- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- A-438-1885-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00141-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- Kauno automobilių sporto klubo „Stigma“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.2.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno automobilių sporto klubo „Stigma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno automobilių sporto klubo „Stigma“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Kauno automobilių sporto klubas „Stigma“ (toliau – ir pareiškėjas, Klubas) su skundu (t. I, b. l. 1–6) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (04)-K3-160 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas), kuriuo buvo patvirtintas Kauno AVMI 2011 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktas Nr. AU16-8, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 69-217 (toliau – ir VMI sprendimas), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S‑272(7‑237/2011) (toliau – ir Komisijos sprendimas).
Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad atitinkamų bendrovių išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai įvyko. PVM sąskaitos faktūros atitinka Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 64 straipsnio ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjas įgijo teisę į PVM atskaitą, o jo patirtos išlaidos turėjo būti įvertintos apskaičiuojant jo apmokestinamąjį pelną tikrinamuoju laikotarpiu. Mokesčių administratorius neištyrė aplinkybių dėl prekių tiekimo realumo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad prekės pareiškėjui nebuvo tiekiamos, t. y. kad PVM apmokestinamas objektas realiai nebuvo įgytas. Pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad prekės buvo įgytos, t. y. Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. birželio 16 d. nutarimą (baudžiamosios bylos Nr. 06-1-03016-07). Kauno AVMI, VMI ir Komisija savo sprendimuose nepagrįstai neįvertino minėtame nutarime nustatytų aplinkybių. Grupė asmenų bendrovių vardu apgaulės būdu stambiu mastu užvaldė PVM, t. y. be apskaitos dokumentų pirko įvairias prekes, sandorius sudarė nesumokėdami mokesčių, po to šias prekes prieš tai paminėtų bendrovių vardu pardavė veikiantiems ūkio subjektams. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas. Priešingai, pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad sandorius sudaro ir vykdo pačios bendrovės, pinigai buvo mokami bendrovėms už jų parduotas prekes. Tai, kad bendrovių vardu su pareiškėju sudaryti sandoriai galimai buvo įtraukti į sukčiavimą, jam tapo žinoma tik susipažinus su ikiteisminių tyrimų bei mokestinio patikrinimo medžiaga. Be to, pareiškėjas pagal galimybes domėjosi bendrovių statusu, tikrino informaciją VMI interneto puslapyje, kuriame nebuvo nurodyta bendrovių jokių veiklos apribojimų, todėl pareiškėjui nebuvo pagrindo abejoti bendrovių veiklos teisėtumu.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 94–101, 160–162) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu į PVM atskaitą įtraukė 251936 Lt pirkimo PVM ir leidžiamiems atskaitymams priskyrė 91441 Lt sąnaudų pagal įvairių bendrovių išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Mokesčių administratorius nustatė, kad PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Letaga“, UAB „Ranjana“, UAB „Lukeida“, UAB „Sagitta“, UAB „Saulės krašto spauda“, UAB „Mobilus skrydis“, UAB „Viskanta“, UAB „Andranis“, UAB „Azzardo“, UAB „Regio artis“, UAB „Ritmanta“, UAB „Turada“ (toliau – ir bendrovės) realiai neįvyko, t. y. šios bendrovės realios ūkinės veiklos nevykdė ir būtent jos pareiškėjui prekių (automobilių detalių) nepardavė.
Pažymėjo, kad pareiškėjas, vykdydamas veiklą, turėjo galimybę sužinoti apie neteisėtą kitų sandorio šalių veiklą, susijusią su konkrečiomis ūkinėmis operacijomis. Vykdyti sandoriai yra susiję su pareiškėjo ūkine veikla, pareiškėjas privalėjo įsitikinti kitos sandorio šalies veiksmų teisėtumu, patikrinti, ar apskaitos dokumentus teisėtai pasirašė nurodyti asmenys. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad domėjosi tiekėjų vykdoma veikla, priešingai, pareiškėjo prezidentas A. S. daugeliu atveju negalėjo paaiškinti aplinkybių, susijusių su vykdytais sandoriais ir bendrovių veikla. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas elgėsi rūpestingai, atidžiai, neturėjo galimybės žinoti arba nežinojo, kad atliekamos ūkinės operacijos prisideda prie mokesčių nemokėjimo. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas neturi teisės į 251936 Lt PVM atskaitą.
