- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-15
- Bylos Nr.
- A-756-251-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardui Piličiauskui ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. skundu, pataisytu skundu ir patikslintu skundu (b. l. 4?5, 19?25, 83) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai), 10 000 Lt neturtinę žalą.
Nurodė, kad 2008 m. balandžio 5 d. žmona pareiškėjui atvežė nešiojamąjį radijo imtuvą ir kompaktinių diskų grotuvą. 2008 m. balandžio 7 d. jis atėjo į apsaugos ir priežiūros skyrių pasiimti grotuvo. Tačiau skyriaus pareigūnai grotuvo nedavė, paaiškindami, kad tai stacionarus muzikinis centras, o pataisos namuose galima naudotis tik nešiojamaisiais radijo imtuvais ar kompaktinių diskų grotuvais. Šiuos pareigūnų veiksmus pareiškėjas apskundė Pataisos namų direktoriui, o pastarojo priimtą nutarimą – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau jo skundai buvo atmesti. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), ypač jo 96 straipsniu (kuris yra pakeistas išbraukiant žodį ,,nešiojamaisiais“), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir nurodė, kad nesilaikant minėtų teisės aktų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, jam padaryta moralinė žala. Minėti teisės aktai neapibrėžia kompaktinių diskų grotuvo, juose nėra ir draudimo nuteistiesiems naudoti stacionarius grotuvus. Pataisos namai, priimdami Taisykles, turėjo atsižvelgti į nuteistųjų nuomonę. Pareiškėjas nurodė, kad nei jo, nei jo artimųjų Pataisos namų administracija nesupažindino su tvarka ir įsakymu, kur numatyta, kokią aparatūrą gali turėti nuteistieji, taigi pažeidė BVK 11 straipsnio 1 dalį. Be to, Pataisos namai nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui atvežtas grotuvas yra stacionarus, priešingai – grotuvą gali nešti vienas žmogus. Pažymėjo, kad Lietuvių kalbos žodynas aiškina žodį ,,stacionarus“ kaip nejudinamas, pastovus, pasiliekantis vietoje.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 33?36) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Nurodo, kad vadovaujantis Taisyklių XXVII punktu „Nuteistųjų televizorių, kompiuterių, vaizdo magnetofonų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų bei kitų daiktų naudojimosi tvarka“ ir pagal Pataisos namų direktoriaus 2008 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-21 „Dėl nuteistiesiems perduodamų nešiojamųjų televizorių, kompiuterių, vaizdo magnetofonų, nešiojamųjų radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų bei kitų daiktų priėmimo, tikrinimo (peržiūrėjimo, perklausymo), išdavimo, taip pat naudojimosi šiais daiktais ir reikmenimis tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos tvarkos 1 punkto reikalavimus nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius įstaigos drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais nešiojamaisiais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, kompaktinių diskų grotuvais, muzikos instrumentais, kasetėmis, CD, informacijos ir duomenų laikmenomis. Įkalinimo įstaiga nepajėgi sudaryti sąlygas laikyti didelio formato televizorius ir stacionarius muzikinius centrus. Taip pat pažymėjo, kad nuteistieji dažnai keičia savo gyvenamąją vietą, todėl visi jiems priklausantys daiktai turi būti lengvai pernešami. Pareiškėjas su minėtu 2008 m. vasario 28 d. Pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo supažindintas 2008 m. kovo 12 d., todėl visi keliami reikalavimai bei sąlygos jam gerai žinomos. Be to, Pataisos namų patalpų stenduose taip pat yra pateikta informacija apie pataisos įstaigoje nustatytą tvarką. Kadangi pareiškėjo žmona atnešė stacionarų muzikinį centrą, neatitinkantį būtinų, įsakyme nurodytų reikalavimų, nuteistajam nebuvo leista juo naudotis. Pareiškėjo teisės nėra pažeistos, todėl nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 70?72) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad BVK 96 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis sąrašas prietaisų, kuriais leidžiama naudotis nuteistiesiems. Taisyklės papildo įstatymu numatytų leistų naudotis nuteistiesiems prietaisų sąrašą. Tačiau nei BVK, nei Taisyklių nuostatos nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis muzikiniais centrais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas žinojo, jog negalima naudotis muzikiniais centrais. Tretysis suinteresuotas asmuo į pareiškėjo 2008 m. birželio 6 d. skundą atsakė laikydamasis teisės aktų, todėl pareiškėjo teiginys, kad šiuo atsakymu pažeistos jo teisės ir laisvės, yra nepagrįstas. Pareiškėjas reikalauja moralinės žalos atlyginimo, tačiau nepateikia jokių objektyvių, tai patvirtinančių įrodymų. Iš surinktos medžiagos matyti, kad nei Kalėjimų departamentas, nei Institucija jo teisių bei laisvių nepažeidė, todėl moralinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 102?105) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 10 000 litų dydžio neturtinę žalą, kurią kildina iš Pataisos namų neteisėtų veiksmų bei priimtų aktų, kuriais jam nebuvo leista naudotis nešiojamuoju radijo imtuvu ir kompaktinių diskų grotuvu. Pažymi, kad pareiškėjui teismo nutartimi buvo išaiškinta jo procesinė teisė tinkamai, aiškiai ir konkrečiai suformuluoti skundo reikalavimus, nurodant, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, jo manymu neteisėti administravimo subjektų priimti aktai turėtų būti ginčijami. