- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-476/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys (pran.)
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Nuteistasis
- A., A. L.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo Juozo Šilansko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
Procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. balandžio 18 d., apie 16 val. 20 min., Lazdijų rajone, Noragėlių seniūnijoje, Noragėlių kaime, 150 m atstumu nuo A. S. sodybos, pievoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, su nukentėjusiuoju G. S. susilažino dėl to, ar galėtų į jį šauti, tyčia vieną kartą šovė savadarbiu šaunamuoju ginklu - lygiavamzdžiu šautuvu G. S. D. S. į krūtinę ir padarė jam šautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje tarp IV ir V šonkaulių, šautinius širdies ir diafragmos kiaurinius sužalojimus, šautinę žaizdą nugaros kairėje pusėje 1,5 cm į kairę nuo stuburo tarp VII ir VIII šonkaulių, dėl ko G. S. nuo šautinio kiauryminio kairės pusės krūtinės ląstos sužalojimo su širdies ir diafragmos kiauriniu sužalojimu mirė, tai yra tyčia nužudė G. S. .
Šalies argumentai
Nuteistojo A. L. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir A. L. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargų gyvybės atėmimą kitam žmogui. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad A. L. nenorėjo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatos ar jo nužudyti, todėl A. L. nusikalstami veiksmai turėtų būti vertinami kaip neatsargus gyvybės atėmimas kitam žmogui. BK 16 straipsnyje neatsargumas suprantamas kaip nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Gynėjo nuomone, A. L. veikė nusikalstamai nerūpestingai. 2009 m. balandžio 18 d. popietę A. L. bendravo su nukentėjusiuoju G. S. , su šaunamuoju ginklu elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, abu buvo įsitikinę, kad jie nepažeidžia visuotinai priimtinų elgesio taisyklių. Jie taip pat elgėsi ir 2009 m. balandžio 17 d. vakare, kai iš to paties šaunamojo ginklo bandė šaudyti, tačiau jis nė karto neiššovė. A. L. , nors ir žinojo, kad rankose laiko šautuvą, kuris, pasak nukentėjusiojo G. S. , buvo užtaisytas, tačiau dėl savo asmeninių savybių ir dėl to, kad nežinojo šaunamojo ginklo veikimo sistemos, klaidingai manė, kad jeigu ginklas du kartus neiššovė išvakarėse, tai nešaus ir kitą kartą, kad nėra daugiau šovinių, nesuvokė, kad atsiras tam tikrų pavojingų padarinių, tai yra jis mirtinai sužalos kitą žmogų. Todėl A. L. veikė neapdairiai ir neatidžiai, dėl ko mirtinai sužalojo nukentėjusįjį, tačiau tai buvo tik neatsargus gyvybės atėmimas, bet ne nužudymas.
Pasak gynėjo, būtina atskleisti subjektyviuosius A. L. veiksmų požymius, įvertinti esmingiausius ir reikšmingiausius faktinius duomenis, nes nuteistasis neturėjo jokio tikslo nužudyti nukentėjusįjį G. S. . Tai, kad G. S. turi šaunamąjį ginklą, tiek A. L. , tiek byloje apklausti kaip liudytojai D. S. , K. K. , A. R. sužinojo tik 2009 m. balandžio 17 d., būdami namuose pas nukentėjusįjį. A. L. šaunamojo ginklo rankose nelaikė, todėl apie ginklo savybes visiškai nieko nežinojo ir neišmanė. Kadangi pas G. S. visiems jaunuoliams buvo labai įdomu, jie nusprendė šaunamąjį ginklą išbandyti. Jaunuoliai apžiūrėjo ginklą, įsitikino, kad jo vamzdis neužsifiksuoja, todėl ginklas kėlė pagrįstų abejonių, ar yra tinkamas šaudyti. Šį ginklą jie išbandė Noragėlių kaime, prie buvusių kolūkio pastatų, visi matė, kad jis neiššovė, todėl nusprendė, jog jis netinkamas šaudyti. Pasak gynėjo, A. L. taip pat buvo įsitikinęs, kad pas G. S. D. S. esantis šaunamasis ginklas yra netinkamas šaudyti. Bandymo iššauti iš ginklo metu panaudojo tik du šovinius, kadangi tuo metu jo savininkas G. S. pasakė, kad daugiau šovinių neturi. Tai girdėjo visi ten esantys asmenys, tarp jų ir A. L. . Tai jie patvirtino teisme.
