Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei N. K., atsakovo atstovei Elinai Petrauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos Migracijos reikalų skyriui dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015-05-20 sprendimu Nr. (15/4-1)3I-532(00154) atsisakė išduoti Gruzijos piliečiui G. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l .7-8).

panaikinti 2015-05-20 Migracijos departamento sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje G. K.;įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Dėl pareiškėjo apklausos, vykdytos Šiaulių apskrities VPK Migracijos grupėje teisėtumo paaiškino, kad 2015-01-16 buvo dar kartą apklaustas pareiškėjas ir jo sutuoktinė siekiant įvertinti sudarytą santuoką. Klausimai nelabai aiškiai buvo suformuluoti, todėl žmona atsakė kaip suprato klausimo kontekstą, o ne pažodžiui, todėl pavieniai netikslus atsakymai negali būti vertinami, kaip nuneigiantys žmonių tarpusavio santykius. Tarnyba, kilus klausimų ar esant neaiškumams, turi pareigą kviesti užsienietį pokalbio, paprašyti pateikti atitinkamus paaiškinimus, papildomus dokumentus, tačiau nieko pakartotinai nebuvo klausiama. Tarnyba neatliko visų privalomų veiksnių - Migracijos departamento valstybės tarnautojas nesidomėjo kaip sutuoktiniai gyvena, neapklausė draugų, neprašė nuotraukų, neprašė kelionės bilietų.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė skundą patenkinti, išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovas patikrino duomenis apie užsienietį Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje - ar kita Šengeno valstybė pagal SIS II reglamento 24 straipsnį nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad draudimo G. P. atvykti į Šengeno erdvės valstybes Ispanijos Karalystė nėra panaikinusi, o minėtas draudimas atvykti SIS II yra pratęstas iki 2016-06-13.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas klaidino pareiškėją, nurodydamas, kad jam yra uždrausta atvykti į Šengeno erdvę iki 2014-06-15, kadangi Ispanijos Karalystės kompetentinga institucija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę SIS II įvedė trejiems metams, o šiam terminui pasibaigus, perspėjimo nepanaikino, o pratęsė ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę iki 2016-06-13.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal SIS II reglamento VI skyriaus nuostatas kiekvienas asmuo turi teisę gauti asmens duomenis, susijusius su jais ir įvestus į SIS II, reikalauti, kad netikslūs duomenys apie jį būtų ištaisyti, taip pat kreiptis į bet kurios valstybės narės kompetentingą teismą ar instituciją dėl informacijos pašalinimo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad pasinaudojo šiomis teisėmis. Pagal SIS II reglamento 34 straipsnio 2 dalį tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis.

Priimant ginčijamą sprendimą buvo individualiai įvertinta pareiškėjo situacija ir susijusios aplinkybės (pvz., santuokos registravimo vieta, aplinkybės, kad sutuoktiniai yra kartu gyvenę Gruzijoje, Sodros duomenų bazėje duomenų apie jų darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje nustatyta nebuvo, bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai, sutuoktiniai neturi). Sprendimo priėmimo metu taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausos lapuose pateiktą informaciją, į tai, kad pareiškėjo socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra tvirti, bei kitas individualias aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015-05-20 sprendimo, kuriuo Gruzijos piliečiui G. K. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 77-80).

Pareiškėjas teigia, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam turi būti išduotas šeimos susijungimo pagrindu, nes su žmona N. K., Lietuvos Respublikos piliete, santuokoje gyvena jau ne pirmi metai, veda bendrą ūkį, turi bendrą šeimyninį gyvenimą, taigi, turi teisę į pilnavertį šeimyninį gyvenimą ir artimus santykius, nori šventes švęsti kartu.

Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais sutikti negali, nes teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, be to, Ispanijos Karalystės kompetetinga institucija yra paskelbusi G. K. (buvusi pavardė P.) nepageidaujamu asmeniu Šengeno informacinėje sistemoje. Pažymėtina, kad teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduotas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą. Šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būt išduodamas užsieniečiui kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės nuostata, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma.

Dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą, leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą reglamentuoja Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (redakcija, galiojusi iki 2015-03-06, toliau – ir Aprašas). Aprašas numato, kad užsienietis, norintis gauti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi turi pateikti Aprašo 17 ir 22 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti leidimą laikinai gyventi.

Taigi, šios teisės normos aiškiai patvirtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę.

Nustatyta, kad Gruzijos pilietis G. K. (buvusi pavardė P., gimęs (duomenys neskelbtini)) 2015-01-16 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nes ketina gyventi kartu su sutuoktine - Lietuvos Respublikos piliete N. K., gimusia 1967-01-30. Kartu su prašymu užsienietis pateikė būtinus dokumentus, patvirtinančius teisę gauti minėtą dokumentą: galiojančio kelionės dokumento kopiją, santuokos liudijimo kopiją, sutuoktinės paso kopiją, dokumentą dėl turimų pragyvenimo lėšų, dokumentą dėl gyvenamosios vietos ir kitus dokumentus (b. l. 52-78).

Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą, 2015-05-20 sprendimu atsisakė išduoti Gruzijos piliečiui G. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sutinka su atsakovo sprendime ir atsiliepime išdėstytais teiginiais, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 71 dalį humanitarinės priežastys - liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeurė) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas laiko, kad ginčo sprendimo turinys aiškiai patvirtina, kad Migracijos departamentas įvertino visas pareiškėjo atveju netaikomas paminėtas išimtis, pagrįstai nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Be to, bylos įrodymai patvirtina, jų neneigia pareiškėjas bei jo žmona N. K., kad santuoką registravo Gruzijoje, yra kartu gyvenę Gruzijoje, Sodros duomenų bazėje duomenų apie jų darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje nustatyta, bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai, sutuoktiniai neturi, vadinasi atsakovas priimdamas sprendimą atsižvelgė į pareiškėjo, jo sutuoktinės apklausos lapuose pateiktą informaciją, netvirtus socialinius bei šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika ir tinkamai įvertino individualias pareiškėjo aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmą kartą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipėsi 2012-11-08, tačiau Migracijos departamentas 2013-07-26 sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsisakė išduoti Gruzijos piliečiui G. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 31-47). Savo sprendimą argumentavo tuo, kad užsienietis Ispanijos Karalystės kompetetingos institucijos sprendimu paskelbtas nepageidaujamu asmeniu Šengeno informacinėje sistemoje, jam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę, kadangi nelegaliai gyveno Ispanijos Karalystėje, taip pat buvo sulaikytas dėl vagystės, dokumentų klastojimo ir ginklų laikymo. Minėto sprendimo pareiškėjas teismui apskundęs nebuvo (b. l. 31-50).

Pažymėtina, kad Šengeno konvencijos 92-119 straipsnių nuostatos buvo pakeistos įsigaliojus 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OLL 381, p. 4) (toliau - SIS II reglamentas), o 2013-04-09 pradėjo veikti antrosios kartos Šengeno informacinė sistema (SIS II), padedanti užtikrinti geresnį saugumą ir laisvą judėjimą Šengeno erdvėje. Šią sistemą sudaro centrinės sistemos, nacionalinių Šengeno valstybių sistemų ir centrinės bei nacionalinių sistemų komunikacijos infrastruktūros, papildyta naujo tipo perspėjimais ir naujomis funkcijomis, t. y. galimybe įvesti biometrinius duomenis (pirštų antspaudus ir nuotraukas) (Europos Komisijos pranešimas spaudai, 2013-04-09, Briuselis, http://europa.eu/rapid/press-release IP-13-309 lt.htm). Todėl Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2015-01-16 prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, bei vadovaudamasis Aprašo 58.3.1 papunkčiu, patikrino duomenis apie minėtą užsienietį Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje, ar kita Šengeno valstybė pagal SIS II reglamento 24 straipsnį nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad draudimo G. P. atvykti į Šengeno erdvės valstybes Ispanijos Karalystė nėra panaikinusi, o minėtas draudimas atvykti SIS II yra pratęstas iki 2016 m. birželio 13 d.

