Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2007-02-08 · Administracinė byla Nr. I-3378-121/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-02-08
Bylos Nr.
I-3378-121/2007
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Petras Viščinis, Nijolė Šidagienė (pran.)
Pareiškėjas
B. V.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai
Administracinė byla Nr. I-3378-5/2007Procesinio sprendimo kategorija 24 (S) (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius2007 m. vasario 8d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romos Sabinos Alimienės (pirmininkė), Nijolės Šidagienės (pranešėja) ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Daivai Musnickaitei, dalyvaujant pareiškėjui B. V. , atsakovės atstovei Neringai Plekavičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (LR ŪM) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau- VAGK arba Komisija) 2006-11-07 sprendimą Nr.2006/04-4R-269 bei LR ŪM 2006-10-04 raštą Nr.(1.13-51)-3-5906 arba įpareigoti atsakovę pašalinti padarytą pažeidimą, arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Paaiškina, jog į jo sklypą elektra pajungta 2002 metais. Įvadinė elektros apskaitos spinta sumontuota ant elektros atramos už sklypo ribos. Pažymi, jog už elektros pajungimo darbą, medžiagas, įrenginius sumokėjo bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ Panevėžio elektros tinklų filialo Kėdainių elektros tinklų skyriui pagal išduotą sąmatą, tačiau elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartyje rašoma, jog nuosavybės riba tarp elektros tinklų ir vartotojo yra ant elektros skaitiklio išėjimo gnybtų. Mano, jog tai neteisinga, nes už jo pinigus nupirktas turtas, atliktas darbas yra ne jo, o elektros tinklų nuosavybė. Sutiktų su tuo, jog ant elektros skaitiklio išėjimo gnybtų būtų aptarnavimo riba, bet ne nuosavybės. Nurodo, jog skundžiamais aktais ginčijama situacija pateisinama (b.l.4).

Atsiliepimas

Atsakovė, atsikirsdama į skundą, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir paaiškina, jog skundžiamas raštas nėra individualus administracinis aktas, nes juo pareiškėjui nenustatomos jokios teisės ar pareigos, jis nesukelia jokių teisinių pasekmių pareiškėjo teisėms ar interesams. Be to, Energetikos įstatymo 12 str. 3 dalis nustato, jog energetikos įmonės savo veikimo teritorijoje nustatyta tvarka prijungia energijos vartotojų energiją naudojančius įrenginius prie veikiančių energijos perdavimo ar skirstymo tinklų. Tokia tvarka numatyta Ūkio ministro 2002-09-17 įsakymu Nr.326 patvirtintose Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklėse. Energetikos įstatymo 12 str. 3 dalyje nustatyta, jog prijungimo išlaidas pagal nustatytus įkainius padengia atitinkami gamintojai arba vartotojai, o 17 str. 5 d. 4 punktas nustato, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina energetikos objektų prijungimo įkainius. Taisyklėse nustatyta, jog prijungimo paslauga yra mokama, o smulkiems vartotojams konkretus mokesčio dydis apskaičiuojamas pagal Komisijos patvirtintus įkainius ir priklauso nuo jungiamų įrenginių galios ir vartotojo įrenginių atstumo nuo esamų tinklų. Atsižvelgiant į tai, nurodo, jog negali sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad vartotojų sumokėtos lėšos už prijungimo paslaugą yra jų investicija į operatorių turtą: ekonomine prasme operatorių pajamos už suteiktą prijungimo paslaugą yra tokio pat pobūdžio, kaip ir pajamos iš kitos veiklos. Ir elektros energijos kaina apskaičiuojama iš ūkio subjektų pajamų atėmus pajamas, kurias įmonė gauna iš kitos veiklos (tame tarpe ir už prijungimo paslaugą), dalinant iš elektros energijos kiekio, kurį numatoma patiekti vartotojams per atitinkamą laikotarpį, todėl nuo prijungimo paslaugos mokesčio dydžio priklauso pajamų lygis, kuriuo remiantis nustatomi elektros energijos tarifai. Gi panaikinus prijungimo mokestį, neišvengiamai didėtų elektros energijos tarifas. Atkreipia dėmesį, jog daugumoje ES šalių prijungimas prie tinklų yra mokamas, o mokesčio dydis sudaro 50-100 procentų prijungimo sąnaudų, kai kuriose šalyse į prijungimo mokestį įskaičiuojamos net būsimos tinklo eksploatavimo sąnaudos. Pažymi, jog elektros tinklų nuosavybės ribų nustatymo principai yra detaliai aprašyti Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, kurių 21.7 punkte numatyta, kad, jei atvadas į įvadinę elektros apskaitos spintą (skydelį) yra operatoriaus nuosavybė, o įvadinė elektros apskaitos spinta (skydelis) - vartotojo nuosavybė, nuosavybės riba nustatoma ant atvado prijungimo gnybtų įvadinėje elektros apskaitos spintoje (skydelyje)-(b.l.23-25). Pareiškėjas, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė, papildomai paaiškino, kad jis skunde nekėlė ginčo, jog pajungimo paslauga turi būti mokama, jis pajungimo išlaidas ir sumokėjo iki pat Kėdainių elektros tinklų spintos. Dėl sutarties nuginčijimo į teismą jis kol kas nesikreipė, gali būti, kad reikalaus ir dalies išlaidų atlyginimo, jei jau savo nuosavybėn pasiima jo turtą.

