Kauno apygardos teismo nutartis

2009-01-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-74-175-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-27
Bylos Nr.
1A-74-175-2009
Teisminio proceso Nr.
20-1-00503-2005
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algerdas Urbšys (pirm.), Gytis Večerskas, Albertas Milinis
Nuteistasis
J. M. J.
Nukentėjusysis
I. K., J. J.
Advokatai
Vytautas Gustas, Emilija Gorskinė

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-74-175/09

Teisėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 20-1-00503-2005) Procesinio sprendimo kategorija:

(S)2.4.7

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. sausio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Gyčio Večersko, Alberto Milinio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajai J. M. J. , jos gynėjui advokatui Vytautui Gustui, nukentėjusiesiems I. K. , J. J. , jų atstovei advokatei Emilijai Gorskinei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir nubausta teisės vairuoti motorines transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Iš UAB DB „PZU Lietuva“ I. K. naudai priteista 1037,82 Lt turtinei žalai ir 1726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš J.M. J. I. K. naudai priteista 3273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. J. nuteista už tai, kad 2005-04-09 apie 12 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodama automobilį Peugeot 205, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodama nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) pr., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 75, 173 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, netrukdytų eismo, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nesustojo ir nepraleido į jos važiavimo krypties eismo juostą iš kairės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį perėjoje įėjusį pėsčiąjį G. J. , jį parbloškė sunkiai sutrikdydama jo sveikatą.

Šalies argumentai

Nuteistoji J. M. J. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008-11-17 nuosprendį panaikinti ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantės teigimu, skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė procesines ir materialines teisės normas, tendencingai, tik kaltinimui naudinga linkme ir pasirinktinai vertino bylos įrodymus, padarė išvadas, kurios prieštarauja byloje surinktai medžiagai, ir dėl to nepagrįstai pripažino J.M. J. kalta. Teismas bylą ištyrė neišsamiai, nes liko neišaiškintos esminės su šiuo eismo įvykiu susijusios aplinkybės.

Pasak apeliantės, teismas padarė esminę klaidingą išvadą, kurios pagrindu nuteisė J. M. J. , t.y., kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje. Vienas iš pagrindinių įrodymų teismui šiuo atveju buvo liudytojų parodymai. Apeliantės teigimu, liudytojos V. L. , K. M. , J. K. tiesiogiai susidūrimo nematė ir negalėjo kategoriškai patvirtinti, kur jis įvyko. Jų padarytomis prielaidomis teismas negalėjo remtis. Tai, kad susidūrimas akivaizdžiai įvyko už pėsčiųjų perėjos patvirtino liudytojas V. V. , tačiau šio liudytojo parodymus teismas tendencingai iš viso ignoravo.

Tuo pačiu teismas kategoriškai atmetė specialisto V. Mitunevičiaus pateiktą išvadą dėl eismo įvykio, kurioje, pasak apeliantės, labai objektyviai, remiantis tik objektyviais duomenimis, paaiškinama visa įvykio situacija ir padaroma išvada, kad susidūrimas su pėsčiuoju negalėjo įvykti pėsčiųjų perėjoje. Ekspertas paneigė susidūrimo su pėsčiuoju ant perėjos galimybę, net ir sutinkant su teiginiu, jog nukentėjusiojo akiniai buvo rasti prie pėsčiųjų perėjos. Apeliantė tvirtina, kad ekspertas V. Mitunevičius išvadas darė tik iš bylos duomenų, remdamasis atitinkama metodika ir todėl jo skaičiavimai neprivalėjo absoliučiai sutapti. Tiek J. M. J. , tiek ir liudytojos A. R. parodymai visiškai sutapo su objektyviais eismo įvykio protokole užfiksuotais duomenimis, kurie teismo buvo paprasčiausiai ignoruoti. Apeliantė teigia, kad beveik visi ekspertai negalėjo nustatyti bent apytikslės susidūrimo su pėsčiuoju vietos, automobilio greičio, jos įsitikinimu, ekspertai paprasčiausiai neįsigilino į bylos medžiagą, savo darbą atliko nekompetetingai.