2009 m. balandžio 18 d., po pietų, A. L. ir nukentėjusysis G. S. vartojo alkoholį, vėliau prie jų prisidėjo nužudytojo brolis D. S. ir liudytojas K. K. . Išgertuvių metu nukentėjusysis G. S. iš 200 Lt susilažino su A. L. , kad nuteistasis neišdrįs šauti į jį iš ginklo, kurį bandė išvakarėse. A. L. sutiko šauti, kadangi žinojo, jog ginklas nešaudo. Apie tai girdėjo D. S. bei K. K. . Kai ginklą atvežė į įvykio vietą, A. L. , būdamas tvirtai įsitikinęs, kad šaunamasis ginklas nešauna, ir nenorėdamas būti pavadintas bailiu, šovė į G. S. . A. L. prieš iššaudamas paklausė, ar vamzdyje yra šovinys. G. S. pasakė, kad vamzdyje šovinys yra, tačiau nuteistasis buvo įsitikinęs, kad nukentėjusysis juokauja, nes žinojo, jog išvakarėse G. S. sakė, kad daugiau šovinių neturi, o šoviniai, kuriuos bandė iššauti, susilankstė. Tai, kad lažybos buvo tik tam tikra pramoga ir kad šaunamasis ginklas neturėjo iššauti, įrodo ir tai, jog visa tai matę ir girdėję nužudytojo brolis D. S. ir liudytojas K. K. taip pat manė, jog šaunamasis ginklas neiššaus, todėl visa tai jie palaikė juokais. Priešingu atveju, kaip parodė D. S. , jie A. L. nebūtų leidę šauti į G. S. , kadangi buvo blaivūs ir realiai vertino įvykio aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, kaip vienu iš pagrindinių įrodymų, kad A. L. nužudė G. S. , rėmėsi liudytojo K. K. parodymais, kad jis matė, kaip nuteistasis pats užtaisė šaunamąjį ginklą, tai yra įsidėjo į šaunamojo ginklo vamzdį šovinį. Tačiau liudytojas K. K. teismo posėdžio metu šią aplinkybę aiškino prieštaringai, iki galo nebuvo tikras ir į klausimus atsakinėjo taip, kaip to pageidavo byloje dalyvaujanti kaltinančioji ar ginančioji pusė. Gynėjo nuomone, liudytojo K. K. parodymus reikia vertinti kritiškai dėl šių aplinkybių: šio liudytojo asmenybė vertinama nevienareikšmiškai, nes jis yra adaptuotas asmuo, t. y. jis mokykloje mokomas pagal specialiai jam pritaikytą programą. Iš Lazdijų r. Seirijų A. Žmuidzinavičiaus gimnazijos gautos K. K. charakteristikos matyti, kad K. K. turi abstraktaus mąstymo problemų, nuovokumo sunkumų kasdieniniame gyvenime, suvokiant seką, jo socialinis supratingumas silpnas, laiko ir erdvės suvokimas neišlavintas; jis taip pat turi raidos sutrikimų (intelektas ribotas), klausimus, instrukcijas suvokia ribotai. Tai, kad liudytojo K. K. parodymai turi būti vertinami kritiškai, iš dalies patvirtina liudytojo D. S. parodymai, iš kurių matyti, kad A. L. prieš iššaudamas G. S. paklausė, ar šaunamajame ginkle yra šovinys, o šis atsakė, kad yra. Nuteistojo gynėjas mano, kad yra visiškai nelogiška prieš iššaunant klausti nukentėjusiojo, ar šaunamajame ginkle yra šovinys, ir, gavus teigiamą atsakymą, jį užsitaisyti. Esant šioms aplinkybėms, gynėjas mano, kad A. L. parodymai, esą jis pats šovinio į šaunamąjį ginklą nedėjo, yra teisingi.
