- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-10-01
- Bylos Nr.
- A-556-1047-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių tiekimo bazė“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių tiekimo bazė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių tiekimo bazė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių tiekimo bazė“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Šiaulių tiekimo bazė“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3-9), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. S-89(7-36/2009) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 69-271, kuriuo patvirtintas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 14.4-84-47 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) II Patikrinimų skyriaus I poskyrio vyriausioji specialistė D. S., patikrinusi UAB „Šiaulių tiekimo bazė“ pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2005-05-01 iki 2005-05-31, surašė 2008 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo aktą Nr. 35-145, kuriuo papildomai priskaičiavo 34 867 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 2 172,20 Lt PVM delspinigių. Inspekcija, išnagrinėjusi pateiktas pareiškėjo pastabas dėl 2008 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo akto Nr. 35-145, nusprendė jį patvirtinti ir nurodė bendrovei sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuoto 34 867 Lt PVM, 2 172 Lt šio mokesčio delspinigių bei skyrė vidutinę 30 procentų mokesčio dydžio, t. y. 10 460 Lt baudą. Pareiškėjas teigė nesutikęs su Inspekcijos 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. 14.4-84-47 išdėstytomis išvadomis, todėl 2008 m. spalio 17 d. pateikė skundą VMI prie FM. VMI prie FM, išnagrinėjusi pateiktą skundą, priėmė 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 69-271, kuriuo nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 14.4-84-47. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI prie FM argumentais, apskundė 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 69-271 Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. S-89 (7-36/2009) nusprendė patvirtinti minėtą VMI prie FM sprendimą. Pareiškėjo nuomone, vietos bei centrinis mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija priėmė neteisingus sprendimus, kadangi UAB „Šiaulių tiekimo bazė“ nepažeidė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnyje įtvirtintos pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį vadovaujantis mokesčių įstatymais. Apskaičiuojant PVM, pagrįstai buvo pritaikytas PVM įstatymo 49 straipsnis. Prekės buvo parduotos Latvijos mokesčių mokėtojui SIA „ABD Grupa“ ir jas iš Lietuvos Respublikos už atlygį išvežė Latvijos vežėjas – SIA „Bėris“, kuris pateikė prekes tarptautiniame krovinių gabenimo važtaraštyje nurodytam subjektui. Latvijos vežėjas SIA „Bėris“ gabeno prekes pirkėjui, esančiam Latvijos Respublikoje pagal 2005-05-12 ir 2005-05-24 tarptautinius krovinių gabenimo važtaraščius, kuriuose yra krovinio vežėjo SIA „Bėris“ vairuotojo V. M. parašas, patvirtinantis, kad jis priėmė prekes iš UAB „Šiaulių tiekimo bazė“, taip pat yra krovinio gavėjo SIA „ABD Grupa“ antspaudas ir asmens parašas, patvirtinantis prekių gavimą. Be to, prekių išvežimą patvirtina ir SIA „ABD Grupa“ atsiskaitymas už prekes: 2005-05-18 mokėjimo pavedimais per banką sumokėta 98 333,09 Lt, o 2005-05-25 sumokėta 95374,38 Lt. Tokie pirkėjo veiksmai atitinka Civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalyje ir 6.314 straipsnyje įtvirtintą pirkėjo pareigą sumokėti už prekes nustatytą pinigų sumą tik po to, kai prekės yra perduotos ir pirkėjas