Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-02-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-337-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-22
Bylos Nr.
1A-15-337-2011
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00064-2010-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
Nukentėjusysis
J. I.
Nuteistasis
M., M. T.
Advokatai
Lidija Blinkevičienė
Kategorijos

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-337/2011

Teisėja Rita Bilevičienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00064-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, Astai Railaitei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,nukentėjusiajam J. I.,gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,nuteistajam M. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-08-23 nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. J. I. pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas, paliekant teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. T. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. vasario 4 d. apie 15.30 val., Panevėžyje, grasindamas panaudoti ir panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą, nukentėjusiajam J. I. priklausantį turtą, o būtent: turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą iš nukentėjusiojo J. I., Panevėžio mieste ties Klaipėdos – Žvaigždžių gatvių sankryža, važiuojančiame automobilyje, nukentėjusiajam J. I. vairuojant automobilį VW Golf, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) sėdėdamas automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, griebė J. I. už kairės rankos, kuria šis vairavo automobilį bei laikė piniginę, liepė atiduoti piniginę ir grasino nukentėjusiajam peiliu, po to juo smūgiavo, dėl ko nukentėjusiajam siekiant išvengti fizinio smurto panaudojimo ir griebus jam už rankos, kurioje jis laikė peilį, jį sužalojo, tuo nukentėjusiajam padarė paviršutinę pjautinę žaizdą dešinės plaštakos pirmame piršte ir plaštakos vidiniame paviršiuje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu pasikėsino pagrobti svetimą, J. I. priklausantį turtą – bendros 310 lt vertės – piniginę 30 Lt bei joje buvusius pinigus – 280 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusiajam J. I. ginantis ir paleidus vairą įvyko autoįvykis – automobilis VW Golf, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į M. R. vairuojamą automobilį Citroen C8, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini)

Šalies argumentai

Nuteistasis M. T. apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-08-23 nuosprendžiu ir prašo jį išteisinti. Teigia jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadaręs. Mano, kad teismas nepagrįstai melagingų J. I. parodymų pagrindu nuteisė jį bei neatsižvelgė į kitus byloje esančius duomenis. Teigia, kad jo nekaltumą patvirtina ir tai, kad jis pats nuvyko į policiją išsiaiškinti, kodėl yra ieškomas. Apelianto manymu, teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi tuo, kad jo artimųjų ir kitų liudytojo parodymai tiksliai nesutampa. Teigia, kad tai nelogiška, nes jei jis būtų buvęs kaltas ir artimiesiems būtų paaiškinęs, kaip kalbėti, nebūtų jokių nesutapimų. Apeliantas skunde pažymi, kad ekspertize nustatyta, kad rasti pirštų antspaudai nesutampa su jo – tai patvirtina, kad ten buvo ne jis. Neatkreiptas dėmesys ir į tai, kad jokia įvykio metu nusikaltėlio dėvėta striukė pas jį nerasta, jis tokios nėra turėjęs. Abejonių dėl paties įvykio kelia ir tai, kad dienos metu niekas nematė to nusikaltėlio. J. I. melagystes patvirtina ir tai, kad pastarojo teigimu, jam buvo smūgiuota peiliu, tačiau jokios durtinės žaizdos nerasta. Nuteistojo manymu, jis pripažintas kaltu tik todėl, kad yra ne kartą teistas. Apeliantas pažymi, kad po akistatos jis buvo sutikęs J. I. pas draugės motiną N. Č., kurios už piniginį kyšį prašė liudyti prieš jį, M. T.. Apie tai buvo informuota policija, kuri nekreipė į tai dėmesio ir liepė aiškintis patiems. Teisme J. I. iš pradžių neigė buvęs pas N. Č., po to jau pripažino buvęs, bet tariamai pas ją nepatekęs, nes ji dėl girtumo jo neįsileidusi. Kyla klausimas, kaip J. I. galėjo žinoti apie jos girtumą, jei jos net nematė. Visa tai rodo J. I. melagystes, kurias matė ir apie tai turėjo daug duomenų jį ikiteisminiame tyrime ginęs advokatas. Tuo tarpu teisme buvo kitas advokatas, kuris nebuvo susipažinęs su byla. Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendyje be jokių motyvų ir tai patvirtinančių duomenų nuspręsta, kad jis skambino iš savo telefono, nežiūrint į tai, kad jis savo kortelę buvo davęs naudotis savo draugei. Apeliantas skundu reiškia nepasitenkinimą tuo, kad nebuvo leista teisme liudyti jo draugei. Nuteistojo įsitikimu, byla buvo vesta neatsakingai, nesiaiškinant visų aplinkybių, tikint nebūtais J. I. pripasakotais išgalvotais dalykais.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto M. T. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu dėl pasikėsinimo apiplėšti J. I. pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. bei paskyrė jam teisingą bausmę.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už pasikėsinimą įvykdyti turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą bei peilį pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. Teigia šio nusikaltimo nepadaręs ir tvirtina, jog jo kaltė grindžiama iš esmės vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurie, jo manymu, yra melagingi bei kelia abejonių, taip pat teismo padarytomis prielaidomis. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolų duomenimis, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo M. T. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui M. T., nuteistam pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl jo nėra jokio pagrindo.

