Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, jautė depresiją, buvo kankinamas psichologiškai, patyrė orumo pažeminimą. Šiuos veiksnius vertino kaip jam padarytą neturtinę žalą, kuriai atlyginti prašė priteisti 10 000 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., BVK 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2019-08-23 iki 2021-09-16 atliko bausmę 3 būrio patalpoje Nr. 304 (b. l. 16).

Pareiškėjas nurodė, kad dušuose neužtikrinamas asmens privatumas. Pareiškėjas nedetalizavo, kodėl konkrečiai šiuo atžvilgiu dušo patapos buvo įrengtos netinkamai, tik teigė, kad kiti nuteistieji, laukdami eilėje nusiprausti, pareiškėją stebėjo. Atsakovės atstovas nurodė, kad maudymosi vietos yra atskirtos pertvaromis. Pareiškėjas šios aplinkybės nei skunde, nei atsikirtime (b. l. 57-58) neneigė ir netvirtino, kad duše nėra maudymosi vietas skiriančių sienelių, o tik abstrakčiai nurodė, kad jo netenkino kitų nuteistųjų buvimas dušinėje, teigė patyręs apkalbas, fizinį kontaktą.

Teismas pažymi, jog pertvarų tarp dušo ragelių įrengimas pataisos įstaigų dušų patalpose nacionaliniuose teisės aktuose nėra reglamentuotas Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019 ir kt.). Teismas taip pat pažymi, jog dušo įrengimas tos pačios lyties asmenims be durelių ar užuolaidų yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) kalinimo sąlygos, negu likusiai visuomenės daliai.

Teisės aktuose taip pat nėra reglamentuojama, kiek asmenų vienu metu gali būti dušo patalpose arba persirengimo patalpose bei koks turi būti šių patalpų plotas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 13.1 punkte nurodoma tik tiek, kad vienam besiprausiančiam asmeniui turi būti suteikiamas vienas dušo ragelis. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nuteistieji pataisos namuose į dušą vedami pagal patvirtintą grafiką (b. l. 38), kuriame numatytas atskiras maudymosi laikas kiekvienos gyvenamosios patalpos nuteistiesiems. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl to, jog jį stebėjo kiti nuteistieji, laikytini abstrakčiais subjektyvaus pobūdžio teiginiais, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Nors pareiškėjas skundėsi, kad dušo patalpos neremontuotos jau 15 metų, neprižiūrimos ir prastos būklės, šiuos jo teiginius paneigia jo paties į bylą pateiktas pataisos namų 2021-08-20 raštas Nr. 20/07-2800 (b. l. 59), kuriame pataisos namų administracija pareiškėjui nurodė, kad prausyklos patalpos šiuo metu remontuojamos. Be to, byloje nenustatyta, kad dėl netinkamo, sulūžusio dušo inventoriaus pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus pataisos namų administracijai (šiuo atveju kreipėsi tik dėl valgyklos patalpos bei lovos remonto).

Teismas pabrėžia ir tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo aplinkybes dėl priešgaisrinės saugos neužtikrinimo, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis. Šioje dalyje pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog kilus gaisrui, nebūtų galimybės išsigelbėti, tačiau nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog pataisos namuose buvo kilęs gaisras, dėl ko jam atsirado kokios nors neigiamos pasekmės. Teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Be to, atsakovės atstovas pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, kad įstaigoje buvo patvirtinta priešgaisrinės saugos instrukcija, evakuacijos planai (b. l. 21-31). Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas teigė, kad jo galimybės pasikalbėti su artimaisiais telefonu buvo ribojamos, kadangi telefonų įrengta per mažai, nuolat tekdavo laukti eilėje.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 102 straipsnyje yra numatyta nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Pagal šio straipsnio 5 dalį, skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte nurodyta, be kita ko, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu; skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

BVK 73 straipsnio 4 punkte reglamentuota, kad paprastosios grupės nuteistiesiems du kartus per savaitę turi būt suteikiama teisė paskambinti telefonu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kalėjo paprastosios grupės sąlygomis (b. l. 15).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pataisos namuose nuteistųjų skambinimas telefonu vyksta pagal patvirtintą grafiką (b. l. 34, 36). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Priešingai, iš bylos medžiagos (b. l. 42-55) matyti, kad šia teise pareiškėjas aktyviai naudojosi, skambindamas ne mažiau kaip du kartus per savaitę. Pareiškėjas nenurodė, konkrečiai kada buvo apribota jo teisė pasinaudoti telefonu, nenurodė, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, nepaaiškino, kaip konkrečiai pasireiškė socialinių ryšių susilpnėjimas dėl šios aplinkybės. Pažymėtina, kad pataisos namų Nuteistųjų naudojimosi taksofonu, lankymosi koplytėlėje, salėje ir bibliotekoje grafike numatyta, jog esant reikalui paskambinti telefonu kitu nei grafike nustatytu laiku, nuteistasis turi teisę rašyti dėl to motyvuotą prašymą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokio pobūdžio prašymą pataisos namų administracijai, o ši būtų nepagrįstai atsisakiusi jį patenkinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundas šioje dalyje atmestinas.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose stigo privatumo, kadangi jos buvo nuolat filmuojamos, o per duryse įrengtą langelį pareiškėją bet kuriuo paros metu galėjo stebėti pareigūnai. Pažymėjo, kad pareigūnai elgėsi nepagarbiai, nesisveikdavo, neprisistatydavo.

Atsakovės atstovas nurodė ir teismas neturi pagrindo netikėti oficialiai pateikta pažyma (b. l. 17), jog Kybartų sektoriuje naudota vaizdo stebėjimo sistema yra skirta stebėti įstaigos teritoriją ir jos prieigas, bet ne gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjo teiginiai, kad kameros yra nukreiptos į gyvenamųjų patalpų langus, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus.

Pagal Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020-04-01 įsakymu Nr. V-88, 11 punktą, asmenų, laikomų laisvės atėmimo įstaigose, priežiūra užtikrinama, be kita ko, nuolatine elgesio kontrole jų buvimo vietose (atsižvelgiant į įstaigos specifiką, kontrolės periodiškumas nustatomas Apsaugos ir priežiūros postų plane), taip pat patikrinimais ir skaičiuotėmis bei techninėmis ir elektroninio stebėjimo programinėmis priemonėmis, kuriomis kontroliuojamas nuteistojo pareigų bei jam nustatytų draudimų laikymasis. Taigi, nei vaizdo kamerų įrengimas pats savaime, nei stebėjimo langelių gyvenamųjų patalpų duryse įrengimas negali būti laikomas neteisėtu pataisos namų veikimu. Byloje nenustatyta, kad vaizdo stebėjimo kameros būtų naudojamos esmingai pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Periodiniai pareigūnų atliekami patikrinimai gyvenamosiose patalpose yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės dalis, siekiant užtikrinti kalinamų asmenų priežiūrą, kontrolę ir saugumą.

Dėl pareiškėjo nurodomų pareigūnų nemandagaus elgesio, teismas pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo ir nepaaiškino, kur, kada, kokie konkretūs pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, o tik deklaratyviai nurodė, kad pareigūnai nesisveikina, neprisistato. Atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo argumentus, todėl jie laikytini nepagrįstais.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė nei į pataisos namų psichologus, nei į medicinos darbuotojus ar administraciją (b. l. 12, 18-19). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. E. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.