- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-13
- Bylos Nr.
- I-658-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02204-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- I. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. Z. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-10) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 iki 2015 m. lapkričio 19 d., kada pareiškėjas buvo išvykęs) jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus 5, 12, 20 būriuose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, o dėl didelio nuteistųjų skaičiaus sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus (trūko praustuvių, unitazų). Nebuvo sudarytos sąlygos privačiai naudotis sanitariniu mazgu, dušine, nes unitazas neatitvertas užtvara iki lubų ir neįrengtos prausimosi kabinos, dėl to pareiškėjas patyrė diskomfortą ir pažeminimą. Sanitariniame mazge nebuvo tinkamos ventiliacijos, dėl to patalpose kaupėsi nemalonus kvapas. Pareiškėjui buvo leidžiama nusiprausti po šiltu dušu tik kartą per savaitę, dėl to negalėjo laikytis asmeninės higienos, jautė nepatogumus ir diskomfortą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas, Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, atsiliepime (b. l. 40-46) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad įstaigos sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis nei 1,5 m aukščio pertvaromis. Dušinėje įrengta 15 purkštukų, prausimosi vietos atskirtos pertvaromis. Nuteistieji šiltu dušu gali naudotis kartą per savaitę. Pažymėjo, kad nuteistieji turi pareigą patys tvarkytis savo gyvenamąsias patalpas. Jei būriuose esantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas, jose neatsirastų pelėsis ir drėgmė. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Įstaigos 2-jo sektoriaus patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas yra vėdinamos per langus. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, t. y. dėl neužtikrintos gyvenamojo ploto normos, sanitarinių įrenginių trūkumo, privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge ir dušinėje, negalėjimo išsimaudyti po šiltu dušu dažniau nei kartą per savaitę.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 11 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-614-279/2019 pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d., kurioje neturtinę žalą pareiškėjas kildino dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, eilių prie sanitarinių įrenginių dėl didelio nuteistųjų skaičiaus ir kt. Minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.
Kadangi teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundas dėl minėtų aplinkybių (dėl neužtikrintos gyvenamojo ploto normos, eilių prie sanitarinių įrenginių) laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 p.).
Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad jis negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimus, nes neturi reikiamų žinių, įgaliojimų ir kompetencijos pažeidimams nustatyti.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2018 m. spalio 3 d. (b. l. 34), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas pažymėjo, kad negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimus, nes neturi reikiamų žinių, įgaliojimų ir kompetencijos pažeidimams nustatyti. Tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Teisinių žinių neturėjimas taip pat negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Civilinis kodeksas, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teisinių žinių neturėjimas yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (žr. 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171-11).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. spalio 2 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus gyvenamąsias patalpas: nuo 2015 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 6 d. – 20 būrio 1 brigadą, nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. – 5 būrio 1 brigadą, nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. – 12 būrio 1 brigadą (b. l. 50-51).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge ir prausykloje. Pažymėjo, kad unitazas nebuvo atitvertas užtvara iki lubų, taip pat neįrengtos prausimosi kabinos.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu (neįrengtos kabinos iki lubų), tačiau, teismas pažymi, kad tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl netinkamai įrengtos dušo patalpos, nes joje neįrengtos kabinos. Tačiau, teismas pažymi, kad teises normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti kabinas, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl dušo patalpos įrengimo nekonstatuotini. Be to, iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų 2-jo sektoriaus dušinės foto nuotraukų matyti, kad dušo rageliai yra atskirti pertvaromis, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui naudotis dušine buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (b. l. 105). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LVAT praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Pareiškėjas pažymėjo, kad praustis po šiltu dušu jam buvo leidžiama tik kartą per savaitę, tačiau jam to nepakako.
Remiantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, dėl to patalpose kaupėsi nemalonus kvapas. Tačiau iš Pravieniškių PN –AK atsiliepimo, 2018 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. S-20054, Ūkio skyriaus 2018 m. spalio 26 d. pažymos (b. l. 11-17, 53) matyti, kad įstaigos 2-jo sektoriaus būriuose esantys sanitariniai mazgai yra įrengti atskirose patalpose ir vėdinami per langus ir ventiliacines angas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad kalinimo sąlygos pataisos namuose yra antisanitarinės, tačiau teismas pažymi, kad pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 127-129) 4 punktą, Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarką. Valymo inventorių ir medžiagas iš sandėlio paima ir nuteistiesiems perduoda Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai (Aprašo 9 p.). Nuteistiesiems išduotų valymo priemonių žurnalo įrašai patvirtina, kad sanitariniai valikliai, šveitikliai bei kitos priemonės nuteistiesiems buvo išduodamos (b. l. 55-99). Pažymėtina, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas bei palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų, tame tarpe ir pareiškėjo valios. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs išsivalyti bei išsivėdinti gyvenamosios patalpos, ar, kad tuo tikslu jam nebūtų išduotos valymo priemonės. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Be to, iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų foto nuotraukų matyti, kad 2-jo sektoriaus patalpos yra tvarkingos ir suremontuotos (b. l. 100-126). Pareiškėjo argumentus dėl netvarkingo sanitarinių mazgų inventoriaus paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad sanitarinio mazgo patalpos ir inventorius tvarkingas, nesulūžęs (b. l. 100-102, 106-110, 115, 118-120, 123-126). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m .gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, nepatogumais, diskomfortu, pažeminimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Bylos dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, eilių prie sanitarinių įrenginių), palikti nenagrinėtą.
Kitą pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.