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo, šalino skundo trūkumus ir pateikė papildomą skundą, tačiau reikalavimo dėl jo atžvilgiu priimtų administravimo aktų panaikinimo nenurodė, pateikdamas vienintelį ir galutinį reikalavimą – 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimą. Administracinis teismas administracinių bylų teisenoje yra aktyvus (ABTĮ 81 str.), tačiau negali peržengti skundo dalyku apibrėžiamų ginčo ribų, taip pažeisti šalių procesinių teisių lygybės principo (ABTĮ 53 str. 1 d.), riboti pareiškėjo teisę laisvai disponuoti turimomis procesinėmis teisėmis, taip pat apsunkinti kitos proceso šalies galimybes gintis nuo pareikšto skundo. Reikalavimas nurodyti ieškinio dalyką (petitium) reiškia, kad pareiškėjas turi pats aiškiai suformuluoti savo prašymą, t. y. nurodyti, kokią pažeistą subjektinę teisę ir kokiu ABTĮ numatytu būdu bei apimtimi prašo apginti. Teisė suformuluoti skundo dalyką išimtinai priklauso tik pareiškėjui ir teismas neturi įgaliojimų už jį įgyvendinti šios teisės. Priešingu atveju teismas vykdytų ne jam priskirtas funkcijas, iškiltų abejonė dėl teismo nešališkumo, o procesinėse teisės normose įtvirtintas dispozityvumo principas taptų deklaratyvus. ABTĮ įtvirtintos proceso taisyklės ginčo nagrinėjimo ribas pirmiausia sieja su pareiškėjo skunde suformuluotais reikalavimais. Administracinių teismų priimamų sprendimų rūšys numatytos ABTĮ 88 straipsnyje, jas suponuoja atitinkami skundo reikalavimai. Administracinis teismas, priimdamas sprendimą, turi tam tikrą diskreciją nustatyti atitinkamus įpareigojimus ar patvarkymus, spręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, tačiau ši diskrecija negali peržengti keliamo ginčo ribų bei esmės. Nagrinėjamu atveju vienintelis pareiškėjo keliamas reikalavimas – priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. Pareiškėjas neteisėtus atsakovų veiksmus bei aktus, kuriais tariamai jam buvo padaryta žala, nurodo ne kaip skundo dalyką, bet kaip žalos atlyginimo pagrindą. Pareiškėjui buvo uždrausta naudotis stacionariu muzikiniu centru Pataisos namų 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu bei Kalėjimų departamento 2008 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 2S-1620. Šių aktų panaikinimas reikštų, kad jie būtų pripažinti neteisėtais bei būtų atkurta buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkurtos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai (ABTĮ 92 str.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjui nereiškiant reikalavimo, teismas savo iniciatyva negali peržengti skunde apibrėžtų ginčo ribų. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, spręsdami bylas dėl neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, administraciniai teismai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. Deliktinė (t. y. dėl žalos atsirandanti) atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. CK 6.246-6.250 straipsniuose nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, t. y.: neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. CK 6.271 straipsnyje nustatytos specialiosios sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad ši valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui nebūtina nustatyti, kad asmeniui yra padaryta ir turtinė žala. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jis gali būti tenkinamas tik nustačius, kad Pataisos namų priimti aktai yra neteisėti, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Be to, pagal CK nuostatas (6.250 str. 2 d.) neturtinės žalos atlyginimą turi numatyti įstatymas. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis nustato, kad žala, kurią eidamas tarnybines pareigas pareigūnas padaro neteisėtais veiksmais ar neveikimu, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, negali savarankiškai vertinti nurodytų aktų, kurie nėra ginčo objektai, teisėtumo, tuo tarpu esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Nenustačius, kad aktai, kuriais buvo įvertinti pareigūnų veiksmai ir kuriuos priėmus buvo tariamai suvaržytos pareiškėjo teisės, yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
III.
