Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3104-713/2017 pagal ieškovės bankroto administratorės mažosios bendrijos „Administratorė“ ieškinį atsakovei R. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir su tuo susijusios žalos dydžio nustatymo ir jos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

UAB „Skambučių centras“ neturi jokio turto, todėl bankroto administratorei jos lėšomis apmokėtos įmonės administravimo išlaidos (4 000,00 Eur) priteistinos iš apeliantės, nes įmonei tapus nemokia, ji nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Į bylą yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys 4 000 Eur dydžio bankroto administratorės patirtas išlaidas administruojant BUAB „Skambučių centras“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuo UAB „Skambučių centras“ įregistravimo dienos (2010 m. birželio 18 d.) iki bankroto bylos įmonei iškėlimo jos vadove ir vienintele akcininke buvo atsakovė R. M. (el. b. l. 21-27). Kauno apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi UAB „Skambučių centras“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskirta ieškovė MB „Administratorė“. Į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi buvusios darbuotojos L. M. ir V. Ž.. Kauno apygardos teismas, nustatęs, kad UAB „Skambučių centras“ neturi turto teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikė įmonei supaprastintą bankroto procesą. 2016 m. vasario 18 d. nutartimi teismas pripažino UAB „Skambučių centras“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtino 4 000 Eur administravimo išlaidų sąmatą visam supaprastinto bankroto procesui, tačiau bendrovei neturint jokio turto, administravimo išlaidos nebuvo padengtos. 2017 m. sausio 20 d. sprendimu Kauno apygardos teismas pripažino BUAB „Skambučių centras“ veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Sprendimas įsiteisėjo 2017 m. vasario 21 d.

Dėl neteisėtų veiksmų

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad netinkamai vykdė pareigas ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nes nenustatytas konkretus momentas, kada įmonė tapo nemoki. Mano, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir padarė klaidingą išvadą, kad jau 2013 metais atsakovė turėjo žinoti apie bendrovės nemokumą.

ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įmonės vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė šios pareigos nevykdė (t. y. atliko neteisėtus veiksmus, CK 6.246 straipsnio 1 dalis), nes įmonei buvus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (tą padarė įmonės kreditoriai). Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą, jų patikimumą ir pakankamumą. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad nustatydamas šią sąlygą pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo reikalavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Iš viešų Juridinių asmenų registro duomenų (el. b. l. 21-23) matyti, kad BUAB „Skambučių centras“ Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikęs už 2012 metus. Iš byloje esančio 2014 m. balanso (el. b. l. 7) nustatyta, kad BUAB „Skambučių centras“ 2013 metais turto turėjo už 13 685 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 33 156 Eur. Pagal balansą 2014 metais įmonės turtas sumažėjo iki 385 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo iki 42 988 Eur. Iš šių duomenų matyti, kad jau 2013 m. įmonės įsipareigojimai daugiau nei du kartus viršijo jos turto vertę, o 2014 m. šis skirtumas tapo ypatingai didelis. Byloje nėra duomenų, kada suėjo 2013 metų balanse apskaitytų trumpalaikių įsipareigojimų įvykdymo terminai, t. y. ar visi šie įsipareigojimai 2013 metų pabaigoje buvo pradelsti. Tačiau šių duomenų nėra dėl atsakovės kaltės. Teisėjų kolegija iš BUAB „Skambučių centras“ bankroto bylos nustatė, kad atsakovė neįvykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos perduoti bankroto administratorei visus įmonės dokumentus (bankroto bylos 1 t., b. l. 139-140). Priešingų įrodymų atsakovė nepateikė. Todėl atsakovė, teigdama, kad 2013 metų pabaigoje įmonė buvo moki, t. y. pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė. Pažymėtina, kad apeliantė nuo BUAB „Skambučių centras“ įregistravimo dienos iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo jos vadove ir vienintele akcininke, todėl turėjo veikti rūpestingai ir suprasti, jog yra atsiradusios aplinkybės, pagal kurias įmonė teisės aktų pagrindu pripažintina nemokia.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, jog apeliantė anksčiausiai jau 2014 m. gegužės mėn. (kai pagal Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalį ir 58 straipsnį turėjo būti patvirtinta įmonės 2013 metų finansinė atskaitomybė ir jos duomenys turėjo tapti žinomi atsakovei) turėjo žinoti įmonės padėtį ir dėl jos nemokumo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, vėliausiai pareiga kreiptis teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo apeliantei atsirado 2015 m. kovo 30 d., kai ji parašu patvirtino įmonės 2014 m. balansą, ką pripažino ir pati apeliantė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė neįvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atliko neteisėtus veiksmus.