Nors teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. S. parodė, kad anūkas D. S. jam pasakojo, jog įvykio metu A. L. į ginklą įdėjo šovinį, suskaičiavo iki trijų ir po to šovė į G. S. , neatitinka paties G. S. parodymų. Be to, ant šaunamojo ginklo vamzdyje rastos tūtelės A. L. pirštų atspaudų nerasta.
Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu A. L. nuoširdžiai prisipažino, kad nušovė G. S. , nes neatsargiai elgėsi su ginklu, kadangi buvo įsitikinęs, jog šautuvas nešaudo, todėl neturėjo jokio tikslo jo nužudyti. Tai įvyko dėl nusikalstamo nerūpestingumo ir gyvenimo patirties nebuvimo. Mano, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. A. L. iškarto po šūvio paskambino greitosios medicinos pagalbos tarnybai, pats vežė G. S. iki savo tėvų namų, prašė motinos, kad ji savo automobiliu, kol atvyks greitoji medicinos pagalba, vežtų nukentėjusįjį į ligoninę, taip ėmėsi visų priemonių išgelbėti jam gyvybę. Gynėjo nuomone, A. L. veiksmuose nėra BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
A. L. anksčiau neteistas, per paskutinius vienerius metus administracinėmis nuobaudomis nebaustas, į psichinių sutrikimų priklausomybių įskaitą neįrašytas, jam nustatytas 55 procentų darbingumas, nukentėjusysis A. S. ir liudytojai jį charakterizuoja teigiamai, jis nukentėjusiajam atlygino padarytą žalą.
Šalies argumentai
A. L. ir jo gynėjas prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. L. kaltė dėl padaryto nusikaltimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Remiantis BPK 20 straipsniu, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip matyti iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės neginčijamos ir nusikalstamos veikos padarymas nekvestionuojamas, o nesutinkama su kai kurių pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, susijusių su nuteistojo kaltės formos nustatymu, vertinimu ir nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Gynėjas tvirtina, kad A. L. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis - kaltė - yra neatsargumas, kuri gali pasireikšti dviem formomis – nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis), o BK 129 straipsnyje numatytos veikos - tik tyčia - tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir neatsargaus gyvybės atėmimo, numatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, sudėtys skiriasi tik subjektyviuoju požymiu - kaltės forma. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. L. atėmė gyvybę G. S. veikdamas netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį, kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę.
Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali kilti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip savo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes - patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir kt. Tiek esant neatsargios kaltės subjektyviajam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų sukelti padariniai - kito žmogaus gyvybės atėmimas - sutampa, tačiau skiriasi veikos ir jų motyvacija. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš nusikaltimą ir po jo ir kt. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tokios faktinės aplinkybės, atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos adekvačiai, padarytos teisingos išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių, pateiktas teisingas padarytos veikos teisinis vertinimas. Akivaizdu, kad A. L. pareiga toje situacijoje būti rūpestingam ir elgtis ypač atsargiai seka iš bendrų visuomeninio gyvenimo taisyklių, bendrų atsargumo normų, iš bendro draudimo į žmogų nukreipti ginklą. Tai, kad ginklas gali iššauti ir tai nuteistasis suprato, rodo nusikaltimo padarymo aplinkybės. Nuteistojo gynėjas skunde pateikia klaidingą nustatytų faktinių aplinkybių interpretavimą. Apeliantas teigia, kad A. L. ir nukentėjusysis G. S. , vartodami alkoholį, iš 200 Lt susilažino, kad išvakarėse naudotu šaunamuoju ginklu nuteistasis neišdrįs šauti į jį (nukentėjusįjį). A. L. sutiko šauti, kadangi žinojo, kad ginklas nešaudo. Tokį nuteistojo gynėjo teiginį apeliacinės instancijos teismas laiko visiškai nelogišku, nes žinant, kad ginklas tikrai neiššaus, A. L. sutikimas lažintis iš sutartos sumos reikštų neišvengiamą šių pinigų netekimą. Apie tai, kad A. L. žinojo, jog ginklas yra užtaisytas, liudija baudžiamojoje byloje esantys duomenys, paneigiantys apelianto skunde atkartotą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme įvardytą versiją, kad A. L. neturėjo tikslo nužudyti G. S. ir tikėjosi, kad ginkle nėra šovinio, nenumatė šūvio galimybės, kadangi išvakarėse iš to paties šaunamojo ginklo bandant iššauti G. S. pasakė, kad daugiau šovinių neturi, o šoviniai, kuriuos bandė iššauti, susilankstė, be to, šautuvo vamzdis nesifiksavo. A. L. sutiko šauti iš šaunamojo ginklo, kadangi žinojo, kad ginklas nešaudo. Ši apelianto ir nuteistojo versija buvo paneigta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kurie patvirtina, kad A. L. žinojo, kad ginkle yra šovinys, ir suvokė, kad, nuspaudus gaiduką, gali įvykti šūvis bei dėl šūvio gali būti mirtinai sužalotas žmogus. Iš liudytojo K. K. parodymų matyti, kad šautuvą ir šovinį atsivežė nužudytasis G. S. , o nuteistasis A. L. šovinį įdėjo į šautuvą, suskaičiavo iki trijų ir iššovė. Iš liudytojo D. S. parodymų matyti, kad jis girdėjo, kaip A. L. pasakė, jog šautuvą užtaisyti gali pats (nuteistasis). Iš nuteistojo A. L. parodymų matyti, kad jis paklausė G. S. : „Ar yra šovinys?“, o nukentėjusysis atsakė teigiamai, t. y. kad yra. Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo skundo argumentu, kad, esant šioms aplinkybėms, nuteistojo klausimas nukentėjusiajam G. S. , ar šovinys yra vamzdyje, yra nelogiškas. Tačiau bylos aplinkybės patvirtina, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis nesitikėjo, kad minėtas šautuvas gali iššauti, todėl visi veiksmai iki šūvio buvo vertinami kaip netikri (juokaujama). Akivaizdu, kad toks nukentėjusiojo elgesys buvo rizikingas, tačiau tai nepašalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės ar padarytos veikos pavojingumo. Nuteistasis pagalvojo, kad nukentėjusysis taip juokauja, paėmė ginklą už šautuvo buožės, dešinės rankos pirštą uždėjo ant gaiduko, kaire ranka laikė šautuvą arčiau vamzdžio ir tyčia nuspaudė gaiduką, po ko pasigirdo šūvis. Iš specialisto išvados matyti, kad pateiktas tirti šautuvas yra šaunamasis ginklas, t. y. ilgavamzdis, lygiavamzdis, vienašūvis šautuvas, pagamintas savadarbiu būdu, perdarius pramoninės gamybos 4,5 mm kalibro, pagaminto 1956 m., pneumatinį