Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-28 · Administracinė byla Nr. eI-7602-790/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-04-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-28
Bylos Nr.
eI-7602-790/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01482-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Rytis Krasauskas, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
J. D.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-7602-790/2015Proceso Nr. 3-61-3-01482-2015-6Procesinio sprendimo kategorija: 6.3.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjai J. D., jos atstovui adv. Mindaugui Vaičiūnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja J. D. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2015-02-09 sprendimą Nr. (6.5) I-913; 2) panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 dalį, kuria nuspęsta kompensuoti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją ne visa apimtimi; 3) priteisti iš atsakovo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 256,13 EUR (18 148,36 Lt) neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. Pareiškėja nurodo, kad jai Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009-09-30 sprendimu Nr. 11-17-19779 nuo 2009-09-15 buvo paskirta 1 169 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. 2010-01-01 įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai. 2014-05-15 buvo priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas Nr. XII-886 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuriuo nustatyta valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1-4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai. Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2014-10-15 sprendimu Nr. PE_SP15-1000598 nusprendė pareiškėjai kompensuoti tik dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, todėl pareiškėja 2015-01-12 kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl visos senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Į pareiškėjos prašymą atsakė Fondo valdyba 2015-02-09 sprendimu Nr. (6.5) I-913, nurodydama, kad Kompensavimo įstatyme nėra numatyta išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir pareiškėjos 2015-01-12 prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja skundžiamus Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus laiko neteisėtais ir nepagrįstais, kadangi jie savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėja, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, bei Konstitucinio Teismo 2014-03-07 sprendimu, kuriame konstatuota, kad senatvės pensijų praradimai, atsiradę taikant įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, mano, kad jai iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus turi būti priteista visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Atsiliepimas

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad 2010-01-01 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta perskaičiuoti senatvės pensijas, kurios viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį – 650 Lt. Senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka buvo nustatyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje. Pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turėjo draudžiamųjų pajamų, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta mokėti dalį pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos. Pareiškėjos senatvės pensijos, paskirtos Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009-09-30 sprendimu Nr. 11-17-19779, dydis 2010-01-01 buvo 1169 Lt ir viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu jai buvo mokama dalis pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos. 2014-05-22 įsigaliojusiame Kompensavimo įstatyme nustatyta valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1-4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai, tačiau jame nenumatyta išmokėti senatvės pensijos dalį, kuria senatvės pensija buvo papildomai sumažinta dėl turėtų draudžiamųjų pajamų. Fondo valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Kompensavimo įstatymo nuostatomis, 2014-10-15 sprendimu Nr. PE_SP15-100598 apskaičiavo pareiškėjai 3 135,60 Lt dydžio senatvės pensijos kompensuojamą sumą, nurodė šios kompensuojamos sumos išmokėjimo terminus ir dydžius. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas galioja į ateitį, todėl Fondo valdybos Vilniaus skyrius, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 mokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją, teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisės akto, reglamentuojančio senatvės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kompensavimą nėra, todėl Fondo valdybos Vilniaus skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 šiuo pagrindu sumažintą ir neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjos reikalavimai dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti, o reikalavimas priteisti 5 256,13 EUR neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpį paliktinas nenagrinėtu. Nurodo, kad Kompensavimo įstatyme nėra nustatyta senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka ar visos kompensuojamosios sumos išmokėjimo iš karto galimybė, todėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimas Nr. PE_SP15-100598 yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos reikalavimas kompensuoti visą neišmokėtos senatvės pensijos dalį negali būti patenkintas. Pareiškėja prašymą išmokėti 2010-2011 m. susidariusią pensijos nepriemoką pateikė praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2012-12-31 galiojusi redakcija) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 metų terminą. Todėl Fondo valdyba 2015-03-19 sprendimu Nr. (6.5) I-1884, vadovaudamasi Fondo valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punktu, pasiūlė jai iki 2015-04-20 pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog šį terminą pareiškėja praleido dėl objektyvių priežasčių. Privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo Fondo valdyboje ne teismo tvarka procedūra dėl pareiškėjos 2015-01-12 prašymo išmokėti 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį nėra baigta, terminas pareiškėjai nėra atnaujintas, nėra pasisakyta, kad teritorinis skyrius neturėjo ar neturi pagrindo išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos dalį. Fondo valdyba atsiliepime į skundą akcentuoja, kad 2015-02-09 sprendimu Nr. (6.5) I-913 iš esmės nagrinėjo pareiškėjos 2015-01-12 prašymą, adresuotą Fondo valdybai dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau ne 2015-01-12 prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, kurį teritorinis skyrius persiuntė Fondo valdybai nagrinėti pagal kompetenciją. Pareiškėja skundžia du atskirus Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus (2010 m. sausio mėnesio sprendimą ir 2014-10-15 kompensavimo sprendimą), tačiau nepagrįstai laiko, kad Fondo valdyboje šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas įvertintas vienu Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimu Nr. (6.5) I-913. Fondo valdybos 2015-03-19 sprendimas Nr. (6.5) I-1884 yra procedūrinio pobūdžio tarpinis dokumentas, nesukėlęs pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių, todėl bylos dalis dėl reikalavimo priteisti 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir termino atnaujinimo negali būti nagrinėjama teisme iš esmės, kol pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Fondo valdyboje, ir turi būti palikta nenagrinėta.