Atsakovės atstovė skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais, negalėjo paaiškinti, ar 2002m. taisyklės suderintos su ES teisės aktais.

Kolegija, išnagrinėjusi skundo bei atsiliepimo motyvus, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, jog skundas tenkintinas iš dalies.

Faktinės bylos aplinkybės.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas ginčo klausimu dar 2006-07-08 prašymu kreipėsi į Ministrą Pirmininką, Vyriausybės kanceliarija, joje 2006-07-11 gautą prašymą persiuntė LR ŪM, kuri, jį išnagrinėjusi, pareiškėjui 2006-08-04 raštu Nr.(1.13-51)-3-4639 išaiškino, kokiais teisės aktais vadovaujantis nustatytos nuosavybės ribos tarp elektros tinklo operatoriaus ir vartotojo (VAGK byla Nr.7.1 b.l.10-12). Pareiškėjas ginčo klausimu 2006-09-16 dar kartą kreipėsi į Ministrą Pirmininką (LRV Kanceliarijoje gautas 2006-09-20), prašydamas pasisakyti detaliau ir gauti Ministro Pirmininko nuomonę (VAGK byla Nr.7.1 b.l.13). Prašymas persiųstas LR ŪM, kuri, jį išnagrinėjusi, 2006-10-04 raštu Nr.(1.13-51)-3-5906 išaiškino šalyje galiojančią elektros tinklų prijungimo tvarką ir nurodė, jog pagal ministro 2002-09-17 įsakymu Nr.326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių 40 punktą vartotojas ar gamintojas neįgyja nuosavybės teisių į operatorių nutiestus ar pertvarkytus elektros tinklus ir įrenginius, sumontuotus vartotojų ar gamintojų elektros įrenginiams prijungti prie operatoriaus elektros tinklų (b.l.16). Nesutikdamas su tokiu atsakymu, B. V. jį apskundė Komisijai, kuri bylą pagal B. V. skundą nutraukė, konstatavusi, jog pareiškėjo 2006-09-16 prašymas nelaikytinas nauju, pasirėmus Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais, padaryta išvada, jog iš esmės ginčijamas ankstesnis, t.y. 2006-08-04 ŪM raštas, kuriam apskųsti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 str. 1 dalį praleisti terminai (b.l.13-15).

Motyvuojamoji dalis

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė ir išvados.

Atsižvelgus į tai, jog LR ŪM 2006-10-04 raštas Nr.(1.13-51)-3-5906 skųstas ikiteismine ginčų nagrinėjimo procedūra, teisminio nagrinėjimo dalykas apima ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2006-11-07 sprendimo Nr.2006/04-4R-269 teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau-ABTĮ) 28 straipsnyje numatyta, jog skundas dėl individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, gali būti paduotas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Kaip matyti iš VAGK į bylą pateiktos medžiagos, pareiškėjas 2006-10-21 skundu (VAKG gautas 2006-10-24) kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti LR ŪM 2006-10-04 raštą Nr.(1.13-51)-3-5906 arba įpareigoti Ūkio ministeriją pašalinti padarytą pažeidimą, arba įvykdyti kitokį VAGK patvarkymą (VAGK byla Nr.7.1 b.l.1), t.y. pareiškėjas pasirinko ginčą spręsti ikiteismine tvarka.

