- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-29
- Bylos Nr.
- eI-485-189/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02618-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis, Bronius Januška, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinei muitinei
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Henriko Sadausko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 10000410397 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato darbą bei sumokėtą žyminį mokestį (b. l. 1–4).
Paaiškina, jog Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. 2TR-19-0026 „Dėl mokestinės prievolės muitinei įregistravimo solidariems skolininkams už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“, kuriuo nusprendė pripažinti pareiškėją, kartu su kitais asmenimis, solidariai atsakingais skolininkais muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 60 464 Eur muito, 868 474,86 Eur akcizo, 216 707 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), atitinkamai priskaičiavo 3 758 Eur, 787 392 Eur, 196 922 Eur ir skyrė 457 470 Eur baudą. Šis sprendimas buvo apskųstas Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas). 2018 m. liepos 17 d. Muitinės departamentas priėmė sprendimą Nr. 1A-272 „Dėl A. S. skundo nagrinėjimo sustabdymo“, kuriuo 2018 m. gegužės 28 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo 2TR-19-0026 nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. liepos 13 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nurašyti nuo pareiškėjo sąskaitų bankuose 60 464,00 Eur muito. Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 10000411340 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nepradėjimo“, nusprendė nepradėti akcizo, pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVM) ir delspinigių išieškojimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus teritorinė muitinė, nesulaukusi Muitinės departamento sprendimo priėmimo, priėmė dar vieną naują sprendimą, tuo nusižengusi bendriems teisės stabilumo principams. Vilniaus teritorinės muitinės priimti sprendimai neatitinka protingumo ir teisingumo principų, kurie buvo priimti siekiant suklaidinti bylos dalyvius. Atsižvelgęs į tai, jog Muitinės departamentas turėjo teisę stabdyti pateikto skundo nagrinėjimą, mano, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. priimtas sprendimas neturi juridinės galios.
Pažymi, jog Vilniaus teritorinė muitinė savo priimtuose sprendimuose pirminio dokumento įforminimo datą nurodo 2010 m. balandžio 9 d., o sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinei įregistravimo priėmė 2018 m. birželio 14 d. Pareiškėjas remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, jog mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, sprendė jog sprendimas dėl mokestinės prievolės muitinei įregistravimo buvo priimtas praėjus 8 metams po cigarečių į Lietuvos Respubliką įvežimo, todėl terminas mokesčiams išieškoti yra pasibaigęs.
Atsakovė Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimo argumentais su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 50–53).
Nurodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė, gavusi informaciją iš Muitinės kriminalinės tarnybos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje ir vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir BMK) 202 straipsnio 3 dalimi bei 213 straipsniu, 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026 pareiškėją kartu su 13 kitų asmenų už neteisėtai įvežtas prekes (cigaretes) pripažino solidariai atsakančiais skolininkais muitinei ir jų vardu įregistravo 60 464 Eur muito, 866 503 Eur akcizo, 216 707 Eur PVM, 3 758 Eur muito delspinigių, 787 392 Eur akcizo delspinigių, 196 922 Eur PVM delspinigių mokestinę prievolę ir už padarytą pažeidimą skyrė 457 470 Eur baudą, iš viso: 2 589 216 Eur.
2018 m. gegužės 30 d. pranešimu Nr. 315 skolininkai buvo informuoti apie 2018 m. gegužės 28 d. Vilniaus teritorinės muitinės priimtą sprendimą Nr. 2TR-19-0026, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Muitinės administruojamų mokesčių ir su jais susijusių sumų mokėjimo taisyklių nuostatomis, pareiškėjas buvo įpareigotas per 10 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos įvykdyti nurodytą mokestinę prievolę. Pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka minėtą muitinės sprendimą apskundė Muitinės departamentui, kuris išnagrinėjęs jo skundą, 2018 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-272, kuriuo sustabdė pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo Nr.2TR-19-0026 nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, Vilniaus teritorinė muitinė neturi pagrindo manyti, jog apskųstas sprendimas neatitinka muitų teisės aktų reikalavimų. Garantijos, laiduojančios muito mokestinės nepriemokos įvykdymą ar dokumentų pagrindžiančių sunkią materialinę padėtį, pareiškėjas nepateikė. Muito apskaičiavimas ir išieškojimas yra Europos Sąjungos teisės aktų reguliavimo sritis, todėl muitinė, remdamasi BMK 45 straipsnio nuostatomis, muito išieškojimą vykdyti privalo. Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, mano, jog 2018 m. liepos 13 d. Vilniaus teritorinės muitinės priimtas skundžiamas Spendimas dėl 60 464,00 Eur muito nepriemokos išieškojimo, yra pagrįstas.