įgijo galimybę jas patikrinti. Tai, kad ant tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščio nėra gavėjo atstovo vardo ir pavardės, o tik parašas ir spaudas, nėra įrodymas, kad prekės nebuvo pateiktos. Pareiškėjo teigimu, Mokestinių ginčų komisijos ir mokesčių administratoriaus išvados prieštarauja Tarptautinio kovinių vežimo keliais konvencijos 13, 17 straipsniams, Kelių transporto kodekso 31, 35 straipsniams, kurių nuostatose nėra reikalavimo važtaraštyje nurodyti priėmusio prekes asmens pareigas, vardą ir pavardę. Taip pat nurodė, kad nebuvo įvertinti Latvijos vežėjo SIA „Bėris“ vairuotojo V. M. parodymai, jog prekes jis tikrai išvežė iš Lietuvos ir perdavė teisėtam jų gavėjui, esančiam Latvijos Respublikoje. Vairuotojo V. M. parodymų teisingumą patvirtina ir SIA „Bėris“ kelionės lapas, iš kurio matyti, jog 2005-05-12 ir 2005-05-24 automobilis „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo maršrutu Šiauliai – Ryga. Pareiškėjas prieštarauja skundžiamuose sprendimuose nurodytam argumentui, kad SIA „Bėris“ vairuotojas V. M. nebuvo įgaliotas priimti prekes iš UAB „Šiaulių tiekimo bazė“. Civilinio kodekso 6.807-6.808 straipsniai nenumato įgaliojimų suteikimo vežėjui, be to, vežėjas SIA „Bėris“ buvo pasamdytas prekių gavėjo SIA „ABD Grupa“, o ne UAB „Šiaulių tiekimo bazės“. Atkreipė dėmesį, kad nei Mokestinių ginčų komisija, nei mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, nenustatė, jog pateikti UAB „Šiaulių tiekimo bazė“ įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, važtaraščiai) ar juose nurodyti duomenys būtų suklastoti, arba kad apmokėjimai buvo atlikti už kitas paslaugas. Nenustatyta, kad UAB „Šiaulių tiekimo bazė“ būtų dalyvavusi kokioje nors nusikalstamoje veikoje kartu su SIA „ABD Grupa“ ar pareiškėjui būtų žinoma apie šios įmonės neteisėtus veiksmus. Tai, kad SIA „ABD Grupa“, gavusi prekes, jų nedeklaravo, o vėliau, po 2 mėnesių, buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, bei tai, kad negalima rasti šios įmonės vadovų, neįrodo ir nepaneigia prekių gavimo fakto. Pareiškėjo nuomone, mokestinis tyrimas atliktas neišsamiai: neužklausta pasienio tarnyba apie SIA „Bėris“ priklausančio automobilio sienos kirtimus nurodytu laikotarpiu, neužklaustas bankas dėl SIA „ABD Grupa“ įvykdytų apmokėjimų už gautas prekes, t. y. negauta informacija apie tai, kas iš SIA „ABD Grupa“ įgaliotų asmenų padarė bankinius pavedimus, kieno parašai patvirtinti banke.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 51-56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pateikti įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, tarptautiniai krovinių gabenimo važtaraščiai, atsiskaitymą už prekes patvirtinantys dokumentai, vežėjo vidinės apskaitos dokumentai) negali būti vertinami kaip vienareikšmiškai įrodantys, kad prekės buvo fiziškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Pareiškėjo tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščiai, kurie yra vienas pagrindinių prekių išgabenimo iš šalies teritorijos įrodymų, buvo neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai: nenurodytas tikslus krovinio iškrovimo adresas, prekių gavimo data, laikas, nenurodyti prekes gavusių asmenų vardai bei pavardės, yra tik SIA „ABD Grupa“ ir SIA „Bėris“ antspaudai. Be to, iš važtaraščių matyti, kad jie surašyti Lietuvoje. Pareiškėjo pateiktas vežėjo SIA „Bėris“ automobilio „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kelionės lapas taip pat neįrodo prekių fizinio išgabenimo į Latvijos Respubliką fakto. Pareiškėjas prekes įsigijo iš bendrovės SIA „Bėris“, kuri tą pačią dieną, tuo pačiu maršrutu (Šiauliai – Ryga), tuo pačiu automobiliu atvežė prekes pareiškėjui į Šiaulius. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikti dokumentai taip pat neįrodo, kad prekės buvo patiektos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytai bendrovei SIA „ABD Grupa“. Nustatyta, kad su Latvijos bendrove SIA „ABD Grupa“ pareiškėjas nebuvo sudaręs rašytinių pirkimo-pardavimo sutarčių, pareiškėjas nepateikė prekių užsakymų, prekių draudimo dokumentų ar kitos vidinės korespondencijos, patvirtinančios, kad prekes gavo SIA „ABD Grupa“. Atliekant mokestinį tyrimą, 2008-06-16 raštu Nr. (10.6-35)S-11560 pareiškėjui buvo pasiūlyta naudotis MAĮ suteiktomis teisėmis ir raštu paaiškinti sandorių su SIA „ABD Grupa“ aplinkybes bei pateikti dokumentų, pagrindžiančių paaiškinimą, patvirtintas kopijas. 2008-07-15 raštu Nr. 08/2054 UAB „Šiaulių tiekimo bazė“ technikos direktorius A. V. pateikė paaiškinimą. Pagal pateiktą paaiškinimą, prekių pirkėją SIA „ABD Grupa“ surado SIA „Bėris“, kurio atstovas ir pasiūlė pareiškėjui sudaryti šiuos sandorius. SIA „ABD Grupa“ įgalioti asmenys į pareiškėją nesikreipė, užsakymo nei žodžiu, nei raštu nepateikė, pareiškėjo atstovai nebuvo susitikę su krovinio pirkėjo atstovais, o krovinio pirkėjo duomenis gavo iš SIA „Bėris“. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras pasirašė V. M., kuris Latvijos mokesčių administratoriaus duomenimis nedirbo bendrovėje SIA „ABD Grupa“, o pareiškėjas nepateikė jokių įgaliojimų ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad V. M. galėjo teisėtai atstovauti SIA „ABD Grupa“. Atsakovo teigimu, prekių tiekimo bei jų išgabenimo iš Lietuvos Respublikos fakto nepatvirtina ir kita informacija, surinkta atliekant mokestinį patikrinimą. Atliekant mokestinį patikrinimą, 2007-12-17 raštu Nr. (19.1-30)-S-18270 buvo išsiųsti SCAC 2004 formos paklausimai Latvijos mokesčių administratoriui dėl UAB „Šiaulių tiekimo bazė“ sandorių su mokesčių mokėtojais SIA „Bėris“ ir SIA „ABD Grupa“. Iš Latvijos mokesčių administratoriaus gautame atsakyme nurodyta, kad SIA „ABD Grupa“ įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo, minėta Latvijos įmonė netrukus po sandorių su pareiškėju buvo išregistruota iš PVM mokėtojų. Nurodė, kad pasinaudojus teise į mokesčių lengvatą, t. y. 0 procentų PVM tarifo taikymą, pareiškėjui kilo papildoma pareiga įrodyti, kad ši lengvata taikoma teisėtai ir pagrįstai. PVM mokėtojas, elgdamasis rūpestingai ir sąžiningai, turėjo įsitikinti, kad pirkėjas yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas, kad prekės yra tiekiamos būtent buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytam subjektui ir kad patiektos prekės buvo fiziškai išgabentos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįvykdė išvardytų pareigų, todėl nėra pagrindo neskaičiuoti pareiškėjui PVM dėl jo sąžiningumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu (b. l. 77-83) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar pareiškėjas turėjo teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą pareiškėjo tiektoms Latvijos įmonei SIA „ABD Grupa“ prekėms. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, EEB Tarybos 1977-05-17 Šeštąja Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (77/388/EEB) (ši Direktyva nauja redakcija išdėstyta 2006-11-28 Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos), Europos Teisingumo Teismo byla C 409/04. Europos Teisingumo Teismas aiškindamas 1977-05-17 Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB, iš dalies pakeistos 2000-10-17 Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmąją pastraipą, nurodė, kad sąvoką „išsiųstos“, turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje, aiškindamas Šeštosios direktyvos 77/388, iš dalies pakeistos Direktyva 2000/65, 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmąją pastraipą, nurodė, kad draudžiama tiekimo valstybės narės kompetentingoms institucijoms įpareigoti tiekėją, kuris veikė sąžiningai ir pateikė įrodymų, iš pirmo žvilgsnio patvirtinančių jo teisę būti atleistam nuo mokesčio už prekių tiekimą Bendrijos viduje, vėliau sumokėti PVM už tas prekes, kai paaiškėja, kad šie įrodymai yra suklastoti, tačiau neįrodyta, jog minėtas tiekėjas dalyvavo sukčiavime mokesčių srityje, jeigu jis ėmėsi visų galimų protingų priemonių, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime. Nustatant prekių išvežimą patvirtinančių dokumentų pateikimo savalaikiškumo įtaką galimybei atskaityti PVM reikšmingas Europos Teisingumo Teismo 2007-09-27 sprendimas C-146/05 byloje Albert Collée prieš Finanzamt Limburg an der Lahn. Aiškindamas 1977-05-17 Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB, iš dalies pakeistos 1991-12-16 Tarybos direktyva 91/680/EEB, 28c straipsnio A dalies a punkto pirmąją pastraipą teismas nurodė, kad šią normą reikia aiškinti kaip draudžiančią valstybės narės mokesčių administratoriui atsisakyti atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio tiekimą Bendrijos viduje, kuris buvo iš tikrųjų atliktas, motyvuojant vien tuo, kad tokio tiekimo įrodymas nebuvo pateiktas laiku. Teismas priminė, kad valstybių narių pareiga atleisti nuo mokesčio prekių tiekimą Bendrijos viduje yra numatyta Šeštosios direktyvos 28c straipsnio A dalies a punkto pirmojoje pastraipoje ir pažymėjo, kad nė viena Šeštosios direktyvos nuostata tiesiogiai nenumato, kokius įrodymus asmuo privalo pateikti. Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 8 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti kitas pareigas, kurias jos laiko būtinomis tam, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui mokesčių srityje. Teismo nuomone, nacionalinė priemonė, kuri teisę atleisti nuo mokesčio tiekimą Bendrijos viduje iš esmės sieja su formalių pareigų laikymusi, neatsižvelgiant į esminius reikalavimus ir ypač nekeliant klausimo dėl to, ar jie buvo įgyvendinti, viršija tai, kas būtina siekiant užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą. Mokesčių neutralumo principas reikalauja, kad nuo PVM būtų atleidžiama, jeigu tenkinami esminiai reikalavimai, net jei apmokestinamieji asmenys nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų. Kitaip būtų tik tuomet, jeigu tokių formalių reikalavimų pažeidimas neleistų pateikti neginčijamo įrodymo, kad esminiai reikalavimai yra įvykdyti. Reikalavimas, pagal kurį reikalaujami įrašai turi būti atliekami iškart atlikus ūkinę operaciją, bet nesant numatyto konkretaus termino, gali pažeisti teisinio saugumo principą, kuris yra Bendrijos teisės sistemos dalis ir kurį valstybės narės privalo gerbti vykdydamos įgaliojimus, kuriuos joms suteikia Bendrijų direktyvos. Iš čia išdėstytų teisės normų ir jų taikymo praktikos nuostatų darytina išvada, kad atleidimui nuo PVM mokėjimo būtinos šios sąlygos: 1. Asmuo, kuriam kitoje valstybėje narėje tiekiamos prekės, toje valstybėje įregistruotas mokesčių mokėtoju; 2. Pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo; 3. Prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę; 4. Tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje; 5. Tiekėjas prekių išvežimo faktą patvirtinančius dokumentus privalo turėti, tačiau mokesčių administratorius turi atsižvelgti ir į naujai pateiktus dokumentus; 6. Pripažinus mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus suklastotais mokesčių administratorius turi įrodyti tiekėjo nesąžiningumą. Teismas nurodė, kad suvienodintas tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygas, t. y. tokiems vežimams reikalingus dokumentus ir vežėjo atsakomybę nustato 1956-05-19 Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR). Pagal šios konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, važtaraštyje turi būti nurodyti tokie duomenys: a) važtaraščio surašymo vieta ir data; b) siuntėjo pavadinimas ir adresas; c) vežėjo pavadinimas ir adresas; d) krovinio priėmimo vieta ir data bei jo pristatymo vieta; e) gavėjo pavadinimas ir adresas; f) krovinio rūšies nustatytas žymėjimas, jo įpakavimo būdas, o vežant pavojingus krovinius – jo pavojingumo klasė ir numeris; g) krovinio vietų skaičius, jų išdėstymo ypatumai ir numeriai; h) krovinio bruto masė ar kitais matavimo vienetais išreikštas krovinio kiekis; i) su vežimu susiję mokėjimai; j) muitinės formalumams atlikti ir kitos reikiamos instrukcijos; k) nurodymas, kad vežama nepriklausomai nuo visų išlygų, remiantis šios Konvencijos nuostatomis. Prireikus važtaraštyje turi būti ir kiti duomenys, išvardinti to paties straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo pateiktuose važtaraščiuose nėra visų reikalaujamų duomenų, nes netiksliai nurodyta krovinio pristatymo vieta. Šių duomenų trūkumas važtaraščio nedaro negaliojančiu, kadangi tokia sąlyga konvencijoje nėra nustatyta, tačiau neleidžia daryti išvados, kad šiais CMR važtaraščiais prekės buvo realiai pervežtos. Todėl šioms aplinkybėms išaiškinti turi būti tiriami kiti įrodymai. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kokiu nors būdu būtų bendravęs su pirkėju ar vežėju dėl prekių pardavimo aplinkybių, transportavimo sąlygų. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad pirkėją surado pagal vežėjo SIA „Bėris“ rekomendacijas. Toks verslo santykių dalyvio elgesys nėra suprantamas, kai turėdamas pirkėją Latvijoje asmuo ieško pardavimo tarpininko Lietuvoje ir savo sąskaita veža krovinį iš Latvijos į Lietuvą ir atgal. Lietuvos teismų praktika yra nustačiusi aukštus įrodinėjimo standartus prekių perdavimo nuosavybėn bei pervežimo į kitą valstybę aplinkybėms patvirtinti. Todėl, teismas įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad jie nėra pakankami prekių perdavimo SIA „ABD Grupa“ nuosavybėn bei pervežimo į kitą valstybę faktui patvirtinti. Dėl paminėto skundas laikomas nepagrįstu, o mokesčių administratoriaus priimti sprendimai paliekami galioti. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, sutiko su paskirtos baudos dydžiu (PVMĮ įstatymo 123 str. 2 d.). Pareiga mokėti delspinigius nuo ne laiku sumokėtų mokesčių numatyta MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 86-90) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė ABTĮ 58-64 straipsnių nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, dėl ko neteisingai nustatė faktines aplinkybes dėl prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos.
2. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą iškvieti į teismo posėdį vežėjo SIA ,,Bėris“ vairuotoją V. M. ir jį apklausti liudytoju bei užkirto kelią įrodyti faktinę aplinkybę, kad prekės iš tikro buvo išvežtos iš Lietuvos į Latviją ir jos pristatytos teisėtam gavėjui SIA ,,ABD Grupa“.
3. SIA ,,Bėris“ prekes į Lietuvą atvežė ne iš Rygos kaip nurodoma sprendime, bet iš Bauskės, o vėliau prekes nuvežė į Rygą. Vežėjas buvo nusamdytas prekių gavėjo SIA ,,ABD Grupa“, o ne UAB ,,Šiaulių tiekimo bazė“, todėl jokių sutarčių pateikti negali.
