Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. S. ir B. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-290-650/2014, pagal ieškovų J. S. ir B. S. ieškinį atsakovei L. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų UAB „Linukas“, K. J., dėl išlaidų, susijusių su disponavimu bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti ieškovo ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, ieškinio senaties taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis tarp ieškovų J. S., B. S. ir atsakovės L. K., veikiančių vienoje sutarties šalies (užsakovo) pusėje, ir vykdytojo UAB „Linukas“, kurią atstovavo direktorė K. J., 2005 m. birželio 21 d. buvo pasirašyta sutartis Nr. 25, pagal kurios 1 punkte įtvirtintas sąlygas užsakovas paveda, o vykdytojas įsipareigoja atlikti Detaliojo planavimo projektą teritorijai (duomenys neskelbtini), pateiktus privalomus dokumentus bei projektavimo sąlygų sąvadą. Detaliuoju planu išsprendžiamas įvažiavimas, nustatomi servitutai, iškeliamos komunikacijos, nugriaunami pastatai, nustatomas sklypo naudojimo režimas, pateikiami visi sprendiniai, numatyti sąlygų sąvade, o 2 punkte numatyta, kad vykdytojas kartu su užsakovu nustato 2000,00 Lt, plius PVM, kainą. Prieš pradedant darbus sumokamas avansas 1000, 00 Lt plius PVM. Darbas perduodamas užsakovui tik apmokėjus pateiktą sąskaitą. Darbų kaina ir atlikimo terminai keičiami abipusiu susitarimu. Kilę nesutarimai sprendžiami pagal LR galiojančius įstatymus (4 b.l. 1 tomas). Ieškovai savo reikalavimus atsakovei dėl bendrų išlaidų apmokėjimo, susijusių su detaliojo plano rengimu, grindžia užsakovo išrašytais dokumentais - 2005-06-20 PVM sąskaita – faktūra serija LAA Nr.128 967,60 Lt sumai, 2005-12-12 PVM sąskaita –faktūra serija LAA (be konkretaus numerio) 1212,40 Lt sumai ( 5 b.l., 1 tomas). 2010-04-09 atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktu Nr.1, kuriame nurodyta, jog projekto vadovė K. J. pagal žodinę sutartį gavo už detaliojo plano parengimą iš užsakovų J. S., B. S., L. K. 3000,00 litų, pretenzijų neturi, užsakovai gavo Detalųjį planą ir pretenzijų neturi (8 b.l., 1 tomas). 2010-04-12 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitais Nr.2915909 ir Nr. 291510, pagal kuriuos sumokėta ieškovų 2000,00 Lt trečiajam asmeniui K. J., dirbančiai pagal verslo liudijimą (9 b.l.,1 tomas). 2005-05-26 UAB korporacijos „Matininkai“ išduoto kvito dėl 400,00 Lt sumokėjimo grynais (11 b.l.,1 tomas). 2005-04-27 suderintos topografinės nuotraukos kopija (12 b.l.,1 tomas). Kitais dokumentais - 2008-10-20 PVM sąskaitos - faktūros serija ITŠ Nr.01339 kopija dėl 295,00 Lt, 2010-01-26 PVM sąskaitos-faktūros serija ITŠ Nr.02146 kopija dėl 181,50 Lt, 2005-07-22 pranešimo Nr.459757 kopija; 2005-07-22 kasos kvito kopija; 2005-06-30 pranešimo Nr.452309 kopija; 2005-07-18 pranešimo Nr.457666 kopija, kasos kvitų (2 vnt.) kopija, pažymos apie gretimų sklypų savininkus kopija, 2005-09-14 sutikimo kopija, 2005-09-23 sutikimo kopija, 2013-08-05 reikalavimo kopija, 2005-04-04 pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto įregistravimą kopija (13-23 b.l.). Byloje pateikta 2008-01-18 protokolo dėl teritorijos detaliojo plano (duomenys neskelbtini) parengto bendra tvarka svarstymo kopija, pateikta 2012-04-23 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos apsaugos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus išvados civilinėje byloje Nr. 2-2969-772/2011 kopija ( b.l.62-69, 1 tomas). 