Teigė, kad mokesčio mokėtojo patirtomis išlaidomis apmokestinamasis pelnas mažinamas tik tuo atveju, jei sąnaudos patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai 91441 Lt priskyrė leidžiamiems atskaitymams, nes apskaitos dokumentai pripažintini neturinčiais juridinės galios. Įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas, pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. birželio 16 d. nutarimu, nes fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Baudžiamoji ir mokestinė atsakomybė yra atskiros teisinės atsakomybės rūšys, todėl baudžiamosios atsakomybės netaikymas pareiškėjo prezidentui neturi įtakos pareiškėjo mokestinei prievolei.
Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 2 dalį nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas yra sumokėjęs mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą, šio mokesčio sumokėjimo terminas yra atidėtas arba išdėstytas. Tokių aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjo argumentai, kad jis nekaltas dėl padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų, nepagrįsti. Dėl kokių priežasčių mokestinė prievolė neįvykdyta, nėra svarbu. Už tinkamą prievolių vykdymą yra atsakingas mokesčių mokėtojas, o delspinigių skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nekaltas dėl padarytų pažeidimų, todėl atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu (t. I, b. l. 112–121) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi (t. I, b. l. 149–155) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad „pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas realiai įgijo nurodytose PVM sąskaitose-faktūrose prekes ir paslaugas. Nes tais atvejais, kai paslaugos ar prekės, nurodytos PVM sąskaitoje-faktūroje, nėra realiai tiekiamos, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto. Tais atvejais, kai ūkinė operacija realiai įvyko, tačiau jos turinys nėra toks, koks nurodytas PVM sąskaitoje-faktūroje, mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik tais atvejais, jeigu nustatomas apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu (t. I, b. l. 176–182) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovių pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, todėl nebuvo sukurtas PVM objektas, o pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą. Mokesčių mokėtojas neįrodė, kad dalyvaudamas ūkinėse operacijose elgėsi sąžiningai, t. y. nežinojo ar negalėjo žinoti apie kontrahentų veiklos neteisėtumą.
Nurodė, kad bendrovės, su kuriomis pareiškėjas sudarė sandorius dėl įvairių automobilių detalių pirkimo, neturėjo atitinkamų materialinių, techninių ir finansinių resursų, nedeklaravo PVM, jų dokumentai buvo pasirašomi nenustatytų asmenų nurodymu, bendrovės netrukus ar iškart po sandorių su pareiškėju sudarymo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro. Nurodytos aplinkybės nustatytos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, prokuratūrai, apskričių mokesčių inspekcijoms atlikus tyrimus. Atsižvelgiant į nustatytų duomenų visumą, neaišku, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko pareiškėjas būtų galėjęs gauti prekes, dėl kurių įsigijimo ir buvo sudaromi sandoriai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, tačiau ji pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą. Pareiškėjo argumentas, kad bendrovių veiklos neteisėtumas nustatytas tik po kompetentingų institucijų atliktų išsamių tyrimų, nepaneigia jo galimybės analogišką informaciją gauti anksčiau. Pareiškėjas nurodė, kad VMI interneto svetainėje tikrino viešai skelbiamą informaciją apie bendroves, tačiau vien tokių veiksmų atlikimas neįtikina, jog pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, norintis pasinaudoti teise į PVM atskaitą, domėjosi partnerių atliekamų ūkinių operacijų tikrumu. Taigi pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesiėmė visų įmanomų priemonių, siekdamas įsitikinti, ar išrašytos PVM sąskaitos faktūros atspindi tikrąjį ūkinių operacijų turinį, o sandoris sudaromas su apskaitos dokumentuose nurodytu ūkio subjektu.
Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo pareiga kontroliuoti partnerio veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą kyla iš pačios mokesčių mokėtojo prievolės mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas, įsigydamas bendrovių PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes per šių bendrovių atstovus, susipažino su šių bendrovių veiklos teisėtumą patvirtinančiais dokumentais, iš bendrovių atstovų reikalavo pateikti įgaliojimus vykdyti sandorius šių bendrovių vardu, domėjosi, ar šios bendrovės turi teisę verstis atitinkama veikla, prieš sudarydamas sandorius susipažino su šių bendrovių teisinį statusą patvirtinančiais dokumentais, ar atliko kitus veiksmus, leidžiančius teigti, kad pareiškėjas buvo pakankamai rūpestingas ir elgėsi taip, kaip turėtų elgtis asmuo, siekiantis įgyti teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas elgėsi ir veikė nerūpestingai, neatidžiai, nors turėjo galimybę žinoti, kad bendrovių atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia jų vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo. Toks pareiškėjo neveikimas vertinamas kaip nesąžiningumas, kuris taip pat paneigia pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 188–193), kuriuo prašo minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Nurodo, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir neatsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartyje nurodytas aplinkybes.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartyje, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą, nurodė, jog asmens piktnaudžiavimas, sukčiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių netyrė ir nevertino, ar pareiškėjas sukčiavo bei piktnaudžiavo, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja kito asmens į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, ar pareiškėjas realiai įgijo prekes ir paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo panaikintas ir byla buvo perduoti nagrinėti iš naujo, tačiau dabartinis skundžiamas sprendimas buvo priimtas pakartojant tuos pačius argumentus, kurie jau buvo nurodyti panaikintame sprendime. Skundžiamame sprendime išdėstyti motyvai nepaneigia fakto, kad ūkinės operacijos, nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, realiai įvyko, PVM sąskaitos faktūros atitinka PVM įstatymo 64 straipsnio ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjas įgijo teisę į PVM atskaitą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad byloje analizuojami sandoriai realiai neįvyko ir pareiškėjas, sudarydamas šiuos sandorius, veikė nesąžiningai.
