- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-245/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02137-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Alė Bukavinienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- R. N., A. N.
- Ieškovas
- V. M., J. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. N. ir A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovių V. M. ir J. V. ieškinį atsakovams R. N. ir A. N. dėl skolos priteisimo, ir atsakovų R. N. ir A. N. priešieškinį ieškovėms V. M. ir J. V. dėl sutarčių pripažinimo įvykdytomis ir palūkanų sumažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. M. kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 80 000 Lt negrąžintos paskolos, 71 767 Lt palūkanų ir 5 procentų procesines palūkanas, o ieškovė J. V. prašė priteisti solidariai iš atsakovų 60 000 Lt negrąžintos paskolos, 29 400 Lt palūkanų ir 5 procentų procesines palūkanas. Ieškovė V. M. nurodė, kad 2007 m. spalio 1 d. paskolino atsakovei 70 000 Lt, kuriuos atsakovė įsipareigojo grąžinti 2008 m. spalio 1 d., o už naudojimąsi paskola įsipareigojo mokėti 2 procentų mėnesines palūkanas. Ieškovė pagal 2008 m. birželio 18 d. paskolos raštelį suteikė atsakovei dar 10 000 Lt paskolą, už naudojimąsi paskola mokant 2 procentų mėnesines palūkanas, tačiau paskolos raštelyje atsakovė nenurodė grąžinimo termino. Suėjus pirmos paskolos grąžinimo terminui, atsakovė negrąžino pinigų. 2009 m. vasarą į ieškovę vėl kreipėsi atsakovė, teigdama, kad jai skubiai reikia pinigų investicijai į verslą, prašė paklausinėti aplinkinių, nes jiems labai apsimokėtų jai skolinti, kadangi moka daug didesnes palūkanas nei komerciniai bankai. Ieškovė su pasiūlymu paskolinti pinigų kreipėsi į savo seserį J. V., kuri taip pat paskolino atsakovei pinigų.
Ieškovė J. V. nurodė, kad 2009 m. liepos 13 d. paskolino atsakovei 60 000 Lt, kuriuos atsakovė įsipareigojo grąžinti 2010 m. liepos 13 d., už naudojimąsi paskola mokėti 2 procentų dydžio mėnesines palūkanas. Atsakovė paskolos negrąžino iki šiol.
Atsakovė priešieškiniu prašė 2007 m. spalio 1 d. sudarytą ir 2009 m. rugpjūčio 1 d. susitarimu pakeistą paskolos sutartį dėl 70 000 Lt bei 2008 m. birželio 18 d. sudarytą paskolos sutartį dėl 10 000 Lt pripažinti įvykdytomis; sumažinti 2009 m. liepos 13 d. sudarytos paskolos sutarties 60 000 Lt palūkanas iki penkių procentų metinių palūkanų dydžio, sumažinti 23 299,70 Lt palūkanas iki 6 131,50 Lt; priteisti iš atsakovės ieškovei J. V. likusią nesumokėtą paskolos dalį – 21 754,20 Lt – pagal 2009 m. liepos 13 d. paskolos sutartį. Atsakovai nurodė, kad atsakovė nuo 2007 m. spalio 1 d. paskolos suteikimo kiekvieną mėnesį mokėjo ieškovei priskaičiuotas palūkanas, iki 2009 m. rugpjūčio mėnesio atsakovė buvo grąžinusi didelę paskolos dalį. 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pasirašytas 2007 m. spalio 1 d. paskolos raštelį pakeičiantis dokumentas, kuriame buvo numatyta, kad paskola yra pririšama prie euro ir, devalvavus litą, likusi paskolos dalis būtų grąžinama tuo metu buvusiu lito ir euro kursu, taip pat buvo pakeistos palūkanos – nustatytos mažesnės, 2 procentų metinės palūkanos. Pasirašius naują paskolos raštelį, ankstesnis raštelis buvo suplėšytas ir išmestas. Iki 2009 m. lapkričio mėnesio atsakovė per kelis kartus grąžino ieškovei jos namuose visą likusią paskolos sumą ir priskaičiuotas palūkanas. Sugrąžinus visą paskolintą sumą ir palūkanas, 2009 m. rugpjūčio 1 d. paskolos raštelis abiejų pusių sutarimu buvo suplėšytas ir išmestas. Abu kartus paskolos rašteliai buvo suplėšyti. Pirmasis, nes jis buvo pakeistas nauju ir tapo nebegaliojančiu, antrasis, nes atsakovė įvykdė savo įsipareigojimus ir ieškovė nebeturėjo reikalavimo teisės. Ieškovė reikalauja grąžinti neva nesumokėtą paskolą ir palūkanas pagal pirmąjį paskolos raštelį, kuriame numatytos dviejų procentų mėnesinės palūkanos, nors vėliau šalys buvo susitarusios dėl dviejų procentų metinių palūkanų. 