2005-06-20 kasos pajamų orderio kvitas dėl 967,60 Lt sumokėjimo, 2005-06-20 kasos pajamų orderio Serija LIN Nr. 00003 kopija ( b.l. 72,87 1 tomas). 2009-02-13 Teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo aktas Nr. SA-45 kopija ( b.l. 86). 2010-05-27 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo ( 89, 90 b.l., 1 tomas). 2010-09-02 sutarties tarp J. S., B. S., L. K. dėl žemės sklypo atsidalijimo kopija. ( 101 -103 b.l., 1 tomas). Pridėta civilinė byla Nr. 2-4766-459/2013, kurioje 201-12-18 priimtas sprendimas 2013-05-20 Šiaulių apygardos teismo nutartimi panaikintas ir perduotas nagrinėti iš naujo. 2013-07-03 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi civilinė byla pagal ieškovų J. S. ir B. S. ieškinį atsakovams K. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Linukas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nutraukta patvirtinus tarp šalių 2013-07-02 sudarytą taikos sutartį ( civilinės bylos Nr. 2-4766-459/2013 132 -134 b.l., 5 tomas).

Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kad ieškovai kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jog dalyvaujančios byloje šalys - ieškovai J. S., B. S. ir atsakovė L. K. - siekė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. atskirti konkrečių bendraturčių dalis žemės sklype (duomenys neskelbtini), suformuoti atskirus turtinius vienetus ir taip bendrąją dalinę nuosavybę transformuoti į asmeninę nuosavybę. Nesutinka su teismo pateiktu šalių 2005-06-21 sudarytos sutarties Nr.25 sąlygų išaiškinimu ir šalių tarpusavio santykiams taikytinos teisės normos parinkimu, teismas nepagrįstai aiškino, kad šiai sutarčiai turi būti taikomos daiktinės teisės normos. Apeliantų vertinimu ieškovų ir atsakovės tarpusavio santykiams yra taikytinos jungtinę veiklą reguliuojančios teisės normos, nustatančios, jog nesant susitarimo dėl bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių paskirstymo, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui (LR CK 6.974 straipsnio 1 dalis ir todėl teismas turėjo priteisti ieškovams iš atsakovės jų turėtas išlaidas jei jau ne jų reikalaujama dalimi – 1/2 išlaidų, tai bent jau proporcingai atsakovės turėtai daliai - 463/1183 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) - bendrojoje nuosavybėje.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus ir pridėtoje civilinėje byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai aiškino bei taikė ir įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tarp šalių sudarytos rašytinės 2005-06-21 sutarties su UAB „Linukas“ tekste, bei 2010-04-09 atliktų darbų perdavimo – priėmimo akte Nr.1, kuriame nurodyta, jog projekto vadovė K. J. pagal žodinę sutartį gavo už detaliojo plano parengimą iš užsakovų J. S., B. S., L. K. 3000,00 Lt, nėra