Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2013-06-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-463-354-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-06-27
Bylos Nr.
1A-463-354-2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Irena Ivanovienė
Nuteistasis
O. V.
Nukentėjusysis
V. K.
Civilinis ieškovas
Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamai Šiaulių teritorinės ligonių kasos, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Šiaulių teritorinės ligonių kasos, O. V.
Advokatai
Dainius Žiedas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-463-354/2013Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00068-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.1.8.6.6; 1.1.10.1; 1.2.4.6.8; 2.1.15.1.2; 2.4.6.3.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,nuteistojo gynėjai Daivai Balčiūnienei,nukentėjusiojo atstovui advokatui Dainiui Žiedui,nuteistajam O. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. V. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 9 d., 65 str. 2 d., prie O. V. paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės pridėta Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui ir 8 MGL (1040,00 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Į O. V. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityta jam Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir faktiškai atlikta bausmės dalis.

Iš O. V. priteista 5000 Lt neturtinės žalos ir 176,50 Lt turtinės žalos nukentėjusiojo V. K. naudai.

Iš O. V. nukentėjusiajam V. K. priteista 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai.

Iš O. V. priteista atlyginti 1613,22 Lt žalą civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamai Šiaulių teritorinės ligonių kasos.

Patvirtinta civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Šiaulių teritorinės ligonių kasos, ir O. V. 2011 m. rugsėjo 6 d. Žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondui atlyginimo sutartis Nr. 40/650, kuria O. V. įsipareigoja 1733,75 Lt žalą PSDF biudžetui atlyginti per 24 mėnesius nuo 2011 m. rugsėjo 7 d., kiekvieną mėnesį įmokėdamas į išieškotojo atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, po 72,23 Lt, atlygintiną sumą į atsiskaitomąją sąskaitą privalant įmokėti iki einamojo mėnesio 30 dienos.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

O. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 12 d., apie 4 val. 30 min., viešoje vietoje – prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio Joniškyje, (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, sudavė kumščiu vieną kartą V. K. į veidą, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė nukentėjusiajam dar kartą kumščiu į veidą bei V. K. pargriuvus ant žemės, spyrė du kartus nukentėjusiajam į veidą ir šoną, tuo V. K. padarydamas viršutinės lūpos muštinę žaizdą ir nosies kaulų lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis O. V. prašo pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį ir jo padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d., taikyti BK 75 str. nuostatas, sumažinti neturtinės žalos atlyginimui priteistą sumą. Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis smūgius sudavė dėl chuliganiškų paskatų, neįvertino nukentėjusiojo V. K. elgesio, priteisė per didelę sumą žalos atlyginimui, nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei paskyrė per griežtą bausmę.

Skunde apeliantas pažymi, kad jis sudavė smūgius ir sužalojo V. K. dėl to, kad pastarasis jį išprovokavo – išėjus parūkyti prie klubo, pradėjo agresyviai ir užgauliai kabinėtis, liepus ramintis, vis tiek neatstojo. Teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog jis pripažino sudavęs V. K. du kartus į veidą, nes jis V. K. tik patapšnojo per petį ir liepė nusiraminti, o V. K. pribėgęs trenkė jam du kartus į veidą. Pasak apelianto, tada jis supykęs pasiūlė V. K. paeiti nuošaliau ir išsiaiškinti, pastarasis sutiko, paėję toliau į aikštelę apsikeitė smūgiais, pargriuvo ant žemės, pasiritinėjo ir išsiskyrė. Akcentuoja, kad jis taip pat nukentėjo nuo V. K. – buvo sutinusi, pamėlusi nosis, paakiai, bet į medikus nesikreipė. Taip pat apeliantas nurodo, kad su V. K. nebuvo asmeniškai pažįstamas, neturėjo jokių nuoskaudų ar keršto ir, jei ne jo elgesys, konfliktas nebūtų išsivystęs į muštynes, suduodamas smūgius V. K. nenorėjo sutrikdyti viešąją tvarką ar pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams.