4. SIA ,,Bėris“ šioje byloje buvo prašoma įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau teismas to nesvarstė.
5. Byloje pakanka įrodymų, kad šiuo atveju prekės buvo išvežtos iš Lietuvos ir jas gavo Latvijos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas SIA ,,ABD Grupa“.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94-100) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Latvijos Respublikos) teritoriją.
Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija, galiojusi ginčo atsiradimo metu) 49 straipsnio 1 dalis nustatanti, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pagal šią teisės normą, siekiant realizuoti teisę į prekių apmokestinimą 0 procentų PVM tarifu būtina konstatuoti dvi sąlygas: pirma, prekės turi būti tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir antra, išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 str. 1 d.) Paminėtos sąlygos tarpusavyje susijusios organiškai. Nesant bent vienos iš jų teisė į 0 procentų PVM tarifą paneigiama.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šis prekių tiekimo apmokestinimo mechanizmas skirtas atvejams, kai prekės yra tiekiamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę: valstybė narė, iš kurios pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdo atleidimą nuo mokesčio, o valstybė narė, į kurią atsiunčiamos ar atgabenamos prekės, vykdo įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą. Šio mechanizmo tikslas yra perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai suvartojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad įgyvendindamos savo įgaliojimus, valstybės narės privalo laikytis bendrųjų teisės principų, pripažįstamų Bendrijos teisinės sistemos dalimi, o būtent, teisinio saugumo ir proporcingumo principų (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Gabalfrisa ir kt., C 147/98, 52 punktas; 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Schmeink & Cofreth ir Strobel, C 454/98, 59 punktas; 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Halifax ir kt., C 255/02, 92 punktas). Be to, valstybė narė savo įgaliojimais negali naudotis taip, kad keltų grėsmę PVM neutralumui, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės aktais numatytos bendrosios PVM sistemos principas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Schmeink & Cofreth et Strobel, C-454/98, 59 punktas).
Mokesčių administratorius neginčija, jog prekių tiekimo metu SIA „ABD Grupa“ buvo registruota Latvijos PVM mokėtoju. Ginčas šioje byloje kilęs dėl aplinkybių, ar prekės buvo patiektos būtent PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam pirkėjui – SIA „ABD Grupa“, bei ar pareiškėjo patiektos prekės buvo fiziškai išgabentos į Latvijos Respubliką.
Proceso šalys pateikė skirtingas faktines aplinkybes dėl prekių išgabenimo, kurių vertinimas ir lemia bylos baigtį, t. y. ar pagrįstai buvo paskaičiuotas PVM bei su juo susijusios sumos.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes į kitą Europos Sąjungos valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę faktą.
Pareiškėjas prekių išgabenimą iš šalies ir jų patiekimą kitos valstybės narės PVM mokėtojui iš esmės įrodinėja prekių gabenimo važtaraščiais (CMR), PVM sąskaitomis faktūromis, SIA „ABD Grupa“ atsiskaitymais už prekes (banko sąskaitos išrašais apie apmokėjimą). Pareiškėjo teigimu, nebuvo įvertinti Latvijos vežėjo SIA „Bėris“ vairuotojo V. M. parodymai, jog prekes jis tikrai išvežė iš Lietuvos ir perdavė teisėtam jų gavėjui, esančiam Latvijos Respublikoje. Vairuotojo V. M. parodymų teisingumą patvirtina ir SIA „Bėris“ kelionės lapas, iš kurio matyti, jog 2005-05-12 ir 2005-05-24 automobilis „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo maršrutu Šiauliai – Ryga.
