- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-18
- Bylos Nr.
- 2A-862-492/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- M. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Virginija Volskienė Civilinė byla Nr. 2A-862-40/2007
Teisėja Andrutė Kalinauskienė Procesinio sprendimo kategorija:
30.6.;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. rugsėjo 18 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1733-619/2007 pagal M. S. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės nuomoti ir privatizuoti nekilnojamąjį turtą pripažinimo bei Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį dėl ieškovo iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir ūkinio pastato.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas M. S. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jo teisę neterminuotai nuomotis iš atsakovo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą pasirašyti su juo rašytinę nuomos sutartį, kurioje būtų nurodyta atsakovo prievolė suteikti ieškovui neterminuotai valdyti gyvenamąjį namą bei ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), bei naudotis šiais nekilnojamaisiais daiktais, ieškovo prievolę priimti šiuos nekilnojamuosius daiktus bei mokėti atsakovui 20 Lt mėnesinį nuomos mokestį. Taip pat prašo pripažinti ieškovo teisę privatizuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą sudaryti su juo notaro tvirtinamą pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje būtų nurodyta, kad: 1) atsakovas įsipareigoja perduoti ieškovui nuosavybės teise gyvenamąjį namą, ir ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini) už 83 000 Lt, o ieškovas įsipareigoja šį nekilnojamąjį turtą priimti nuosavybės teise ir sumokėti sutarties kainą sutartyje nustatyta tvarka; 2) pirkimo – pardavimo sutartis yra kartu nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), perdavimo ieškovui aktas; 3) ieškovas įsipareigoja sumokėti atsakovui 41 500 Lt iš karto po sutarties sudarymo; 4) dešimt metų mokėti atsakovui po 4 150 Lt iki kiekvienų metų datos, atitinkančios privatizavimo sutarties sudarymo datos mėnesį ir dieną, pradedant metais, kuriais sudaryta sutartis; 5) mokėti atsakovui 2,01 proc. metines palūkanas nuo nesumokėtos sutarties kainos dalies nuo sutarties sudarymo iki tos kainos dalies sumokėjimo; 6) mokėti atsakovui delspinigius – po 0,05 proc. per dieną nuo uždelstos sumokėti sumos, pradedant skaičiuoti delspinigius kitą dieną nuo termino sumokėti tą sumą pabaigos iki tos sumos sumokėjimo; 7) apmokėti sutarties sudarymo išlaidas. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas turėtas jo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis 1957 m. su Vilniaus miesto kirpyklų įmone „Pirmūnas” (toliau „Pirmūnas“) sudarė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. 1962 m. deklaravo ten gyvenamąją vietą. Iki pat „Pirmūno” likvidavimo 1997 m. mokėjo nuompinigius bei komunalinius mokesčius. Šiame name gyvena iki šiol. Po pirminio nuomotojo likvidavimo Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004-09-08 aktu šį namą perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Nuomos sutartis liko galioti. Taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005-11-09 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2006-05-09 nutartimi privatizavimo tikslu nustatė faktą, kad Vilniaus miesto kirpyklų įmonė „Pirmūnas” nuomojo Michailui Sverdlovui gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). 2002 m. ieškovas pateikė atsakovui prašymą privatizuoti jam nuomojamą nekilnojamąjį turtą, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Gyvenamojo namo nusidėvėjimo procentas yra 70 proc. Duomenų, kad atsakovas būtų skyręs lėšų šio namo remontui ar rekonstrukcijai, kad šio pastato nusidėvėjimas neviršytų 60 proc., nėra. Iš UAB „Census Optimus” ataskaitos matyti, kad šio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė 2004 m. birželio mėnesį buvo 83 000 Lt. Nurodė, kad jau paduodant prašymą atsakovui privatizuoti šį nekilnojamąjį turtą, egzistavo visi juridiniai faktai, reikalingi privatizavimo teisei atsirasti: namas yra vienbutis, ieškovui nuomojamas daugiau kaip trejus metus, nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų, įvertintas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, atsakovas neturėjo lėšų šio turto remontui ar rekonstrukcijai. Taigi, teisė nuomoti ir privatizuoti nekilnojamąjį turtą turi būti pripažinta teismo. Kadangi dėl sunkios turtinės padėties ieškovas negali sumokėti visos turto kainos iš karto, prašė nustatyi 10 metų laikotarpį sumokėti galutinę sumą, sumokant 50 procentų kainos iš karto po sutarties sudarymo, o likusią dalį paskirstant kiekvienais metais.