Apibendrindamas skunde O. V. akcentuoja, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis V. K., jo (apelianto) veiksmai buvo nukreipti į netinkamą nukentėjusiojo elgesį, o ne į viešąją tvarką, todėl jų negalima laikyti chuliganiškais.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi tik V. K. ir jo draugų, liudytojų Z. K., O. Š., parodymais, nes jie nėra objektyvūs, buvo duoti tik V. K. naudai. Nors teisme buvo pagarsinti liudytojo N. Č., kuris yra išvykęs į užsienį ir negalėjo atvykti į teismo posėdį, parodymai, tačiau teismas nuosprendyje apie juos iš viso nepasisakė ir to nemotyvavo.

Be to, skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad kaltę dėl V. K. sužalojimo pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, be to, jis buvo išprovokuotas neblaivaus nukentėjusio elgesio (BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p.). Pažymi, kad nusikaltimo, už kuri yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu (2011 m. kovo 12 d.) buvo teistas tik vieną kartą – 2007 m. gruodžio 12 d., nuosprendžiu jam buvo paskirta bauda, tačiau neturėjo lėšų ją sumokėti. Be to, atkreipia dėmesį, kad administracinės nuobaudos, į kurias atsižvelgė teismas skirdamas bausmę, buvo skirtos už 2004, 2008 ir 2009 metais padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nuobaudų galiojimas seniai pasibaigęs, todėl tai negali būti priežastis skirti jam realų laisvės atėmimą.

Savo skundu apeliantas atkreipia dėmesį, kad laivės atėmimo bausmė jam paskirta pirmą kartą, jo anksčiau atlikta arešto bausmė padarė pakankamą poveikį – pradėjo dirbti, gauna pastovias pajamas, turi galimybę dalimis sumokėti baudą, mokėti nukentėjusiajam žalos atlyginimą, dengti ligonių kasoms išlaidas, o pasiuntus jį į laisvės atėmimo vietą, tokių galimybių nebebūtų, kas neatitiktų ir nukentėjusiojo interesų. Apelianto teigimu, taikant BK 75 str. numatytą bausmės vykdymo atidėjimą, galėtų būti kontroliuojamas jo elgesys, suteikiant jam galimybę pasitaisyti ir įrodyti, kad gali gyventi nepažeisdamas įstatymų.

Skunde taip pat nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš jo nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam V. K. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgė į tai, kad pats nukentėjusysis, būdamas neblaivus, išprovokavo konfliktą, buvo aktyvus konflikto dalyvis ir pats nevengė naudoti smurto, todėl taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už atsiradusias pasekmes, V. K. taip pat siekė jį sužaloti ir sužalojo. Mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti į nukentėjusiojo elgesio įtaką žalos atsiradimui. Be to, pažymi, kad nukentėjusiajam buvo suteikta nemokama medicininė pagalba, ir jis (apeliantas) turės ligonių kasai padengti nukentėjusiojo gydymo išlaidas, o tai gana ženkli suma – 3346,97 Lt.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. K. prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir nuteistojo O. V. apeliacinį skundą atmesti.

Atsikirtime nukentėjusysis nurodo, kad apelianto argumentai apie jo provokuojantį elgesį yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, tokių aplinkybių, ištyręs įrodymus, nenustatė ir teismas. Chuliganiškų paskatų motyvas, nukentėjusiojo nuomone, pasireiškė ne išprovokuota agresija, o jo užpuolimu ir sužalojimu be tarpusavio santykių priežasties. Joniškio rajono apylinkės teismas, konstatuodamas šias aplinkybes, rėmėsi nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais. Tai rodo, kad nuteistojo elgesį lėmė chuliganiškos paskatos. Pažymi, kad nuteistojo teiginys, jog jis neprisipažino sudavęs du smūgius, yra nepagrįstas, nes nuteistasis teismo posėdžio metu parodė, jog V. K. du kartus sudavė į veidą.

