- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-22
- Bylos Nr.
- 2-365/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Gintaras Pečiulis (pran.), Vincas Verseckas
- Atsakovas
- A. M., AB ,,Krekenavos agrofirma“, UAB ,,Plarma“, UAB ,,Sūduvos vandenys“, UAB ,,Gaudrė“, Marijampolės apskrities valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai
- Kategorijos
- 116.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pirmininkas), Gintaro Pečiulio (pranešėjas), Vinco Versecko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria nepatenkintas A. M. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-688-153/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios įmonės V. ir S. Mačiulių prekybos centro ieškinį atsakovams AB ,,Krekenavos agrofirma“, UAB ,,Plarma“, UAB ,,Sūduvos vandenys“, UAB ,,Gaudrė“, Marijampolės apskrities valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, A. M. dėl neteisėtai išmokėtų piniginių išmokų priteisimo taikant vienašalę restituciją.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas bankrutuojanti įmonė V. ir S. Mačiulių prekybos centras kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovams AB ,,Krekenavos agrofirma“, UAB ,,Plarma“, UAB ,,Sūduvos vandenys“, UAB ,,Gaudrė“, Marijampolės apskrities valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, A. M. nurodydamas, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui iškėlė bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi šią Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Nepaisant to, V. ir S. Mačiulių prekybos centro savininkė V. Mačiulienė paėmė iš kasos pinigus ir atsiskaitė su dalimi įmonės kreditorių, tarp jų ir su A. M. : 2004 m. gegužės 14 d. grynais pinigais išmokėjo A. M. 5 000 Lt, 2004 m. gegužės 17 d. išmokėjo 6 500 Lt, 2004 m. birželio 16 d. išmokėjo 10 000 Lt. Viso A. M. buvo sumokėta 21 500 Lt. Ieškovas prašė šią sumą priteisti iš atsakovės A. M. . Ieškovas prašė priimti teismo sprendimą už akių, jeigu atsakovė nepateiks atsiliepimo į ieškinį ir kitų parengiamųjų procesinių dokumentų.
Kauno apygardos teismas 2006 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą už akių, kurio dalimi ieškinį patenkino, pripažino piniginio atsiskaitymo sandorius su atsakove niekiniais ir taikė vienašalę restituciją, priteisdamas ieškovui V. ir S. Mačiulių prekybos centrui iš atsakovės A. M. 21 500 Lt. Nurodė, kad atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl yra pagrindas priimti sprendimą už akių (CPK 142 str. 4 d.). Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartyje dėl bankroto bylos V. ir S. Mačiulių prekybos centrui iškėlimo nurodyta, kad draudžiama perleisti kitiems asmenims įmonės turtą, juo laiduoti ar garantuoti. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi V. ir S. Mačiulių prekybos centro atskirasis skundas dėl nutarties iškelti bankroto bylą atmestas. Esant tokioms aplinkybėms teismas laikė, kad V. ir S. Mačiulių prekybos centras neturėjo teisės disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu nuo 2004 m. kovo 22 d., kadangi įmonės turtas buvo areštuotas tos datos teismo nutartimi. Ieškovas pagrįstai nurodė, kad bankrutuojančios įmonės savininkė neturėjo teisės ieškinio pareiškime nurodytų sumų išmokėti įmonės kreditoriams, o kreditoriai neturėjo teisės gauti pinigus, nes įmonės savininkės įgaliojimai veikti buvo pasibaigę nuo 2004 m. gegužės 13 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Bankrutuojančios įmonės savininkė veikė neteisėtai, nes suteikė vieniems kreditoriams pirmenybę prieš kitus bei pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, kuris draudžia kreditoriams gauti pinigus kitaip, nei pagal bankroto įstatyme nustatytą procedūrą. Buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėti interesai.
Teismas sutiko su ieškovo pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, kad atsiskaitymas pagal prievoles savo esme yra sandoris. Kadangi su atsakovais buvo atsiskaityta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, toks sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsakovai, po 2004 m. gegužės 13 d. gavę iš bankrutuojančios įmonės pinigus, privalo juos grąžinti įmonei. Minėtos aplinkybės pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kada atsakovei buvo išmokėtos nurodytos piniginės lėšos.