Nuteistoji skunde tvirtina, kad eismo įvykio apžiūros protokole ir schemoje užfiksuota, jog šalia pėsčiųjų perėjos rasti sulūžę akiniai, tačiau iš tikrųjų buvo rasti tik metaliniai akinių rėmeliai, o akinių stiklų ar jų šukių nebuvo rasta. Pažeidžiant Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 191 straipsnio reikalavimus akiniai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikti nukentėjusiajam atpažinti. Apeliantės nuomone, šalia pėsčiųjų perėjos galėjo gulėti ir kito asmens kitomis aplinkybėmis pamesti akinių rėmeliai. Be to, nuteistoji skunde kritikuoja policijos pareigūnų veiksmus įvykio vietoje, t.y., kad įvykio vietos apžiūrą atlikęs pareigūnas netiksliai nurodė atstumus, kuriuos po to pats taisė, nepaėmė kitų su eismo įvykiu susijusių objektų: automobilio posūkio žibinto šukių, kraujo pavyzdžio iš kraujo dėmės, kad neužsirašė nei vieno iš jo nurodytų „daugelio“ liudytojų pavardžių. Nors teismas teigia, kad susidūrimas įvyko pėsčiųjų perėjoje, tačiau nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad matė nukentėjusįjį po susidūrimo vežamą ant automobilio variklio dangčio apie 20 metrų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo argumentai, kuriais remiantis buvo atmesti nuteistosios paaiškinimai, liudytojos A. R. parodymai, eksperto V. Mitunevičiaus išvada, yra visiškai nepagrįsti. Teismas, konstatuodamas, kad susidūrimo vieta buvo pėsčiųjų perėjoje, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o niekuo nepagrista savo prielaida. Būtent dėl tokios prielaidos teismas padarė ir kitas, su šiuo eismo įvykiu susijusias klaidingas išvadas.

Nuteistoji tvirtina, kad jos automobilio greitis iki susidūrimo su pėsčiuoju buvo ne didesnis kaip 40 km/h. Be to, pasak apeliantės, net jei ji ir būtų važiavusi apie 50 km/h greičiu, tai toje vietoje, kurioje įvyko susidūrimas su pėsčiuoju, jis įvyko dėl paties pėsčiojo kaltės. Apeliantė nurodo, kad ji neturėjo jokių techninių galimybių išvengti susidūrimo su pėsčiuoju toje vietoje, nes paprasčiausiai nesitikėjo, kad jis gali atbėgti iš priešpriešinio eismo gatvės dalies. Jos nuomone, automobilio greitis susidūrimo su pėsčiuoju metu buvo saugus ir tik dėl paties pėsčiojo didelio neatsargumo įvyko susidūrimas. Jis tvirtina, kad vairavo atsargiai ir saugiai.