Nukentėjusiojo nuomone, neturi veikos kvalifikavimui reikšmės ir nuteistojo teiginys, jog jis taip pat nukentėjo – buvo sutinusi, pamėlusi nosis, paakiai, tuo labiau, kad pastarieji teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Atsikirtime nurodoma, kad nuteistasis teismo posėdžio metu keitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teigdamas, jog nukentėjusysis sužalotas jiems abiems griūnant, t. y. netyčia, nes nuteistasis koja nukentėjusiajam du kartus nespyręs, todėl nėra pagrindo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Be to, nurodoma, kad konfliktas, kaip ir konstatavo teismas, įvyko dėl mažareikšmės dingsties, todėl teismas neturėtų pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos ir BK 59 str. 1 d. 6 p.

Nukentėjusiojo atsikirtime deklaruojama nuomone, kad Joniškio rajono apylinkės teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į nuteistajam praeityje skirtas administracines nuobaudas, teistumus, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę ir teisingai nutarė, jog bausmės tikslai bus pasiekti O. V. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

Be to, V. K. atsikirtime nurodo, kad asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma ir, remiantis teismo praktikoje įtvirtinta pozicija, mano, kad 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra minimalus nuteistojo sukeltam jo sveikatos sutrikdymui ir po to išlikusiom pasekmėm.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis O. V. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusiojo V. K. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl O. V. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. K. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų ir taip tyčiniais veiksmais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. Savo skunde apeliantas iš esmės neneigia nesunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo sveikatą ir padaręs jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus sužalojimus, tačiau nesutinka su nustatyta jo veiką kvalifikuojančia aplinkybe, kad nusikaltimą padarė dėl chuliganiškų paskatų. Pagal O. V. pateikiamą versiją, konfliktas su V. K., kurio metu jis sumušė nukentėjusįjį ir nukentėjo nuo jo pats, kilo dėl provokuojančio nukentėjusiojo O. V. elgesio – ,,...pradėjo agresyviai ir užgauliai kabinėtis, liepus ramintis, vis tiek neatstojo...“. Tačiau byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma paneigia tokią nuteistojo versiją ir deklaruojamą kilusio konflikto pobūdį.

Nagrinėjamu atveju, atskleidžiant O. V. nusikalstamo sumanymo turinį, būtina išsiaiškinti jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, neapsiribojant pirmine jo forma. Būtina atkeipti dėmesį, kad nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu iš dalies pripažino savo kaltę dėl smurtinio elgesio V. K. atžvilgiu (1 t., 74-75; 81; 85 b. l.; 2 t., 105-106 b. l.), net parašė atvirą prisipažinimą (1 t., 70 b. l.), tačiau apelianto parodymai nelaikytini nuosekliais ir vienodais. Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistasis teigia, kad teismas rėmėsi tik V. K. ir jo draugų liudytojų Z. K., O. Š. neobjektyviais parodymais, o apie jam (apeliantui) palankius pagarsintus liudytojo N. Č. parodymus iš viso nieko nepasisakė. Dėl tokių skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, kompetencija (BPK 20 str. 2 d.). Tai reiškia, kad ne kaltinamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis ar kt. proceso dalyvis, o teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertina, kas byloje įrodymai ir kas tokiais nelaikytini.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų ir apelianto, nukentėjusiojo, liudytojų Ž. K., O. Š., Ž. D. parodymus, kitus įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas, todėl nuteistojo teiginys, kad skundžiamas nuosprendis priimtas vertinant tik nukentėjusiojo ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymus – nepagrįstas. Tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyti liudytojo N. Č., kuris teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas (2 t., 107 b. l.), ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 62–63 b. l.), reiškia, kad teismas minėtais liudytojo parodymais nesirėmė. Bet kuriuo atveju, apeliacinės instancijos teismui įvertinus liudytojo N. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atskirai ir kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, konstatuotina, kad skundžiamo nuosprendžio esmė dėl jų nekinta.