šautuvą, jis tinkamas šaudyti (t. 1, b. l. 45-48). Šios išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad atlaužus šautuvo vamzdį, stūmoklio trauklė nustumia stūmoklį į galinę padėtį, kartu suspaudžia skeliamąją spyruoklę. Šioje padėtyje stūmoklį fiksuoja gaiduko svirtelė. Grąžinus vamzdį į pradinę padėtį ir nuspaudus gaiduką, stūmoklis išsifiksuoja ir su skiltuvu smogia į šovinio lizdo kraštą. Visos šautuvo dalys surinktos į sistemą, pažeidimų ir defektų, trukdančių atlikti šūvį, nėra, šautuvo dalys gerai veikia. Eksperimentinių šūvių metu užsikirtimų ar trukdymų nebuvo (t. 1, b. l. 45-48). Teisėjų kolegijos nuomone, ši specialisto išvada patvirtina, kad 2009 m. balandžio 17 d. nukentėjusysis G. S. , bandydamas iššauti iš šio ginklo, to padaryti negalėjo ne dėl to, kad jis yra techniškai netvarkingas, o todėl, kad, būdamas girtas, nesugebėjo tinkamai jo užtaisyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš šio šautuvo bandė iššauti tik G. S. , o nuteistasis A. L. tuo metu stovėjo šalia ir apie tai, kad šautuvas nešauna, sužinojo iš nukentėjusiojo žodžių, nes pats asmeniškai šautuvo rankose net nelaikė ir šauti nebandė. Nors nuteistasis ir liudytojas K. K. patvirtino, kad šautuvo vamzdis neužsifiksavo, t. y. jis buvo nulenktas, tačiau pirmiau paminėtoje specialisto išvadoje duomenų apie kokį nors vamzdžio fiksavimo gedimą ar šovinių sulankstymą nėra. Akivaizdu, kad 2009 m. balandžio 17 d. nuteistasis A. L. asmeniškai neįsitikino, kad G. S. priklausantis šautuvas yra techniškai netvarkingas ir dėl to negali iššauti.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. balandžio 18 d. nuteistasis A. L. ir nukentėjusysis taip pat girtavo. Liudytojas K. K. patvirtino, kad į įvykio vietą šautuvą ir šovinį atvežė G. S. po to, kai nuteistasis ir nukentėjusysis iš 200 Lt susilažino dėl to, ar A. L. galėtų iššauti G. S. D. S. į krūtinę. Iš tikrųjų, nuteistasis su tokiu pasiūlymu sutiko, jam nekilo jokių abejonių ne tik dėl galimų sunkių padarinių, bet ir dėl ginklo techninės būklės. Iš liudytojo K. K. parodymų matyti, kad nuteistasis į šautuvą pats įdėjo šovinį, kurį padavė G. S. , jo vamzdį nukentėjusiajam įrėmė į krūtinę, dar net paklausė nukentėjusiojo, ar ginkle šovinys, o pastarajam atsakius, kad šovinys yra, tyčia paspaudė gaiduką ir dėl to įvyko šūvis. Šie įrodymai patvirtina, kad tuo metu nuteistasis buvo visiškai abejingas ne tik galimoms dėl to kilti pasekmėms, bet taip pat asmeniškai neįsitikino, ar šaunamasis ginklas techniškai tvarkingas, ar ne. Vien tik tai, kad A. L. praėjusią dieną iš G. S. girdėjo pasakytus žodžius, kad ginklas nešauna, arba tai, kad nukentėjusysis G. S. prilaikė šautuvo vamzdžio galą, kad šis nenulinktų (būtų fiksuotos padėties), ne tik nešalina baudžiamosios atsakomybės, bet ir neįrodo, kad nuteistasis elgėsi neatsargiai. Kita vertus, A. L. , žinodamas, kad jis į ginklą įdėjo šovinį ir šautuvo vamzdį nukreipė žmogui į krūtinę - gyvybiškai svarbią žmogui kūno dalį, neabejotinai ir akivaizdžiai suprato, jog toks jo elgesys gali sukelti neatitaisomus padarinius (žmogaus mirtį). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. L. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo girtas (t. 1, b. l. 93). Teisėjų kolegijos nuomone, A. L. apsvaigimas nuo alkoholio užgožė loginį mąstymą ir suteikė drąsos nusitaikyti į žmogų, tyčia nuspausti šautuvo gaiduką ir iššauti. Tai, kad išgertas alkoholio kiekis turėjo įtakos tokiems A. L. veiksmams, ikiteisminio tyrimo metu pripažino pats nuteistasis, jis to neneigė ir teisme (t. 1, b. l. 98-100). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad šautuvo gaiduką jis nuspaudė tyčia. Visos minėtos aplinkybės A. L. buvo žinomos, todėl, įvertinus dar ir nuteistojo amžių, gyvenimišką patirtį, tai, kad jis yra normaliai protiškai išsivystęs, darytina išvada, kad tarp nuteistojo veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, šių padarinių atsiradimo nenulėmė kažkokių pašalinių jėgų įsikišimas.