Nukentėjusieji atsikirtime į apeliacinį skundą prašo apeliantės J.M. J. apeliacinį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2008-11-17 nuosprendį palikti nepakeistą. Nukentėjusiųjų nuomone, nuteistoji J. M. J. iškraipo liudytojų parodymus, neteisingai nurodo bylos aplinkybes. Pasak nukentėjusiųjų, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji J. M. J. melavo, kad 2005-04-09 eismo įvykio metu nukentėjusysis G. J. užšoko ant jos vairuojamo automobilio priekio 20 m. už perėjos pagal jos važiavimo kryptį, kad automobilį vairavo ne daugiau kaip 40 km/h greičiu, nors tai prieštarauja byloje surinktai medžiagai - liudytojų parodymams, daugkartinėms ekspertų išvadoms ir protingumo kriterijams. Bylos medžiaga įrodyta, kad G. J. prieš eismo įvykį buvo prieš pėsčiųjų perėją (pagal J.M. J. važiavimo kryptį) tik kitoje gatvės pusėje ir jam reikėjo patekti į savo namus, kurie yra taip pat prieš pėsčiųjų perėją tik kitoje gatvės pusėje (gyvenamasis namas Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl jam nebuvo jokio reikalo eiti į priešingą pusę nuo savo namų. Kai techniniai ekspertai V. Šakėnas, G. Pilipavičius savo išvadose nurodė, kad ji važiuodama, jos nurodytu 40 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, nuteistoji pradėjo aiškinti, kad ji galėjo važiuoti virš 50 km/h greičiu, todėl neturėjo galimybės sustoti. Teigimas, kad nuteistoji J. M. J. neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį, šioje situacijoje nėra lemiamas jos kaltės nustatymui. Lemiama yra tai, kad apeliantė nebūdama pakankamai atidi pati savo veika ( Kelių eismo taisyklių 53 p..75 p. 173 p. nesilaikymas), prarado techninę galimybę automobilį laiku sustabdyti ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiuoju. Apeliantė pati neneigia, kad suvokė, jog artėja prie pėsčiųjų perėjos, tačiau nesiėmė jokių atsargumo priemonių dėl ko numušė nukentėjusįjį G. J. , kuriam užkritus ant automobilio priekio ir besidaužant jo galvai į priekinį automobilio stiklą, apeliantė J.M. J. automobilio nestabdė. Dėl to, kad apeliantė nestabdė automobilio, nukentėjusiojo G. J. sužalojimai pasunkėjo. Be to, J.M. J. po eismo įvykio iš automobilio neišlipo, nesiėmė priemonių pagalbai suteikti. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nagrinėja liudytojų, mačiusių įvykį parodymus, neva tai jai kelia abejonių. Taip pat apeliantė teigia, kad iškart po eismo įvykio ji nematė nukentėjusiojo akinių ant pėsčiųjų perėjos, tačiau ji ir negalėjo jų matyti, kadangi iš savo automobilio neišlipo iki to laiko, kol neatvyko policijos darbuotojai. Nukentėjusieji tvirtina, kad apeliantės argumentai neįtikinantys ir prieštaraujantys bylos medžiagai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji J. M. J. , jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

J. M. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistoji visų pirma ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė esminę klaidą dėl eismo įvykio vietos. Ji teigia, kad liudytojų parodymai nepatvirtina, o netgi priešingai, paneigia, kad G. J. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais nuteistosios argumentais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šioje byloje tiriant ar vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. M. J. vairuojamas automobilis pėsčiųjų perėjoje partrenkė G. J. . Kaip kad ir konstatuota skundžiamame nuosprendyje, tai patvirtina nukentėjusiojo G. J. , liudytojų R. R. , V. L. , K. M. , J. K. parodymai. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai taip pat tvirtino, kad apie tai, jog G. J. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje kalbėjo daug įvykio vietoje buvusių asmenų. Liudytojas R. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino aplinkybę, kad jis Kovo 11-osios gatvėje sustojo už pėsčiųjų perėjos ir išleido G. J. , matė, kaip šis nuėjo pro jo automobilio galinę dalį į pėsčiųjų perėją. Kad G. J. buvo prieš pėsčiųjų perėją, per ją ėjo, matė ir liudytoja J. K. . Nors liudytoja V. L. kategoriškai to, kad G. J. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje netvirtino, tačiau ji teigė, kad tai greičiausiai įvyko pėsčiųjų perėjoje ar šalia jos, tai ji grindžia vaizdu, kurį matė. Be to, atėjus į įvykio vietą, taip kalbėjo ten esantys žmonės, prie perėjos ji matė akinius. Taigi, dauguma liudytojų nukentėjusįjį matė būtent pėsčiųjų perėjos zonoje. Be to, prie perėjos buvo rasti ir jo daiktai, t.y. akiniai, ir mobilaus ryšio telefonas. Ir nors kaltinamoji ir su ja buvusi liudytoja A. R. tvirtina, kad akiniai buvo atnešti ir padėti vėliau, kadangi jos nematė, jog jie būtų prie perėjos, šie parodymai vertintini kritiškai, kaip siekimas palengvinti J. M. J. padėtį. Liudytojai R. R. , K. M. parodė, kad J. M. J. ir A. R. iškart po įvykio net nebuvo išlipusios iš automobilio. Iš to galima daryti išvadą, kad jos ir negalėjo matyti, ar prie perėjos buvo nukentėjusiojo akiniai, ar ne. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole ir prie šio protokolo esančiame plane (t. 1, b.l. 3-9) užfiksuota, kad 0,4 m. atstumu už pėsčiųjų perėjos rasti sulūžę akiniai. Eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedas (planas) gauti nepažeidžiant Policijos patrulių veiklos instrukcijos, braižant planą buvo padaryta klaida, kurią pastebėjo J. M. J. , dėl to pakartotinai buvo nuvykta į įvykio vietą ir ši klaida buvo ištaisyta. J. M. J. , E. I. ir N. K. pasirašė protokolą ir jo priedą, t. y. parašu patvirtino įvykio vietos apžiūros metu nustatytų aplinkybių teisingumą. Įvykio vietos apžiūros metu rasti sulūžę akiniai buvo paimti (t. 1, b.l. 3-9). Nepažeidžiant BPK reikalavimų jie buvo apžiūrėti (t. 1, b.l 23-25) ir perduoti kartu su byla teismui.

