Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-2044-881/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-29
Bylos Nr.: 2A-2044-881/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-06872-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė
Atsakovas: UAB ,,Valeksa“
Ieškovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: AB ,,Swedbank“, D. D.

Kategorijos

125.10pavadinimo nepavyko patikrinti
125.10.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2044/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06872-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 125.10; 125.10.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Valeksa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8800-545/2012 pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui UAB ,,Valeksa“, tretiesiems asmenims AB ,,Swedbank“, D. D. dėl žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Valeksa“ 50 196,60 Lt žalos, atsiradusios dėl 42 955 Lt PVM nepriemokos už 2010 m. rugsėjo mėn. ir 7 241,60 Lt PVM delspinigių bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo nagrinėti dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Nerijos būstas“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“. UAB „Valeksa“ direktorius S. P. 2010 m. balandžio 20 d. įgaliojimu Nr. 5-35 įgaliojo ekspertą-konsultantą D. D. atstovauti UAB „Valeksa“ bankrutuojančios UAB „Nerijos būstas“ bankroto procese. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (14.2)-46-17024 informavo atsakovą kad UAB „Nerijos būstas“ Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, pagal pateiktus mokestinės atskaitomybės dokumentus valstybės biudžetui ir (ar) pinigų fondams neskolinga. Inspekcija 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (14.2)-46-38349 kreipėsi į atsakovą, kuriuo informavo apie UAB „Nerijos būstas“ įsiskolinimą biudžetui po Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas 2011 m. sausio 10 d. raštu informavo VMI, kad BUAB „Nerijos būstas“, siekdama sumažinti dėl bankroto patiriamus įmonės kreditorių nuostolius, pratęsė įmonės ūkinę-komercinę veiklą ir 2010 m. liepos mėn. užbaigė vykdyti dvi iki Įmonės bankroto sudarytas preliminariąsias būsimo būsto pirkimo-pardavimo sutartis, parduodama dviejų butų su bendrojo naudojimo patalpomis (butų Nr. 8 ir 11) dalis, esančias (duomenys neskelbtini). Kadangi pastatas, kuriame yra minėtos patalpos pripažintas tinkamu naudoti 2009 m. birželio 22 d., todėl vadovaujantis PVM įstatymo 32 straipsniu parduodamas nekilnojamas turtas pripažįstamas PVM objektu. Šis nekilnojamas turtas buvo įkeistas UAB „Nerijos būstas“ kreditoriui, įkaito turėtojui AB „Swedbank“. Atsakovas UAB „Valeksa“ ieškovui nurodė, kad vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsniu visos įplaukos, gautos realizavus įkeistą turtą, skiriamos hipoteka savo reikalavimus užsitikrinusio kreditorinio reikalavimo tenkinimui, todėl išskaitydamas iš gautų nekilnojamojo turto realizavimo įplaukų priskaičiuotą PVM ir pervesdamas į biudžetą įmonės bankroto administratorius pažeistų imperatyvią Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 3 punkto normą. Atsakovas siūlė VMI pareikšti finansinį reikalavimą, kuris būtų tenkinamas antrąja eile. VMI 2011 m. vasario 7 d. raštu Nr. (14.2)-46-5609 informavo atsakovą kad traukti PVM sumą į kreditorinį reikalavimą neturi teisinio pagrindo, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas įmonė einamuosius mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Taigi jei dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Atsakovas 2011 m. kovo 2 d. raštu informavo VMI, kad visos įplaukos gautos už įkeisto nekilnojamojo turto pardavimą buvo pervestos bankui, kaip pirmesniam pagal reikalavimų tenkinimo eiliškumą kreditoriui, o kiti iš šių ūkinių komercinių operacijų atsiradę reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių bus tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje numatyta tvarka ir eiliškumu. Pagal PVM įstatymo 96 straipsnio 1 dalį ir Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 900 „Dėl priemonių mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti“ nuostatas asmuo, registruotas PVM mokėtoju Lietuvoje, privalo išskaityti ir sumokėti PVM, jeigu įsigyja prekes (paslaugas) iš kito PVM mokėtojo, kuriam teisme pradėta bankroto byla. Vadovaujantis PVM įstatymo 96 straipsnio 1 dalimi, išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už nuosavybės teisės objektus, perimtus kaip turtinis įnašas arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, taip pat šio Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto prekių tiekimo atveju apskaičiuotą PVM už perduodamą pastato (statinio) esminį pagerinimą privalo PVM mokėtojas, kuriam išrašomas tokį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas. Kai bankrutuojanti bendrovė PVM mokėtoja parduoda naują nekilnojamąjį turtą kitam Lietuvos PVM mokėtojui, išskaityti ir sumokėti PVM už patiektą turtą privalo pirkėjas. Pirkėjai, atsiskaitydami už prekes, kurių PVM turi patys išskaityti ir sumokėti į biudžetą, pardavėjui sumoka atlygį be apskaičiuotos PVM sumos. Tuo atveju, kai bankrutuojanti bendrovė PVM mokėtoja parduoda naują nekilnojamąjį turtą ne PVM mokėtojui, PVM įstatymo 96 straipsnyje nustatyta tvarka netaikoma, t. y. apskaičiuoti ir sumokėti tiekiamo nekilnojamo turto pardavimo PVM įprasta PVM įstatymo nustatyta tvarka privalo šio turto pardavėjas. Atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamas turtas buvo parduotas fiziniams asmenims – ne PVM mokėtojams, todėl prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM teko bankrutuojančiai įmonei UAB „Nerijos būstas“. PVM nepriemoka už 2010 m. rugsėjo mėn. sudaro 42 955 Lt, PVM delspinigiai – 7 241,60 Lt, iš viso nesumokėta suma už 2010 m. rugsėjo mėn. sudaro 50 196,60 L. Prievolė sumokėti PVM į biudžetą atsirado po bankroto bylos iškėlimo, todėl administratorius privalėjo laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę valstybei. Įkaito turėtojui atsakovas turėjo pervesti PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 11 nurodytą 413 223,14 Lt sumą be PVM bei PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 12 nurodytą 347 107, 44 Lt sumą be PVM, o išskirtas atitinkamai 86 776, 86 Lt ir 72 892,56 Lt PVM sumas pervesti į biudžetą. Dėl atsakovo neteisėtai paskirstytų BUAB „Nerijos būstas“ lėšų valstybė negavo dalies savo pajamų, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo VMI ieškinį tenkino ir nusprendė priteisti iš atsakovo UAB „Valeksa“ 50 196,60 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas UAB „Valeksa“ pateikė prieštaravimus, kuriuose prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. preliminarų sprendimą ir VMI ieškinį atmesti. Nurodė, kad tiek galiojantys teisės aktai, tiek suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika nustato privilegijuotą kreditoriaus, kurio reikalavimai užtikrinti skolininko turto hipoteka, padėtį kitų kreditorių atžvilgiu; tiek galiojančių teisės aktų nuostatos, tiek suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika reikalauja, kad visos skolininko įplaukos, gautos realizavus hipoteka apsunkintą (įkeistą) turtą, neviršijančios atitinkamo privilegijuoto kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio, būtų pervestos būtent šiam privilegijuotam kreditoriui, nenustatydamos jokių išimčių iš šios taisyklės; minėtas finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumas (pirmiausia tenkinant privilegijuoto kreditoriaus finansinius reikalavimus) yra imperatyvus skolininko bankroto administratoriui, todėl nei įmonė, nei administratorius, vykdydami imperatyvius teisės aktų reikalavimus, neatliko jokių neteisėtų ar nepagrįstų veiksmų, kuriais būtų pažeistas ieškovo ir (ar) viešasis interesas.