2009 m. liepos 17 d. atsakovė pasiskolino 60 000 Lt iš ieškovės J. V.. Atsakovė 2009 - 2010 m. dalimis atidavinėjo skolas ir ieškovei V. M. atidavė 35 000 Lt dalimis – 7 000 Lt, 12 000 Lt, 10 000 Lt, 3 500 Lt, 2 500 Lt. Paimdama šiuos pinigus, ieškovė vis kartodavo, kad šie pinigai yra skirti jos sesers suteiktai paskolai grąžinti ir ji juos perduos ieškovei J. V.. Šie pinigų perdavimai vykdavo ieškovės namuose. 2011 m. gegužės mėnesį atsakovė nuvyko į namus pas ieškovę J. V. ir sumokėjo jai 20 000 Lt. Per 2009 - 2010 m. atsakovė ieškovėms iš viso sumokėjo 55 000 Lt. Atsakovė įvykdė visas iš 2007 m. spalio 1 d. paskolos sutarties, pakeistos 2009 m. rugpjūčio 1 d. susitarimu, kylančias paskolos gavėjo pareigas. Atsakovė grąžino ieškovei V. M. paimtą paskolą – 70 000 Lt, taip pat sumokėjo iki paskolos sutarties pakeitimo priskaičiuotas 2 procentų mėnesines palūkanas ir po sutarties pakeitimo skaičiuotas 2 procentų metines palūkanas. Palūkanas atsakovė mokėjo ne tik už vienerius metus, kuriems buvo suteikta paskola, bet iki paskolos grąžinimo momento. Ieškovių reikalaujamos dviejų procentų mėnesinės palūkanos t. y. 24 procentų metinės palūkanos, akivaizdžiai nesąžiningos, neprotingos, leidžiančios paskolos davėjui lupikauti, rodančios kreditoriaus siekį nesąžiningai pasinaudoti pranašesne savo padėtimi, todėl turėtų būti sumažintos iki įstatymo nustatyto palūkanų dydžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Ieškovei V. M. priteisė solidariai iš atsakovų pagal 2007 m. spalio 1 d. paskolos sutartį 70 000 Lt skolos, 32 153, 50 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistus 70 000 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. rugsėjo 23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pagal 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutartį – 10 000 Lt skolos, 3 730 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistus 10 000 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011 m. rugsėjo 23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei V. M. lygiomis dalimis iš atsakovų 600 Lt žyminio mokesčio ir 836 Lt atstovavimo išlaidų. Priteisė ieškovei J. V. solidariai iš atsakovų pagal 2009 m. liepos 13 d. paskolos sutartį 60 000 Lt skolos, 14 700 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistus 60 000 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų 300 Lt žyminio mokesčio ir 420 Lt atstovavimo išlaidų; priteisė iš ieškovės J. V. atsakovų naudai 440 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų 4 959 Lt žyminio mokesčio ir 36, 47 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl paskolų sumų perdavimo atsakovei, tačiau šalys nesutarė dėl paskolos grąžinimo aplinkybių ir palūkanų dydžio. Teismas atsakovės teiginius, kad ji paskolą grąžino, pripažino nepagrįstais, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių pinigų grąžinimo aplinkybę. Teismas atkreipė dėmesį, kad šalys nurodo prieštaringas paskolos raštelių suplėšymo aplinkybes, o nesant objektyvių įrodymų, paneigiančių ieškovių minėtas aplinkybes ir patvirtinančių pinigų grąžinimo faktą, teismas darė išvadą, kad vien tas faktas, kad 2007 m. spalio 1 d. surašytas raštelis yra suplėšytas, neįrodo paskolintų pinigų grąžinimo ieškovei V. M. fakto. Teismas įvertino tai, kad byloje yra atsakovės 2008 m. birželio 18 d. paskolos (10 0000 Lt) raštelio originalas, o pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. suplėšytą paskolos raštelį ieškovė reikalavimų nereiškia, todėl sprendė, kad atsakovė nei skolos, nei palūkanų ieškovei negrąžino. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė, teigdama, kad ieškovei J. V. ji skolinga tik dalį paskolintų pinigų – 21 754, 20 Lt, savo teiginiui patvirtinti nepateikė objektyvių įrodymų. Teismas atsakovės teiginius, kad ieškovei J. V. ji pinigus perdavinėjo per ieškovę V. M., kad 2009 - 2010 m. dalimis atidavinėjo skolas, iš viso sumokėjo 55 000 Lt, kad 2011 m. gegužės mėnesį atsakovė nuvyko į namus pas ieškovę J. V. ir sumokėjo jai 20 000 Lt, pripažino deklaratyviais, kadangi nepatvirtinti kitais įrodymais ir yra paneigti ieškovių parodymais. Teismas sprendė, kad atsakovės pateikti 2012 m. sausio 17 d. telefoninių pokalbių su ieškove J. V. įrašai nepatvirtina paskolos grąžinimo fakto, nes iš šalių pokalbio matyti, kad atsakovė minėjo 20 000 Lt, kurie buvo sumokėti pagal kitą t. y. ankstesnę paskolos sutartį. Iš byloje esančių atsakovės atsiųstų telefono žinučių ieškovėms teismas darė išvadą, kad atsakovė neturėjo lėšų atsiskaityti si ieškovėmis, todėl atsiprašinėjo. Teismas sprendė, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie paskolos ieškovėms sugrąžinimą, todėl turi teisinį pagrindą negrąžintas paskolas su palūkanomis priteisti iš atsakovų ieškovėms. Spręsdamas dėl sutartyse nustatyto palūkanų dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad tiek 2007 m. spalio 1 d., tiek 2009 m. liepos 13 d. paskolos rašteliuose atsakovė įsipareigojo mokėti 2 procentų mėnesines palūkanas, todėl sprendė, kad daugiau tikėtina, jog šalys ir 2008 m. spalio 1 d. susitarė dėl 2 procentų mėnesinių palūkanų. Teismas atsakovės reikalavimą dėl nustatytų palūkanų sumažinimo tenkintino iš dalies. Pripažino, kad 24 procentų metinės palūkanos yra akivaizdžiai per didelės, pažeidžia šalių pusiausvyros principą, todėl sprendė, kad palūkanų dydis turėtų būti protingai sumažintas, tačiau nesutiko taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas 5 procentų dydžio palūkanas, nes teismo manymu, tokio dydžio palūkanos įstatymo nustatytos užtikrinti minimalius kreditoriaus nuostolius, o tai neatitiktų šalių ketinimų ir nepateisintų ieškovių teisėtų lūkesčių už naudojimasi jų pinigais gauti pelną. Teismas darė išvadą, kad palūkanų dydis būtų protingas sumažinus jį iki 1 procento mėnesinių palūkanų, kas sudaro 12 procentų metinių palūkanų, todėl ieškovei V. M. priteisė pagal 2007 m. spalio 1 d. paskolos sutartį 70 000 Lt skolos, 32 153, 50 Lt palūkanų, pagal 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutartį 10 000 Lt skolos, 3 730 Lt palūkanų, iš viso – 115 883, 50 Lt. Ieškovei J. V. priteisė pagal 2009 m. liepos 13 d. paskolos sutartį 60 000 Lt negrąžintos skolos, 14 700 Lt palūkanų, iš viso 74 700 Lt. Kadangi neginčytinai nustatyta, kad atsakovė laiku negrąžino paskolų ir nesumokėjo sutartimis nustatytų palūkanų, teismas tenkino ir ieškovių prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Teismas sprendė, kad sumažinus palūkanas iš dalies patenkintas priešieškinis. Teismas pabrėžė, kad priteistos ieškovėms sumos turi būti priteistos iš atsakovės ir jos sutuoktinio solidariai, kaip ir numato CK 3.109 straipsnis, nes byloje nustatyta, kad pasiskolintus pinigus atsakovė investavo į šeimos verslą, atsakovės sutuoktinis šios aplinkybės neginčija, dėl to neturi teisinės reikšmės atsakovės argumentas, kad ji pasiskolino pinigų savo asmeniniams projektams vykdyti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nesutinka su teismo išvada, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl paskolų sumų perdavimo atsakovei. Paskolų rašteliai nepatvirtina pinigų priėmimo fakto, ginčas dėl pinigų perdavimo pagal ieškinyje nurodytus skolos raštelius tarp šalių buvo. Teismui pateiktos sutartys buvo perrašytos skaičiuojant įsiskolinimus už ankstesnius laikotarpius, bet kaip paskola atsakovams nebuvo perduoti. Ieškovių teismui pateikti paskolos rašteliai negali sukurti paskolos teisinių santykių tarp šalių ir paskolos sutartis laikoma nesudaryta, o paskolos raštelis – negaliojančiu, todėl ieškovės neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovų sumokėti skolos ir dviejų procentų mėnesinių palūkanų nuo nurodytos sumos. 2007 m. spalio 10 d. paskolos raštelis buvo pasirašytas dėl 2002 m. perduotų ir grąžintų pinigų nesumokėtų palūkanų (būtent 70 000 Lt), klaidingai nurodant, kad tai skola. 2009 m. atsakovei grąžinus 70 000 Lt palūkanų, 2007 m. spalio 1 d. paskolos raštelis buvo suplėšytas ir pasirašytas naujas 2009 m. rugpjūčio 1 d. paskolos raštelis, dėl tų pačiu palūkanų, tačiau su mažesnėmis palūkanų palūkanomis (2 proc. metinių palūkanų). Analogiška situacija buvo ir su ieškove J. V..
