Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, vertėjaujant Ritai Nasalytei, dalyvaujant pareiškėjai T. R., atsakovės atstovei Ievai Kližentytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. R. skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir įstatymas) 11 str. 6 d. 4 p. nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Akivaizdu, kad tokios nuostatos reiškia, jog pirmiausia jos veikla turėtų būti pripažinta komercinė arba tiesiogiai kylanti iš komercinės veiklos, tačiau to konstatuoti negalima. Taigi, VVGTPT neteisingai vertino aplinkybes patvirtinančias jos galimybes gauti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba Sprendime nurodė, kad tai, jog ji pasirašė keletą preliminarių sutarčių su potencialiais pirkėjais jau byloja apie jos ūkinę komercinę veiklą. Laiko, kad tokie teiginiai negali būti sietini su komercine veikla. Preliminarių sutarčių sudarymas arba nesudarymas nėra komercinė veikla, ir juo labiau komercinė veikla negalėtų būti pripažinta nagrinėjamos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, tai nėra tiesiogiai susiję su civilinės bylos, kurioje prašė suteikti teisinę pagalbą, dalyku bei reikalavimais. Pagrindinis reikalavimas buvo susijęs su savavališkų statybų konstatavimu, savavališkų statybų padarinių pašalinimu bei įsakymo dėl detaliojo plano patvirtinimo panaikinimu, todėl tai nėra reikalavimas tiesiogiai kilęs iš komercinės veiklos. Nei viena bylos šalis nėra komercinis asmuo. Byloje įtraukti visi name gyventojai, Vilniaus miesto savivaldybė ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.Tvirtino, kad į Tarnybą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2010 m. Tarnyba, susipažinusi su medžiaga, suteikė antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatą. Advokatas surašė atsiliepimą ir atstovavo teisme. Vėliau byla buvo sustabdyta. 2011 metais toje pačioje civilinėje byloje po jos atnaujinimo VVGTPT jau nustatė reikalavimus kylančius ir/ar atsirandančius dėl jos komercinės veiklos ir neskyrė advokato. Tarnyba du kartus vertindama tos pačios bylos medžiagą ir reikalavimus, padarė skirtinas išvadas ir priėmė skirtingus sprendimus. Toks skirtingas aplinkybių vertinimas parodo, kad atsakovė kiekvienu atveju priima skirtingus sprendimus pagal tas pačias aplinkybes bei galbūt yra šališka pareiškėjos atžvilgiu. Akcentavo, kad atsakovės atstovai nesivadovavo teisės aktais reglamentuojančiais teisinės pagalbos suteikimo principus, o tiesiog siekė nesuteikti antrinės teisinę pagalbos ir pasinaudodami įstatyme nustatyta galimybe, nepagrįstai konstatavo pareiškėjos komercinę veiklą ten, kur jos nėra, nors parduodama savo turtą nevykdė jokios komercinės veiklos. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei. (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas, inter alia, reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VVGTPT sprendime išdėstytos aplinkybės dėl neva pareiškėjos vykdomos veiklos neatitinka realybės ir negali net būti sietinos su detaliojo plano panaikinimu ir savavališkų statybų nugriovimu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba, VVGTPT) 2011-10-24 sprendimo Nr. (1.7.)-S-3137-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 3-4, 24-25).

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o objektas – antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrindai ir sąlygos.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Vadovaujantis ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą Nr. (1.7)-ATP-3331-11 suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 2- ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011 dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 6 d. 4 p. ir 18 str. 2 d., atsisakė teikti jai antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, kad Vilniaus miesto 2- ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011 pareiškėjos reiškiami atsikirtimai yra tiesiogiai susiję ir kilo iš jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos (b. l. 3-4, 24-25).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Šio įstatymo 11-12 str. apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 str. įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas nustato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 str. 6 d. reglamentuojami atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (...); teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Pagal ABTĮ 13 str. 1 d., vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Taigi, teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Kaip minėta, atsakovė, priimdama ginčijamą Sprendimą, rėmėsi Įstatymo 11 str. 6 d. 4 p., kuriame įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau, ginčo atveju, pareiškėja laiko, kad ji jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė. Kadangi byloje iš esmės ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjos veiksmuose yra komercinės ūkinės veiklos požymių, ar ne, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu ginčo atveju svarbu atskleisti pačios sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę bei turinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr. V. M. ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiam pelno, tam tikros ekonominės naudos. Be kita ko, atkreipia dėmesį, kad išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006-06-06 sprendime administracinėje byloje Nr. A5–902/2006, aiškindama individualios veiklos sąvoką, pažymėjo, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (2006-10-20 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007). Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2006-10-20 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2006-06-19 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011-10-21 Tarnybai pateikė prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 2- ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011, kuri buvo inicijuota pagal ieškovų L. V. ir V. V. Vilniaus miesto 2- ajam apylinkės teismui pateiktą ieškinį atsakovės T. R. atžvilgiu (b. l. 20-21). Šiuo ieškiniu ieškovai prašė teismo pareigoti atsakovę savo lėšomis nugriauti savavališką statybą, užfiksuotą pagal savavališkos statybos aktus, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; pripažinti atsakovės T. R. atliktą vienbučio gyvenamojo namo rekonstrukciją į 9 butų gyvenamąjį namą savavališka statyba ir atkurti buvusią iki pažeidimo padėtį, įpareigojant T. R. savo lėšomis atstatyti statinį esantį, Vilniuje, (duomenys neskelbtini). T. R. įsigijo namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) Įsigijusi šį pastatą, pareiškėja su būsimais pirkėjais sudarė preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo rekonstruoti minėtą namą, suformuoti atskirus butus, turėdama tikslą parduoti juos atskiriems asmenims. Suformavusi butus, T. R. dalį butų pardavė: 2007-02-14 butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas V. T.; 2008-10-10 butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas O. R.; 2008-12-08 butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) buvo parduotas Pranui Vildžiūnui; 2009-01-21 butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) buvo parduotas A. S.; 2009-07-21 butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) buvo parduotas Aldonai Yakobchuk ir Eduard Yakobchuk (b. l. 43-150).

ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi bylos rašytinių įrodymų visumą, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Tarnyba, nustačiusi anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl kurio statybos ir rekonstrukcijos buvo nagrinėjamas ginčas Vilniaus miesto 2- ajame apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-85-433/2011, pareiškėja įsigijo siekdama ekonominės naudos, o tai reiškia, kad jos veiksmuose yra/buvo ūkinės komercinės veiklos pažymių. Teisėjų kolegija mano, kad vertinti kitaip šias aplinkybes, pagal bylos medžiagą nėra jokio faktinio pagrindo. Be kita ko, teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai, jog, kaip pareiškėja teigia, jai nepasisekė ir turi daug skolų, negali būti laikoma pagrindu pripažinti, kad ji nevykdė jokios komercinės veiklos (žr. teismo posėdžio protokolą). Taip pat atkreipia dėmesį, kad civilinė byla, dėl kurios pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-15 sprendimu jau yra išnagrinėta ir ieškovų L. V. ir V. V. ieškinys atsakovei T. R. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atmestas (b. l. 166-177).

Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, bylos rašytinių įrodymų visuma, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, aktualiais nagrinėjamos bylos kontekste, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą ir konstatuoja, kad Sprendimu atsakovė pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 str. 6 d. 4 p. pagrindu, t. y. kad pareiškėja neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, nes jos prašymas susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl jos ūkinės komercinės veiklos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimdama jį Tarnyba tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, savo kompetencijos neviršijo, todėl Sprendimą naikinti ir į pareigoti Tarnybą per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, nurodytais ir kitais motyvais, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestina kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjos T. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.