Apeliaciniu skundu (b. l. 113?114) pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinę žalą. Remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas nenustatė, kad pareiškėjo kompaktinių diskų grotuvas yra stacionarus, be to, reikalavimas, kad grotuvas būtų tik nešiojamas, prieštarauja teisės aktams (BVK 96 str 1 d., Vidaus tvarkos taisyklių 173 p.). Pažymi, kad išvykstant iš Pataisos namų jam buvo grąžintas kompaktinių diskų grotuvas, tačiau grįžęs ten jis pridavė asmeninius daiktus (taip pat ir grotuvą) į Pataisos namų sandėlį. Atkreipia dėmesį, kad išvykstant nuteistajam iš Pataisos namų, draudžiami daiktai, laikomi sandėlyje, nuteistajam neišduodami, o keliauja kartu su nuteistojo byla. Mano, kad absurdiškas yra Pataisos namų pareigūnų teiginys, kad grotuvas yra stacionarus, nes neturi rankenos. Atsakovas suvaržė pareiškėjo teisę naudotis grotuvu, tai sukėlė jam nervinę įtampą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentare parašyta, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu (b. l. 120?121) į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad nors pareiškėjui išaiškinta jo procesinė teisė tinkamai suformuluoti skundo reikalavimus ir ginčyti administravimo subjektų priimtus teisės aktus, pareiškėjas neskundė teismui 2008 m. balandžio 21 d. Pataisos namų sprendimo bei Kalėjimų departamento 2008 m. gegužės 15 d. sprendimo, kuriuose įvertinti ir pripažinti teisėtais pareigūnų veiksmai. Neturtinė žala asmeniui negali būti atlyginama nenustačius, kad aktai, kuriais tariamai buvo suvaržytos asmens teisės, yra neteisėti.
Atsiliepimu (b. l. 122?123) į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą nepakeistą. Remiasi pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais. Nurodo, kad pareiškėjo galimybės gintis nepažeistos, tai rodo jo skundai Kalėjimų departamentui ir teismams. Pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių naujų faktų ir aplinkybių, galinčių įrodyti jo reikalavimų pagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų administracijos veikos neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad jam nebuvo leista naudotis radijo imtuvu ir kompaktinių diskų grotuvu, kuriuos 2008 m. balandžio 5 d. jam atvežė žmona. Pareiškėjas teigia, kad tokiu būdu buvo pažeistos Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio ir teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos.
Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija) 1 dalyje nustatyta nuteistųjų, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, teisė naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Taigi įstatymų leidėjas baigtinio leistinų nuteistiesiems naudoti daiktų sąrašo nepateikė, o tai padaryti įgalino poįstatyminį teisės aktą turintį teisę priimti subjektą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte (2005 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 1R-415 redakcija) nurodyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, kompaktinių diskų grotuvais, muzikos instrumentais, kasetėmis su vaizdo įrašu bei kompaktiniais diskais grotuvams ir kompaktinių žaidimų aparatams, taip pat kitomis informacijos ir duomenų laikmenomis, buitiniais šaldytuvais ir patalyne, jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė tuo pagrindu, kad V. K. neginčijo, t. y. neprašė panaikinti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos 2008 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 22/125 (b. l. 6) ir Kalėjimų departamento 2008 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-1620 (b. l. 7), kuriais pareiškėjui buvo uždrausta naudotis stacionariu muzikiniu centru, pripažįstant juos neteisėtais.
Bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnis, pagal kurį <...> terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui (1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui (2 d.). Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (3 d.). Taigi, įstatymų leidėjas nustatė specialią bausmių vykdymo institucijų ir jų pareigūnų veiksmų bei sprendimų apskundimo tvarką.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnų, kurie jam neleido naudotis sutuoktinės atvežtu (pareiškėjo įvardijamu) muzikiniu kompaktinių diskų grotuvu, veiksmus skundė Pataisos namų administracijai, o Pataisos namų direktoriaus 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą – Kalėjimų departamentui. Tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimo (veiksmų) apygardos administraciniam teismui (kaip tai numatyta BVK 183 str. 3 d.) pareiškėjas neskundė. Pirmosios instancijos teismas 2008 m. birželio 12 d. nutartimi trūkumams šalinti pareiškėjui išsamiai išaiškino procesinę teisę tinkamai, aiškiai ir konkrečiai suformuluoti skundo reikalavimus, nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas turėtų ginčyti ir jo manymu neteisėtus administravimo subjektų aktus (b. l. 15).
Kadangi pareiškėjas, pasinaudojęs BVK 183 straipsnyje nustatyta išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, teismui Pataisos namų direktoriaus ir Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimų, kuriais Pataisos namų pareigūnų veiksmai buvo įvertinti kaip teisėti, neskundė, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju visiškai pagrįstai nurodė negalįs savarankiškai vertinti nurodytų aktų, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų. Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nenuginčijus anksčiau minėtų administravimo subjektų aktų, ir šiuo atveju teismine tvarka nekonstatavus jų neteisėtumo, nėra pagrindo reikalavimo dėl neturtinės žalos tenkinimui.
Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu. Naikinti jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.