Dėl žalos dydžio

Pirmosios instancijos teismas priteisė bankroto administratorės prašomus 4 000 Eur administravimo išlaidų. Apeliantė nesutinka su administravimo išlaidų dydžiu. Teigia, kad bankroto administratorė patyrė tik dalį reikalaujamų išlaidų – 457,93 Eur, kurios buvo apmokėtos, o 3 542,07 Eur dalyje nėra jokių rašytinių įrodymų apie patirtas bankroto administratorės išlaidas.

ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taigi, pagal įstatymo nuostatas administravimo išlaidų suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė MB „Administratorė“, teikdama BUAB „Skambučių centras“ bankroto byloje administravimo paslaugas, turėjo administravimo išlaidų, kurios yra neapmokėtos, kadangi administruota įmonė neturėjo turto (bankroto bylos 1 t., b. l. 25-26, 72, 139-140, 146-150). Todėl bankroto administratorė yra kreditorė, kuri patyrė žalą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašas ir Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklės įsigaliojo tik 2016 m. gegužės 1 d., t. y. BUAB „Skambučių centras“ bankroto byloje jau prieš tai patvirtinus administravimo išlaidų sąmatą (2016 m. vasario 18 d. nutartis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo remiasi administravimo išlaidų tvirtinimo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu.

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta UAB „Skambučių centras“ taikyti supaprastintą bankroto procesą. ĮBĮ 13¹ straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, jog teismas, priėmęs nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą, privalo patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, kuri negali būti didesnė nei šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje nustatyta suma, t. y. viršyti 25 minimaliųjų mėnesinių algų (toliau – MMA) sumos (ĮBĮ redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 1 d.) arba 8 750 Eur (350 Eur x 25 MMA). 2016 m. vasario 18 d. nutartimi teismas patvirtino BUAB „Skambučių centras“ 4 000 Eur administravimo išlaidų sąmatą. Ši nutartis įsiteisėjusi, atsakovė teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos neginčijo, todėl laikytina, kad su ja sutiko.

Pagal kasacinio teismo praktiką, administravimo išlaidomis yra laikomos tokios išlaidos, be kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas (pvz., su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, pašto, ryšių, patalpų nuomos išlaidos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad patvirtindamas bendrą 4 000 Eur administravimo išlaidų sąmatą, Kauno apygardos teismas neišskyrė administratorei tenkančio atlyginimo už įmonės administravimą, nes tuo metu tokios pareigos neturėjo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokiai situacijai, bei buvus 18 punkte nurodytam reglamentavimui, bankroto proceso metu bankroto administratorė galėjo spręsti, kokia suma skirtina administravimo išlaidoms, o kuri skiriama administratorei kaip jos atlyginimas. Šios sumos, jas sudėjus, negalėjo viršyti teismo nutartimi patvirtintos išlaidų sumos.