Baudžiamosios bylos medžiaga teisingai nustatyta, kad M. T. 2010 m. vasario 4 d. apie 15.30 val., Panevėžyje, ties Klaipėdos – Žvaigždžių gatvių sankryža, važiuojančiame automobilyje, nukentėjusiajam J. I. vairuojant automobilį VW Golf, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) sėdėdamas automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, griebė J. I. už kairės rankos, kuria šis vairavo automobilį bei laikė piniginę, liepė atiduoti piniginę ir grasino nukentėjusiajam peiliu, po to juo smūgiavo ir nukentėjusiajam padarė paviršutinę pjautinę žaizdą dešinės plaštakos pirmame piršte ir plaštakos vidiniame paviršiuje, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusiajam J. I. ginantis ir paleidus vairą įvyko eismo įvykis. Teismas, nustatydamas M. T. kaltę, pagrįstai vadovavosi nuosekliais ir nuo pat pradžių nekintančiais nukentėjusiojo J. I. parodymais. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki pat skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo J. I. tvirtino, kad įvykio metu, tikslu pagrobti iš jo jam priklausančią piniginę ir joje buvusius pinigus, jo atžvilgiu grasinant panaudoti ir panaudojant fizinį smurtą dalyvavo iš matymo pažįstamas asmuo, kurį jis asmens parodymo atpažinti metu atpažino kaip M. T.. Kad pažįstamas asmuo bandė jį apiplėšti ir tai sąlygojo eismo įvykį, J. I. nurodė iš karto po eismo įvykio rašytame paaiškinime. Nors M. T. teigia įvykio metu nusikaltimo vietoje nebuvęs, ką tariamai patvirtina jo sesuo V. V., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius M. T. teiginius bei V. V. parodymus apie tai vertino kritiškai, nes jie prieštarauja kitiems objektyviems bylos duomenims. Teisėjų kolegijos nuomone, abejoti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo. Priežasčių, dėl ko J. I. galėtų apkalbėti M. T., byloje taip pat nenustatyta. Tokių priežasčių nuteistasis nenurodė ir apeliaciniame skunde. Priešingai apelianto parodymams, nukentėjusiojo parodymus dalinai patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Specialisto išvada konstatuota nukentėjusiojo dešinės plaštakos pirmame piršte ir plaštakos vidiniame paviršiuje padaryta paviršutinė pjautinė žaizda, kas visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas nuteistojo teiginys, kad jokios durtinės žaizdos pas nukentėjusįjį nerasta. Be to, kad nukentėjusiojo plaštaka buvo sužalota patvirtino ir liudytojas M. R., kuris vairavo automobilį, į kurį ginantis nuo pasikėsinimo apiplėšti atsitrenkė nukentėjusiojo vairuojamas automobilis, ir kuris matė nubėgant iš nukentėjusiojo automobilio iššokusį geltonos spalvos striuke vilkintį vyriškį. Todėl apeliantas visiškai nepagrįstai skunde nurodo, jog niekas nematė nusikaltėlio. Tai, kad nei vienas apeliantą pažįstantis ir byloje liudytoju apklaustas asmuo nenurodė matę M. T. turint ar vilkint geltonos ar oranžinės spalvos striuke ir tokia striukė nebuvo rasta apelianto gyvenamojoje vietoje, neleidžia daryti išvados, kad apeliantas nepadarė skundžiamu teismo nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo. Taip pat apelianto kaltę dėl pasikėsinimo įvykdyti plėšimą iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymų nenuoseklumas, jų prieštaringumas kitiems bylos duomenims bei teismo konstatuotoms aplinkybėms. Po M. T. sulaikymo teismo posėdyje svarstant kardomosios priemonės – suėmimo klausimą, jis nurodė, kad įvykio dieną ėjo pas sesers sugyventinį tartis dėl darbo, buvo kartu aludėje, o vakare miegojo pas seserį. Vėliau teisme M. T. jau teigė visą įvykio dieną buvęs paliktas užrakintas sesers bute. Apelianto nurodomas sesers sugyventinis G. M. nepatvirtino nei pirmosios M. T. versijos dėl ėjimo į barą, nei antrosios – dėl jo laikymo užrakintu bute. Nors apeliantui artimas asmuo – sesuo V. V. teigė įvykio dieną palikusi M. T. užrakintą savo bute, tačiau tai paneigė ne tik G. M., bet ir liudytoja A. M., parodžiusi, kad tądien M. T. jai skambino iš aludės. Prieštaringus parodymus M. T. bei A. M. davė ir dėl M. T. mobilaus ryšio telefono ir SIM kortelės turėjimo/neturėjimo nusikaltimo padarymo dieną. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo tiek M. T. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus. Tai, kad apeliacinės instancijos teisme liudytoja A. I. parodė 2010 m. vasario mėn. pradžioje gavusi iš A. M. M. T. SIM kortelę, kurios numerio galas lyg tai 88 ir kuria ji naudojosi apie 1,5 mėnesio, išvados dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo bei M. T. kaltės nekeičia. Liudytoja A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. T. kortelę 2010-02-04 16.25 val. davė naudotis draugei. Todėl liudytojos A. I. parodymai neatkleidė jokių naujų M. T. kaltei įtakos turinčių aplinkybių, taip pat nepaneigė, kad M. T. SIM kortelė nusikaltimo padarymo metu buvo pas jį.