nuostatų, tiesiogiai nustatančių mokėtinos kainos paskirstymą pirkėjams, abi šios bylos šalys įvardytos bendrai „užsakovas“ ir nedetalizuota, kuri šalis kokią kainos dalį privalo sumokėti, tačiau ties kiekviena užsakovų pavarde yra padaryti įrašai „1000 Lt“. Šalys aplinkybes dėl pinigų sumokėjimo vertina skirtingai. Teismas konstatavo, kad esant priešingiems paaiškinimams, ieškovų paaiškinimai negali būti vertintini, kaip galintys patikimai patvirtinti susitarimo dėl kiekvieno iš turto bendrasavininkų mokėtinų sutarties kainos dalių turinį, be to teismo vertinimu ir kiti įrodymai nepagrindžia ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Teismas tyrė ir analizavo bylos dokumentus, pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad galimai 2005 birželio 20 d. išduotoje PVM sąskaitoje- faktūroje serija LAA Nr.128 matyti, kad ją išdavė trečiasis asmuo K. J., ir joje įrašė, kad priėmė iš ieškovo J. S. 967,60 Lt sumą už projekto gyvenamajam namui architektūrines –konstrukcines dalis (avansas). Atsakovė ir trečiasis asmuo K. J. teismo posėdyje taip pat tvirtino, kad avansas už 2005-06-21 sutartį Nr. 25 dėl detaliojo planavimo projekto nebuvo sumokėtas, o tuos pinigus ieškovas mokėjo pagal kitą sudarytą 2005-06-21 sutartį Nr.25-1 dėl gyvenamojo namo techninio projekto parengimo (88 b.l., 1 tomas), atitinkamai ir pats ieškovas kitoje byloje ta sąskaita-faktūra rėmėsi, kaip sumokėtu 1000,00 Lt avansu už gyvenamojo namo projektą, teikdamas žalos atlyginimo reikalavimus tiesiogiai vykdytojai K. J. (civilinė byla Nr.2-4766-459/2013, 2;11 b.l.), todėl pirmosios instancijos teismas vertino, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo teikiamais naujame ginče argumentais, kad toje sąskaitoje-faktūroje buvo padarytas trečiojo asmens K. J. rašymo apsirikimas, neteisingai nurodytas paslaugos pavadinimas, pinigų mokėjimo paskirtis. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prie ieškinio pridėtas kvitas už geodezinius matavimus 2005-05-26 400,00 Lt sumai nepagrindžia ieškinio dalyko, kadangi sutartis dėl detalaus plano sudaryta tik 2005-06-21, ir ieškovas neįrodė reikalingumo iki šios sutarties sudarymo vienasmeniškai užsakyti sklypo toponuotrauką, nežinant apie ją atsakovei, kaip žemės sklypo bendrasavininkei, be to tiek ieškovo teiktos PVM sąskaitos-faktūros už topografines nuotraukas, tiek pačios nuotraukos nepagrindžia būtinumo jas teikti rengiant sklypo detalųjį planą, nes prijungtos civilinės bylos Nr.2-4766-459/2013 medžiaga įrodo buvus aplinkybes, kad tuo pačiu laikotarpiu ieškovai sudarė kitą sutartį su vykdytoja K. J. - 2005-06-21 sutartį Nr.25-1 dėl gyvenamojo namo techninio projekto parengimo, be to savavališkai statėsi gyvenamąjį namą savo turėtoje žemės sklypo dalyje, jos dar neatskyrus ir neatidalinus kaip atskiro daikto nuo atsakovės turimos dalies, rengė kanalizacijos, kitų inžinierinių tinklų projektinius sprendinius, kuriems taip pat buvo reikalingos sklypo topografinės nuotraukos, todėl teismas vertino, kad ieškinys dėl šių ir kitų išlaidų, kaip patirtų disponuojant bendrąja daline nuosavybe, iš atsakovės laikytinas neįrodytu.