Į bylą pateikti dokumentai, kuriuose nurodoma, jog bendrovė už paslaugas Juridinių asmenų registrui sumokėjo 59,05 Eur (išlaidų sumos paskaičiuotos proporcingai pateiktų prašymų skaičiui; PVM sąskaitos faktūros serija RC: 2015 m. rugsėjo 2 d. Nr. 2957238, 2015 m. gruodžio 31 d. Nr. 3310185, 2016 m. vasario 12 d. Nr. 3467087, 2016 m. kovo 18 d. Nr. 3578987; el. b. l. 63-67), VšĮ „Lietuvos aidas“ už skelbimus – 1,38 Eur (išlaidų sumos padalintos proporcingai skelbime esančių įmonių skaičiui; 2015 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaita-faktūra serija LAF Nr.00009941; el. b. l. 68), už archyvo sutvarkymą UAB „Konsultacijų srautas“ – 400 Eur (2017 m. kovo 1 d. išankstinė sąskaita-faktūra serija KS Nr. 17008-03; el. b. l. 71), už dokumentų saugojimo paslaugas UAB „Finvita“ – 440 Eur (2017 m. kovo 3 d. sąskaita išankstiniam apmokėjimui serija FIN2017 Nr. 0000042; el. b. l. 70), už buhalterines paslaugas UAB „Finvita“ – 1 000 Eur (2017 m. kovo 1 d. atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas; el. b. l. 69), administratorės atlyginimas – 2 100,00 Eur (2017 m. kovo 3 d. išankstinė sąskaita-faktūra; el. b. l. 72).

Teisėjų kolegija pažymi, kad PVM sąskaitos faktūros, išankstinės sąskaitos-faktūros yra apskaitos dokumentai, kuriais patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis, t. y. įforminamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas (LR buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Sąskaitą faktūrą vartotojui išrašo prekes pateikęs ar paslaugas suteikęs asmuo, reikalaudamas sumokėti sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktos sąskaitos-faktūros nepatvirtina, kad įmonė pagal jas atsiskaitė, t. y. faktiškai patyrė šias išlaidas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad pagal pateiktus apskaitos dokumentus sumokėjo nurodytas pinigų sumas. Tinkama įrodinėjimo priemonė būtų pinigų apmokėjimą, o ne ūkinę operaciją pagrindžiantys dokumentai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bankroto administratorė tinkamomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (buhalterinės apskaitos dokumentais) nepagrindė prašomų priteisti 1 900 Eur išlaidų, patirtų administruojant įmonę. Vis dėlto, apeliantė procesiniuose dokumentuose (triplike, apeliaciniame skunde) ir jos atstovas 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdyje (2017 m. birželio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 38:11-38:30 min.) sutiko, kad administratorės faktinės patirtos išlaidos yra 457,93 Eur. Procesine prasme tai reiškia, jog atsakovė pripažino faktą, jog ieškovė realiai patyrė 457,93 Eur faktinių administravimo išlaidų (CPK 187 straipsnis). Kas, savo ruožtu, reiškia, kad išlaidų 457,93 Eur sumai ieškovė galėjo ir neįrodinėti (CPK 182 straipsnio pirmosios dalies 5 punktas, 187 straipsnio antroji dalis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti dalį ieškovės prašytų išlaidų (457,93 Eur), patirtų administruojant įmonę, nors, kaip jau minėta, nėra pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai. Likusioje dalyje (dėl likusių administratorės nurodytų 1900 Eur – 457,93 Eur) faktinių administravimo išlaidų reikalavimas laikytinas neįrodytu ir atmestinas.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad administratorė įvykdė įmonės bankroto procedūras, todėl turi teisę gauti už tai atlyginimą. Administratorės atlyginimas yra skiriamas už administratorės, kaip savo srities profesionalo veiklą, t. y. už administravimo paslaugas kaip tokias, atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, jos darbo, veiklos ir laiko sąnaudas konkrečioje bankroto byloje. Ieškovė procesiniuose dokumentuose (dublike, 2017 m. kovo 3 d. išankstinė sąskaita-faktūra) ir jos atstovas 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdyje (2017 m. birželio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 8:59-10:08 min.) prašė priteisti 2 100 Eur administratorės atlyginimo už visą bankroto procesą. Kaip minėta nutarties 18-19 punktuose, bankroto proceso metu kitoms administravimo išlaidoms nepanaudota lėšų suma gali būti skiriama administratorei kaip jos atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, ieškovės prašomus priteisti 2 100 Eur galima laikyti bankroto administratorės atlyginimu. Toks bankroto administratorės atlyginimas negali būti laikomas nepagrįstai dideliu, neproporcingu ar neteisingu, nes tokia suma (2 100 Eur) yra adekvati tiek vykdyto bankroto proceso pobūdžiui – supaprastinam bankroto procesui, jo trukmei, tiek bankroto byloje atliktų būtinų veiksmų mastui ir neviršija ĮBĮ nustatytos sumos (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis, 13¹ straipsnio 2 dalies 3 punktas; ĮBĮ redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 1 d.). Be to apeliantė nepateikia jokių įrodymų, o ir procesiniuose dokumentuose nenurodo jokių įtikinamų aplinkybių, kodėl administratorė negalėtų gauti tokio dydžio atlyginimo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės prašomas priteisti 2 100 Eur administratorės atlyginimas yra pagrįstas, todėl priteistinas iš apeliantės.