Apeliantas skunde pažymi, kad ekspertize nustatyta, kad rasti pirštų antspaudai nesutampa su jo, kas patvirtina, kad ten buvo ne jis. Šis teiginys taip pat nepagrįstas, todėl atmestinas. Byloje nebuvo atliktas joks su pirštų pėdsakais susijęs tyrimas bei atitinkamai nėra jokio su šiuo tyrimu susijusio ekspertizės akto ar specialisto išvadų. Apelianto teiginiai apie tokio tyrimo bei atitinkamo dokumento buvimą byloje bei tariamą jo dingimą nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Skunde nuteistasis teigia apie tariamą nukentėjusiojo bandymą paveikti liudytoją N. Č. savo naudai, tačiau ir šie teiginiai nepagrįsti, jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad pastaroji liudytoja nėra tiesiogiai nusikaltimą matęs asmuo, disponuojantis įrodomąją reikšmę turinčia informacija, ir šios liudytojos parodymais skundžiamame teismo nuosprendyje net nesiremiama.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis M. T. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tinkamai kvalifikavo jo veiką. Skundžiamas teismo nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir M. T. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikaltimą, už kurį jis nuteistas.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo M. T. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Nors M. T. turi pastovią gyvenamąją vietą, tačiau jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, yra eilę kartų teistas ir turi neišnykusį teistumą, sutinkamai su BK 27 str. 1 d. nuostatomis yra recidyvistas, būdamas darbingas niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Visų šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai konstatuoti, kad paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra teisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių M. T. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Skunde deklaratyviai užsimenama apie atlikto ikiteisminio tyrimo neišsamumą bei teisme dalyvavusio jį ginusio advokato nesusipažinimą su nagrinėjama byla. Šie teiginiai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant nuteistojo M. T. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-08-23 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas VanagasAlgirdas GaputisEligijus Gladutis