Apeliantų teigimu teismas neatsižvelgė į byloje esančius dokumentus, neteisingai sprendė, jog sklypo nuotrauka buvo užsakyta vienasmeniškai ieškovų. Apeliantų vertinimu nėra pagrindo teigti, jog atsakovei nebuvo žinomi kokie nors reikalavimai dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių, pareigų ar reikalingų detaliajam planui parengti veiksmų ar kad geodezinių matavimų ir toponuotraukos, kuri taip pat pateikta į bylą, užsakymas nepagrindžia būtinumo jas teikti rengiant sklypo detalųjį planą, taip pat ir kitų topografinių nuotraukų, už kurias mokėjo ieškovai pagal pateiktas prie ieškinio sąskaitas-faktūras. Apeliantai nurodo aplinkybes dėl 967,60 Lt sumos, kad nebuvo atsižvelgta į jų paaiškinimus, jog nors minėtoje PVM sąskaitoje-faktūroje prekių (paslaugų) tiekėju yra įrašyta K. J., tačiau prekių (paslaugų) tiekėjo kodas įrašytas 122749917, o tai yra UAB „Linukas“ įmonės kodas (toks pat kodas nurodytas ir UAB „Linukas“ vardu ieškovui J. S. 2005-12-12 išduotoje PVM sąskaitoje-faktūroje serija LAA (be numerio). Sąskaitą išrašiusiu asmeniu nurodyta „direktorė K. J.“, kas irgi patvirtina, jog pinigai mokėti trečiajam asmeniui UAB „Linukas“, bet ne asmeniškai K. J., kuri su ieškovais kaip fizinis asmuo, dirbantis pagal verslo liudijimą, buvo sudariusi kitą sutartį Nr.25-1 dėl gyvenamojo namo projekto parengimo. Apeliantai nurodė ir kitas motyvuodami, kad teismas į jų argumentus nekreipė dėmesio, o patikėjo trečiuoju asmeniu K. J., teismo posėdyje melagingai tvirtinusia, kad avansas už 2005-06-21 sutartį Nr. 25 dėl detaliojo planavimo projekto nebuvo sumokėtas, o tuos pinigus ieškovas J. S. neva mokėjęs pagal kitą sudarytą 2005-06-21 sutartį Nr.25-1 dėl gyvenamojo namo techninio projekto parengimo. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodė ir kitus argumentus dėl ieškovų pateiktų dokumentų, jų įrodomosios galios, bei ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Taip pat ir tai, kad tuo atveju, jei atsakovė neprivalėtų prisidėti prie ieškovų patirtų išlaidų jai priklausančia dalimi, ieškovų kaip vienos iš šalių atžvilgiu tai reikštų nesąžiningumą. Taip pat nurodė, kad išlaidas, kurias atsakovė patyrė vykdydama detaliojo plano rengimo finansavimą, atsakovė taipogi turi teisę dalinti visiems bendrasavininkiams ir reikalauti atlyginti ieškovų daliai tenkančias išlaidas, tačiau byloje tokio reikalavimo atsakovė nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, byloje esančius duomenis, šalių, trečiojo asmens paaiškinimus, sprendžia, kad išsamesne analizė ir pateiktų argumentų vertinimas nėra reikalingas, nes iš esmės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimais bei padarytomis išvadomis.

LR CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti. LR CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Šiuos nuostolius sudaro ne tik kitų bendraturčių padidėjusios išlaidos daikto išlaikymui dėl to, kad vienas iš bendraturčių neprisideda prie jo išlaikymo, bet ir kiti nuostoliai atsiradę dėl šios pareigos nevykdymo, pavyzdžiui, pablogėjusios bendro daikto kokybės atkūrimo išlaidos, dėl nepakankamos daikto priežiūros kitiems asmenims padaryti nuostoliai ir pan. Dauguma bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančių įstatymo nuostatų yra dispozityvios, todėl bendraturčiai remdamiesi sutarties laisvės principu (LR CK 6.156 straipsnis) ir nepažeisdami kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų sutartimi gali nusistatyti įstatymo pateiktų taisyklių išimtis ar susikurti individualų tarpusavio santykių reglamentavimo modelį. Pavyzdžiui, neretai bendraturčiai savo tarpusavio santykius individualizuoja jungtinės veiklos sutartimi (LR CK 6.969 straipsnis) arba sutartimi dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo (LR CK 4.81 straipsnis). Kartais bendraturčiai savo santykius sureguliuoja tik tam tikru konkrečiu klausimu, pavyzdžiui, bendraturčiai tarpusavyje sudaro pavedimo sutartį (LR CK 6.756 straipsnio 1 dalis), kuria įgalioja vieną iš bendraturčių atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su bendro daikto naudojimu ar disponavimu. Tais atvejais, kai vienas ar keli bendraturčiai patiria žalos dėl kito bendraturčio neteisėtų veiksmų, jų tarpusavio santykiai reguliuojami deliktų teisės normomis. Pagal bendrąją taisyklę bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, prisidėjimo prie bendro turto išlaikymo apimtis priklauso nuo bendraturčio dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl bendraturčių ginčo konkrečiais atvejais vertintina ir atribotina, kurios išlaidos skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kurios savininkų poreikiams tenkinti. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga).