ABTĮ 25 str. 2 dalyje numatyta, jog paduodant skundą (prašymą) nagrinėti ne teismo tvarka, jo forma ir turinys turi atitikti šio įstatymo 23 straipsnio reikalavimus. Minėtame straipsnyje įvardinta, jog skunde (be kitų rekvizitų) turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data, pareiškėjo reikalavimas (5, 7 p.). Matyti, jog įstatymų leidėjas kelia tuos pačius skundo turiniui ir formai reikalavimus administracinių ginčų komisijoms kaip ir teismui, todėl darytina išvada, jog ir skundo rekvizitų reikšmė šiose institucijose yra panaši, juolab, kai specialiame akte - Administracinių ginčų komisijų įstatyme (toliau-AGKĮ) – tokia tvarka labiau nedetalizuota, o Vyriausybės 1999-05-04 nutarimu Nr.533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 13 punktas, numatantis skundo komisijai rekvizitus, netaikytinas, nes nuostatos nesuderintos su nauja ABTĮ redakcija, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės galios teisės aktu – ABTĮ.

Pabrėžtina, jog skundo teisė priklauso tam subjektui, kuris mano, jog skundžiamas aktas pažeidžia jo subjektines teises (ABTĮ 22 str. 1 d., AGKĮ 11 str.), todėl ir skundo reikalavimo formulavimas yra tokio subjekto prerogatyva, t.y., jo valia prašyti naikinti tą sprendimą, kuris jo manymu, pažeidžia jo teises. VAGK savo sprendime konstatavo, jog matyti, „kad pareiškėjas faktiškai ginčija Ministerijos ankstesnįjį (2006m. rugpjūčio 4 d.) atsakymą“ ir atsižvelgiant į tai, „kad Ministerijos 2006m. spalio 4 d. raštas yra atsakymas į kartotinį pareiškėjo prašymą, skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Ministerijos ankstesnio atsakymo (2006m. rugpjūčio 4 d. rašto) gavimo dienos“. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia VAGK pozicija klaidinga, kadangi institucija neleistinai nusprendė, koks sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises, ignoruodama aiškiai išreikštą pareiškėjo valią panaikinti ŪM 2006-10-04 raštą. Terminas LR ŪM 2006-10-04 raštui apskųsti nebuvo praleistas, todėl VAGK privalėjo pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir priimti atitinkamą sprendimą, kaip numatyta Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 40 punkte. Pažymėtina, jog spręsti, ar pareiškėjo 2006-09-16 prašymas ginčo klausimu ir atsakymas į jį yra pakartotinis, turėjo teisę pati atsakovė, nes būtent ji, vadovaudamasi Ūkio ministro 2002-10-30 įsakymu Nr.378 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje tvarkos 29 punktu („kartotiniai prašymai ir skundai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodoma naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad ministerijos sprendimas dėl ankstesnio prašymo ar skundo išnagrinėjimo yra neteisingas. Tuo atveju per 5 darbo dienas nuo kartotinio prašymo ar skundo gavimo ministerijoje datos pareiškėjui pranešama, kad jo prašymas ar skundas nebus nagrinėjamas, nurodomos priežastys ir apskundimo tvarka“), turėjo galimybę B. V. 2006-09-16 prašymą atisakyti nagrinėti kaip pakartotinį. Pastarajai to nepadarius, Komisijai nėra jokio pagrindo išnagrinėtą iš esmės prašymą laikyti pakartotiniu ir taip užkirsti kelią asmeniui tinkamai ginti savo teises.