Apeliantas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo K. K. parodymais, kaip jis matė, kaip A. L. pats užtaisė šaunamąjį ginklą, tai yra įsidėjo į šaunamojo ginklo vamzdį šovinį, ir laikė šiuos parodymus vienais iš pagrindinių įrodymų. Apelianto teigimu, šio liudytojo parodymais teismas neturėjo remtis, atsižvelgdamas ir į nevienareikšmiškus jo asmenybės vertinimus. Apeliacinės instancijos teismas vertina šiuos apelianto teiginius kaip nepagrįstus, nes pirmosios instancijos teismas nesirėmė vien liudytojo K. K. parodymais, konstatuodamas, kad ginklą užtaisė pats A. L. . Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje akcentavo, kad šie parodymai nėra vienintelis įrodymas byloje ir visiškai atitinka liudytojo D. S. parodymus, kai jis teigė, jog tuo metu, kai nukentėjusysis atvežė ginklą, liudytojas girdėjo, kaip nuteistasis pasakė, kad jis pats (nuteistasis) gali užtaisyti ginklą, ir netrukus pasigirdo šūvis, dėl ko ir buvo sužalotas G. S. . Liudytojai D. S. ir K. K. buvo įvykio vietoje ir tiesiogiai matė įvykio aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojui K. K. kas nors trukdė matyti jo paties nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų K. K. ir D. S. parodymai yra nuoseklūs, šias aplinkybes liudytojai patvirtino apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ir jų parodymai nekito (t. 1, b. l. 72-73, 77-78, 84-85, t. 2, b. l. 17, 19). Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo abejoti liudytojo K. K. parodymais dėl jo asmeninių savybių. Nepaisant to, kad K. K. yra adaptuotas asmuo, mokosi pagal specialią programą, jis nėra pripažintas neveiksniu, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis negalėjo būti apklaustas kaip liudytojas. Apeliacinio proceso metu apklausta liudytoja E. S. parodė, kad Lazdijų r. Seirijų A. Žmuidzinavičiaus gimnazijoje K. K. buvo jos klasės auklėtinis, nors jis turėjo tam tikrų problemų dėl mokslo, jo socialinis supratingumas yra silpnas (t. 2, b. l. 54), tačiau jis nemeluoja ir gali teisingai papasakoti apie jo paties matytus įvykius. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. K. apkalbėtų nuteistąjį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija tiki liudytojo K. K. parodymais ir jais vadovaujasi, nes jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nukentėjusiojo A. S. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra išvestiniai, todėl nėra esminiai. Tai, kad ant rastos šovinio tūtelės nerasta A. L. pirštų atspaudų, neturi jokios reikšmės, nes įrodymai vertinami visumoje, o ne atskirai (selektyviai) nuo kitų įrodymų ir bylos aplinkybių.