Bylos duomenimis atsakovė nurodė, kad 2005-06-21 dieną atsakovė, būdama žemės sklypo bendrasavininkė su ieškovais, pasirašė su UAB „Linukas“ sutartį dėl detalaus planavimo projekto parengimo žemės sklypui, kadangi ieškovams buvo reikalingas detalusis planas, įsiteisinti gyvenamojo namo statybas, kurias jie pradėjo neturėdami statybos leidimo dar 2005 metais, buvo siekiama atriboti jų sklypo dalį nuo atsakovės sklypo dalies ir suformuoti du atskirus žemės sklypus. Atsakovė nurodė, kad jai visiškai nebuvo reikalingas detalusis planas, ir ji tik iš geranoriškų paskatų, paprašyta ieškovų sutiko, kad būtų daromas detalusis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir kad jos žemės sklypas būtų nuo ieškovų sklypo atribotas. Kiekvienas mokėjo už detalųjį planą pagal susitarimą ir poreikį ir tai atsakovės vertinimu nebuvo būtinosios daikto išlaikymo išlaidos, kurias bendrasavininkai dalijasi proporcingai. Pats ieškovas pateikė atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1 iš kurio matyti, kad 1000,00 Lt, už detalųjį planą atsakovė sumokėjo 2010-04-09 dieną, taip pat po 1000,00 Lt., sumokėjo ir ieškovai, bei visi padarė prierašą, kad niekas pretenzijų neturi. Be to atsakovė pati turėjo išlaidų, susijusių su detalaus plano rengimu, išviso 2256,41 Lt. Kaip minėta pirmosios instancijos teismas vertino, kad esant priešingiems šalių paaiškinimams, ieškovų paaiškinimai negali būti vertintini, kaip galintys patikimai patvirtinti buvus konkrečiomis aplinkybėmis nurodytus konkrečius susitarimus.

Pirmosios instancijos konstatavo, kad tokiu atveju, kai šalių susitarimo turinio nepavyksta nustatyti, turi būti remiamasi atitinkamus santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. LR CK 6.195 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Teismas atmesdamas ieškovų argumentus dėl jų pačių patirtų išlaidų paskirstymo ne pagal turėtas iki 2005-06-21 sutarties dėl detaliojo plano parengimo bendrosios nuosavybės dalis (ieškovams – 720/1183 dalys žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovei 463/1183 dalys žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) – 22 b.l., 1 tomas), nurodė, kad abi šalys, kaip turto bendrasavininkai, atsakingi už bendrąją dalinę nuosavybę proporcingai turimai savo daliai, o faktiškai didesnės vieno bendrasavininko patirtos išlaidos turi būti vertinamos kaip atsiradusi žala (nuostoliai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kad prašomos priteisti jų išlaidos yra susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tvarkymu ir išlaikymu kaip bendro daikto (turto). Teismo vertinimu ieškovai nenurodė ir nepagrindė atsakovės atžvilgiu taikytinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, dėl kurių ji turėtų būtų atsakinga už ieškovų patirtas išlaidas, santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vertina, kad su apeliantų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais sutikti nėra teisinio pagrindo. Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 182 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga pagal LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose suformuotas taisykles tenka tam, kas teigia - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, pareiškėjui - pareiškimo ar prašymo faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51. Teismų praktika). Paminėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismų išvados dėl šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Pažymėtina, kad ieškovai nurodydami, kad atsakovė, teigusi, kad minėti dokumentai buvo reikalingi ieškovams asmeniškai rengiant gyvenamojo namo projektą šių savo teiginių neįrodė, nors šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, teismo vertinimu nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo pareigą atsakovei. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi minėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o aplinkybė, kad tuos pačius įrodymus apeliantas vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, arba, kad ieškovo nuomone būtent jo teikiami parodymai yra teisingi, nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą ar netinkamai vertino pateiktus įrodymus.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodė, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes be kitų nurodytų aplinkybių nurodė, kad išlaidų, kaip reikšmingos ir būtinos investicijos bendram tikslui pasiekti, susigrąžinimui taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, o ne sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kaip kad nusprendė teismas, nes ieškovų turėtos išlaidos nelaikytinos nuostoliais, todėl ir visos būtinos atsakovei taikytinos civilinės atsakomybės sąlygos neįrodinėtinos. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad teismas pagrįstai ir teisėtai vertino bendraturčių santykiams taikytiną proporcingumo principą, ir nustatė, kad abi šalys, kaip turto bendrasavininkai atsakingi už bendrąją dalinę nuosavybę proporcingai savo daliai, o faktiškai didesnės vieno bendrasavininko patirtos išlaidos, vertintinos kaip atsiradusi žala, kuriai teismas pagrįstai ir teisėtai pritaikė ieškinio senatį.