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepdama į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė ieškovo reikalavimų netenkinti. Nurodė, kad 2004-09-08 Vilniaus apskrities viršininkas turto perdavimo aktu gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2004-10-01 įregistravo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą. Nurodė, kad ieškovas nėra įvykdęs Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nustatytų sąlygų, kad atsakovas galėtų išnuomoti ieškovui socialinį būstą. Reorganizuojant Vilniaus miesto kirpyklų įmonę „Pirmūnas” Vilniaus miesto savivaldybei nebuvo perduotos ginčo patalpos ir jokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad ieškovui įstatymų nustatyta tvarka buvo nuomojamos šios patalpos. Nuomos sutartis ilgesniam kaip 1 metų terminui turi būti rašytinė, o nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip 1 metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik ją įregistravus viešame registre. Ieškovas tokių duomenų teismui nėra pateikęs. Neįregistruota nuomos sutartis pagal minėtas teisės normas negali pereiti atsakovui. Ieškovo reikalavimas, kad nuomos sutartyje nuomos mokestis turi būti nurodytas 20 Lt per mėnesį, yra nepagrįstas, kadangi neprivatizuotų gyvenamųjų namų nuomos mokestis apskaičiuojamas remiantis Vilniaus miesto valdybos 1998-01-22 sprendimu Nr. 107V. Ieškovo pateiktas 1993-08-13 kvitas neįrodo, kad ieškovas būtų mokėjęs nuomos mokestį, kadangi jame nėra nurodyta už kokio buto nuomą mokėjo nuomos mokestį, nei kam mokėjo. Kadangi ieškovas nebuvo ginčo patalpų nuomininkas, tai jam ir negalėjo būti parduotos ginčo patalpos pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas. Šnipiškių seniūnija 2002-07-01 raštu atsakydama į ieškovo prašymą privatizuoti namą, prašė ieškovo pateikti reikalingus dokumentus, tačiau ieškovas šio reikalavimo neįvykdė. Be to, minėto įstatymo nuostatos tik numato galimybę parduoti nuomininkams nuomojamą būstą, bet neįpareigoja. Taip pat nurodė, kad nusidėvėjimas turi būti patvirtintas nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, kuriuos užsako ir už juos sumoka pardavėjas, įkainojimo išlaidas taip pat apmoka privatizavimą vykdanti institucija. Priėmus sprendimą parduoti gyvenamąją patalpą, savivaldybės taryba privalo užsakyti parduodamo turto įvertinimą ir apmokėti jo išlaidas. Būtent šia nurodyta tvarka turto vertintojo apskaičiuota kaina ir yra ta kaina, už kurią gali būti parduotos gyvenamosios patalpos. Ieškovo nurodyta 83 000 Lt kaina yra apskaičiuota nesilaikant įstatymo reikalavimų.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė priešieškiniu prašė iškeldinti M. S. su visu jam priklausančiu turtu iš gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad ieškovas neturi jokio teisėto pagrindo naudotis ginčo patalpomis, kurios nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Apeliacinės instancijos teismas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nusprendė, jog netenkintina ta ieškovo prašymo dalis, kuria prašoma pripažinti, kad Vilniaus miesto kirpyklų įmonė „Pirmūnas” nuo 1957 m. iki Vilniaus miesto kirpyklų įmonės „Pirmūnas” reorganizavimo 1995 m. operatyvaus tvarkymo (patikėjimo) teise valdė valstybei nuosavybės teise priklausiusius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad ieškovui įmonė „Pirmūnas” ginčo patalpų nebuvo suteikusi nustatyta tvarka. Nėra priimtas Vilniaus miesto savivaldybės įgaliotos institucijos sprendimas dėl ginčo patalpos išnuomojimo Michailui Sverdlovui, taip pat nėra sudaryta rašytinė nuomos sutartis. Nesant tokių dokumentų darytina išvada, kad ieškovas šiomis patalpomis naudojasi neteisėtai.
