Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko G. A. ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nutarimo V. J. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos kelių policijos tarnybos Specialios paskirties skyriaus vyresnysis patrulis V. J. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2015-08-25 apie 18.55 val. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 38 km vairavo automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti - kai teisė vairuoti transporto priemones jam atimta, važiuodamas 137,20 km/h greičiu, kai leistinas toje vietoje greitis 90 km/h, 45,20 km/h viršijo leistiną greitį. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 127 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio 5 dalyje ir 128 straipsnio 2 dalyje.

Teismas nepagrįstai nurodo, jog tuo metu, kai apeliantas buvo sustabdytas, jo žmonai pagalbos nebereikėjo ir ši jau buvo nuvykusi į (duomenys neskelbtini). Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tikina, kad jis nežinojo, kiek toli yra nuvažiavusi A. J., kad jis važiavo iš karto paskui ją, ir tikėjosi, jog ji sustojo pakelėje. Teismas iškraipė įvykio aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas, konstatuodamas, jog apeliantas važiavo ne į pagalbą savo žmonai bei anytai, bet į laidotuves. V. J. teigia, kad pažeidimų padarymo metu jis nežinojo, kokia yra tiksli anytos sveikatos būklė, žinojo tik tai, kad ji miršta. Nors medikų nustatytas mirties laikas 14.40 val., faktiškai tuo metu anyta buvo dar ilgą laiką gaivinama. Tikslus mirties laikas buvo nustatytas vėliau ir neįrodo apeliantą apie tai žinojus dar prieš išvykstant į (duomenys neskelbtini). Teismas klaidingai nurodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo vežėsi laidotuvių rūbus. V. J. teigia, kad tuo metu, kai jam paskambino žmona, sportavo. Grįžęs namo ir neradęs sutuoktinės, jis iškart išskubėjo į (duomenys neskelbtini), tad neturėjo laiko persirengti, rūbus pasiėmė su savimi. Tuo metu, kai buvo sustabdytas, nežinojo, kur yra A. J. ir ar jai nieko nenutiko, bijojo dėl jos, skubėjo, todėl nematė prasmės policijos pareigūnams išsamiai aiškinti visų įvykio aplinkybių, savais žodžiais nupasakojo, jog skuba į laidotuves, nors jokių laidotuvių nei tą, nei kitą dieną nebuvo. Apie anytos mirtį sužinojo tik vėliau, kai buvo sustabdytas ir prie policijos pareigūnų jam paskambino žmonos brolis.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko apeliacinis skundas tenkinamas, V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl V. J. apeliacinio skundo

Apeliantas neginčija to, kad vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės, kai ši teisė iš jo atimta, bei viršijo nustatytą leistiną greitį, tačiau tvirtina, kad veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms ir todėl mano, kad administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. J. transporto priemonę vairavo esant būtinojo reikalingumo sąlygoms. Apelianto versija dėl jo šeimos nariams iškilusios grėsmės ir jo veikimo esant būtinajam reikalingumui, teismo vertinimu, tėra jo gynybinė taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

ATPK 17 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas esant būtinajam reikalingumui, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog V. J. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Apeliantas nurodė, kad 2015-08-25 po pietų būnant sporto klube paskambino žmona, kuri buvo susijaudinusi, sutrikusi, kalbėjo emocionaliai, neaiškiai, nuolat šaukė, jog tuoj pat turi važiuoti pas mamą. Iš pokalbio su A. J. suprato, jog šiai paskambinęs tėvas pranešė, kad miršta motina, tačiau nieko konkretaus nepaaiškino. Iš to, kaip kalbėjo sutuoktinė, buvo aišku, jog ji elgiasi neadekvačiai, neapgalvotai. Iškart po šio pokalbio, jis grįžo namo, tačiau A. J. jau nebuvo. Po kiek laiko pavykus jai prisiskambinti, verkdama žmona paaiškino, kad važiuoja pas mamą, paragino ir jį atvažiuoti bei nutraukė pokalbį. Išsigandęs dėl savo neadekvačiai besielgiančios žmonos, bijodamas dėl jos ir anytos sveikatos, nenorėdamas gaišti laiko, niekam iš pažįstamų tuo metu negalint padėti, jis nutarė pats važiuoti paskui žmoną į (duomenys neskelbtini). A. J. teisme paaiškino, kad 2015-08-25 jai paskambino tėvas ir pasakė, jog jos motina yra gaivinama. Ji nedelsiant išvyko į (duomenys neskelbtini), pakeliui paskambino sutuoktiniui. Tai buvo laikotarpiu nuo 14 iki 17 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto greitosios medicinos pagalbos stoties pateikti duomenys patvirtina, kad pagalba J. B. adresu: (duomenys neskelbtini), buvo kviesta 13.34 val., biologinė mirtis jai konstatuota vietoje 14.40 val. Iš paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimų, taip pat ir liudytojos parodymų galima spręsti, jog A. J. savo vyrui skambino tuo metu, kai jos motina dar buvo gyva, t. y., iki 14.40 val. V. J., vairuojantis transporto priemonę kelio „(duomenys neskelbtini)“ 38 km policijos pareigūnų buvo sustabdytas tik 18.55 val., t. y., praėjus daugiau negu keturioms valandoms po to, kai buvo konstatuota jo anytos biologinė mirtis. Akivaizdu, kad per šį laikotarpį A. J. jau buvo nuvykusi į (duomenys neskelbtini) ir joks pavojus kelyje jai nebegrėsė, taigi ir padėti A. J. pagrindo nebuvo. Beje, ir iš administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuoto V. J. paaiškinimo matyti, kad policijos pareigūnams jis nurodė, jog skuba į žmonos motinos laidotuves (o ne padėti sutuoktinei), iš ko galima spręsti, jog tuo metu jis jau žinojo apie savo anytos mirtį. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens policijos pareigūnams pažeidimų padarymo metu pateiktu paaiškinimu. Apelianto teiginiai, kad apie tai, jog A. B. mirė, sužinojo tik tuo metu, kai policijos pareigūnams jį sustabdžius, paskambino žmonos brolis, teismo neįtikino. Kaip ir minėta, biologinė mirtis A. B. konstatuota 14.40 val. Konstatavus biologinę mirtį, žmogaus atgaivinti nebeįmanoma, todėl visiškai neįtikinami apelianto teiginiai, kad tuo metu anyta faktiškai dar ilgą laiką buvo gaivinama.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daroma išvada, kad pažeidimų padarymo metu joks realus pavojus V. J. žmonos gyvybei ar sveikatai negrėsė, A. B. tuo metu jau buvo mirusi. Todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad teisės pažeidimus apeliantas padarė dėl to, jog kitų asmenų gyvybei ar sveikatai buvo iškilęs realus pavojus, kuris galėjo būti pašalintas tik pažeidžiant KET. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės vairavimas, kai ši teisė atimta, ir greičio viršijimas, t. y., Kelių eismo taisyklių pažeidimai, nėra susiję su kokio nors pavojaus pašalinimu ir negali būti vertinami kaip padaryti esant būtinojo reikalingumo sąlygoms. Todėl V. J. pagrįstai pripažintas kaltu padarius ATPK 128 straipsnio 2 dalyje ir 124 straipsnio 5 dalyje numatytus pažeidimus.

Dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko apeliacinio skundo

ATPK 124 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto septyniasdešimt trijų iki dviejų šimtų trisdešimt vieno euro, o ATPK 128 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymas – baudą nuo keturių šimtų trisdešimt keturių iki septynių šimtų dvidešimt keturių eurų arba administracinį areštą.

Apylinkės teismas V. J. už šių pažeidimų padarymą, pritaikęs ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, paskyrė baudas, žymiai mažesnes nei šių straipsnių sankcijose numatytos minimalios baudos. Skirdamas tokio dydžio nuobaudas, teismas nurodė, jog atsižvelgia į pažeidėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs administracinį teisės pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad V. J. šeimoje buvo įvykusi nelaimė, dėl ko jis galėjo nevisiškai tinkamai įvertinti situaciją.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tokius pirmosios instancijos teismo motyvus, į kuriuos buvo atsižvelgta skiriant V. J. švelnesnes, nei ATPK 124 straipsnio 5 dalies ir 128 straipsnio 2 dalies sankcijose numatyta, administracines nuobaudas, sprendžia, kad paminėtos aplinkybės gali turėti reikšmės teismui skiriant nuobaudas sankcijų ribose, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo skirti švelnesnes administracines nuobaudas nei numatytos įstatymo sankcijose. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, rodančių, kad sankcijose numatytų nuobaudų taikymas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013 ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi itin nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Nagrinėjamu atveju V. J., vairuodamas transporto priemonę, kai ši teisė iš jo atimta, viršijo leistiną greitį 45,2 km/h, tokiu elgesiu sukeldamas pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Leistino greičio viršijimas yra vienas iš šiurkščiausių kelių eismo taisyklių pažeidimų. Pažeidimai padaryti kelyje, kuris, kaip nurodė ir pats apeliantas, yra pavojingas. Pastebėtina, kad V. J. kiek daugiau nei prieš metus laiko taip pat buvo baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam ir eismo įvykio sukėlimą. Būtent dėl šio pažeidimo iš jo buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Dabartiniai jo kelių eismo taisyklių pažeidimai, vėlgi, kaip minėta, priskiriami prie pačių pavojingiausių pažeidimų. Aukštesnysis teismas sutinka su tuo, kad V. J. šeimoje 2015-08-25 buvo įvykusi nelaimė (anytos mirtis), tačiau ši aplinkybė nepateisina apelianto padarytų pažeidimų, nedaro jų mažiau pavojingais. Už tokio pobūdžio pažeidimus įstatymo leidėjas, įvertinęs pažeidimo pavojingumo laipsnį, nustatė atitinkamos rūšies ir griežtumo nuobaudas. Todėl, šiuo atveju, vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas, akivaizdžiai neatitiktų administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų. Kita vertus, apeliantas, viršydamas greitį, pats prisiėmė kylančią riziką. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą, prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas saugus eismas ir visuomenės saugumas, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninis interesas išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. J. atžvilgiu pritaikė ATPK 30¹ straipsnį ir už kiekvieną pažeidimą skyrė mažesnes, nei sankcijose numatytos minimalios, baudas. Tuo pagrindu skundžiamas nutarimas keistinas ir pažeidėjui, atsižvelgus į visas aptartas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, skiriamos sankcijose numatytos minimalios baudos.

Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad V. J. nuobauda skirtina už pažeidimo, numatyto ATPK 123 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tačiau iš nutarimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama dėl pažeidimo, numatyto ATPK 124 straipsnio 5 dalyje. Taigi šis neatitikimas vertintinas kaip techninio pobūdžio klaida, ji taisytina nekeičiant nutarimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas

nutaria:

V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko G. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nutarimą pakeisti:

V. J. už ATPK 124 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirti 173 Eur (vieno šimto septyniasdešimt trijų eurų) baudą;

V. J. už ATPK 128 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirti 434 Eur (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų) baudą.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtas administracines nuobaudas subendrinti ir paskirti V. J. galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 434 Eur (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų) baudą.

Ištaisyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad V. J. pripažįstamas kaltu padaręs ATPK 124 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Kitoje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.