Atsiliepimas

Ieškovas VMI pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, kuriuo prašė ieškinį tenkinti.

Tretysis asmuo AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, kuriuo prašė galutinį sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo D. D. taip pat pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog sutinka su atsakovo prieštaravimais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. galutiniu sprendimu paliko 2012 m. rugsėjo 7 d. preliminarų sprendimą, kuriuo teismas nusprendė priteisti ieškovui iš atsakovo 50 196,60 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nepakeistą.

Teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalį ir Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 900 „Dėl priemonių mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti“ nuostatas asmuo, registruotas PVM mokėtoju Lietuvoje, privalo išskaityti ir sumokėti PVM, jeigu įsigyja prekes (paslaugas) iš kito PVM mokėtojo, kuriam teisme pradėta bankroto byla. Vadovaujantis PVM įstatymo 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už nuosavybės teisės objektus, perimtus kaip turtinis įnašas arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, taip pat šio Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto prekių tiekimo atveju apskaičiuotą PVM už perduodamą pastato (statinio) esminį pagerinimą privalo PVM mokėtojas, kuriam išrašomas tokį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas.

Teismas sprendė, jog kai bankrutuojanti bendrovė PVM mokėtoja parduoda naują nekilnojamąjį turtą kitam Lietuvos PVM mokėtojui, išskaityti ir sumokėti PVM už patiektą turtą privalo pirkėjas. Pirkėjai, atsiskaitydami už prekes, kurių PVM turi patys išskaityti ir sumokėti į biudžetą, pardavėjui sumoka atlygį be apskaičiuotos PVM sumos. Tuo atveju, kai bankrutuojanti bendrovė PVM mokėtoja parduoda naują nekilnojamąjį turtą ne PVM mokėtojui, PVM įstatymo 96 straipsnyje nustatyta tvarka netaikoma, t. y. apskaičiuoti ir sumokėti tiekiamo nekilnojamo turto pardavimo PVM įprasta PVM įstatymo nustatyta tvarka privalo šio turto pardavėjas. PVM įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje ir 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, bet kam, išskyrusiam dokumente PVM, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, taip išskirtą PVM sumokėti į biudžetą. Iš tęsiamos ūkinės komercinės veiklos kylančius mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas įmonė turi mokėti bendra tvarka, ir bankrutuojančios įmonės statusas šiuo atveju įmonei nesuteikia jokių privilegijų ar galimybių išvengti tų mokesčių mokėjimo. Tai be kita ko susiję su tuo, kad būdama ūkinės komercinės veiklos subjektu, bankrutuojanti įmonė kartu yra ir rinkoje veikiantis konkurencijos teisės subjektas, o galimybė nemokėti su šia veikla susijusių mokesčių iškraipytų sąžiningos konkurencijos principus. Reikalavimai, kylantys iš mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimo pasižymi specifika, palyginus su kitų kreditorių reikalavimais. Pirmiausia, mokesčiai yra neišvengiama dalyvavimo civilinėje apyvartoje pasekmė, jie nustatyti teisės aktuose, ir bankrutuojanti įmonė negali pasirinkti – mokėti juos ar ne (skirtingai nei prekių ar paslaugų atveju, kai bankrutuojanti įmonė gali pasirinkti, įsigyti jas ar ne). Antra, mokesčių administratorius taip pat tampa kreditoriumi bankrutuojančios įmonėms atžvilgiu ne savanoriškai, o įstatymo pagrindu. Mokesčių administratorius neteikia bankrutuojančiai įmonei prekių bei paslaugų, todėl, skirtingai nei savanoriški prekių bei paslaugų tiekėjai, negali pasirinkti, ar turėti su šia įmone teisinių santykių ir įvertinti riziką, jog bankrutuojanti įmonė su juo gali neatsiskaityti. Mokesčių administratorius yra privalomas kreditorius, jei mokesčiai yra nesumokami. Todėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, nurodanti, kad jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais, yra imperatyvi ir be išlygų. Jos nepaneigia tolesnė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, jog jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tarka. Pastaroji teisės norma netaikoma dėl ūkinės komercinės veiklos atsiradusių mokesčių reikalavimų atžvilgiu, nes specialioji teisės norma, skirta mokesčiams ir kitoms privalomosioms įmokoms, įpareigoja tuos mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas mokėti bendra tvarka, vadovaujantis įstatymais. Pažymėtina, kad pareigą bankrutuojančiai įmonei mokesčius mokėti bendra tvarka yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-39-46-08 (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-548/2012).

Esant nurodytoms aplinkybėms teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nekilnojamas turtas buvo parduotas fiziniams asmenims – ne PVM mokėtojams, prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM teko bankrutuojančiai įmonei UAB „Nerijos būstas“. UAB „Nerijos būstas“ 2012 m. gegužės 4 d. buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro, tačiau atsakovas, 2010 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitose faktūrose NB Nr. 11, NB Nr. 12 išskirto bei deklaruoto mokėtino į biudžetą 159669, 42 Lt PVM, nesumokėjo. UAB „Nerijos būstas“ PVM deklaracijoje už 2010 m. rugsėjo mėn. deklaravo 760 660 Lt PVM apmokestinamų sandorių vertę, 4 984 Lt įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, 159 739 Lt pardavimo PVM bei deklaravo 154 755 Lt mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Iš turimų mokesčių permokų buvo užskaityta 111 800 Lt, todėl PVM nepriemoka už 2010 m. rugsėjo mėn. sudaro 42 955 Lt (154 755 Lt – 111 800 Lt), PVM delspinigiai 7 241,60 Lt, iš viso nesumokėta suma už 2010 m. rugsėjo mėn. sudaro 50 196,60 Lt (42955 Lt + 7241, 60 Lt