J. M. J. apeliaciniame skunde tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu akiniai, kaip iš tikro priklausantys nukentėjusiajam, nebuvo identifikuoti, buvo pažeistos BPK 191 straipsnio nuostatos ir teismas šios klaidos neištaisė. Šie nuteistosios teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti. Liudytojai R. R. , J. J. patvirtino, kad prie pėsčiųjų perėjos matė G. J. priklausančius akinius, kurie vėliau buvo prijungti prie bylos. Kad prie pėsčiųjų perėjos buvo akiniai patvirtino ir kiti liudytojai. Pats nukentėjusysis taip pat aiškino, kad iki eismo įvykio jis buvo su akiniais, kadangi juos nešioja nuolat. Teismo posėdžio metu akiniai, kaip daiktinis įrodymas, buvo apžiūrėti ir parodyti nukentėjusiajam G. J. atpažinti. Todėl teigti, kad jie buvo neidentifikuoti ir, kad buvo pažeistos BPK normos, nėra pagrindo.

Nuteistoji skunde tvirtina, kad teismas ignoravo liudytojo V. V. parodymus apie tai, jog įvykis buvo ne pėsčiųjų perėjoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojas V. V. paties įvykio nematė, kadangi į eismo įvykio vietą atvyko vėliau padėti J. M. J. . Jis parodė, kad pagal kraujo dėmę, stiklo šukes, susidarė įspūdis, kad pėsčiojo ir automobilio susidūrimas buvo ne pėsčiųjų perėjoje, bet jau už jos, toje vietoje, kur buvo kraujo dėmė ir stiklo šukės. Tačiau tai yra jo subjektyvi nuomonė ir teismas, priimdamas nuosprendį, pagrįstai nesivadovavo šio liudytojo parodymais. Pasakyti ar eismo įvykis buvo pėsčiųjų perėjoje ar ne, gali tik ten buvę asmenys. Išvadą apie tai gali pateikti specialistai, remdamiesi jiems pateiktais duomenimis. Tuo tarpu liudytojas V. V. neturi specialių žinių ir jo išvada apie tai, kad įvykis turėjo būti ten, kur yra kraujo dėmė, teismui negali būti svariu įrodymu.

