- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-17
- Bylos Nr.
- I-8019-629/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui R. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 46–51, 101–102, 111–112), kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir perleisti šį reikalavimą neregių draugijos narei I. G..
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2014 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 16 d. jis buvo laikomas LAVL kartu su rūkančiais asmenimis, nors ir prašė būti patalpintas kartu su nerūkančiais asmenimis. Pasak pareiškėjo, jis buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru. Būdamas dūmais užterštoje kameroje, nepailsėjo, jausdavo nuovargį, skaudėjo galvą, trūko gryno oro, todėl jautėsi pažemintas bei kilo kitų problemų bei nepatogumų. Pabrėžė, jog LAVL laikomiems asmenims turi būti užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji patalpa, todėl LAVL šiuo atveju pažeidė Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) bei higienos normų reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad LAVL kamerose buvo laikomas nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis kartu su 4–5 asmenimis, todėl, pareiškėjo teigimu, neužtikrinus nustatytos ploto normos vienam asmeniui, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, buvo pažeistas pareiškėjo orumas.
Atsiliepimas
LAVL atsiliepimuose (b. l. 18–19, 66–69, 119–120) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas jo nurodytu ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Psichiatrijos skyriaus 6 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m, 6 lovos), nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. kovo 27 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 kv. m, 7 lovos) ir nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. liepos 29 d. Psichiatrijos skyriaus 9 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m, 8 lovos). Pažymėjo, jog statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, ligoninėje nevedama todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Nurodė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). LAVL taip pat pažymėjo, kad ligoninės gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos, o patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tuo tarpu patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai.
Paaiškino, kad informacija, jog draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti, todėl, LAVL nuomone, ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Pažymėjo, kad TKĮ nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, kadangi TKĮ draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.
LAVL teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą, taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos suma. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus beveik 3 metams nuo tariamai atsiradusios ir / ar patirtos žalos.
Dėl reikalavimo perleidimo LAVL nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.102 str. 3 d. draudžia perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl pareiškėjo reikalavimo perleidimas negalimas.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdyje prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2014 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 16 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą. CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog iš LAVL pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Psichiatrijos skyriaus 6 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m, 6 lovos), nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. kovo 27 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 kv. m, 7 lovos) ir nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. liepos 29 d. Psichiatrijos skyriaus 9 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m, 8 lovos) (b. l. 66, 70–72), taigi pareiškėjo nurodomu laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 16 d. jis LAVL nesigydė, todėl reikalavimas dėl žalos už minėtą laikotarpį atmestinas ir sprendžiamas klausimas tik dėl pareiškėjo galimai patirtos žalos laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. atlyginimo. Pažymėtina, kad tokia teismo išvada neapriboja pareiškėjo teisės ginti savo galimai pažeistas teises teisminiu keliu ir už kitus laikotarpius, už kuriuos pareiškėjas žalos atlyginimo neprašė šioje byloje.
Pareiškėjas nurodo, jog žalą patyrė dėl to, kad LAVL palatose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, be to, ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 p. yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. TKĮ 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 d. nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste LAVL kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (TKĮ 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).
Pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje buvo pažymėta, kad pareiškėjas nerūko (b. l. 70), tačiau nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad apie draudimą rūkyti LAVL šioje ligoninėje laikomi asmenys buvo informuoti tinkamai, t. y. LAVL patalpose bei aplink esančioje teritorijoje buvo iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti (b. l. 21, 23, 24), be to, iškabinti informaciniai pranešimai su TKĮ 19 str. įtvirtintu reglamentavimu taip pat draudžiančiu rūkyti (b. l. 22). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad savo buvimo LAVL laikotarpiu skundėsi LAVL administracijai žodžiu ar raštu dėl rūkymo palatose. Taip pat vertintina ir tą aplinkybė, kad pareiškėjas dėl 2011 m. rugsėjo mėn., jo nuomone, pažeistų teisių, kreipėsi tik 2014 m. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neįrodė LAVL neteisėtų veiksmų, todėl žala dėl minėto pareiškėjo nurodomo pažeidimo nepriteistina.
Tačiau pareiškėjas žalą kildina ir iš ploto normos vienam asmeniui pažeidimo. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.4 p. (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Nagrinėjamu atveju LAVL nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės, tačiau LAVL pripažino, kai ši norma galėjo būti pažeista. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. buvo gydomas 7 dienas kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 11¹.4 p. nustatytos normos. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m. plotą.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A662-410/2013, A525-113/2013). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pagal CK 6.250 str. nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (7 paras), pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl patirtos žalos kreipėsi praėjus beveik 3 metams po jo teisių pažeidimo, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 140 Lt, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo prašymas perleisti minėtą reikalavimą dėl žalos atlyginimo jo dukrai I. G. negali būti tenkinamas, kadangi pagal CK 6.102 str. 3 d. draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, t. y. grynai asmeninės reikalavimo teisės. Šiuo atveju reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra neatsiejamai susijęs su pareiškėjo R. G. asmeniu, todėl jo perleisti nėra galimybės.
Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių įrodymų, kad tokias išlaidas patyrė, nepateikė, todėl šis pareiškėjo prašymas taip pat netenkinamas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 140 Lt (40,55 Eur) (vieną šimtą keturiasdešimt litų (keturiasdešimt eurų ir penkiasdešimt penkis euro centus)) neturtinės žalos.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.