Taip pat teismas nurodė, kad administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010). Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Administratorius privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl jam, kaip privačiam juridiniam asmeniui, tenka savo darbuotojų neapdairių veiksmų neigiamų padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2004). Tačiau aukštesnis profesinis rūpestingumo standartas savaime nereiškia, jog bet kuri kreditorių patirta žala bus atlyginta. Nors bankroto administratoriaus teisės ir pareigos reglamentuojamos ĮBĮ, bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik laikantis CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytos tvarkos. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 str.). Nurodytos įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai atlyginti žalą, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš jų.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju įkaito turėtojui atsakovas turėjo pervesti PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 11 nurodytą 413 223,14 Lt sumą be PVM bei PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 12 nurodytą 347 107, 44 Lt sumą be PVM, o išskirtas atitinkamai 86 776, 86 Lt ir 72 892,56 Lt PVM sumas pervesti į biudžetą.

Teismas sprendė, jog atsakovo ir trečiojo asmens argumentas, kad Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nurodyta, jog bankui įmokos pervestos teisėtai, nepaneigia fakto, kad atsakovas turėjo pervesti į biudžetą PVM. Atsakovo argumentą, kad ieškovo reikalavimas turėtų būti tenkinamas ĮBĮ 35 straipsnyje numatyta tvarka ir eiliškumu, teismas laikė nepagrįstu, kadangi atsakovas, atlikęs pardavimo sandorius, turėjo pareigą sumokėti valstybei PVM. Dėl atsakovo paskirstytų BUAB „Nerijos būstas“ lėšų valstybė negavo dalies savo pajamų, todėl teismas padarė išvadą, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtų nuostolių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nebuvo sumokėta 50 196,60 Lt PVM suma į valstybės biudžetą. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda, neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos. Teismas nusprendė, kad atsakovo kaltė, kaip pagrindas atsakomybei atsirasti, šiuo atveju pasireiškia kaip nerūpestingas savo funkcijų vykdymas ir šioje situacijoje atsakovas savo elgesiu padarė žalą kitam asmeniui, t. y. valstybei.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB ,,Valeksa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Administratoriui susipažinus su UAB ,,Nerijos būstas“ dokumentais, paaiškėjo, kad 2006-2009 metais įminė sudarė kelias preliminariąsias būsimų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis. Dar iki pirmojo kreditorių susirinkimo administratorius gavo dviejų pirkėjų prašymus pratęsti sudarytų preliminariųjų sutarčių vykdymą. Įvertinęs buvusias vidutines nekilnojamojo turto rinkos kainas ir kainas, kurias pasiūlė pirkėjai, bei gavęs įkaito turėtojo sutikimą ir teismo, nagrinėjančio bankroto bylą leidimą, administratorius, atstovaudamas bankrutuojančią įmonę, sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, taip užbaigdamas vykdyti preliminariąsias iki bankroto bylos įmonei iškėlimo sudarytas sutartis. Banko sutikimuose buvo aiškiai pareikalauta, kad visos įplaukos, gautos realizavus nekilnojamuosius daiktus, būtų pervestos į specialią sąskaitą, skirtą lėšoms kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais. Visos už nekilnojamuosius daiktus gautos sumos buvo pervestos įkaito turėtojui bankui AB ,,Swedbank“. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvą, kuriuo teismas pripažino, jog UAB ,,Nerijos būstas“ tęsė ūkinę-komercinę veiklą, todėl jam kilo pareiga pardavus turtą sumokėti einamuosius mokėjimus, t. y. PVM. Apelianto nuomone, įmonė, užbaigdama vykdyti preliminariąsias nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo, nevykdė ūkinės-komercinės veiklos, todėl jai nekilo pareiga sumokėti PVM, susidariusį tęsiant ūkinės-komercinės veiklos vykdymą. Taigi lėšų, gautų realizavus banko naudai įkeistus nekilnojamuosius daiktus, sumokėjimas kitam įmonės kreditoriui, būtų pažeidęs imperatyvias teisės normas bei suformuotą teisės aiškinimo bei taikymo praktiką, banko teises ir teisėtus interesus. Hipotekos kreditorius privilegijuotą padėtį išsaugo ir bankroto procese, išlaikydamas pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto (ĮBĮ 34 str.). Įmonių bankroto įstatymo 33-36 straipsniuose nustatyta kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilė bankroto administratoriui yra privaloma. Ši imperatyvi taisyklė turi vieną išimtį, numatytą PVM 96 straipsnyje, nustatančiame, kad prekių (paslaugų) pirkimo iš bankrutuojančios įmonės atveju, išskaityti ir sumokėti PVM sumą į biudžetą turi ne tik bankrutuojanti įmonė, kaip atitinkamų prekių (paslaugų) pardavėjas, o PVM mokėtojas, kuriam išrašomas tokį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas. Ši išimtis taikytina tik dėl tos priežasties, kadangi atitinkama parduodamo įkeisto turto kanos dalis – PVM – vykdant PVMĮ 96 straipsnio nuostatas, nepasiekia bankrutuojančios įmonės ir (ar) jos hipotekinio kreditoriaus dėl atitinkamo įkeisto daikto pirkėjo įvykdytos įstatymo jam nustatytos pareigos – išskaityti iš įkeisto daikto kainos atitinkamą PVM sumą ir sumokėti ją į valstybės biudžetą. Tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju nebuvo nei vienos sąlygos, dėl kurios įmonė ar administratorius būtų galėjęs pervesti visas ar dalį PVM už parduotus įkeistus nekilnojamuosius daiktus sudarančios sumos, nes nekilnojamųjų daiktų pirkėjas buvo ne PVM mokėtojas, kuriam nėra taikomos minėtos PVM įstatymo 96 straipsnio nuostatos, taigi visa nekilnojamųjų daiktų kaina buvo pervesta įmonei, o vėliau įkaito turėtojui bankui, be to, nekilnojamųjų daiktų kaina sudarė tik dalį teismo patvirtinto ir hipoteka užtikrinto banko reikalavimo. Taigi išskaidydamas iš gautų nekilnojamųjų daiktų realizavimo įplaukų priskaičiuotą PVM pervesdamas į valstybės biudžetą, administratorius būtų pažeidęs tiek imperatyvias CK 4.192 straipsnio, tiek ir Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 3 punkto, 34 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo analogiškus argumentus kaip ir ieškinyje. Papildomai nurodo, jog UAB ,,Nerijos būstas“ 2010 m. rugsėjo mėn. deklaruota 154 755 Lt mokėtina į biudžetą suma buvo dalinai įskaityta iš mokesčio permokų, kadangi pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Pagal PVM įstatymo 91 straipsnio 1 dalį PVM permoka ir už atitinkamą mokestinį laikotarpį susidaręs PVM skirtumas įskaitomo (grąžinami) Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminas, atsižvelgus į šiame straipsnyje nurodytas išimtis ir apribojimus. Apeliantas šių mokesčių administratoriaus veiksmų neskundė. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas fiziniams asmenims – ne PVM mokėtojams, prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM teko bankrutuojančiai įmonei UAB ,,Nerijos būstas“. Mokesčių mokėtojo teisinis statusas nepakeičia jo, kaip mokesčių mokėtojo, padėties mokesčių administratoriaus atžvilgiu vertinant laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo. Būdama ūkinės veiklos subjektu, bankrutuojanti įmonė, vykdydama veiklą, kartu yra ir rinkoje veikiantis konkurencijos teisės subjektas, o galimybė nemokėti su šia veikla susijusių mokesčių iškreiptų sąžiningos konkurencijos principus. Be to, mokesčių administratorius bankrutuojančios įmonės kreditoriumi tampa ne savanoriškai, o įstatymo pagrindu. Taigi mokesčių administratorius yra privalomas kreditorius tuo atveju, jei mokesčiai nesumokami. Pareigą bankrutuojančiai įmonei mokėti mokesčius bendra tvarka yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-39-46-08.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo AB ,,Swedbank“ atsiliepimu į apeliacinį skundą jį palaiko ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tretysis asmuo dėsto analogiškus argumentus kaip ir apeliantas, papildomai nurodydamas, kad atsakovo atlikti veiksmai parduodant turtą neatitinka ūkinės komercinės veiklos vykdymo, kurios vykdymas įpareigotų atsakovą mokėti mokesčius įstatymu nustatyta tvarka. Bendrovė atliko tik vienkartinį veiksmą, siekdama ne pelno, o sutartinių įsipareigojimų įvykdymo bei atsiskaitymo su kreditoriais. Nei pagal tikslus, nei pagal savo vienkartinį pobūdį įkeisto turto pardavimas negalėjo būti pripažintas ūkine komercine veikla. Trečiojo asmens nuomone, ieškovas netinkamai suformulavo ieškinio pagrindą, o pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į tai, išėjo už ieškinio ribų, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Pripažinus, kad bendrovė ūkinės komercinės veiklos nevykdė, nelieka pagrindo administratoriaus civilinei atsakomybei kilti.