Aplinkybę, kad G. J. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, patvirtina Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertai. Byloje yra net kelios jų išvados ir visose tvirtinama, kad tikėtina, jog pėsčiasis galėjo būti partrenktas pėsčiųjų perėjoje arba šalia jos. Tai nurodė net privati ekspertė O. Lukoševičienė sutartiniais pagrindais konsultavusi J. M. J. . Tačiau apeliantė skunde tvirtina, kad ekspertai neįsigilino į bylos medžiagoje esančius duomenis, savo darbą atliko nekompetentingai ir tik specialisto V. Mitunevičiaus pateiktą išvadą dėl eismo įvykio, kurioje teigiama, kad eismo įvykis negalėjo įvykti pėsčiųjų perėjoje, ji laiko atlikta objektyviai, remiantis tik objektyviais duomenimis. Apeliacinio skundo argumentas, kad privataus eksperto V. Mitunevičiaus išvada yra teisinga, neįtikina, nes tai tik subjektyvi apeliantės nuomonė. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį neturi teismo ekspertizės akto statuso. Specialisto V. Mitunevičiaus „išvados“ užfiksuotos rašytiniame dokumente, pavadintame „specialisto išvada“, padarytame pagal advokatės I.V. Bedarfienės. prašymą. Toks dokumentas pagal BPK 88 straipsnį nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 straipsnį specialisto išvada, todėl nėra pagrindo suteikti jam pirmenybės. Baudžiamojoje byloje buvo pateiktos net kelios specialistų išvados: Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2005-11-16 specialisto išvada Nr. 11-3044-(05), advokatės I.V. Bedarfienės prašymu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros specialistės O. Lukoševičienės specialisto išvada, 2006-09-22 Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-1187(06) (komisinė ekspertizė), advokatės I.V. Bedarfienės prašymu 2007-09-10 V. Mitunevičiaus Specialisto išvada Nr. MV 2007-24, 2008-05-20 Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-2979 (07). O. Lukoševičienės specialisto išvadoje, Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertizės akte yra konstatuota, kad tikėtina, jog G. J. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje. V. Mitunevičiaus specialisto išvadoje padarytos priešingos išvados, t.y., kad pėsčiasis buvo partrenktas 4-11 metrų už pėsčiųjų perėjos. Siekiant pašalinti prieštaravimus teismo posėdyje buvo apklaustas V. Mitunevičiaus. Nepavykus pašalinti jo konsultacinėje išvadoje pateiktų išvadų, buvo nutarta paskirti dar vieną eismo įvykio ekspertizę, ją pavesta atlikti Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertams. 2008-05-20 ekspertizės akte vėlgi konstatuota, jog tikėtina, kad pėsčiasis G. J. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl nesiremia V. Mitunevičiaus konsultacine išvada. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad V. Mitunevičiaus konsultacinė išvada nesutampa su kaltinamosios J.M. J. ir liudytojos A. R. tvirtinimais, jog eismo įvykis įvyko 20-25 metrai už pėsčiųjų perėjos. Be to, V. Mitunevičiaus konsultacinės išvados teiginius paneigia Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertų pateiktos išvados. Todėl negalima teigti, kad V. Mitunevičiaus specialisto išvada yra teisinga, objektyvi, o visos kitos neobjektyvios, kad ekspertai savo darbą atliko nekompetentingai.

Nuteistoji tvirtina, kad ji važiavo ne didesniu kaip 40 km/h greičiu. Skunde ji nurodo, kad net jei ji ir būtų važiavusi apie 50 km/h greičiu, tai susidūrimas įvyko dėl paties pėsčiojo kaltės. Teisminio nagrinėjimo metu ji tvirtino, kad važiavo 30-40 km/h greičiu arba dar lėčiau. Tačiau šis jos teiginys yra paneigtas byloje esančiais įrodymais. Ekspertizės aktuose ir specialistų išvadose, nepriklausomai nuo to, kas jas atliko, privatūs ekspertai ar Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertai, nenurodoma, kad J. M. J. būtų važiavusi 30-40 km/h greičiu. Į klausimą, kokiu greičiu tiksliai važiavo J.M. J. nei vienas ekspertas negalėjo atsakyti, kadangi nebuvo stabdymo žymių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ekspertų išvadas, konstatavo, kad J. M. J. važiavo ne mažesniu nei 50 km/h greičiu. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, kadangi dauguma ekspertų nurodė, jog toks greitis labiausiai tikėtinas.