Pažymi, kad net ir pripažinus, jog pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimų, yra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, nes nėra mokesčių mokėtojo kaltės (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–3) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo tokius pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas automobilių detales faktiškai pirko iš ne tų asmenų, kurie buvo nurodyti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Be to, pareiškėjas, įformindamas automobilių detalių pirkimą iš bendrovių, tai darė vienašališkai, nesant šių bendrovių atstovų. Būtent šios aplinkybės sudarė Vilniaus apygardos administraciniam teismui kertinę prielaidą spręsti, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, kas sudarė pagrindą apriboti jo teisę į PVM atskaitą. Tuo tarpu kitų faktinių aplinkybių konstatavimas (bendrovių negalėjimas realizuoti prekių) buvo pagrindu ne nustatyti papildomas mokestines prievoles, kaip bando įteigti pareiškėjas, o subsidariai įrodyti ir pagrįsti pareiškėjo dalyvavimą sukčiavime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI 2011 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (04)-K3-160 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (MGK bylos t. I, b. l. 40–49) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 69-217 (MGK bylos t. I, b. l. 8–17), Komisijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo „Dėl Kauno automobilių sporto klubo „Stigma“ 2011-10-17 skundo“ Nr. S‑272(7-237/2011) (MGK bylos t. II, b. l. 228‑244), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo (t. I, b. l. 176–182), kuriais minėtas Kauno AVMI sprendimas buvo paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo (Kauno AVMI) sprendimu pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 251936 Lt PVM, 158150 Lt PVM delspinigių, 25194 Lt PVM baudą, 29 Lt įmokų į Garantinį fondą, 18 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių, 112182 Lt pelno mokesčio, 56160 Lt pelno mokesčio delspinigių, 11218 Lt pelno mokesčio baudą, 27525 Lt socialinio mokesčio, 14029 Lt socialinio mokesčio delspinigių ir 2752 Lt socialinio mokesčio baudą.
Nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs dėl vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimų, kuriais buvo paneigta pareiškėjo teisė atskaityti UAB „Letaga“, UAB „Ranjana“, UAB „Lukeida“, UAB „Sagitta“, UAB „Saulės krašto spauda“, UAB „Mobilus skrydis“, UAB „Viskanta“, UAB „Andranis“, UAB „Azzardo“, UAB „Regio artis“, UAB „Ritmanta“, UAB „Turada“ pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą (išskirtą) 251936 Lt PVM sumą ir leidžiamiems atskaitymams priskirti 91441 Lt sąnaudų pagal UAB „Ranjana“ ir UAB „Viskanta“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
Mokesčių administratorius savo sprendimą grindė aplinkybe, kad nors pareiškėjas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus atitinkančias PVM sąskaitas faktūras, tačiau jomis įformintos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir bendrovių neįvyko jose nurodytomis aplinkybėmis. Mokesčių administratorius, neneigdamas prekių (automobilių detalių ir kt.) egzistavimo fakto, nustatė, kad bendrovės jokios realios ūkinės veiklos nevykdė ir būtent jos (t. y. apskaitos dokumentuose nurodytos bendrovės) pareiškėjui prekių (automobilių detalių ir kt.) nepardavė. Dėl šių aplinkybių nustatymo byloje ginčas nekyla. Tačiau, mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjas, vykdydamas sandorius su bendrovėmis, žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą bendrovių veiklą, t. y. buvo nesąžiningas (t. II, b. l. 1–3).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, tai yra pareiškėjo žinojimą/turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad jis, įsigydamas prekes ir paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo aspektu prieš tai paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu atveju yra privalu įrodyti, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad pareiškėjas, vykdydamas sandorius su bendrovėmis, žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą bendrovių veiklą, t. y. buvo nesąžiningas. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į visumą byloje nustatytų aplinkybių. Septynios iš dvylikos bendrovių (UAB „Ranjana“, UAB „Lukeida“, UAB „Sagitta“, UAB „Azzardo“, UAB „Ritmanta“, UAB „Turada“ ir UAB „Regio artis“) buvo įtrauktos į tų pačių asmenų organizuotą nusikalstamą veiką (arba buvo su tais pačiais asmenimis susijusios) (MGK bylos t. I, b. l. 71, 76, t. II, b. l. 161–164), kitomis bendrovėmis taip pat buvo naudojamasi nusikalstamoms veikoms vykdyti. Pareiškėjas su dauguma bendrovių (išskyrus UAB „Mobilus skrydis“ ir UAB „Viskanta“), šių bendrovių atstovų reikalavimu, už prekes atsiskaitė tik grynais pinigais: UAB „Letaga“ sumokėjo 121267,42 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 53), UAB „Ranjana“ – 380118,38 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 55–56), UAB „Lukeida“ – 169182,49 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 58), UAB „Sagitta“ – 119751,9 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 59), UAB „Saulės krašto spauda“ – 101725,44 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 61), UAB „Andranis“ – 101963,8 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 66‑67), UAB „Azzardo“ – 99415 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 68), UAB „Regio artis“ – 124115,94 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 70–71), UAB „Ritmanta“ – 147724,2 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 72), UAB „Turada“ – 358644,48 Lt (MGK bylos t. I, b. l. 75–76). Bendrovėms grynais pinigais išmokėtos pinigų sumos pripažintinos didelėmis. Be to, santykiai su bendrovėmis buvo nevienkartiniai, t. y. buvo sudaroma nuo 2 iki 8 sandorių (tiek viena bendrovė išrašydavo pareiškėjui PVM sąskaitų faktūrų), santykiai trukdavo pakankamai ilgą laikotarpį – nuo 1 iki 4 mėnesių. Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas aplinkybes (grynais pinigais išmokamos didelės pinigų sumos, pakankamai ilgas bendradarbiavimo laikotarpis ir sandorių skaičius), pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo, be kita ko, kelia aplinkybės, kad pareiškėjo prezidentas negalėjo nurodyti nieko konkretaus apie savo kontrahentus bei jų atstovus, šių atstovų pareigas, konkrečius įgaliojimus (MGK bylos t. I, b. l. 90–92, 132, t. II b. l. 83), t. y. pareiškėjas dideles grynųjų pinigų sumas sumokėdavo jam nežinomiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad daugeliu atveju pareiškėjo prezidentas negalėjo pasakyti, kaip su šių bendrovių atstovais susipažino (pavyzdžiui, UAB „Letaga“, UAB „Lukeida“, UAB „Saulės krašto spauda“, UAB „Andranis“, UAB „Azzardo“, UAB „Ritmanta“, UAB „Regio artis“), kitais atvejais šie atstovai pareiškėjo prezidentą susirasdavo patys (pavyzdžiui, UAB „Ranjana“, UAB „Mobilus skrydis“), prekes siūlydavo mažesnėmis nei rinkos kainomis, atsiveždavo jau užpildytus apskaitos dokumentus (MGK bylos t. I, b. l. 50–83). Esant prieš tai konstatuotoms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai, kad jis patikrindavo bendrovių duomenis VMI interneto puslapyje, nelaikytini pakankamu pagrindu pripažinti, kad pareiškėjas, sudarydamas sandorius su bendrovėmis, buvo sąžiningas, t. y. nežinojo ar neturėjo galimybės žinoti, kad jis, įsigydamas prekes, dalyvavo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad pareiškėjo teisė į PVM atskaitą ir sąnaudų priskyrimą leidžiamiems atskaitymams buvo paneigta pagrįstai. Šių aplinkybių konstatavimas nagrinėjamu atveju eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti kitus pareiškėjo argumentus, susijusius su jo teisės į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą leidžiamiems atskaitymams įgyvendinimu.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad net ir pripažinus, jog pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimų, yra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, nes nėra mokesčių mokėtojo kaltės (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su mokesčių administratoriaus (MGK t. I, b. l. 16) ir Komisijos (MGK t. II, b. l. 243–244) argumentais šiuo klausimu, t. y. kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų mokėjimo, todėl jų nebekartoja.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Kauno automobilių sporto klubo „Stigma“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.