Atsiliepimas
Ieškovas Michailas Sverdlovas atsiliepimu prašė atsakovo priešieškinį atmesti. Nurodė, kad nuomotoju gali būti tik nuomojamo daikto savininkas arba patikėtinis, todėl teismams nustačius, kad įmonė „Pirmūnas” teisėtai nuomojo ieškovui patalpas, (duomenys neskelbtini), kartu ir neginčijamai nustatė, kad tos patalpos priklausė nuomotojui patikėjimo teise. Šie faktai nustatyti teismų sprendimais, įsiteisėję, todėl neginčytini. Ieškovas nuo 1962 m. yra deklaravęs gyvenamąją vietą ginčo patalpose, jis yra sąžiningas nuomininkas. Ieškovas atsakovui dar 2002 m. įteikė prašymą privatizuoti nuomojamas ginčo patalpas. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas ne tik turėjo žinoti, bet ir žinojo, kad ieškovas nuomojasi patalpas, duomenys neskelbtini. Žinodamas apie ieškovo teisę į patalpas, atsakovas perėmęs nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus, kartu perėmė visas nuomotojo teises ir pareigas. Be to, atsakovo žinojimas ar nežinojimas apie sudarytą nuomos sutartį netenka teisinės reikšmės, nes įgijėjui neturint galimybės atsisakyti tapti daikto nauju savininku išnyksta pagrindas apriboti nuomininko teises. Nuomos sutartis kaip susitarimas tarp nuomotojo ir nuomininko nepasibaigia, paradus nuomos sutartį kaip dokumentą.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškovo Michailo Sverdlovo ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino ieškovui teisę neterminuotai nuomotis iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą sudaryti su ieškovu rašytinę nuomos sutartį. Kitoje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui 420 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos”, 2004-09-08 turto priėmimo – perdavimo aktu perdavė Vilniaus m. savivaldybės nuosavybėn gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2004-10-01 įregistravo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Vilniaus miesto kirpyklų įmonė „Pirmūnas” Michailui Sverdlovui nuomojo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Juridinis faktas nustatytas privatizavimo tikslu. Nekilnojamam turtui perėjus iš valstybės savivaldybei su ieškovu sudaryta nuomos sutartis liko galioti naujam nuomotojui (1964 m. CK 311 str., CK 6.494 str.), todėl, atsakovui ginčijant ieškovo buvimo patalpose nuomos sutarties pagrindu faktą, ieškovui pripažintina teisė neterminuotai nuomotis iš atsakovo gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą įpareigojant atsakovą pasirašyti su ieškovu neterminuotą nuomos sutartį. Ieškovo reikalavimas mokėti atsakovui 20 Lt mėnesinį nuomos mokestį atmestinas, nes remiantis CK 6.583 str. 2 d. nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Ieškovo reikalavimai pripažinti jam teisę privatizuoti ginčo objektus pagal ieškinio sąlygas yra nepagrįsti, nes ieškovas neatitinka visų būtinų sąlygų, numatytų Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymo 12 str. 2 d. 3 p.,. Be to, minėtas įstatymas numato atsakovui tik galimybę parduoti nuomininkams daugiau kaip 60 procentų fiziškai susidėvėjusius butus ir vienbučius gyvenamuosius namus, tačiau neįpareigoja, tai yra nuomotojo teisė, bet ne pareiga. Toks kito asmens įpareigojimas prieštarautų sutarties sudarymo laisvės principams (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas pradėti privatizavimo procedūrą yra motyvuotas ir pagrįstas, nes ieškovas nepateikė dokumentų reikalingų privatizavimo procedūrai pradėti. Pažymėtina, kad būtent savivaldybė turi teisę spręsti, ar ekonomiškai naudingiau yra privatizuoti būstus ar juos rekonstruoti. Vilniaus m. savivaldybės taryba 2005-01-19 sprendimu Nr. 1-653 nusprendė neparduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančių per 60 proc. fiziškai susidėvėjusių nuomojamų vienbučių gyvenamųjų namų, butų. Savivaldybės priimtas 2005-01-19 sprendimas Nr. 1-653 yra grindžiamas būtinybe išsaugoti socialinio būsto fondą, kadangi poreikis socialinio būsto nuomai yra didelis (l. 190). Teismas nurodė, kad nekilnojamojo turto įkainojimas turi būti atliekamas tik po Savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo parduoti nekilnojamąjį turtą. Įkainojimas turi būti atliktas vadovaujantis Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo metodikos”. Ieškovo atliktas vertinimas ir nurodyta kaina – 83 000 Lt už gyvenamąjį namą bei ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) yra apskaičiuota nesilaikant aukščiau nurodytų reikalavimų, nes nėra nei savivaldybės sprendimo parduoti ginčo patalpas ieškovui, nei ginčo turto įkainojimo, atlikto pagal įstatymų reikalavimus. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti jam teisę privatizuoti ginčo objektus pagal jo pasiūlytas sąlygas yra atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Teismui pripažinus ieškovo teisę neterminuotai nuomotis iš atsakovo gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, įpareigojant atsakovą pasirašyti su ieškovu neterminuotą nuomos sutartį, teisinio pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinį nėra (CK 6.612 str.). Be to, ieškovas gyvenamąjame name, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs jau nuo 1962 m. (l. 6), jis yra senyvo amžiaus (80 metų amžiaus), kito gyvenamojo būsto neturi (l. 213), nuolat šiame name gyveno, juo rūpinosi, mokėjo mokesčius (l. 119-133, 175-177), todėl patenkinus atsakovo reikalavimą ieškovo iškeldinimas iš ginčo patalpos iš esmės pažeistų jo interesus.
Šalies argumentai
Ieškovas Michailas Sverdlovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovo reikalavimai pripažinti jam teisę privatizuoti ginčo objektus, ir ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neatitiko Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo (toliau Įstatymas) 12 str. 2 d. 3 p. sąlygas. Pirma, nekilonojamojo turto registro duomenimis, ginčo gyvenamasis namas yra vienbutis ir kartu su ūkiniu pastatu yra fiziškai nusidėvėjęs 70 procentų. Antra, teismas pripažino, kad ieškovas naudojosi būtu nuo 1962 m., t.y. ilgiau nei trejus metus. Trečia, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Vilniaus miesto savivaldybė būtų priėmusi sprendimą skirti lėšų ginčo pastato remontui ar rekonstrukcijai. Tai rodo, kad atsakovas nesirūpina jam priklausančiais pastatais ir nėra suinteresuotas jų išsaugojimu. Darytina išvada, jog ieškovas atitiko visus Įstatyme keliamus reikalavimus namo privatizacijai, todėl atsakovas privalėjo sudaryti patalpų pirkimo – pardavimo sutartį. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sudaryti namo privatizavimo sutartį su ieškovu yra atsakovo teisė, bet ne pareiga. Atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, todėl jo laisvė sudaryti sutartis yra apribota tiek, kiek to reikia viešosioms funkcijoms ir įstatymų keliamiems reikalavimams įgyvendinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnumoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme numatyta teisė privatizuoti nuomojamą gyvenamąjį namą yra socialinės paramos rūšis. Todėl nuomininkas, atitinkantis Įstatyme nurodytus reikalavimus, įgyja subjektinę teisę į paramą, o nuomotojas neturi teisės atisaskyti suteikti tokią paramą, nesant pakankamo pagrindo. Ieškovas nėra įgijęs jokio nekilnojamojo turto, neprivatizavo jokių kitų objektų, gyvena name nuo 1962 m., todėl turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį privatizuoti būstą. Atsakovas nenurodė objektyviai egzistuojančių aplinkybių, pateisinančių atsisakymą parduoti ieškovui namą, todėl toks atsisakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis apelianto teises. Pažymėtina, kad atsakovas atsisako vykdyti Įstatyme numatytas pareigas net teismo sprendimu pripažinus nuomos faktą. Be to, Įstatymas nenumato neapibrėžto socialinės nuomos poreikio kaip kliūties siekiant įgyvendinti konkretaus nuomininko teisę į paramą. Pažymėtina, kad ieškovo subjektinė teisė atsirado dar iki atsakovo sprendimo priėmimo, todėl jokie teisės aktai ar trečiųjų asmenų veiksmai negali panaikinti įstatymo pagrindu atsiradusios teisės (CK 1.78 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad ginčo pastatų vertė yra paskaičiuota nesilaikant procedūrinių taisyklių, taip pat nėra priimtas atsakovo sprendimas privatizuoti ginčo pastatą. Tačiaus šie sprendimai yra formalaus pobūdžio ir nekeičia paties ginčo esmės, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės neveikimas, t.y. tam tikrų veiksmų neatlikimas, negali panaikinti ieškovo teisės privatizuoti būstą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad Įstatymas numato tik atsakovo teisę parduoti patalpas nuomininkui, bet