Apeliantė skunde teigia, kad pats nukentėjusysis kaltas dėl eismo įvykio, kadangi jis bėgo. Pirmosios instancijos teismas taip pat patvirtino tą aplinkybę, kad G. J. per perėją bėgo ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Nors G. J. per perėją ir bėgo, tačiau negalima teigti, kad dėl to įvyko eismo įvykis. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad eismo įvykis kilo dėl nukentėjusiojo veiksmų. Pažymėtina, kad KET įpareigoja visus eismo dalyvius elgtis atsargiai, gerbti vienam kitą, nekelti pavojaus. Dažnai įvykus eismo įvykiui galima manyti, kad nepakankamai atsargiai elgėsi keli tame eismo įvykyje dalyvavę asmenys, tačiau sprendžiant atsakomybės klausimą turi būti nustatyta pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti.

Nagrinėjamoje byloje ši priežastis nustatyta tinkamai. Negali būti daroma išvada, jog nuteistoji nepadarė jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, sukėlusių byloje nustatytus padarinius. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko perėjoje. Tiesa, nukentėjusysis per perėją bėgo, tačiau tai nereiškia, kad vairuotoja negalėjo jo matyti. Vairuotojas privalo elgtis pagal Kelių eismo taisyklių 173 punkto reikalavimus, net jeigu pėsčiasis eina per gatvę pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Pėsčiojo buvimas važiuojamojoje dalyje jau kelia grėsmę eismo saugumui. Ekspertų ir specialistų skaičiavimai dėl techninių galimybių laiku sustoti automobiliui judant tam tikru greičiu niekaip negali būti vertinami apeliantės naudai, nes vairuotojo pareiga yra visada prireikus sustoti prieš pėsčiųjų perėją, todėl prie perėjos turi būti artėjama ne maksimaliu leistinu toje vietoje (gatvėje), o saugiu greičiu. Jei vairuotojas dėl kokių nors priežasčių nemato, kas vyksta perėjoje, jis turi judėti itin lėtai arba prieš perėją visiškai sustoti net jei joje ir visai nėra pėsčiųjų, bet vairuotojas tuo nėra įsitikinęs. Vairuotojas atsakomybėn negalėtų būti traukiamas tik tokiu atveju, jei būtų nustatyta, kad pėsčiojo elgesys buvo itin netikėtas, visiškai neprognozuojamas, labai rizikingas ir pan. Nagrinėjamoje byloje toks nukentėjusiojo elgesys nenustatytas, todėl nuteistajai baudžiamoji atsakomybė taikyta pagrįstai. Iš bylos medžiagos aiškiai matosi, kad pėsčiųjų perėja buvo pažymėta atitinkamu kelio ženklu, ji vizualiai aiškiai matėsi. Pati nuteistoji patvirtino, jog netoliese yra turgus, todėl toje vietoje būna daug žmonių, per perėją taip pat eina daug pėsčiųjų. Artėdama prie jos apeliantė turėjo numatyti, kad į važiuojamąją kelio dalį gali išeiti pėstieji. Ir nors G. J. pėsčiųjų perėja bėgo, tačiau tai nepašalina apeliantės kaltės dėl eismo įvykio, kadangi pagal Kelių eismo taisykles ji tokiu atveju privalėjo būti itin atidi - prieš perėją sustoti arba tiek sumažinti greitį, kad sugebėtų reikalui esant, laiku sustabdyti mašiną. Dar didesnio atidumo iš jos reikalaujama todėl, kad vairavimo įgūdžiai buvo menki, kaip kad nurodė liudytoja A. R. , J.M. J. važinėjo tik mėnesį laiko.

Apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jame padarytos išvados dėl J. M. J. kaltės tinkamai motyvuotos, todėl nuosprendį naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytą, J.M. J. apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Algerdas UrbšysTeisėjai Albertas MilinisGytis Večerskas