Dėl Komisijos pasirinktos sprendimo rūšies pasakytina, jog ABTĮ 26 str. 2 dalis numato, jog administracinių ginčų komisijų steigimo tvarką ir darbo principus nustato atskiras įstatymas. Taigi, toks įstatymas yra –AGKĮ -, kuris įtvirtina esminius komisijos darbo principus. Juos labiau detalizuoja jau minėti Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai, kurių 40 punkte nurodyta, kokius galimus sprendimus komisija gali priimti, t.y.: atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį komisijos nurodymą; įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per komisijos nustatytą laiką priimti sprendimą dėl šio subjekto atsisakymo ar vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus; nutraukti bylą kaip nežinybingą (40.1-40.4 p.). Taigi matyti, jog VAGK gali nutraukti bylą tik tuomet, kai ji yra nežinybinga, t.y. nepriklausanti pagal kompetenciją, bet ne tuomet, kai Komisijos manymu, yra praleisti terminai skundui paduoti. Taip pat pažymėtina, jog nei ABTĮ, nei AGKĮ nenumato, jog administracinių ginčų komisijos nagrinėja skundus ABTĮ nustatyta tvarka, todėl nėra ir jokio pagrindo teigti, kad VAGK gali priimti sprendimus vadovaudamasi ABTĮ nuostatomis, tame tarpe ir 101 straipsniu, kaip šiuo atveju padaryta. Kolegijos nuomone, Komisija, nusprendusi, kad pareiškėjui pasekmes sukėlė būtent LR ŪM 2006-08-04 raštas Nr.(1.13-51)-3-4639, kurio pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais neapskundė, turėjo pagrindo skundą dėl LR ŪM 2006-10-04 rašto Nr.(1.13-51)-3-5906 atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismai, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus, atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus tik tuomet, kai jie paskelbti oficialiai leidžiamame biuletenyje (ABTĮ 13 str. 2, 6 d.). Skundžiamame Komisijos sprendime nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-10-20 nutarties išaiškinimas administracinėje byloje Nr.A2-1568-05 biuletenyje neskelbtas, todėl teismas šioje byloje juo nesivadovauja.

Tuo pačiu kolegija sutinka su atsakovės atsikirtimo argumentais, kad skundžiamas, o ir 2006-08-04 raštai nėra individualūs administraciniai aktai, nes jais pareiškėjui nenustatomos jokios teisės ar pareigos, jie nesukelia jokių teisinių pasekmių pareiškėjo teisėms ar interesams ir laikytini tam tikra konsultacijos forma, kuria pareiškėjas liko nepatenkintas. Tokia byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 2 str.14,15d., 3 str.1d., 5str.1d., 101 str.1 punktas). Kaip matyti ir iš skundo argumentų, ir iš bylos įrodymų, pasekmes, su kuriomis pareiškėjas sieja savo subjektinių teisių pažeidimą, sukėlė 2002-10-21 tarp jo ir AB “Rytų skirstomieji tinklai“ Panevėžio elektros tinklų sudaryta elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis Nr.777/2/2070, tiksliau- jos priedo Elektros tinklo nuosavybės ribų akto tam tikros nuostatos, kuri ir ginčytina bendrosios kompetencijos teisme Civilinio ir Civilinio proceso kodeksų tvarka ir terminais. Jei tokia byla būtų nagrinėjama, šis teismas savo kompetencijos ribose ir, esant būtinumui, kreipdamasis į Vyriausiąjį administracinį teismą, galėtų nustatyti, ar neprieštarauja LR įstatymams, Vyriausybės nutarimams, ES teisės aktams Ūkio ministro 2002-09-17 įsakymu Nr.326 patvirtintos Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklės, kurių nuostatomis atsakovė įrodinėja sutarties teisėtumą.

Dėl išdėstytų motyvų skundžiamas Komisijos sprendimas panaikinamas (ABTĮ 89 str.1d.1 punktas), byla kitoje dalyje- nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 2 punktu, 101 str.1p., 127 str.,

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2006-11-07 sprendimą Nr.2006/04-4R-269 panaikinti, administracinę bylą dėl kitų reikalavimų nutraukti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Kolegijos teisėjai Roma Sabina Alimienė

Nijolė Šidagienė

Petras Viščinis