2006 m. kovo 29 d. Kauno apygardos teisme gautas atsakovės A. M. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Atsakovė prašė peržiūrėti teismo sprendimą už akių ir jai pareikštą ieškinį atmesti. Nurodė, kad yra prastos sveikatos, todėl per nustatytą terminą negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį. Įtaką tam, kad atsakovė laiku nepateikė atsiliepimo, turėjo ir kitos svarbios aplinkybės, lėmusios padidintą psichologinę įtampą būtent tuo laikotarpiu, kada reikėjo pateikti atsiliepimą ieškinį. Atsakovė negali gyventi įprastai aktyvaus gyvenimo dėl diagnozuoto hipertenzinio kraujo spaudimo ir depresijos, ką gali patvirtinti jos šeimos gydytoja. Atsakovė taip pat nurodė, kad CPK 142 straipsnio 4 dalis nenumato privalomo sprendimo už akių priėmimo, kai nepateiktas atsiliepimas per nustatytą terminą. Tai yra teismo teisė, o ne imperatyvi įstatymo nuostata. Sprendimas už akių priimamas kaip sankcija už piktnaudžiavimą procesu. Pareiškime dėl sprendimo peržiūrėjimo akcentuota, kad atsakovė atsiliepimą į ieškinį pateikė iki sprendimo už akių priėmimo, ji neužvilkino bylos nagrinėjimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog piktnaudžiavo procesu.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, kad ieškinys ir teismo sprendimas už akių yra nepagrįsti. Bankrutuojančios įmonės savininkė, išmokėdama pinigus asmenims, pažeidė ĮBĮ reikalavimus. Ieškovas neįrodinėjo, kad atsakovė, priimdama pinigus, būtų pažeidusi ĮBĮ. Atsakovė, priimdama prievolės, kurios įvykdymo terminas buvo suėjęs, įvykdymą, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad yra priimta nutartis dėl bankroto bylos ieškovo įmonei iškėlimo. Ieškovo bankroto administratorius po nutarties įsiteisėjimo buvo atsakingas už kreditorių informavimą apie bankroto bylos iškėlimą, tačiau to nepadarė, todėl negali remtis tuo, kad atsakovė A. M. žinojo apie bankroto bylos iškėlimą ir teigti, jog ji negalėjo priimti prievolės įvykdymo. Be to, ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsiskaitymas pagal prievoles savo esme yra sandoris Tokia ieškovo pozicija prieštarauja CK normoms, reglamentuojančioms sandorių sudarymą bei prievolių vykdymą. Paskolos gavėjas gali nepageidauti sudaryti „atsiskaitymo“ sandorio arba sutikti sudaryti jį tik tokiomis sąlygomis, kokių nesitikėjo paskolos davėjas. Šiuo atveju, paskolos davėjo interesai neužtikrinami, nes paskolos gavėjui neatsiranda pareigos grąžinti skolą. Iš paskolos sandorio atsakovei kilo pareiga suteikti paskolą, o ieškovui - sutartyje numatytomis sąlygomis paskolą grąžinti. Paskolos grąžinimas yra ne sandoris, o iš sandorio kylančios pareigos vykdymas, kuriuo pasibaigia jau egzistuojanti prievolė. Tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytas paskolos sandoris, ieškovas šio sandorio neginčija, pagrindų teismui ex officio pripažinti paskolos sandorį niekiniu nėra, todėl jis laikytinas galiojančiu ir vykdytinu. Įmonės savininkė, vykdydama iš sandorio kylančią prievolę, pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą. Atsakovės, sąžiningai veikusios priimant paskolos grąžinimą, atsakomybės nėra, nes nėra CK 6 knygos XXII skyriuje nurodytų pagrindų. Ieškovas savo reikalavimus turėtų nukreipti į įstatymą pažeidusį asmenį, t. y. bankrutuojančios įmonės savininkę. Atsakovės atžvilgiu taikyti restituciją nebuvo pagrindo, nes paskolos sandoris nebuvo pripažintas negaliojančiu ab initio. Vienašalė restitucija šiuo atveju negalima, nes atsakovė tokioje situacijoje yra sąžininga šalis, kuri priėmė prievolės įvykdymą nežinodama apie bankroto bylos iškėlimą ieškovui. Vienašalės restitucijos taikymas yra nukreiptas ne prieš įstatymą pažeidusį asmenį, o prieš sąžiningą prievolės šalį, o tai prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyvi norma draudžia vykdyti visas finansines prievoles įmonės atžvilgiu, todėl šis draudimas taikomas įmonei, o ne jos kreditoriams.