Šalies argumentai

Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodo, kad 2015-01-12 dėl vieno ir to paties dalyko pateikė analogiškus prašymus tiek Fondo valdybai, tiek Fondo valdybos Vilniaus skyriui. Pareiškėjos nuomone, Fondo valdybos 2015-03-19 sprendimas Nr. (6.5)I-1884 neturi teisinio pagrindo, nes jos 2015-01-12 prašymas jau yra išspręstas Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimu Nr. (6.5)I-913 iš esmės.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mažinimo 2010-2011 m. konstitucingumo.

2009 m. gruodžio 9 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, įsigaliojęs nuo 2010 m. sausio 1 d., nustatė įvairių socialinių išmokų, tarp jų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir šių išmokų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarką (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo reglamentuota valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, o 8 straipsnio 1 dalyje (2009-12-09 ir 2010-10-26 įsakymo redakcijos) numatytas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimas gavėjams, kurie turi (praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo) draudžiamųjų pajamų, t. y. numatyta, kad jiems yra mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009-12-09 ir 2010-10-26 įsakymo redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

Remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsniu, sumažintų senatvės pensijų mokėjimas buvo vykdomas iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Pareiškėjai 2009-09-30 Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 11-17-19779 buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2009-09-15 iki gyvos galvos, kuri 2010-11-16 ir 2011-11-11 sprendimais buvo perskaičiuota, atsižvelgiant į įgytą stažą. Iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015-01-27 pažymos matyti, kad 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo mažinama tiek taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjai nebuvo išmokėta 18148,36 Lt (5256,13 EUR) suma.

2014 m. gegužės 15 d. buvo priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas Nr. XII-886. Fondo valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Kompensavimo įstatymu, 2014-10-15 priėmė sprendimą Nr. PE_SP15-100598, kuriuo nusprendė apskaičiuoti pareiškėjai kompensuojamąją valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1-4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatas, sumą (3135,60 Lt) bei mokėti šią sumą atitinkamais terminais ir dydžiais iki 2016 m. rugsėjo mėn.

Pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių su 2015-01-12 prašymu (elektroninės bylos 56 puslapis), prašydama išduoti pažymą apie 2010-2011 m. laikotarpiu neišmokėtą pensijos sumą dėl draudžiamųjų pajamų ir šią sumą išmokėti. Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2015-01-14 raštu (elektroninės bylos 57 puslapis) persiuntė pareiškėjos prašymą nagrinėti Fondo valdybai.

Pareiškėja kitu 2015-01-12 prašymu tiesiogiai kreipėsi į Fondo valdybą (Fondo valdyboje šis prašymas gautas 2015-01-14) (elektroninės bylos 89 puslapis), nurodydama, kad ji nesutinka su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimu Nr. PE_SP15-100598, kuriuo nuspręsta kompensuoti tik nežymią dalį 2010-2011 m. neišmokėtos sumažintos pensijos sumos, ir prašydama peržiūrėti sprendimą ir kompensuoti visą neišmokėtos pensijos dalį.

Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjos 2015-01-12 prašymą, kuris buvo paduotas tiesiogiai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 pagrįstumo ir teisėtumo, priėmė šioje byloje skundžiamą 2015-02-09 sprendimą Nr. (6.5)I-913 (elektroninės bylos 93-94 puslapiai), kuriame nurodė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimas Nr. PE_SP15-100598 yra pagrįstas ir teisėtas, juo teisingai nurodyta kompensuojama suma. Fondo valdyba nurodė, kad Kompensavimo įstatyme nenustatyta išmokėti negautą senatvės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo.

Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjos 2015-01-12 prašymą išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtą pensijos sumą dėl draudžiamųjų pajamų, paduotą Vilniaus skyriui, kurį Vilniaus skyrius 2015-01-14 raštu persiuntė Fondo valdybai, 2015-03-19 priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-1884 (elektroninės bylos 90-91 puslapiai), kuriuo nurodė, kad apie teritorinio skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio senatvės pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., tačiau į teritorinį skyrių kreipėsi 2015-01-12, praėjus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui. Todėl Fondo valdyba šiuo sprendimu pasiūlė pareiškėjai iki 2015-04-20 pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą teritorinio skyriaus sprendimui nuo 2010-01-01 mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ji praleido svarbių, objektyvių priežasčių.

Fondo valdyba 2015-04-24 sprendimu Nr. (6.5) I-2781 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015-01-12 prašymą ta apimtimi, kuria pareiškėja prašė išmokėti 2010-2011 m. negautą senatvės pensijos dalį kaip pateiktą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (elektroninės bylos 109-110 pusl.).

Dėl administracinės bylos dalyko.

Pareiškėja skunde formuluoja reikalavimus panaikinti Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimą Nr. (6.5) I-913; Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 dalį, kuria nuspęsta kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją ne visa apimtimi ir priteisti iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 256,13 EUR (18 148,36 Lt) neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo). Pareiškėjos skundžiamu Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimu Nr. (6.5) I-913 privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2015-01-12 skundas (prašymas), kuris buvo paduotas tiesiogiai Fondo valdybai, dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 pagrįstumo ir teisėtumo. Tai aiškiai matoma iš Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimo Nr. (6.5) I-913 turinio – jame analizuojamas Kompensavimo įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, nagrinėjama Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 atitiktis Kompensavimo įstatymo reikalavimams, nurodoma, kad sprendimas priimamas dėl pareiškėjos 2015-01-12 pateikto prašymo, sprendime neužsimenama, kad nagrinėjamas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus persiųstas kitas pareiškėjos 2015-01-12 prašymas. Taigi negalima teigti, kad Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimu Nr. (6.5) I-913 buvo išnagrinėtas pareiškėjos Fondo valdybos Vilniaus skyriui paduotas 2015-01-12 prašymas (elektroninės bylos 56 puslapis), kuriuo pareiškėja prašė išduoti pažymą apie 2010-2011 m. laikotarpiu neišmokėtą pensijos sumą dėl draudžiamųjų pajamų ir šią sumą išmokėti, kuris Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015-01-14 raštu (elektroninės bylos 57 puslapis) buvo persiųstas Fondo valdybai. Kaip minėta, dėl pastarojo pareiškėjos prašymo Fondo valdyba priėmė 2015-03-19 sprendimą Nr. (6.5)I-1884 (elektroninės bylos 90-91 puslapiai) ir 2015-04-24 sprendimą Nr. (6.5) I-2781 (elektroninės bylos 109-110 pusl.), kurie nagrinėjamoje byloje nėra skundžiami. Taigi atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimu Nr. (6.5)I-913 buvo išnagrinėti abu pareiškėjos 2015-01-12 prašymai.