Pareiškėjas teigia, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas dirbtinai sukuriant kliūtis, buvo pažeistas žmogaus teisėtų lūkesčių principas, nes jeigu pareiškėjas žinotų, jog buvo pratęstas draudimas atvykti į Šengeno erdvę iki 2016-06-13, nebūtų teikęs prašymo išduoti leidimo. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes Šengeno konvencijos 112 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad asmens duomenys, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą siekiant nustatyti jų buvimo vietą, yra laikomi ne ilgiau negu jų reikia tam tikslui, kuriam jie buvo pateikti. Perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis ne vėliau kaip praėjus trejiems metams nuo tokių duomenų įvedimo privalo patikrinti, ar būtina juos laikyti. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis tikrinimo laikotarpiu gali nuspręsti dar saugoti perspėjimą, jei jis būtinas tiems tikslams, kuriems buvo duotas. Tokios pačios nuostatos yra įtvirtintos ir SIS II reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią perspėjimai draudimo atvykti ar apsigyventi tikslais SIS II neturėtų būti saugomi ilgiau negu jų reikia tikslams, kuriems jie buvo pateikti, pasiekti. Paprastai tokie perspėjimai automatiškai ištrinami iš SIS II praėjus trejiems metams, tačiau sprendimai saugoti perspėjimus apie asmenis ilgesnį laikotarpį turėtų būti grindžiami išsamiu individualiu įvertinimu. Europos Sąjungos valstybės narės turėtų peržiūrėti šiuos perspėjimus per šį trejų metų laikotarpį ir saugoti statistinius duomenis apie perspėjimų, kurių saugojimo laikotarpis buvo pratęstas, skaičių.

Pareiškėjo argumentai, kad atsakovas klaidino, nurodydamas, kad uždrausta atvykti į Šengeno erdvę iki 2014-06-15, nes Ispanijos Karalystės kompetentinga institucija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę SIS II įvedė trejiems metams, o šiam terminui pasibaigus, perspėjimo nepanaikino, o pratęsė ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę iki 2016-06-13, nėra teisingi, nes pagal SIS II reglamento VI skyriaus nuostatas kiekvienas asmuo turi teisę gauti asmens duomenis, susijusius su jais ir įvestus į SIS II, reikalauti, kad netikslūs duomenys apie jį būtų ištaisyti, taip pat kreiptis į bet kurios valstybės narės kompetentingą teismą ar instituciją dėl informacijos pašalinimo. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė dokumentų, kad pasinaudojo šiomis teisėmis, o pagal SIS II reglamento 34 straipsnio 2 dalį tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis.

Pareiškėjas teigia, kad jis yra diskriminuojamas, negali naudotis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintomis teisėmis, nes atsakovas neįvertinojo jų sudarytos santuokos realumo, susiklosčiusių ryšių, netinkamai taikė Aprašo nuostatas, nesidomėjo, kaip jie gyvena, neapklausė draugų, neprašė nuotraukų. Teismas su šiais teiginiais sutikti negali, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (2012-06-12 sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose ne kartą yra konstatavę, kad valstybės teisė ir pareiga kontroliuoti užsieniečių atvykimą į šalies teritoriją bei jų gyvenimą (EŽTT (EŽTT 2006-10-18 sprendimas byloje Ūner prieš Nyderlandus; LVAT administracinė byla Nr. A858-l810/2010). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (LVAT administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; Nr. A-662-2967-14 ir kt.). Teismas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi suteikia užsieniečiui teisę ne tik gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir keliauti po visą Šengeno erdvę, vadinasi, valstybės narės įgaliota institucija, nagrinėdama užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turi atsižvelgti ir į kitų Šengeno erdvės valstybių narių interesus. Todėl atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę.

Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykį reglamentuojančioms teisės normoms, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nes pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jo tikslas buvo ne gyventi šeimos susijungimo pagrindu Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, jo prašymas neatitinka pareiškėjo deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės, be to, Ispanijos Karalystės kompetetinga institucija yra paskelbusi G. K. (buvusi pavardė P.) nepageidaujamu asmeniu Šengeno informacinėje sistemoje. Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai vertino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas skunde išdėstytais argumentais.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra teisinio pagrindo įpareigoti įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.