Atsakovė nurodė, kad jos pateikti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo už akių pagrįstumui, todėl prašė sprendimą už akių panaikinti, o atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, ieškovo ieškinį atsakovės A. M. atžvilgiu atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjos A. M. pareiškimo dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo nepatenkino. Nurodė, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą V. ir S. Mačiulių prekybos centrui įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2004 m. gegužės 13 d. buvo draudžiamas finansinių prievolių vykdymas. Atsakovės motyvai, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti, jog yra priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo V. ir S. Mačiulių prekybos centrui, esminės reikšmės neturi, kadangi imperatyvi įstatymo sąlyga tiesiog draudžia vykdyti finansinius įsipareigojimus nepriklausomai nuo to, ar subjektui šis faktas yra žinomas. Šiuo atveju įstatymo pažeidimas yra akivaizdus, kadangi atsakovei pinigai buvo išmokėti tuo metu, kai V. ir S. Mačiulių prekybos centro turtu galėjo disponuoti tik administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka. Bankrutuojančios įmonės savininkė mokėjo pinigus įvairiems asmenims tuo metu, kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą, todėl tokių veiksmų vykdymas yra neteisėtas nepriklausomai nuo to, dėl ko atsirado pagrindas šiems mokėjimams. Vien faktas, kad be administratoriaus leidimo buvo disponuojama bankrutuojančios įmonės turtu, sudaro pagrindą pripažinti tokius veiksmus neteisėtais sandoriais. Teismas sutiko su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad bankrutuojančios įmonės finansinio turto perleidimas savo esme yra sandoris. Kadangi su atsakovais buvo atsiskaityta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, toks sandoris laikytinas niekiniu ir taikytina restitucija. Bankrutuojančios įmonės savininkė veikė įmonės vardu tiek sudarant sandorius, pagal kuriuos atsirado pareigos išmokėti pinigus kreditoriams, tiek išmokant pinigus už įvykdytas prievoles. Tokiu būdu nustačius, kad sandorio šalis yra bankrutuojanti įmonė, o ne įmonės savininkė, nėra pagrindo pareikšti reikalavimus dėl pinigų grąžinimo įmonės savininkei, kadangi to nenumato įstatymas.
Teismas sutiko su ieškovo motyvais, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas šioje byloje nenagrinėtinas. Atsakovės veiksmai nėra pagrindas gauti savo kreditorinį reikalavimą nesilaikant ĮBĮ nustatytos tvarkos. Ieškovas neginčija bankrutuojančios įmonės prievolės atsakovei, tačiau pastaroji gali būti įvykdyta tik pagal įmonių bankrotą reglamentuojančias teisės normas. Nuo bankroto bylos iškėlimo momento kreditorius gali reikalauti tenkinti reikalavimus skolininkui – bankrutuojančiai įmonei – dėl įsiskolinimų apmokėjimo ne sutarties, iš kurios kyla įsiskolinimas, tvarka, o tik ĮBĮ nustatytų specialių bankroto procedūrų nustatyta priverstinio vykdymo tvarka. Nė vienas bankrutuojančios įmonės kreditorius neturi teisinių galimybių kitokia, nei bankroto procedūrose nustatyta priverstinio vykdymo tvarka, išsiieškoti lėšas ar kitokį turtą iš skolininkės – bankrutuojančios įmonės. Joks kreditorius kitais, ne bankroto procedūrų pagrindais, neturi privilegijų į ankstyvesnį reikalavimų patenkinimą, kitaip būtų paneigtas bankrutuojančios įmonės kreditorių eiliškumo principas bei pažeistas kreditorių reikalavimų į bankrutuojančios įmonės turtą tenkinimo proporcingumas. Todėl teismas laikė nepagrįstu atsakovės motyvą dėl vienašalės restitucijos taikymo ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimo praktikos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad prie prašymo panaikinti sprendimą už akių pridėtas pensininko pažymėjimo nuorašas ir teismo posėdžio protokolo nuorašas, kuriame kalbama apie 2005 m. gruodžio 18 – 20 d. įvykius, nepatvirtina pareiškėjos sveikatos būklės laikotarpyje nuo 2006 m. sausio 24 d. iki vasario 7 d., kada reikėjo pateikti atsiliepimą į ieškinį. Teismo nuomone, negalima sutikti su atsakovės motyvais, kad procesinį terminą atsiliepimui pateikti atsakovė praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi šiam faktui patvirtinti nepateikti jokie objektyvūs įrodymai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė A. M. skundžia teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo patenkinti bei ieškovo ieškinį atsakovei A. M. atmesti. Nurodo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalyje reglamentuotos bankrutuojančios įmonės valdymo organų ar administratoriaus, bet ne kreditorių, pareigos. ĮBĮ nenumato draudimo priimti iš bankrutuojančios įmonės prievolės įvykdymą, juo labiau, kai prievolės įvykdymą priimančiam asmeniui nėra žinoma apie bankroto bylos įmonei iškėlimą. Todėl už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pažeidimą atsako asmuo, kuriam taikomas draudimas vykdyti prievoles – šiuo atveju įmonės savininkė ir bankroto administratorius. Po nutarties iškelti bankroto bylą administratorius buvo atsakingas už kreditorių informavimą apie bankroto bylos iškėlimą, tačiau jis to nepadarė. Taip pat apeliantė nurodo, kad V. Mačiulienė, grąžindama paskolą, vykdė prievolę ir įvykdymu ši prievolė pasibaigė. Be to, ieškovo ir atsakovės sudaryta paskolos sutartis nėra pripažinta negaliojančia, todėl ir nėra pagrindo taikyti restitucijos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas bankrutuojanti įmonė V. ir S. Mačiulių prekybos centras prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad ĮBĮ 14 straipsnis numato, jog nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nė vienas kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Tokiu būdu, imperatyvios ĮBĮ normos ne tik draudžia vienai šaliai mokėti lėšas, bet ir kitai šaliai jas gauti. Įstatymas šio draudimo nesieja su žinojimu ar nežinojimu apie įsiteisėjusią nutartį iškelti įmonei bankroto bylą. Tokiu būdu atsakovo sąžiningumas, priimant prievolės įvykdymą įmonei iškėlus bankroto bylą, neturi jokios reikšmės.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė civilinio proceso įstatymą.
Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik nustačius abi CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytas aplinkybes. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimui atnaujinti nepakanka konstatuoti svarbias šalies pasyvumą atliekant procesinius veiksmus pateisinančias priežastis, bet turi būti vertinami ir šalies argumentai bei įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Civilinio proceso įstatymu sureguliuota, kad teismas, naikindamas sprendimą už akių, turi konstatuoti tiek svarbias šalies neatvykimo į teismo posėdį ar procesinių dokumentų nepateikimo priežastis, taip pat aplinkybes, sutrukdžiusias apie šias priežastis laiku informuoti teismą, tiek duomenų, galinčių turėti poveikį sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, svarumą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamąja nutartimi atmetė atsakovės prašymą, nenustatęs nei vienos iš minėtų sąlygų, būtinų panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tokia teismo išvada yra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis. Atsakovė nurodo, kad atsiliepimo į ieškinį nepateikė dėl svarbių priežasčių, tai yra dėl ligos, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su atsakovės nurodytais motyvais, kad procesinis terminas atsiliepimui į ieškinį paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių. Iki pat sprendimo už akių priėmimo teismas nebuvo informuotas, kokios priežastys sutrukdė atsakovei A. M. nustatytu terminu pateikti atsiliepimą į ieškinį.
Pagal CPK 287 straipsnio 2 dalį pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be aplinkybių, liudijančių neatvykimo į teismo posėdį (ar kito procesinio veiksmo neatlikimo) ir teismo neinformavimo apie tai priežasčių svarbumą, turi būti nurodytos ir aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir (ar) pagrįstumui, taip pat šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi individualiai įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui iškėlė bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo V. ir S. Mačiulių prekybos centro savininkė V. Mačiulienė ėmė iš įmonės kasos pinigus ir atsiskaitė su dalimi įmonės kreditorių, tarp jų ir su A. M. . Po 2004 m. gegužės 13 d. iš viso A. M. buvo sumokėta 21 500 Lt. Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalį nuo bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti visą bendrovės turtą (taip pat ir lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta Įmonių bankroto įstatymo. Visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šias nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo (ĮBĮ 14 str. 2 d.). Taigi, šios ĮBĮ nuostatos imperatyviai draudžia vienai šaliai (bankrutuojančiai įmonei) mokėti lėšas, o kitai - jas gauti ir šis draudimas nesiejamas su žinojimu ar nežinojimu apie įsiteisėjusią teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Įvertinant šias nuostatas darytina išvada, kad atsakovės A. M. sąžiningumas ar nesąžiningumas priimant prievolės įvykdymą po to, kai prievolę vykdančiai įmonei iškelta bankroto byla, neturi teisinės reikšmės. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino A. M. pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nes pareiškime nėra nurodyta aplinkybių bei įrodymų, duodančių pagrindą abejoti sprendimo už akių teisėtumu ir (arba) pagrįstumu.
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Šios nuostatos turi būti taikomos ir apeliaciniame procese, nes jos neprieštarauja CPK XVI skyriuje nurodytoms taisyklėms (CPK 302 str.). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista. Dėl to apeliantė turi padengti kitos šalies turėtas išlaidas advokato pagalbai. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą priteisti iš apeliantės 300 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą bei pridėjo minėtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus - 2006 m. birželio 2 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 060602, pinigų priėmimo kvito šaknelę Nr. 278085 (b. l. 99). Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtas išlaidas apeliantė ieškovui privalo atlyginti (CPK 98, 302 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo ir nėra pagrindo apeliantės išdėstytais motyvais tenkinti prašymą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 288 str. 4 d., 329 str. 1 d.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui bankrutuojančiai įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui (įmonės kodas 5110179) iš apeliantės A. M. 300 Lt (tris šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.