Esant tokioms aplinkybėms, byloje turi būti nagrinėjamas Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimo Nr. (6.5) I-913, kuriuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2015-01-12 skundas (prašymas), kuris buvo paduotas tiesiogiai Fondo valdybai, dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598, pagrįstumas ir teisėtumas bei Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 dalies, kuria nebuvo kompensuota dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažinta visa valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjos skundo reikalavimas, kuriuo prašoma priteisti iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 256,13 EUR dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, vertintinas kaip išvestinis reikalavimas iš skundo reikalavimų panaikinti Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimą Nr. (6.5) I-913 ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 dalį, kuria kompensuota ne visa neišmokėta senatvės pensijos dalis. Byloje Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmai, kuriais tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas buvo mokama sumažinta senatvės pensija, neskundžiami (dėl jų apskundimo priimti kiti Fondo valdybos sprendimai – 2015-03-19 sprendimas Nr. (6.5)I-1884 ir 2015-04-24 sprendimas Nr. (6.5) I-2781).

Dėl sumažintos senatvės pensijos nekompensavimo visa apimtimi pagrįstumo.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, konstatuota, kad <...> teisinio reguliavimo koregavimas mažinant senatvės pensijas net ir dėl to, kad valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), reiškia asmens konstitucinės socialinės garantijos – senatvės pensijos ribojimą; tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė; taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo <...> Šiame kontekste pabrėžtina, jog siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės <...> pensijų mažinimo <...>, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime „Dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimu, išaiškinimo“ išaiškino, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 52 straipsnius, valstybei kyla pareiga visiems asmenims, kurių senatvės pensijos dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (kilusios ekonomikos krizės ir kt.) buvo sumažintos, teisingai kompensuoti jų patirtus praradimus; minėti praradimai turi būti kompensuoti per protingą laikotarpį, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, vadovaujantis įstatymų leidėjo nepagrįstai nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu), kuriuo nustatytas jų kompensavimo mechanizmas; sąvoka „nepagrįstai nedelsdamas“ inter alia reiškia, kad šis kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas, kai, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, atsiranda prielaidos pagal objektyvius duomenis (ekonominius rodiklius, inter alia ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukauptas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales užtikrinti patirtų praradimų, atsiradusių sumažinus senatvės pensijas, kompensavimą. <...> pagal Konstituciją, inter alia iš jos kylantį konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, patirtų praradimų teisingas kompensavimas visiems asmenims, kurių senatvės pensijos dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (kilusios ekonomikos krizės ir kt.) buvo sumažintos (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai), gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Pažymėtina ir tai, kad teisingas patirtų praradimų kompensavimas turi būti atitinkamai (pagal valstybės išgales) užtikrinamas atsižvelgiant į tuos praradimus, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus: įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai (šie praradimai turi būti kompensuoti visa apimtimi); įstatymo nuostatomis, pripažintomis neprieštaraujančiomis Konstitucijai (šie praradimai pagal valstybės išgales turi būti kompensuoti teisingai, tačiau nebūtinai visa apimtimi). <...> įstatymų leidėjas, nustatydamas praradimų, atsiradusių dėl senatvės pensijų mažinimo, kompensavimo mechanizmą, inter alia kompensacijų mokėjimo pradžią ir protingą laikotarpį, per kurį tie praradimai bus kompensuoti, yra saistomas Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio konstitucinio protingumo imperatyvo, taigi privalo atsižvelgti inter alia į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės išgales lemia inter alia įvairūs valstybės prisiimti įsipareigojimai, inter alia susiję su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

2014 m. gegužės 15 d. Seimas priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 2-3 straipsniuose nustatyta senatvės pensijų kompensavimo dydžiai, terminai ir tvarka. Kompensavimo įstatyme numatytas kompensuojamųjų sumų išmokėjimas 2014 – 2016 m. Iš Kompensavimo įstatymo nuostatų matyti, kad jis nereglamentuoja valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų gavėjų praradimų, jiems mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažintas senatvės pensijas.

Byloje nėra skundžiami Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmai, kuriais pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, tačiau keliamas klausimas dėl pareiškėjos praradimų, susidariusių dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, nekompensavimo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendime Nr. PE_SP15-100598 teisėtumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimas Nr. PE_SP15-100598 buvo priimtas įgyvendinant Kompensavimo įstatymą, kuris nenumato ir nereglamentuoja praradimų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo kompensavimo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendime Nr. PE_SP15-100598 pareiškėjai turėjo būti numatytas praradimų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo kompensavimas.