Atsiliepimas
2. Atsakovai nepripažino paskolų, todėl šias aplinkybes privalėjo įrodyti ieškovės. Nurodytų aplinkybių ieškovės ne tik neįrodė, jos jų net neįrodinėjo. Jeigu teismas sutiko su V. M. aiškinimu, kad 2007 metų paskolos raštelis buvo perrašytas 2009 metais ir tai yra ta pati suma ir tie patys pinigai, kodėl tuomet perrašytame raštelyje yra nurodyti ne 2007, o 2009 metai. Teismas šių aplinkybių netyrė, nepagrįstai priteisė palūkanas, kaip paskolą nuo 2007 metų ir dar palūkanas nuo palūkanų, kas įstatymu yra uždrausta. Ieškovėms neįrodžius pinigų perdavimo fakto, darytina išvada, kad atsakovė faktiškai pinigų negavo.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių pinigų grąžinimo aplinkybę. Aplinkybę, kad pinigai buvo grąžinti, patvirtina suplėšyti rašteliai. Pinigų grąžinimo faktas nebūtinai turi būti patvirtintas rašytinais įrodymais.
4. Ieškovės turėjo pateikti pinigų negrąžinimo faktą patvirtinančius įrodymus, t. y. įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Ne atsakovams, bet ieškovėms tenka pareiga įrodyti, jog atsakovai neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Ieškovėms pateikus suplėšytų, taisytų paskolos raštelių (vieno jų - tik dalies) skiautes, negali būti laikoma, kad pinigų negrąžinimo faktas įrodytas. Tokie įrodymai, turintys esminių trūkumų, negali būti laikomi tinkamais ir turėti įrodomąją galią.
5. Vertinant tarp šalių vyravusią praktiką – gražinus skolintus pinigus suplėšyti paskolos raštelius, daryti išvadas, kad šiuo atveju viskas buvo priešingai, t. y. rašteliai buvo suplėšyti kitu, nei įprasta, tikslu, nėra pagrindo.
6. Teismas, darydamas išvadą, kad daugiau tikėtina, jog atsakovė nei skolos, nei palūkanų ieškovei negrąžino, rėmėsi prieštaravimu dėl paskolos raštelių suplėšymo aplinkybių. Teismas ieškovių teiginiams suteikė didesnę įrodomąją galią, prioritetą atsakovės nurodytų aplinkybių atžvilgiu. Ieškovės nurodytas aplinkybes, kad rašteliai buvo atsakovės suplėšyti siekiant išvengti atsakomybės, reikia ne paneigti, bet įrodyti. Šių aplinkybių įrodymo pareiga tenka ieškovei.
7. Teismo išvada, kad 2008 m. spalio 1 d. paskolos raštelyje šalys susitarė dėl 2 procentų mėnesinių palūkanų, nepagrįsta. Aplinkybė, kad vienų susitarimų atveju šalis sutiko mokėti didesnes palūkanas, neįrodo, kad tokias palūkanas šalis įsipareigoja mokėti ir kitų susitarimų metu; atsakovei buvo naudinga skolintis iš ieškovės ne dėl to, kad išvengtų prievolių užtikrinimo procedūrų, bet dėl to, kad reikėjo mokėti mažesnes nei bankui palūkanas.
