervežimui Nr. 78/20110525 kopija (b.l. 18) patvirtina, kad šalys 2011 m. gegužės 25 d. sudarė sutartį dėl krovinio pervežimo, pagal kurią Akcinė bendrovė „Specializuota komplektavimo valdyba“ įsipareigojo pateikti pervežimui krovinį – karučius, iš viso 270 vienetų, kurių svoris apie 6 t, pilną mašiną (92 m³), pakrauti krovinį 2011 m. gegužės 27 d. ir apmokėti už pervežimą sutartyje sutartą kainą nustatyta tvarka. Tuo tarpu vežėjas, t. y. apeliantė UAB „Keliukis“ įsipareigojo laiku pateikti techniškai tvarkingą, krovinio pervežimui tinkamą, turinčią Carnet TIR, CMR, CMR draudimą, licenziją transporto priemonę, turinčią leidimus, reikalingus krovinio pervežimui, bei krovinio tvirtinimo diržus 13.6 m ilgio, pervežti krovinį ir priduoti jį užsakovui pagal terminus, reikalingus saugiam krovinio pervežimui užtikrinti. Krovinys turėjo būti pakrautas Lenkijoje, o pristatytas ir paskirstytas sutartyje nurodytais adresais „Moki veži“ parduotuvėse Lietuvoje.

Taigi, atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog civilinėje byloje atsakovės, kaip vežėjos, kaltės prezumpcija CMR konvencijos prasme nėra paneigta, todėl nustačius krovinio sugadinimo faktą, spręstinas jos atsakomybės klausimas.

Dėl krovinio sugadinimo fakto

Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektybiu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Taigi, byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Dėl to, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Teismas pripažįsta tam tikrus faktus nustatytais, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė išvadą, kad visi į tikslo vietą pristatyti karučiai, iš viso 260 vienetų, buvo pristatyti nekokybiški. Apeliaciniu skundu ginčijama minėta teismo išvada, nurodant, kad vien šalių susirašinėjimo faktas ar byloje esančios fotonuotraukos nepatvirtina fakto, kad visi 260 vienetų karučių buvo apgadinti. Kadangi tik dviejuose iš visų esančių CMR važtaraščių yra užfiksuoti pristatytų prekių trūkumai, nesant kitų įrodymų apie visų karučių apgadinimą, laikytina, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog visi karučiai buvo sugadinti. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu, atsižvelgiant į visas civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat teismui suteiktą teisę įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą bei vertinant įrodymus pripažįstamą tikimybių pusiausvyros principą ir įrodymų pakankamumo taisyklę, nėra pagrindo sutikti. Nors civilinėje byloje nėra rašytinių įrodymų, kuriuose konkrečiai būtų užfiksuoti krovinio apgadinimai, tačiau visuma byloje nustatytų duomenų bei juos patvirtinančių įrodymų leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl viso krovinio sugadinimo.

Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog tik dviejuose (b.l. 30, 32) iš visų pateiktų CMR važtaraščių buvo pažymėta apie pateiktų prekių defektus, o visuose kituose apie prekių defektus nėra pažymėta. Tačiau nurodyta aplinkybė, atsižvelgiant į visumą byloje esančių įrodymų ir prekių defektus, nesudaro pagrindo manyti, jog likę karučiai nebuvo pažeisti, t. y. subraižyti ar sulankstyti. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų (b.l. 41-44), karučiai transporto priemonėje juos pristačius į vietą yra sudėti netvarkingai, išsibarstę po visą transporto priemonės kabiną, besiliečiantys vienas su kitu, nėra sutvirtinti virvėmis, kurių pateikimas buvo atsakovės pareiga pagal sutarties nuostatas, todėl, atsižvelgiant į medžiagos, iš kurios pagaminta prekė, specifiką (dažyta skarda), pagrįstai manytina ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina aplinkybė, jog visos prekės vežimo metu buvo sugadintos. Dėl kokių priežasčių apie nustatytus sugadinimus ir defektus CMR važtaračiuose nebuvo pažymėta, nėra aišku, tačiau tikėtina, jog tik dėl padarytų prekių sugadinimo pobūdžio ir siuntos gavėjo darbuotojų neatsargumo nurodyti trūkumai kituose CMR važtaraščiuose nėra nurodyti. Be to, pažymėtina, jog pati apeliantė informavo ieškovę apie pažeistą krovinį (b.l. 45), pateikė jai krovinio fotonuotraukas, kas leidžia pagrįstai manyti apeliantę pripažinus savo sutartinių pareigų netinkamą įvykdymą ir krovinio sugadinimo faktą. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pats susirašinėjimo tarp šalių dėl krovinio sugadinimo faktas tiesiogiai nepatvirtina, kad visas krovinys buvo sugadintas. Nesutiktina, kad apeliantės ieškovei pateiktos fotonuotraukos yra neinformatyvios. Nors pagal pateiktas fotonuotraukas negalima nustatyti kiekvieno iš karučio sugadinimo laipsnio, tačiau jau vien pats faktas, jog apeliantė fotografavo ne tik tuos karučius, kurie yra sugadinti, bet visus transporto priemonėje esančius karučius, leidžia pagrįstai manyti, kad visi karučiai buvo apgadinti. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantė, pristačiusi krovinį į Lietuvą, pastebėjo, kad dalis krovinio sugadinta. Taigi apeliantei teigiant, kad ji nustatė esant sugadintą dalį krovinio, manytina, jog apeliantė, būdama pakankamai rūpestinga ir atidi civilinių teisinių santykių dalyvė, turėjo ir galėjo nustatyti bei pateikti ieškovei tikslius duomenis apie sugadinto krovinio dalį, taip maksimaliai apsaugodama savo teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad apeliantė tokią galimybę turėjo realiai, kadangi, kaip kad nurodyta jos 2011 m. birželio 3 d. atsakyme į pretenziją (b.l. 46-47), ji krovinio trūkumus fiksavo tiek kroviniui esant transporto priemonės viduje, tiek ir iškrovus krovinį. Faktas, jog apeliantė krovinį iškrovė iš transporto priemonės, sudarė galimybę apeliantei nustatyti konkretų apgadintų karučių skaičių, tačiau apeliantei to nepadarius taip pat pagrįstai kyla abejonių, ar tikrai tik dalis krovinio buvo sugadinta. Priešingas apeliantės elgesys kaip tik sudaro pagrindą manyti, jog buvo apgadinta ne dalis, bet visas krovinys. Pateiktos fotonuotraukos patvirtina ir krovinio transporto priemonėje išsidėstymą transporto priemonėje jį pervežus, kas taip pat sudaro pagrindą manyti, kad vežant krovinį ir esant jį taip pakrautą labiau tikėtina, jog visi karučiai galėjo būti apgadinti, t. y. subraižyti ar sulankstyti.

Nors apeliantės nurodyti argumentai dėl 2011 m. birželio 14 d. dėl Uždarosios akcinės bendrovės „MAKVEŽA“ rašto dėl defektuotų karučių iš dalies yra pagrįsti, t. y. jis yra surašytas anksčiau, nei kad karučiai buvo pristatyti į įmonės parduotuves, tačiau negalima teigti, jog minėta aplinkybė pašalina minėtos įmonės galimybę šio rašto surašymo dienai turėti tam tikros informacijos apie ginčo karučių būklę. Pažymėtina, jog, remiantis bylos duomenimis, ieškovė jau anksčiau buvo informuota apie krovinio sugadinimą, todėl tikėtina, kad ji, bendradarbiaudama su Uždarąja akcine bendrove „MAKVEŽA“, šią informavo apie jos ketintų įsigyti prekių sugadinimus. Be to, byloje esantis 2012 m. kovo 19 d. Uždarosios akcinės bendrovės „MAKVEŽA“ paaiškinimas (b.l. 22) papildomai patvirtina, jog įmonei pristatyti visi karučiai buvo sugadinti, dėl ko už juos ieškovei buvo sumokėta mažesne kaina, nei kad tarp ieškovės ir minėtos įmonės buvo susitarta abipusiu susitarimu.

Taigi byloje esantys įrodymai, nustatytos aplinkybės pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad į tikslo vietą visi karučiai buvo pristatyti nekokybiški, t. y. subraižyti ir sulankstyti, nei kad priešingai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu ir visapusišku jų ištyrimu, padarė pagrįstą pirmiau nurodytą išvadą.

Dėl nuostolių dydžio

CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys, arba suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti. CMR konvencijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio praradimo ar sugadinimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Negautų pajamų ir kitų su vežimu nesusijusių nuostolių (šalutinių nuostolių) vežėjas neatlygina. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jei teismui nėra pateikti įrodymai apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei.

Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovės kaip nuostolius negautas pajamas. Apeliantės teigimu, ieškovė, krovinį pardavusi brangiau, nei kad jį įsigijo, jokių tiesioginių nuostolių dėl patirto krovinio sugadinimo nepatyrė. Teismas, priteisdamas ieškovei ne krovinio vertės sumažėjimą, o negautas pajamas pažeidė CMR konvencijos nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

Pažymėtina, kad, reikalaudamas atlyginti nuostolius, jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas, t. y. asmuo, reikalaujantis atlyginti nuostolius (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad byloje jokių įrodymų, išskyrus ieškovės pateiktą nuostolių paskaičiavimą, patvirtinančių krovinio vertės sumažėjimą, nėra pateikta. Kadangi nebuvo atlikta ekspertizė sugadinto krovinio kiekiui ir vertei nustatyti, byloje nėra pateikta įrodymų apie krovinio vertę pagal biržos kainas, ar rinkos vertę, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio nuostatomis, nustatant sugadinto krovinio dalies vertę tuo metu ir toje vietoje, kai jis buvo paimtas vežti, turėtų būti vadovaujamasi krovinio lydinčiąja sąskaita faktūra. Byloje esanti 2011 m. gegužės 27 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 373/C/2011 kopija ir jos vertimas į lietuvių kalbą (b.l. 23-24), kuri buvo pridėta prie CMR važtaraščio, patvirtina, kad ieškovė vienaratį sodo vežimėlį iš pardavėjo „P.H.P.U. OLEJNIK“ Jacek Olejnik įsigijo po 16,30 EUR už vienetą ir iš viso už 270 vienetų sumokėjo 4 401 EUR, taigi vieno karučio vertė jų įsigijimo ir paėmimo vežti metu buvo 56,23 Lt. Duomenų apie tai, kaip kad jau buvo nurodyta, jog karučių vertė dėl patirtų sugadinimų sumažėjo, nėra pateikta. Negalima sutikti su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog karučių vertė juos perėmus ieškovei padidėjo, kadangi ieškovė juos ketino parduoti už didesnę sumą. Ta aplinkybė, už kiek ir kokią sumą ketinama parduoti prekes, kurias vežėjas perveža, negali turėti reikšmės sprendžiant dėl vežėjo atsakomybės dydžio. Pažymėtina, jog vežėjas, turėdamas lydinčiąją sąskaitą, kurioje buvo nurodyta pirmiau paminėta krovinio vertė, objektyviai nesant duomenų apie kitokią galimą krovinio vertę, negalėjo numatyti, jog jis yra atsakingas už didesnės vertės krovinį. Pažymėtina, jog CMR konvencija reglamentuoja atvejus, kuomet sumokant papildomas sumas krovinio vertė gali būti padidinama, tačiau ieškovė šiomis nuostatomis, užtikrinančiomis didesnę vežėjo atsakomybę, nepasinaudojo.

Sprendžiant dėl patirtų nuostolių dydžio pažymėtina, kad ieškovė, atsakovei adresuotoje pretenzijoje dėl sugadinto krovinio, nurodė, jog jos patirtus nuostolius sudaro 4 401 EUR suma, t. y. būtent ta suma, už kurią ieškovė įsigijo karučius iš jų gamintojo, bei 4 400 Lt suma už transporto paslaugas (b.l. 45). Pažymėtina, kad tik esant visiško prekių sugadinimo atvejui gali būti atlyginama visa prekių vertė, o kitais atvejais atlyginami nuostoliai dėl prekės vertės sumažėjimo. Kadangi prekės nebuvo visiškai sugadintos, negalima sutikti, jog ieškovė būtų patyrusi būtent tokio dydžio nuostolius. Tuo tarpu 2011 m. liepos 22 d. pretenzijoje Nr. V-337 (b.l. 48) ieškovė savo nuostolius dėl patirto prekių apgadinimo įvertino jau 3 000 Lt suma, taip pat nuostolius dėl 10 karučių praradimo įvertino 562,35 Lt suma, t. y. nuostolius dėl prekių prardimo vertino pagal prekių savikainą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog ieškovė nėra užtikrinta dėl patirtos žalos dydžio, o tas faktas, jog nuostolius dėl dingusių karučių skaičiavo pagal jų įsigijimo vertę, kurią savo sprendime tinkama pripažino ir pirmosios instancijos teismas ieškinio dalyje dėl reikalavimo priteisti nuostolius už dingusius 10 karučių, leidžia manyti, jog pati ieškovė karučių verte laiko būtent jų įsigijimo vertę, o taip pat tokią vertę tinkama laikė ir teismas, dėl ko be jokio faktinio ar teisinio pagrindo spręsdamas klausimą dėl nuostolių atlyginimo esant krovinio sugadinimui krovinio verte laikė kitą vertę, t. y. tą vertę, už kurią krovinį ieškovė tikėjosi realizuoti.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės nurodytas jos patirtos žalos dydis, t. y. krovinio planuoto realizavimo ir faktinio realizavimo kainų skirtumas, neprieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams bei CMR konvencijos 25 straipsnio nuostatoms, todėl sprendė, kad atsakovė turi prievolę atlyginti ieškovei 7 150 Lt žalos. Pažymėtina, kad nurodytas patirtos žalos dydis kaip tik ir atitinka negautų pajamų sąvoką, o, kaip jau buvo nurodyta, vežėjo atsakomybė yra ribojama tik tiesioginiais nuostoliais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas kaip nuostolius negautas pajamas, pažeidė CMR konvencijos nuostatas, dėl ko dalyje dėl nuostolių atlyginimo priėmė neteisėtą sprendimą. Kaip jau buvo nurodyta, vežėjo atsakomybė yra ribojama tik tiesioginiais nuostoliais. Šiuo atveju kilus ginčui dėl to, kokią vertę laikyti prekių įsigijimo verte, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą prekių verte laikyti tą vertę, už kurią prekes ketinta realizuoti, o ne prekių vertę jų pakrovimo vietoje, yra nepagrįsta, pažeidžianti CMR konvencijos nuostatas.

Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovė prekes pardavė po 56,50Lt, t. y. už didesnę kainą, nei kad jas įsigijo, dėl ko spręstina, jog ieškovė net ir esant prekių sugadinimui, dėl kurio nustatyta atsakovės kaltė, jokių tiesioginių nuostolių, kurių atlyginimo pareiga yra numatyta CMR konvencijoje, nepatyrė, dėl ko ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo negali būti laikomas pagrįstu. Kaip jau buvo nurodyta, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis), tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių ieškovės patirtos žalos dydį nėra pateikta, o priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė tiesioginių nuostolių nėra patyrusi, dėl ko ieškinys dalyje dėl nuostolių atlyginimo atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias vežėjo atsakomybės mastą, nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė dėl patirto krovinio sugadinimo patyrė nuostolius, kurių atlyginimas įtvirtintas CMR konvencijoje, todėl nepagrįstai ieškovei priteisė negautas pajamas, kadangi vežėjo atsakomybė CMR koncenvijos prame yra ribojama tik tiesioginiais nuostoliais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, priteista ieškovei iš atsakovės 7 150 Lt nuostolių atlyginimo, 213 Lt žyminio mokesčio, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priima naują sprendimą – ieškovės ieškinį dėl šių reikalavimų atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš dalies panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Kadangi priėmus naują sprendimą ieškovės ieškinys yra atmestas visa apimtimi, laikant, kad ieškovė pralaimėjo bylą, o apeliantės apeliacinis skundas iš esmės patenkintas visiškai, apeliantei iš ieškovės priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme nagrinėjant civilinę bylą patyrė 400 Lt išlaidų už teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į ieškovės ieškinį (b.l. 55-56), apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą turėjo 214,50 Lt išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį (b.l. 115) bei 500 Lt už apeliacinio skundo surašymą (b.l. 116-117). Taigi iš viso atsakovė turėjo 1 114,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 44 Lt priteista pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, apeliantei priteistina iš ieškovės likusi turėtų bylinėjimosi išlaidų suma, iš viso 1 070,50 Lt.

Taip pat keistina ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apeliantės priteistos valstybei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, valstybė turėjo 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl atmetus ieškovės ieškinį, visa nurodytų išlaidų suma priteistina valstybei iš ieškovės (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš atsakovės UAB „Keliukis“, įm. k. 302419516, buveinės adresas Raudondvario pl. 76, Kaunas, ieškovės Akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“, įm.k. 121420097, buveinės adresas Savanorių pr. 191a, Vilnius, naudai 7150 Lt nuostolių atlyginimo, 213 Lt žyminio mokesčio, 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-05-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti.

Likusioje dalyje sprendimo nekeisti.

Iš naujo išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą ir jas paskirstyti taip:

1. priteisti iš ieškovės Akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“, įm.k. 121420097, buveinės adresas Savanorių pr. 191a, Vilnius, atsakovei UAB „Keliukis“, įm. k. 302419516, buveinės adresas Raudondvario pl. 76, Kaunas, 1 070,50 Lt (vieną tūkstantį septyniasdešimt litų penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

2. Priteisti valstybei iš ieškovės Akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“, įm.k. 121420097, buveinės adresas Savanorių pr. 191a, Vilnius, 15 Lt (penkiolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.