Liudytojas N. Č. apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjos nurodė, kad buvo įvykio vietoje, girdėjo, kaip O. V. ir V. K. apsižodžiavo. Pasak N. Č., V. K. buvo agresyvus ir pirmas smogė nuteistajam į veidą, o tada pastarasis kumščiu smogė V. K. į veidą, o kas vyko toliau, nematė, nes grįžo atgal į klubą. Tokie liudytojo parodymai tik patvirtina faktą, jog konfliktas tarp O. V. ir V. K. iš tikrųjų buvo, ir jie vienas kitam sudavė smūgius į veidą, kas ir taip neginčijama apeliaciniu skundu, tačiau N. Č. atpasakotų aplinkybių dėl to, kas sukėlė konfliktą ir kuris pirmas panaudojo smurtą, negalima vertinti vienareikšmiškai, nes jos ne tik neatitinka dėl esminių įvykio aplinkybių, vienodai atpasakotų nukentėjusiojo ir liudytojų Ž. K., O. Š., bet prieštarauja ir paties nuteistojo parodymams. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis O. V. teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis priėjo prie V. K. ir du kartus sudavė pastarajam į veidą, po to, nusisukusį iš nugaros jį užpuolė nukentėjusysis ir taip pat trenkė du kartus į veidą – prakirto nosį, bėgo kraujas, tada nuėjo muštis toliau į aikštelę, apsikeitė smūgiais, po muštynių nuėjo atgal į klubą (2 t., 105–106 b. l.). Rašydamas atvirą prisipažinimą, O. V. detaliau apibūdino V. K. ,,provokuojantį“ elgesį, dėl kurio kilo konfliktas – ,,Pastebėjau, kad vienas iš vaikinų kažko į mane labai žiūri, aš jo paklausiau ko į mane žiūri, vaikinas kažką man atsakė (...) tada delnu lengvai trinktelėjau jam į petį...“ (1 t., 70 b. l.).

Šiuo atveju būtina pažymėti, kad ne nukentėjusiojo, liudytojų Ž. K., O. Š., o nuteistojo ir jo poziciją palaikančių liudytojų Ž. D., N. Č. parodymai yra prieštaringi savaime ir net tarpusavyje, nepatvirtinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais ir paneigti nukentėjusiojo iš esmės vienodais parodymais, kuriuos patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Kolegijos nuomone, O. V., teisiamajame posėdyje prisipažinęs sudavęs kelis smūgius (iš pradžių 2, po to nenurodytą skaičių), neigdamas tyčia spardęs nukentėjusįjį ir tvirtindamas, kad keliu galėjo sužaloti V. K., kai su juo tris kartus ,,vertėsi“, mėgina sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis O. V. savo skunde kritikuoja nukentėjusiojo ir liudytojų Ž. K., O. Š. parodymus, tvirtindamas, kad jie yra neobjektyvūs, nes V. K. ir minėti liudytojai yra draugai, tačiau dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių apeliantas savo skunde neakcentuoja, kad liudytojas Ž. D. yra jo pusbrolis (2 t., 105 b. l.), N. Č. – draugas, kuris tą vakarą pasikvietė nuteistąjį ateiti į naktinį klubą „(duomenys neskelbtini)“. Vien dėl to, kad kažkuris liudytojas pažinojo nukentėjusįjį ar yra draugas su kažkuria proceso šalimi, negali būti pagrindas šių liudytojų parodymus atmesti, tuo labiausi, kad liudytojai Ž. K. ir O. Š. prieš įvykį pažinojo tiek O. V., tiek V. K.. Priešingai nei nuteistojo O. V., liudytojų Ž. D. ir N. Č. parodymai, nukentėjusiojo V. K. ir liudytojų Ž. K., O. Š. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, papildantys vieni kitus ir neprieštaringi dėl esminių aplinkybių, todėl netikėti jais nėra pagrindo (1 t., 60–61 b. l.; 2 t., 35–37; 51–52 b. l.). Nukentėjusysis aiškiai nurodė, kad pirmas jam smūgius į veidą sudavė O. V., liudytojas O. Š. patvirtino, kad V. K. bandė gintis, tačiau apelianto smūgiai į veidą buvo tikslūs, ir nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, o liudytojas Ž. K. matė, kaip O. V., ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam, spyrė koja. Nukentėjusysis patikslino, kad O. V. jam gulinčiam ant žemės koja spyrė du kartus – vieną kartą į veidą, kitą į šoną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisingais laikė būtent nukentėjusiojo, liudytojų Ž. K., O. Š. parodymus, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, iš dalies net paties nuteistojo parodymai.