ne pareigą, todėl teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas negali reikalauti, kad atsakovas su juo sudarytų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje išaiškino, kad valstybė ar savivaldybė turi teisę pati spręsti, ar ekonomiškai naudingiau privatizuoti būstą, remontuoti ar rekonstruoti, kadangi CK 4.37 str. 1 d. įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Pažymėtina, kad ekonominis pastatų nenaudingumas turi būti patvirtintas priimant savivaldybės tarybos ar pardavimą vykdančios instytucijos valdymo organų sprendimu (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001-08-21 nutarimo Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo 13.2 p.). Be to, ieškovas buvo raginamas pateikti reikalingus dokumentus, tačiau nepateikė nei nuomos sutarties, nei kito jo teises patvirtinančio dokumento. Iki Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarties priėmimo, kuriomis buvo patvirtinta ieškovo teisė neterminuotai nuomotis patalpas, ieškovas neatitiko būtinų salygų, suteikiančių teisę privatizuoti patalpas, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė parduoti patalpas. Apelianto argumentai dėl patalpų vertinimo ir pirkimo pardavimo sutarties yra nepagrįsti, nes tiek turto vertinimo tvarka, tiek privatizuojamu patalpų pirkimo sąlygos ir atsiskaitymo tvarka yra nustatyta imperatyviomis įstatymo normomis, todėl ieškovas negali veikti vadovaudamasis dispozytivumo principu, kadangi tokie veiksmai būtų neteisėti.
Ieškovo Michailo Sverdlovo apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2004-09-08 turto priėmimo – perdavimo aktu Nr. 2125-01 perdavė Vilniaus m. savivaldybės nuosavybėn gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos, inventorinis Nr. 13/939, l. 8). Valstybės įmonė „Registrų centras“ Vilniaus filialas 2004-10-01 įregistravo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą esantį (duomenys neskelbtini) (l. 29-30). Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Vilniaus miesto kirpyklų įmonė „Pirmūnas” (buitinis – komunalinis kombinatas „Pirmūnas”) M.S. nuomojo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (l. 152-157). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu M. S. ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino ieškovui teisę neterminuotai nuomotis iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą sudaryti su ieškovu rašytinę nuomos sutartį. Kitoje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė. Ieškovas M. S. prašė panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovo reikalavimai pripažinti jam teisę privatizuoti ginčo objektus, ir ieškinį tenkinti visiškai.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas M. S. neatitiko Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo teisę nesudaryti su ieškovu patalpų pirkimo – pardavimo sutarties. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ši teisė gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau Įstatymas) ketvirtajame skirsnyje nustatyta viena iš apsirūpinimo būstu paramos asmenims formų – savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis. Šiame įstatymo skirsnyje esančio 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu savivaldybei (valstybei) suteikta teisė parduoti savivaldybei (valstybei) priklausančias gyvenamąsias patalpas jose ne mažiau kaip trejus metus išgyvenusiems nuomininkams už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu tokios patalpos yra per 60 proc. fiziškai susidėvėjusios ir jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi arba tam savivaldybė (valstybė) neturi lėšų. Kiekvienu atveju, atitinkančiu šioje teisės normoje nustatytas sąlygas, savivaldybės (valstybės) institucija, nuomojanti nuosavybės teise priklausančias patalpas, turi teisę, bet ne įpareigojimą, leisti išpirkti šį turtą nuomininkui, tačiau visais atvejais atsisakymas pradėti pardavimo procedūrą to pageidaujančiam nuomininkui turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Netenkinus prašymo sudaryti prašomų privatizuoti gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį piliečiui turi būti pateiktas motyvuotas atsakymas (Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtintos Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos 3 punktas).
Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos 2002-07-01 rašto (l. 10), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės ir personalo departamento 2004-05-25 rašto (l. 7-8), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriaus 2004-06-01 rašto (l. 11) matyti, jog buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovo M. S. teisės privatizuoti savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovas buvo raginamas pateikti dokumentus, patvirtinančius nuomos santykius ar leidimą gyventi patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tačiau tokių dokumentų nepateikė. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Vilniaus miesto kirpyklų įmonė „Pirmūnas” (buitinis – komunalinis kombinatas „Pirmūnas”) M. S. nuomojo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (l. 152-157). Darytina išvada, kad tik nuo 2006 m. gegužės 9 d., t.y. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties, kuria buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, įsiteisėjimo, ieškovas atitiko Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmenims, siekiantiems privatizuoti savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Konstatuotina, kad kreipdamasis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo ieškovas neatitiko Įstatyme numatytų reikalavimų, todėl Vilniaus miesto savivaldybė pagrįstai ir motyvuotai atsisakė šią teisę pripažinti bei sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai atmestini, nes nepagrįsti. Kaip minėta aukščiau, asmens teisė privatizuoti valstybės ar savivaldybės turtą gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t.y. įgyvendinus imperatyvių nuostatų reikalavimus. Ieškovas tik nuo 2006 m. gegužės 9 d. atitiko Įstatymo keliamus reikalavimus asmenims, siekiantiems privatizuoti savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, ir nuo šios datos įgijo subjektinę teisę į paramą. Todėl, apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovo subjektinė teisė į paramą buvo 2002 m., kai ieškovas kreipėsi į savivaldybę su prašymu nusipirkti ginčo pastatus bei, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimas neįtakoja apelianto teisių, yra atmestini, nes nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatyme numatyta atsakovo teisė, bet ne pareiga parduoti nuomojamas patalpas. Atsakovo laisvė sudaryti sutartis ir disponuoti apribota tiek, kiek to reikia viešajai paskirčiai ir įstatymo reikalavimams įgyvendinti (Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalis, Civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalis), todėl nuomotojas gali neleisti privatizuoti nuomojamų patalpų tik tuo atveju, jeigu objektyviai egzistuoja svarbios aplinkybės, pateisinančios turto išlikimą nuomotojo nuosavybėje. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005-01-19 priėmė sprendimą neparduoti Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių per 60 procentų fiziškai susidėvėjusių nuomojamų vienbučių gyvenamųjų namų, jų dalių (ir priklausinių), taip pat butų (l. 188). Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Planavimo ir apskaitos skyriaus 2006-01-09 tarnybinio pranešimo (l. 193) matyti, kad savivaldybė kasmet skiria lėšų butų remontui bei renovacijai. Ieškovas ar kompetentinga institucija nėra priėmę sprendimo ginčo patalpas parduoti, nėra pripažinta, kad šios patalpos yra ekonomiškai nenaudingos, todėl darytina išvada, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas neturėjo lėšų šio nekilnojamojo turto remontui ar neketina jo remontuoti, rekonstruoti. Tarybos sprendimas nėra formalaus pobūdžio, o būtinas užtikrinti socialinio būsto fondo išsaugojimą, todėl konstatuotina, kad objektyviai egzistuoja svarbios aplinkybės, pateisinančios atsakovo atsisakymą parduoti gyvenamąsias patalpas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, jog ieškovui buvo siūloma persikelti gyventi į geresnes patalpas, tačiau jis šio pasiūlymo kategoriškai atsisakė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas pažeidė Įstatyme nustatytą pareigą teikti socialinę paramą, veikė priešingai ieškovo interesams.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso ir civilinės teisė normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.