Dėl priežastinio ryšio ir kaltės

Apeliantė taip pat teigia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovės bankroto bylos neiniciavimo ir patirtintų bankroto administravimo išlaidų.

Teismų praktikoje yra konstatuota, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu vadovas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu vadovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013). Taigi pripažįstama, kad tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygoja situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent apeliantės, kaip įmonės vadovės ir vienintelės akcininkės, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratorei priklausančio atlyginimo.

Pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, ieškovei įrodžius atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, atsakovės kaltė, kaip jos civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovė, neįrodė, kad dėl žalos atsiradimo jos kaltės nėra.

Esant šių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas (ĮBĮ 8 straipsnis, 10 straipsnio 11 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą tenkintinas iš dalies sumažinant ieškovei bankroto administratorei MB „Administratorė“ iš atsakovės R. M. priteistą sumą iki 2 557,93 Eur (2100 Eur atlyginimas + 457,93 Eur kitos administravimo išlaidos) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio keistina sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistiną žalos atlyginimą iki 2 557,93 Eur, t. y. ieškinio reikalavimus tenkinant apie 63,95 procentų, todėl atitinkamai mažinama ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme: iš atsakovės R. M. valstybei priteistina 57,56 Eur (90 x 63,95 proc.) žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 7 dalis) ir 8 Eur (12,51 x 63,95 proc.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Iš ieškovės priteistina 4,51 Eur (12,51 x 36,05 proc.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė R. M. už apeliacinį skundą sumokėjo 50 Eur, o Kauno apylinkės teismas, siekdamas neriboti atsakovės teisės apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atsakovei atidėjo 70 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo. Įvertinus tai, kad atsakovės apeliacinis skundas yra patenkintinas iš dalies (36,05 proc.), iš atsakovės valstybei priteistina 26,74 Eur ((120 x 63,95 proc.) - 50) žyminio mokesčio už išnagrinėtą apeliacinį skundą. Tuo pačiu pagrindu iš ieškovės MB „Administratorė“ valstybei priteistina 43,26 Eur (120 x 36,05 proc.) žyminio mokesčio už išnagrinėtą apeliacinį skundą.

Ieškovė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame teisme, nepateikė, todėl jos jai nėra priteisiamos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei iš šalių nepriteistinos, kaip sudarančios mažesnį nei numatyta Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru dydį (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Administratorė“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 557,93 Eur (du tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 93 ct) administravimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gruodžio 16 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovės R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 57,56 Eur (penkiasdešimt septynis eurus 56 ct) žyminio mokesčio ir 8 Eur (aštuonis eurus) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Priteisti valstybei iš ieškovės mažosios bendrijos „Administratorė“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 4,51 Eur (keturis eurus 51 ct) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).“

Priteisti iš atsakovės R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 26,74 Eur (dvidešimt šešis eurus 74 ct) žyminio mokesčio, kuris turi būti sumokėtas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovės mažosios bendrijos „Administratorė“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 43,26 Eur (keturiasdešimt tris eurus 26 ct) žyminio mokesčio, kuris turi būti sumokėtas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.