Aptariant liudytojų Ž. D. ir N. Č. parodymus, pažymėtina, kad pastarieji dėl kai kurių aplinkybių net nesutampa su nuteistojo parodymais (pvz. N. Č. teigė, kad pirmas V. K. sudavė smūgį O. V. į veidą, o pastarasis nurodė, kad pirmas smūgius nukentėjusiajam sudavė jis ir tik po to V. K. užpuolė jį ir kt.). Apie minėtą liudytoją atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo žinoma, jis pirmą kartą buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Pasak Ž. D., po įvykio jis buvo susitikęs su savo pusbroliu O. V. ir šis jam papasakojo, klausė gal kažką matė. Minėtas liudytojas, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, negalėjo tiksliai pasakyti, nei kas pirmas kam sudavė smūgius, nei ar buvo kažkuris iš konfliktuojančių pargriuvęs ant žemės, teigė nepastebėjęs, kada iš naktinio klubo išėjo nukentėjusysis. Šioje situacijoje atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas Ž. D. negalėjo patvirtinti ar paneigti tų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurių neginčija ir apeliantas, tuo pačiu deklaratyviai tvirtindamas, kad matė, kaip nukentėjusysis puldinėjo prie kaltinamojo, norėdamas jam pataikyti, o O. V. stengėsi konflikto išvengti (2 t., 105 b. l.). Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad liudytojų Ž. D. ir N. Č. parodymai kelia pagrįstų abejonių – kai kurias įvykio aplinkybes deklaruodami labai aiškiai, kitas atpasakoja priešingai, nei byloje nustatyta, arba išvis negali prisiminti. Aptarti liudytojų Ž. D. ir N. Č. parodymai konkrečiu atveju neturi įtakos O. V. kaltės nusikaltimo padaryme klausimo išsprendimui.

Byloje surinkti, ištirti ir aptarti įrodymai rodo, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, atitinkantys įvykio laiką ir aplinkybes, yra padaryti vieno ar daugiau trauminių poveikių kietu buku daiktu (daiktais) paveikus V. K. veidą – sulaužius nosies kaulą, sumušus viršutinę lūpą (1 t., 24 b. l.), dėl ko nesunkiai buvo sutrikdyta V. K. sveikata. Byloje nėra jokių duomenų apie O. V. padarytus sužalojimus, apie kuriuos jis užsimena apeliaciniame skunde. Visa tai paneigia apelianto teiginius, kad jis V. K. tik patapšnojo per petį, o V. K. trenkė jam du kartus į veidą, tada supykęs jis pasiūlė V. K. paeiti nuošaliau ir išsiaiškinti, pastarasis sutiko, paėję toliau į aikštelę apsikeitė smūgiais, pargriuvo ant žemės, pasiritinėjo ir išsiskyrė. Keldamas tokias versijas apeliantas iš esmės siūlo jį laikyti nukentėjusiuoju, tačiau byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina priešingas išvadas.

Aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad O. V. tyčia, be jokios aiškios priežasties užsipuolė ir sumušė V. K.. Nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusysis pats jį išprovokavo (labai žiūrėdamas į jį), neatitinka provokuojančio elgesio turinio. Chuliganiškos smurto paskatos nebūtinai siejamos su viešąja vieta ar viešosios tvarkos sutrikdymu, į ką savo skundu kreipia dėmesį nuteistasis. Šioje byloje nėra nustatyta, kad O. V. savo veiksmais būtų sutrikdęs viešąją tvarką, ir tai nėra inkriminuota apeliantui. Konkrečiu atveju surinktais įrodymais nustatyta, kad V. K. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas visai be dingsties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, o tai atitinka chuliganiškų paskatų turinį ir nesvarbu, siekė ar ne O. V. savo veiksmais sutrikdyti ir viešąją tvarką, sutrikdė ją ar ne. Taigi nėra jokio pagrindo kvalifikuoti O. V. padarytą nusikaltimą pagal BK 138 str. 1 d., nes pastarojo veikoje nustatyti visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai. Dėl to, kas paminėta, keisti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį nėra jokio pagrindo.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam O. V. bausmę už padarytą nusikaltimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną apysunkį tyčinį smurtinį nusikaltimą), jo asmenį apibūdinančius duomenis – dirba, tačiau naują tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, būdamas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), t. y. asmeniu, keliančiu didesnį pavojų visuomenei, ir pagrįstai apeliantui paskyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Tačiau kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra O. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad nuteistasis dar ikiteisminėje bylos tyrimo stadijoje – 2011 m. rugsėjo 6 d. – sudarė sutartį Nr. 40/650 su civilinį ieškovą atstovaujančios Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktoriumi dėl turtinės žalos (1733,75 Lt), atsiradusios dėl nukentėjusiajam V. K. suteiktų gydymo paslaugų atlyginimo periodinėmis išmokomis (1 t., 34–35 b. l.), o 2013 m. balandžio 22 d. sutartimi Nr. SŽ-19/1115 susitarė su civiliniu ieškovu dėl kitos turtinės žalos dalies (1613,22 Lt) atlyginimo ir jau yra atlyginęs dalį žalos, padarytos civiliniam ieškovui – Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, taip pat ir nukentėjusiajam V. K. (50 Lt). Šios aplinkybės teigiamai apibūdina apeliantą ir rodo pozityvų jo požiūrį į nukentėjusįjį, todėl, kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.), pakeisti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Kolegija, įvertinusi nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžia, jog yra pagrindas nuosprendį pakeisti, sumažinti O. V. paskirtą bausmę pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir iš naujo paskirti subendrintą bausmę (BPK 328 str. 2 p.).

Nėra pagrindo, kaip savo skunde teigia apeliantas, pripažinti kitą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl to. Teisiamajame posėdyje O. V. iš tikrųjų reiškė apgailestavimą dėl nukentėjusiojo V. K. sužalojimo, tačiau kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad O. V., nors ir reiškė apgailestavimą dėl savo elgesio, tačiau savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl kilusių padarinių kaltino patį nukentėjusįjį, kėlė įvairias klaidinančias versijas apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, mažąją dalį žalos (50 Lt) nukentėjusiajam atlygino tik po skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui, nelaikyti apelianto prisipažinimo ir gailėjimosi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliaciniame skunde taip pat užsimenama apie dar vieną, nuteistojo nuomone, egzistuojančią jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Šioje byloje tokio pobūdžio nukentėjusiojo V. K. elgesys nenustatytas, apie tai jau anksčiau pasisakyta šiame nuosprendyje, todėl svarstyti dar vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo klausimą nėra pagrindo.

Apeliantas skundu prašo atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas, netaikė O. V. atžvilgiu BK 75 str. nuostatų nuosprendyje motyvuotai konstatavęs, kad bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju būtų nepagrįstas. Apylinkės teismas tinkamai įvertino O. V. asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis naują nusikaltimą padarė būdamas teistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d., šio nusikaltimo padarymo metu taip pat sumušė kitą žmogų, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą (LITEKO duomenys). Po to, 2010 m. lapkričio 7 d. O. V. vėl padarė viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 str. 1 d., vėl sumušė kitą žmogų ir nežymiai sužalojo jo sveikatą, už ką buvo pripažintas kaltu ir nuteistas Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu (1 t., 90–93 b. l.). Maža to, apeliantas, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje, 2011 m. rugpjūčio 20 d. vėl iš chuliganiškų paskatų sumušė kitą žmogų ir sukėlė jam fizinį skausmą, už ką Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. (2 t., 99–102 b. l.). Visos šios aplinkybės itin neigiamai apibūdina apeliantą, jo analogiško pobūdžio neteisėtas elgesys tampa vis pavojingesnis – jei ankščiau jo naudotas fizinis smurtas kitų asmenų atžvilgiu pastariesiems sukeldavo tik nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą, tai skundžiamu nuosprendžiu O. V. pripažintas kaltu dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdęs V. K. sveikatą – sulaužęs jam nosį. Visa tai, kas paminėta, ir tai, kad O. V. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą apysunkį tyčinį smurtinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumai – neatlikęs paskirtos pakankamai švelnios (bauda) bausmės, neduoda pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be to, pažymėtina, kad pagrindas taikyti BK 75 str. nuostatas negali būti vien ta aplinkybė, kad nuteisus O. V. realia laisvės atėmimo bausme bus ilgai neatlyginta nukentėjusiajam padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Skundu nuteistasis O. V. taip pat prašo sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimą, apeliuodamas į tai, kad pats nukentėjusysis išprovokavo konfliktą, buvo aktyvus konflikto dalyvis, kad V. K. taip pat siekė jį sužaloti ir sužalojo. Kolegija dar sykį akcentuoja, kad tokios apeliaciniame skunde deklaruojamos aplinkybės šioje byloje nėra nustatytos.