Pagal LR CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR CK 1.125 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. LR CK 1.124 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ir ji atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. LR CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas numatė, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismų praktikoje, ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus; subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje. Ieškinio senaties termino eiga gali būti pripažinta prasidėjusia nepaisant to, kad asmuo nežinojo apie savo teisių pažeidimą, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių būtų nustatyta, kad analogiškoje situacijoje normaliai protingas, rūpestingas ir atidus asmuo savo teisių pažeidimo faktą būtų žinojęs. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (LR CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (LR CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iki ieškinio pateikimo teismui 2013-09-26 visoms patirtoms ieškovų išlaidoms, vykdant sutartį dėl detaliojo žemės sklypo plano parengimo bei įgyvendinant sklypo atidalinimo procedūrą buvo pasibaigęs trejų metų senaties terminas, skaičiuotinas nuo to momento, kada šalims baigėsi bendroji dalinė nuosavybė, t.y. 2010-09-02 jiems pasirašius notarine tvarka sutartį dėl žemės sklypo atsidalinimo ir 3-5 sutarties punktuose gera valia sutarus dėl mokesčių, kitų patirtų išlaidų mokėjimo (101-103 b.l., 1 tomas). Atsižvelgdamas į atsakovės ir trečiojo asmens prašymus bei jų teiktus argumentus dėl ieškinio senaties taikymo byloje bei surinktus rašytinius duomenis apie ieškovų teiktus reikalavimus ir atsikirtimus teisminiuose ginčuose dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei savavališkos statybos aplinkybių (prijungtos civilinės bylos Nr.2-4766-459/2013 medžiaga), teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta jokių svarbių priežasčių bei pateisinamų aplinkybių, dėl kurių ieškovams savo teisių gynimui ir teikiamiems reikalavimams atsakovei ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, ieškovų nurodytas aplinkybes, teismo padarytas išvadas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, ir byloje nenustatyta aplinkybių dėl kurių ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga).

Dėl apeliantų bei atsakovės prašymų priimti naujus įrodymus, teismas pažymi, kad vadovaujantis LR CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo spręsti, kad apeliantai, atsakovė neturėjo galimybės pirmosios instancijos teismui pateikti apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų, be to atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, jų turinį, spręstina, kad jų atsisakymas priimti, netrukdo teismui įvertinti byloje nustatytas aplinkybes bei neįtakoja priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas atsisako priimti apeliacinės instancijos teisme pateiktus naujus įrodymus.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, įstatymų nuostatas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 900,00 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų 8.15. punkto nuostatas, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 minimalios mėnesinės algos, t. y. 1500,00 Lt. Konkrečiu atveju atsižvelgiant į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertintina, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra per didelės, ir atsižvelgiant į teisingumo, protingumo principus iš ieškovų atsakovei priteistini 500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis atsakovei L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 250,00 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims, tretiesiems asmenims.