8. Teismas, patenkinęs atsakovės prašymą ir sumažinęs atsakovės ieškovėms mokėtinas palūkanas, priteisė per didelę metinių palūkanų normą (12 proc.). Įvertinus tai, kad paskolos sutarties šalys yra fiziniai asmenys, šalis siejo nekomerciniai santykiai, atsižvelgiant į įstatyminę palūkanų normą, šalių tarpusavio santykius, tokio dydžio palūkanų norma nepašalina ieškovių galimybės atsakovės sąskaita lupikauti ir priešingai nei nurodo teismas, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.
9. Teismo išvada, kad atsakovės sutuoktinis solidariosios atsakomybės neginčijo – neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsakovų atstovė, kuri atstovauja abu atsakovus, baigiamojoje kalboje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad atsakovai nesutinka, kad jie ieškovėms yra atsakingi solidariai. Teismo išvada, kad byloje nustatyta, kad atsakovė pasiskolintus pinigus investavo į šeimos verslą, nepagrista įrodymais.
10. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neištyręs įrodymų viseto ir neįvertinęs visų reikšmingų bylos aplinkybių, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių, dėl ko, netinkamai pritaikęs materialiosios teisės normas, nepagrįstai patvirtino ieškovių reikalavimus atsakovams.
Ieškovės su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti, apeliantams taikyti procesines priemones už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškiant nepagrįstą apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovai paskolos sutartinių santykių su ieškovėmis ir pinigų gavimo fakto neginčijo nei viename procesiniame dokumente, pinigų gavimo faktą pripažino ir patvirtino 2011 m. spalio 12 d. atsiliepime į ieškinį, 2011 m. lapkričio 10 d. patikslintame priešieškinyje. Priešieškiniu prašė pripažinti paskolos sutartis, sudarytas su V. M., pilnai įvykdytomis, o sutartį su J. V. pripažinti iš dalies įvykdyta. Toks atsakovės pozicijos esminis pakeitimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ji yra nesąžininga ir siekia suklaidinti teismą, tokiu būdu siekdama išvengti kreditorinių įsipareigojimų įvykdymo. Todėl, vadovaujantis CPK 95 straipsniu, yra pagrindas apeliacinį skundą pripažinti akivaizdžiai nepagrįstu, o už piktnaudžiavimą procesine teise apeliantams paskirti baudą.
Atsiliepimas
2. Teismas tinkamai nustatė visas įrodinėjimo dalykui reikšmingas aplinkybes, o apeliantai nesugebėjo pateikti teisinių argumentų ar nurodyti, kokia aplinkybė nebuvo įrodyta. Nesutinka su apeliantų teiginiu, kad teismas netinkamai vertino šalių paaiškinimus. Tiek atsakovės, tiek ieškovės paaiškinimai buvo įvertinti kaip prieštaringi, tačiau dėl esminės bylai aplinkybės, ar skolos raštelį ieškovė atsakovei perdavė savanoriškai, teismas rėmėsi ieškovės paaiškinimais kaip labiau tikėtinais, nes jie mažiau prieštaringi nei atsakovės paaiškinimai, kurie buvo prieštaringi ir nenuoseklūs.
3. Suplėšyti ir suklijuoti skolos rašteliai nesudaro pagrindo spręsti, kad prievolė įvykdyta, ar kad ieškovė V. M. atleido atsakovę nuo prievolės įvykdymo. Raštelį pateikė ieškovė, atsakovai juo nedisponuoja, todėl negalima daryti išvados, kad raštelis atsakovei buvo grąžintas.
4. Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad ieškovės turi įrodinėti pinigų negrąžinimo faktą. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Ieškovės neprivalėjo įrodinėti, kad su jomis nebuvo atsiskaityta. Tai, kad prievolę įvykdė tinkamai, turi įrodyti atsakovė.
Šalies argumentai
5. Apeliantai nurodo išgalvotą aplinkybę dėl egzistavusio susitarimo suplėšyti paskolos raštelius po to, kai pinigai būdavo grąžinami. Toks susitarimas neegzistavo, apie tokios paskolos sutarties šalių praktikos egzistavimą ieškovės nepatvirtino teismo posėdžio metu kaip teigia apeliantai. Abi ieškovės teisme patvirtino, kad grąžinus pinigus pagal kitas su atsakove sudarytas paskolos sutartis, paskolos raštelis būdavo atiduodamas atsakovei, kai ši grąžindavo raštelyje nurodytą paskolos sumą. Apeliantai nurodo, kad paskolos rašteliu disponuoti atsakovė galėjo tik tuomet, kai ji buvo atidavusi pinigus, todėl šie teiginiai bei faktinė aplinkybė, kad paskolos lapeliais disponuoja ieškovės, patvirtina faktą, kad pinigai ieškovėms nebuvo grąžinti.
6. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalys buvo susitarusios ne dėl metinių, o dėl mėnesinių palūkanų. Teismas priteisė protingą ir sąžiningą palūkanų sumą, nes 1 procento mėnesinės palūkanos yra protingos ir adekvačios.
7. Nesutinka su apeliantų argumentais, kad jie nėra solidariai atsakingi. Nors skolinant pinigus paskolos raštelius pasirašydavo tik atsakovė, tačiau skolinami pinigai, kaip teigė ir pati atsakovė, buvo investuojami į verslą, t. y. bendram atsakovų vykdomam žirgų verslui. Teismas teisingai nusprendė, kad egzistuoja CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos normos dispozicijoje nustatytas juridinis faktas, sudarantis pagrindą pripažinti skolas atsakovų solidariąja prievole.
Šalies argumentai
8. Apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 20 000 Lt atsakovė sumokėjo pagal ginčo sutartis, nes nėra įrašų nei ant paskolos dokumentų, nei atskirų tai patvirtinančių pakvitavimų, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad ši pinigų suma buvo grąžinta pagal ankstesnę paskolos su J. V. sutartį, kurią patvirtinantis paskolos raštelio originalas buvo atiduotas atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad atsakovė 2007 m. spalio 1 d. surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad pasiskolino iš V. M. 70 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti po vienerių metų ir sumokėti dviejų procentų mėnesines palūkanas (1 t.10 b. l.). Atsakovė 2008 m. birželio 18 d. surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad pasiskolino iš ieškovės V. M. 10 000 Lt su 2 procentų palūkanomis (1 t., 11 b. l.). Atsakovė 2009 m. liepos 13 d. surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad iš ieškovės J. V. 2009 m. pasiskolino 60 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti po vienerių metų, už naudojimąsi paskola mokėti dviejų procentų mėnesines palūkanas (1 t., 12 b. l.). Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė paskolas būtų grąžinusi.
Dėl paskolos suteikimo fakto
Teismas konstatavo, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad ieškovės atsakovei iš viso paskolino 140 000 Lt. Apeliantė su šia teismo išvada nesutinka, teigia, kad paskolos rašteliai nepatvirtina pinigų perdavimo fakto, o ieškovės pinigų perdavimo atsakovei fakto neįrodė. Taigi apeliaciniu skundu atsakovė apskritai ginčija paskolinių teisinių santykių tarp jos ir ieškovių egzistavimą. Nurodo, kad 2007 m. spalio 10 d. paskolos raštelis buvo pasirašytas dėl 2002 m. perduotų ir grąžintų pinigų nesumokėtų palūkanų (būtent 70 000 Lt), klaidingai nurodant, kad tai skola. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje bei dublike patvirtino, kad iš ieškovės V. M. 2007 m. spalio 1 d. pasiskolino 70 000 Lt, 2008 m. birželio 18 d. dar 10 000 Lt, o 2009 m. liepos 17 d. iš ieškovės J. V. pasiskolino 60 000 Lt (1 t., 60-64, 86-91, 105-108 b. l.). Taip pat įrodinėjo, kad dalį šių sumų (55 000 Lt) yra ieškovėms grąžinusi. Taigi pati atsakovė pripažino faktą, kad pinigus iš ieškovių yra gavusi. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti sutartis pilnai įvykdytomis, taip dar kartą patvirtino, kad atsakovė pinigus iš ieškovių buvo gavusi. Šią aplinkybę taip pat patvirtina atsakovės ranka surašyti paskolos dokumentai, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovės privalėjo įrodyti paskolos pinigų perdavimo faktą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės argumentai, jog byloje nebuvo nustatytas pinigų perdavimo faktas, yra nepagrįsti.
Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).