Iš minėtų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir 2014 m. kovo 7 d. sprendimo nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas praradimų kompensavimo mechanizmą privalo nustatyti nepagrįstai nedelsdamas, o tai reiškia, kad šis kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas, kai, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, atsiranda prielaidos pagal objektyvius duomenis (ekonominius rodiklius, inter alia ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukauptas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales užtikrinti patirtų praradimų, atsiradusių sumažinus senatvės pensijas, kompensavimą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas praradimų, atsiradusių dėl senatvės pensijų mažinimo, kompensavimo mechanizmą, privalo atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, kurias lemia įvairūs valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad Kompensavimo įstatymo 6 straipsnyje numatyta, jog vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Vyriausybė, svarstydama 2016 ir (ar) vėlesnių metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, įvertina galimybę nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems senatvės pensijos buvo sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas ir, jeigu yra tokia galimybė, parengia ir pateikia Seimui praradimų, atsiradusių dėl senatvės pensijų sumažinimo kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. Taigi įstatymų leidėjas, laikydamasis aptartų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, Kompensavimo įstatymo 6 straipsniu pavedė Vyriausybei įvertinti valstybės išgales ir, atsiradus reikiamoms prielaidoms, teikti Seimui praradimų taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kompensavimo mechanizmą.

Pastebėtina, kad iš Kompensavimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog senatvės pensijų kompensavimas dirbusiems jų gavėjams pareikalautų papildomai apie 360,7 mln. litų, papildomų lėšų poreikis nedirbusiems pensijų gavėjams yra panašus, o dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas pareikalautų apie 45 mln. litų iš valstybės biudžeto. Kompensavimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad kompensuoti visiems pensijų gavėjams jų patirtus praradimus pilna apimtimi nėra finansinių galimybių, nes tai reikštų apie 855,7 mln. litų papildomų lėšų poreikį. Taigi įstatymų leidėjas, laikydamasis aptartų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, įvertino valstybės finansines išgales nustatyti kompensavimo mechanizmą dirbusiems pensininkams ir padarė išvadą, kad kompensuoti šių praradimų 2014 – 2016 metais prielaidų nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad priimdamas Kompensavimo įstatymą, įstatymų leidėjas netinkamai įvertino valstybės išgales kompensuoti praradimus visiems senatvės pensijų gavėjams. Pareiškėja Kompensavimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo klausimo nekelia, teismui abejonių dėl jo konstitucingumo taip pat nekyla. Pareiškėjos argumentai, kad pažeistas jos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, nepagrįsti, kadangi prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime pateiktiems išaiškinimams, jog pagal Konstituciją patirtų praradimų teisingas kompensavimas visiems asmenims, kurių senatvės pensijos dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (kilusios ekonomikos krizės ir kt.) buvo sumažintos, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Pažymėtina, kad Vyriausybė 2015 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 436 pritarė Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo projektui, kuriame numatytas senatvės pensijų gavėjų praradimų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo kompensavimo 2016-2019 metais mechanizmas, ir pateikė jį Seimui.

Dėl išdėstytų argumentų teismas prieina prie išvados, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimas Nr. PE_SP15-100598 yra priimtas tinkamai taikant Kompensavimo įstatymo nuostatas ir yra teisėtas bei pagrįstas, o pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti jo dalį, kuria nuspęsta kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją ne visa apimtimi, ir tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl neišmokėtos 5 256,13 EUR (18 148,36 Lt) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis). Fondo valdyba 2015-02-09 sprendimu Nr. (6.5) I-913, nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-10-15 sprendimo Nr. PE_SP15-100598 teisėtumo, šį klausimą išsprendė teisingai, todėl pagrindo panaikinti Fondo valdybos 2015-02-09 sprendimo Nr. (6.5) I-913 taip pat nėra.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjos J. D. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius BajorasRytis KrasauskasJolita Rasiukevičienė