Tretysis asmuo D. D. taip pat palaiko atsakovo apeliacinį skundą ir prašo priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovui kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, be to, atsakovo veiksmai nebuvo neteisėti, nes jis vykdė įstatymų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Remiantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą, nutartį, ir perduoda bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama, kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Nerijos būstas“, kurios bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“.

UAB „Valeksa“ direktorius S. P. 2010 m. balandžio 20 d. įgaliojimu Nr. 5-35 įgaliojo ekspertą-konsultantą D. D. atstovauti UAB „Valeksa“ bankrutuojančios UAB „Nerijos būstas“ bankroto procese.

Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos neteisėtais UAB ,,Nerijos būstas“ bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“ veiksmais, vykdant UAB ,,Nerijos būstas“ bankroto procedūras. Ieškovas įrodinėja, jog dėl atsakovo kaltės, t. y. dėl UAB ,,Nerijos būstas“ nesumokėtų mokesčių, bankroto administratoriui netinkamai paskirsčius iš turto pardavimo gautas lėšas, buvo padaryta žala valstybės biudžetui, o būtent, išregistravus bankrutavusią UAB ,,Nerijos būstas“ iš juridinių asmenų registro, neliko galimybės išieškoti skolą į valstybės biudžetą, susidariusią nesumokėjus PVM iš nekilnojamojo turto pardavimo.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010). Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Administratorius privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl jam, kaip privačiam juridiniam asmeniui, tenka savo darbuotojų neapdairių veiksmų neigiamų padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2004).

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 6 dalis nustato, kad įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

Administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. Draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas. Administratorius profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiamas sudarant administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudėjas yra administratorius. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 200 000 litų vienam draudžiamajam įvykiui ir 500 000 litų visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus. Administratorius gali pats papildomai draustis administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimu už vykdant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą. Draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (arba) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais vykdant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras padarytą žalą, viršijančią tūkstantį litų, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo sumos neviršijančią draudimo išmoką. Jeigu draudimo išmokos nepakanka visai žalai atlyginti, žalą padaręs administratorius atlygina faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą (ĮBĮ 13-20 str.).

Taigi sprendžiant bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės klausimą, būtinas administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko dalyvavimas procese. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neįtraukė į procesą byloje dalyvaujančiu asmeniu draudimo bendrovės, apdraudusios bankroto administratoriaus UAB ,,Valeksa“, administravusio UAB ,,Nerijos būstas“, civilinę atsakomybę, kas yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, taip pat būtina aiškintis ir tirti, ar UAB ,,Nerijos būstas“, užbaigdama vykdyti preliminariąsias nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas dar iki bankroto bylos iškėlimo, iš tiesų vykdė ūkinę-komercinę veiklą, ir ar jai kilo pareiga mokėti su ūkinės-komercinės veiklos vykdymu susijusius einamuosius mokesčius, tarp jų ir PVM iš nekilnojamojo turto pardavimo. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neįtraukęs į procesą bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko, be to, atliko tik formalų įrodymų, susijusių su neteisėtų administratoriaus veiksmų, vertinimą, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bylą iš esmės, nes tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. galutinis sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 301-302 straipsniais, 324-325 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Virginijus KairevičiusDanutė KutrienėVilija Mikuckienė