- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-16
- Bylos Nr.
- 2-2084/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
- Pareiškėjas
- AS „Ramirent“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Robvita“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo AS „Ramirent“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, civilinėje byloje Nr. B2-1057-198/2010 pagal pareiškėjo AS „Ramirent“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Robvita“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas AS „Ramirent“ kreipėsi į teismą ir prašė iškelti UAB „Robvita“ bankroto bylą, o įmonės administratoriumi paskirti UAB „Bankroto administravimas“. Nurodė, kad pareiškėjas AS „Ramirent“ yra atsakovo kreditorius, ką patvirtina statybinės įrangos nuomos sutartis Nr.2005/326/N ir atsakovo neapmokėtos PVM sąskaitos – faktūros. Bendra atsakovo skola pagal nurodytus dokumentus ir skolos bei delspinigių skaičiavimo lentelę yra 1202,55 Lt. Reikalavimų įvykdymo terminai suėję. Atsakovas buvo įspėtas, kad nesumokėjus skolos per 30 dienų terminą bus inicijuota bankroto byla. Mano, jog yra įstatyme numatytos sąlygos atsakovui kelti bankroto bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi ieškovo AS „Ramirent“ pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Robvita“ iškėlimo atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai yra bent viena sąlyga, nurodyta Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 1 dalyje, tame tarpe, kai įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, gali ĮBĮ 5 straipsnyje išvardyti asmenys. Įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys (ĮBĮ 3 str.1 d.). Tačiau kreditorinių piniginių reikalavimų dydis laikomas nustatytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismo įsakymu, taip pat dokumentais, rodančiais skolininko skolos pripažinimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ieškovo nurodytą įsiskolinimą 1202,55 Lt pripažįsta. Įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl skolos priteisimo byloje nėra. Taigi, bylos faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo laikyti ieškovą turinčiu reikalavimo teisę prašyti atsakovui UAB „Robvita“ iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 3 str.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl skolos priteisimo gali būti sprendžiamas iš esmės bendra ieškininės teisenos tvarka arba jau iškeltoje bankroto byloje, o vien galimo įsiskolinimo buvimo ar galimo skolos neapmokėjimo faktas, esant galimam ginčui dėl skolos fakto ar dydžio, negali būti savarankiškas pagrindas bankroto bylai iškelti. Tuo tarpu įsiskolinimo įrodinėjimo ir jo dydžio nustatymo svarstymas bankroto bylos iškėlimo stadijoje pažeidžia esminius civilinio proceso principus – suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą tik laikantis įstatymo nustatytos tvarkos (CPK 5 str.), šalių procesinio lygiateisiškumo, sąžiningo proceso ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus (CPK 7 str.2 d., 42 str. 5 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas AS „Ramirent“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:
1. Jokios ĮBĮ nuostatos nenumato, kad kreditoriaus, kuris kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimo teisė turi būti patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar atsakovo skolos pripažinimu, o pirmosios instancijos teismas net neturėjo įrodymų, kad atsakovas ginčytų kreditoriaus reikalavimo teisę.
2. Nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą, pakanka konstatuoti tikėtiną reikalavimo egzistavimo faktą, o ginčijamas kreditorinis reikalavimas, jo dydis gali būti nustatinėjamas ir tvirtinamas iškeltos bankroto bylos eigoje (ĮBĮ 26 str.) bei nekliudo pagal tokį reikalavimą pareiškusio asmens pareiškimą spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, jeigu tai neatima galimybės teismui patikrinti ĮBĮ numatytus bankroto bylos iškėlimo pagrindus.
3. ĮBĮ numato išankstinę ginčų nagrinėjimo procedūrą tam, kad atsakovas, kuriam reikalaujama kelti bankroto bylą, galėtų su pareiškėju atsiskaityti, o tai subalansuoja skolininko ir kreditorių teises.
4. Pareiškėjas turi teisę ginti savo interesus visais įstatymuose numatytais būdais, o nuo 2008 m. vidurio bankrutavo net 333 pareiškėjo skolininkai, todėl pareiškėjas turi rimtą pagrindą abejoti kiekvieno mažos skolos sumos nesumokančio skolininko mokumu. Atitinkamai pareiškėjo veiksmai atitinka ir viešąjį interesą, nes padeda greičiau sustabdyti nemokios įmonės veiklą bei išsaugoti ir visiems kreditoriams paskirstyti dar išlikusį nemokios įmonės turtą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkinamas.
Vadovaujantis ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditorius, o ĮBĮ 3 straipsnyje nurodyta, kad įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Tačiau, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, turinčiais teisę reikalauti įvykdyti prievole ir įsipareigojimus ĮBĮ 3 straipsnio prasme nebūtinai laikomi tik kreditoriai, kurių piniginių reikalavimų dydis laikomas nustatytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismo įsakymu bei dokumentais, rodančiais skolos pripažinimą. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų aišku, kad Panevėžio apygardos teismas, priėmęs pareiškėjo AS „Ramirent“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Robvita“ iškėlimo, ne tik nepareikalavo ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų, tačiau apskritai neinformavo atsakovo apie gautą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nepasiūlė pateikti atsiliepimo (CPK 142 str. 1 d.), todėl atsakovo pozicija dėl galimos skolos ieškovui apskritai teismui nebuvo žinoma. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo daryti išvadą, kad dėl ieškovo pareiškime nurodytos skolos fakto ar dydžio yra galimas ginčas ir dėl to nelaikyti ieškovo turinčiu teisę teikti pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Robvita“ iškėlimo (ĮBĮ 4 str. 2 p., 5 str. 1 d.) bei dėl to atmesti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos UAB „Robvita“ iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos UAB „Robvita“ iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.