Gynėjas skunde nenurodo jokių nuteistojo lengvabūdiško pasitikėjimo požymių. Tačiau iš nuteistojo parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme matyti, kad jo veiksmai iš dalies atitinka nusikalstamo pasitikėjimo (lengvabūdiško elgesio) požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme, pranašystėmis ar pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomas tikėjimu kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos ir sąmoningai leidžia kilti numatomiems padariniams. Iš bylos medžiagos ir A. L. parodymų matyti, kad nuteistasis, į šautuvą įdėdamas šovinį ir nukreipdamas jo vamzdį į žmogų bei nuspausdamas gaiduką, net nenumatė, kad jis elgiasi rizikingai ir gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis turėjo galimybę patikrinti techninę šio ginklo būklę, to padaryti jam niekas netrukdė, tačiau to jis nedarė sąmoningai, t. y. ne tik elgėsi abejingai, bet ir buvo abejingas, kad dėl to gali kilti sunkių padarinių. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiems nuteistojo veiksmams lemiamos įtakos turėjo jo girtumas. Todėl pirmosios instancijos teismas apsvaigimą nuo alkoholio pripažino A. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teisingai. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip lengvabūdiški. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir ištyręs visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad A. L. veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu nuteistojo kaltės įvertinimu. Netiesioginė tyčia nužudant kitą žmogų yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir, nors ir nenori tokių pasekmių, sąmoningai leidžia joms kilti. Kitaip tariant, kaltininkas abejingas nukentėjusiojo gyvybės atėmimui dėl savo veikos, jam nesvarbūs kilsiantys padariniai, tačiau nors jis ir neturi tikslo atimti gyvybės, suvokia, kad atitinkamai veikdamas gali sukelti kito žmogaus mirtį. Apeliantas skunde nurodo, kad A. L. nesiekė nukentėjusiojo mirties, nes jie nuo vaikystės buvo draugai ir gerai sutarė. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šios aplinkybės neprieštarauja pirmiau paminėtos netiesioginės tyčios turiniui. Esant šioms aplinkybėms, A. L. veiksmų perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, nes, kaip jau buvo minėta, nuteistasis suprato, kad savo veiksmais gali sukelti pavojų kito žmogaus gyvybei, nes žinojo, kad ginklas, kurį jis įrėmė nukentėjusiajam G. S. į krūtinę, buvo užtaisytas, ir nors ir nenorėjo atimti kito žmogaus gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Nuteistojo veiksmai po nusikaltimo padarymo, t. y. kad tuoj pat po jo ėmėsi visų priemonių, kad būtų išgelbėta nukentėjusiojo gyvybė, nei įrodo vieną ar kitą kaltės formą, nei jas paneigia. Tokie nuteistojo veiksmai vertinami kaip aktyvi atgaila ir turi reikšmės skiriant bausmę.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. L. , vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo reikalavimais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatomis. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. L. bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę, į tai, kad jis neteistas (t. 1, b. 1. 122), administracinėmis nuobaudomis per paskutinius vienerius metus nebaustas (t. 1, b. 1. 123-124), į psichiatro įskaitą neįrašytas (t. 1, b. 1. 127), bedarbis, registruotas Lazdijų darbo biržoje (t. 1, b. 1. 133, 134, 141), Lazdijų r. sav. administracijos Noragėlių seniūnijos charakterizuojamas neigiamai (t. 1, b. 1. 130), VšĮ „Profesijų spektras“ charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 132), tai pat į tai, kad nukentėjusysis ir liudytojai jį charakterizuoja teigiamai. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo sveikatos būklę, į tai, kad jam nustatytas neįgalumas (t. 1, b. 1. 139, 140, 143-146). Skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad A. L. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimu sukeltos sunkios ir neatitaisomos pasekmės, nusikalstama veika baigta, nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, atsižvelgta į atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, o būtent į tai, kad A. L. visiškai atlygino padarytą žalą nukentėjusiajam, teisminio nagrinėjimo metu atsiprašė nukentėjusiojo, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, yra jauno amžiaus, tuoj pat po įvykio ėmėsi priemonių gelbėti ir suteikti pagalbą nukentėjusiajam, kad nebuvo abejingas nusikaltimo pasekmėms ir siekė jas sušvelninti. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)).
Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir A. L. už BK 129 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo. Tai neprieštarauja BK 61 straipsnio nuostatoms. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, taip pat nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje išdėstytas nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. L. gynėjo Juozo Šilansko apeliacinį skundą atmesti.