Pažymėtina, kad BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, nustato, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad jei fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Įstatymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalą pinigais privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius išgyvenimus, skausmą, prarastą gyvenimo kokybę ir pan. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos ir įgyvendinant skirtingų interesų (kaltininko ir nukentėjusiojo) pusiausvyrą, būtina atsižvelgti į nuteistojo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, tačiau tai negali būti lemiami kriterijai, nusprendžiant dėl mažesnės neturtinės žalos dydžio. Neturtinės žalos turinio esmę sudaro dėl neteisėtų kaltininko veiksmų atsiradę neigiami padariniai, pasekmės, liekamieji ar trunkamieji negatyvūs reiškiniai, įtakojantys nukentėjusiojo tolimesnį gyvenimą ir jo kokybę.

Nukentėjusysis V. K. pateiktame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad dėl pavartoto smurto prieš jį patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, bejėgiškumo jausmą, nepatogumus dėl subjaurotos išvaizdos ir ilgo gydymosi, iki šiol patiria baimę ir jį persekioja nesaugumo jausmas (2 t., 89–90 b. l.), teko du sykius operuoti sulaužytą nosį (2 t., 92 –96 b. l.) – po pirmosios operacijos (2011-03-12–2011-03-20) negalėjo prakvėpuoti per nosį, todėl reikėjo atlikti antrą operaciją (2011-08-10–2011-08-18). Nukentėjusiojo įvardinti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai kolegijai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. K. neturtinė žala atsirado tik dėl nusikalstamų O. V. veiksmų, todėl pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš jo. Apylinkės teismas, spręsdamas apie priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajam sukeltas pasekmes, sužalojimų mąstą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, o taip pat, siekdamas išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgė į kaltininko turtinę padėtį ir prašomą priteisti 10000 Lt neturtinę žalą sumažino iki 5000 Lt. Kolegijos nuomone, nustatytas neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atsižvelgus į ilgai trukusius nukentėjusiojo negatyvius išgyvenimus ir pojūčius, atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus ir nėra aiškiai per didelis, todėl mažinti priteistos neturtinės žalos dydį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo V. K. atstovas prašė išieškoti iš nuteistojo O. V. turėtas išlaidas atstovo advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir pateikė tai pagrindžiančio mokėjimo nurodymo kopiją. Iš minėto dokumento matyti, kad už teisines paslaugas – V. K. atstovavimą Šiaulių apygardos teisme ir atsikirtimą į apeliacinį skundą – advokatui D. Žiedui buvo sumokėtas 1000 Lt honoraras. Kolegijos nuomone, honoraro suma, atsižvelgiant į bylos faktinį ir teisinį sudėtingumą, yra pagrįsta, atitinkanti protingumo bei teisingumo kriterijus, todėl minėtas išlaidas kolegija išieško iš nuteistojo O. V. (BPK 106 str. 2 d.).

.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

nusprendžia:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 3 p., pripažinti O. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos civiliniams ieškovams.

O. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 metų 8 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p., a) p. p., 2 d., O. V. paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta subendrinta bausme iš dalies jas sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 9 mėnesiams ir 8 MGL (1040 Lt) baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš O. V. priteisti nukentėjusiajam V. K. 1000 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Nijolė MatuzevičienėTeisėjos Irena IvanovienėVirginija Žindulienė