Paskolų suteikimo faktą ieškovės įrodinėjo pačios atsakovės išrašytais paskolos rašteliais. Procesiniuose dokumentuose atsakovė pripažino šių pinigų gavimo faktą, tačiau priešieškiniu įrodinėjo, kad pinigus yra grąžinusi. Taigi atsakovė privalėjo įrodyti, kad pinigus atsakovėms grąžino. Būtent taip ir buvo paskirstyta tarp šalių įrodinėjimo našta šioje byloje, todėl atmestini apeliantės argumentai, kad teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, o faktą, kad pinigai ieškovėms nebuvo grąžinti, turėjo įrodyti ieškovės. Tokie apeliantės teiginiai prieštarauja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėms, kurios aiškiai suformuotos aukščiau aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Aplinkybės, kad ieškovėms 2009-2010 metais yra grąžinusi 55 000 Lt, atsakovė nepagrindė. Atsakovė nurodo, kad ieškovei paskolą grąžino dalimis, tačiau jokių atžymų rašteliuose nėra, atsakovė taip pat nepateikė kitų dokumentų, kuriuose būtų užfiksuotas pinigų grąžinimo faktas. Aplinkybė, kad atsakovė pasitikėjo ieškovėmis, todėl nereikdavo pakvitavimų, neįrodo pinigų grąžinimo fakto. Taip nesielgia joks apdairus ir protingas asmuo, grąžindamas dideles pinigų sumas. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Teismas teisingai pažymėjo, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės. Nors rašytinės paskolos sutarties nesudarymas nedaro jos negaliojančia, tačiau paskolinių santykių fakto įrodinėjimas yra apribotas. Taigi nesant rašytinių įrodymų apie pinigų grąžinimo faktą, atsakovė šią aplinkybę privalėjo įrodyti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Išskyrus atsakovės paaiškinimus, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių paskolos grąžinimą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad suplėšytas paskolos raštelis nepatvirtina pinigų grąžinimo fakto. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė paskolos grąžinimo fakto. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Apeliantė teigia, kad suplėšytas paskolos raštelis yra įrodymas su trūkumais, kuris nėra tinkamas ir neturi įrodomosios galios. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Teismas atsižvelgė į tai, kad paskolos raštelis yra suplėšytas, įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovės paaiškinimus apie paskolos raštelių suplėšymo aplinkybes ir ieškovės išdėstytą versiją pripažino labiau įtikinama. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka ir sprendžia, kad nors paskolos raštelis yra suplėšytas, jis neįrodo paskolos grąžinimo. Atsakovė teigia, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. surašė 2007 m. spalio 1 d. pakeičiantį paskolos raštelį, kuriame susitarta dėl mažesnių palūkanų ir litas susietas su euru. Ieškovė nurodo, kad su naujai surašytu paskolos rašteliu nesutiko dėl jame nurodytų mažesnių palūkanų, taigi ji pasilikusi atsakovės suplėšytą 2007 metų paskolos raštelį. Tai, kad 2007 metų ir 2009 metų paskolos raštelis buvo surašytas siekiant jį pakeisti patvirtina ir tai, kad ieškovė pagal šį raštelį pinigų nereikalauja, kadangi jame buvo aptarta ta pati pinigų sumą. Šis raštelis paneigia atsakovės nurodomą faktą, kad 2009 metais ji jau buvo grąžinusi didelę dalį paskolos sumos. Naujai surašytame raštelyje nurodyta ta pati pinigų suma, kurią atsakovė pasiskolino 2007 metais, o tai patvirtinta aplinkybę, kad pinigų iki šios datos ji nebuvo grąžinusi. Neįtikinantys atsakovės teiginiai, kad paskolos raštelis buvo keičiamas tik dėl palūkanų ir lito su euro santykio, o paskolos suma, nors dalis pinigų buvo grąžinti, liko nepakeista. Sutikti su apeliantas argumentu, kad paskolos raštelis yra suplėšytas todėl, kad jis buvo pakeistas kitu, o antrasis todėl, kad prievolė įvykdyta, negalima, kadangi šie rašteliai liko pas ieškovę, o ne pas atsakovę. Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tarp šalių vyravusią praktiką, grąžinus pasiskolintus pinigus suplėšyti paskolos raštelius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokia praktika tarp šalių nebuvo nusistovėjusi. Ieškovės nurodo, kad grąžinus pinigus paskolos rašteliai buvo atiduodami atsakovei, todėl teigti, kad teismas neatsižvelgė į tarp šalių nusistovėjusią praktiką, nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad 2008 m. birželio 18 d. paskolos raštelyje atsakovė įsipareigojo mokėti 2 procentų mėnesines, o ne metines palūkanas. Atsakovė teigia, kad aplinkybė, jog vienų susitarimų metu ji sutiko mokėti didesnes palūkanas, neįrodo, kad dėl tokių pačių palūkanų susitarė ir 2008 m. birželio 18 d. paskolos raštelyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2007 m. spalio 1 d. paskolos raštelyje, 2009 m. liepos 13 d. paskolos raštelyje, taip pat 2008 m. gegužės 12 d. raštelyje atsakovė įsipareigojo mokėti 2 procentų mėnesines palūkanas (1 t., 10, 12, 179 b. l.), todėl sutikti su atsakovės teiginiais, kad jau po mėnesio paskolos raštelyje šalys susitarė dėl dviejų procentų metinių palūkanų, negalima, kadangi tai neatitiktų tarp šalių susiklosčiusios nuoseklios praktikos sutartis sudaryti jose numatant dviejų procentų dydžio vieno mėnesio palūkanas. Nėra pagrindo pritarti atsakovės argumentams, kad paskolos raštelyje susitarta dėl metinių palūkanų. Dviejų procentų metinės palūkanos yra itin mažos, net kelis kartus mažesnės nei įstatymo nustatytos palūkanos, todėl ieškovėms tokios skolinimo sąlygos būtų nenaudingos. Be to, iš trumpųjų telefoninių žinučių matyti, kad paskolos negrąžinimą atsakovė įsipareigojo kompensuoti didesnėmis palūkanomis, o tai patvirtina ieškovių dėstomas aplinkybes, kad atsakovė įsipareigojo mokėti didesnes palūkanas nei mokėjo bankai.
Dėl palūkanų dydžio
Teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Paskolos rašteliuose atsakovė įsipareigojo mokėti 2 procentų mėnesines palūkanas, kurios per metus sudaro 24 procentus. Teismas iš dalies sutiko su atsakovės argumentais, kad nustatytos palūkanos yra per didelės ir sprendė, jog yra pagrindas palūkanų dydį sumažinti iki 1 procento mėnesinių palūkanų, kurios sudaro 12 procentų metinių palūkanų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad sumažinęs už paskolą mokėtiną palūkanų normą nuo 24 iki 12 procentų dydžio per metus, teismas vis dėl to nustatė per didelę palūkanų normą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006). Sumažindamas palūkanų dydį teismas atsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovė buvo įsipareigojusi mokėti ieškovėms pakankamai dideles palūkanas, kad palūkanų dydį nustatė pati atsakovė, kad būtent tai įtakojo ieškovių valią paskolinti atsakovei dideles pinigų sumas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nustatyta palūkanų norma nėra per didelė ir neprieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.
Dėl solidariosios atsakovų prievolės
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad paskolos suma ir palūkanos priteistinos iš atsakovų solidariai. Teigia, jog baigiamųjų kalbų metu atsakovės atstovė nurodė, kad atsakovai nesutinka dėl solidariosios jų atsakomybės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios. Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1–3 d.). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Jos, minėta, dar skirstomos į dalines ir solidariąsias. Priklausomai nuo to, ar bendra prievolė yra solidarioji ar dalinė, skiriasi jos vykdymas ir sutuoktinių atsakomybės apimtis. Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek vienas jų, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 1 d.). CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje yra pakankamai įrodymų (atsakovų bendrovės tinklalapyje publikuoti straipsniai, kad seną susižavėjimą žirgais atsakovai pavertė šeimos pragyvenimo šaltiniu), leidžiančių daryti išvadą, kad žirgų auginimas yra šeimos verslas, o prievolė, atsiradusi į verslą investavus pasiskolintus pinigus, laikytina bendra atsakovų prievole. Tai, kad iš ieškovių pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams patvirtina ir atsakovų priešieškinis, kuris pareikštas abiejų atsakovų vardu ir kuriuo jie siekė pripažinti faktą, kad paskolos sutartys yra iš dalies įvykdytos. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti atsakovų solidariąją prievolę ir pasiskolintus pinigus priteisti solidariai iš abiejų atsakovų.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą tokio pobūdžio bylose, įrodymų ir jų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliacinį skundą atmetus, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).
Ieškovės už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo po 350 Lt, iš viso 700 Lt (2 t., 38, 39, 40, 41 b. l.), todėl joms iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos teisinės pagalbos išlaidos (CPK 93, 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovėms V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) po 175 (vieną šimtą septyniasdešimt penkis) Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovėms V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) po 175 (vieną šimtą septyniasdešimt penkis) Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.