Byloje nustatyta, kad UAB ,,Šiaulių tiekimo bazė“ įformino PET ruošinių, skirtų pardavimui, įsigijimą iš SIA ,,Bėris“ pagal PVM sąskaitas-faktūras, bei PET ruošinių pardavimą Latvijos mokesčių mokėtojui SIA „ABD Grupa“. Dokumentuose kaip gavėjas pasirašė SIA ,,Bėris“ vairuotojas V. M. Šiose PVM sąskaitose – faktūrose nėra duomenų apie prekių faktinį išvežimą iš Lietuvos teritorijos ir jų patiekimą kitos valstybės narės PVM mokėtojui. Šios PVM sąskaitos – faktūros, kaip įrodymai, nėra tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys prekių išgabenimo iš šalies ir jų patiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui faktą, o gali būti vertinami tik kaip netiesioginiai įrodymai, kurie patvirtina prekių pardavimo faktą.
Tas pats pasakytina ir dėl SIA „ABD Grupa“ atsiskaitymų už prekes, nes banko sąskaitų išrašai taip pat tiesiogiai nepatvirtina prekių išgabenimo iš šalies ir jų patiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui fakto.
Šiuo atveju prekių išgabenimo faktą patvirtina prekių gabenimo važtaraščiai (CMR), kurie laikomi pagrindiniais dokumentais pagrindžiančiais prekių išgabenimą iš Lietuvos.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas dokumentus, kuriais pareiškėjas grindžia 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą, nurodė, kad pareiškėjo pateiktuose važtaraščiuose nėra visų reikalaujamų duomenų, nes netiksliai nurodyta krovinio pristatymo vieta. Atsakovo teigimu, pareiškėjo tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščiai buvo neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai: nenurodytas tikslus krovinio iškrovimo adresas, prekių gavimo data, laikas, nenurodyti prekes gavusių asmenų vardai bei pavardės, yra tik SIA „ABD Grupa“ ir SIA „Bėris“ antspaudai. Be to, iš važtaraščių matyti, kad jie surašyti Lietuvoje.
Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas CMR važtaraščiuose nurodytos informacijos išsamumą, konstatuoja, kad pateiktų CMR važtaraščių turinys atitinka Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) nuostatų reikalavimus. Pateiktuose CMR važtaraščiuose yra atitinkamos žymos su parašais, pagal kurias galima nustatyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą Europos Sąjungos valstybę.
Atsakovo atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakyti argumentai (pvz., prekės įsigytos ir parduotos tą pačią dieną, vežėjas privalėjo turėti perkančiosios prekes įmonės įgaliojimą gauti prekes ar sutartį), taip pat kiti atsakovo atsiliepime išdėstyti motyvai (pvz., SIA „ABD Grupa“ įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo, minėta Latvijos įmonė netrukus po sandorių su pareiškėju buvo išregistruota iš PVM mokėtojų) nepaneigia pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo turimų įrodymų apie faktinį prekių išgabenimą iš Lietuvos, tad iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo negali būti atimta teisė pritaikyti 0 procentų PVM tarifą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs mokesčių administratoriaus nustatytus aukščiau nurodytus neatitikimus kitų byloje esančių įrodymų kontekste, daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nesukelia abejonių prekių išgabenimo iš šalies teritorijos ir pirkėjų teisės disponuoti patiektomis prekėmis įgijimo realumo. Todėl konstatuojama, kad pareiškėjas turėjo teisę Latvijos mokesčių mokėtojui SIA „ABD Grupa“ įformintiems tiekimams pagal PVM įstatymo 49 straipsnį taikyti 0 procentų PVM tarifą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai neištyręs visus byloje esančių dokumentų, susijusių su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į Latvijos Respubliką, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, susijusius su minėtų prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos, nepagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos.
Taigi mokesčių administratorius nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotų mokesčio ir su juo susijusių sumų (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.) ir nepagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas PVM, PVM baudos ir delspinigių sumas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių tiekimo bazė“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių tiekimo bazė“ skundą patenkinti.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. S-89(7-36/2009) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 69-271, kuriuo patvirtintas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 14.4-84-47 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Sprendimas neskundžiamas.