Vilniaus teritorinė muitinė, būdama vietos mokesčių administratoriumi, vadovaudamasi įstatymo viršenybės principu, nuosekliai atliko privalomus veiksmus, kurie Europos Sąjungos bei nacionaliniais teisės aktais priskirti muitinės kompetencijai. Pareiškėjui apskundus 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0026 centriniam mokesčių administratoriui, muitinė, remdamasi MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi, sustabdė 2 528 787 Eur mokestinės prievolės išieškojimą. Kadangi muito mokestinės prievolės išieškojimas yra Europos Sąjungos teisės reguliavimo sritis, Vilniaus teritorinė muitinė, administruodama muito išieškojimą, privalėjo vykdyti BMK 45 ir 113 straipsnių nuostatas bei priimti 2018 m. liepos 13 d. skundžiamą Sprendimą dėl 60 464,00 Eur muito išieškojimo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose.
Vilniaus teritorinė muitinė, vykdydama teismo nutarties dalį laikinai sustabdyti skundžiamo sprendimo galiojimą, 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 10000414162 pripažino 2018 m. liepos 13 d. Sprendimą netekusiu galios ir 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 10000414301 nusprendė sustabdyti nepriemokos 58 909,38 Eur išieškojimą iš pareiškėjo, kol bus išspręstas mokestinis ginčas. Atsakovės įsitikinimu, Vilniaus teritorinė muitinė, 2018 m. liepos 13 d. priimdama skundžiamą Sprendimą, veikė pagrįstai ir teisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 10000410397 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose išieškojimo nepradėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 5MA-34-2026 „Dėl mokesčių mokėtojo turto arešto“ nusprendė areštuoti pareiškėjo turtą dalies mokestinės nepriemokos įvykdymo užtikrinimui, įforminant Turto arešto aktą su disponavimo teisės apribojimu (b. l. 32). 2016 m. gruodžio 5 priimtas turto arešto aktas (b. l. 33–34).
Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. 2TR-19-0026 „Dėl mokestinės prievolės muitinei įregistravimo solidariems skolininkams už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“, kuriuo nusprendė pripažinti pareiškėją, kartu su kitais asmenimis, solidariai atsakingais skolininkais muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 60 464 Eur muito, 866 503 Eur akcizo, 216 707 Eur PVM, atitinkamai priskaičiavo delspinigių sumas: 3 758 Eur muito delspinigių, 787 392 Eur akcizo delspinigių, 196 922 Eur PVM delspinigių ir skyrė 457 470 Eur baudą (b. l. 18–24, 54–61).
Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. birželio 18 d. raštu informavo pareiškėją, kad nepateikus garantijos ir/arba nesumokėjus Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026 įregistruotos sumos, Vilniaus teritorinė muitinė pradės taikyti priverstinį muitų mokestinės nepriemokos išieškojimą (b. l. 67).
Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. liepos 13 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nurašyti nuo pareiškėjo sąskaitų bankuose 60 464,00 Eur muito (b. l. 29, 69).
Muitinės departamentas 2018 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-272 „Dėl A. S. skundo nagrinėjimo sustabdymo“, kuriuo Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo 2TR-19-0026 nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)(b. l. 25–29, 63–66).
Pareiškėjas kelia ginčą dėl 2018 m. liepos 13 d. priimto Sprendimo, kuriuo nuspręsta nurašyti 60 464,00 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose teisėtumo ir pagrįstumo, tvirtindamas, kad tęsiamas muito priverstinis išieškojimas jau dabar sukelia jam neigiamų ekonominių ir socialinių padalinių, jo finansinė padėtis yra prasta, jis negauna stabilių pajamų iš kurių galėtų pragyventi ir kartu dengti turimą įsiskolinimą atsakovei.
MAĮ 1 straipsnyje įtvirtinta, jog minėtas įstatymas nustato taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką. Minėtas įstatymas užtikrina ir Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą
MAĮ 14 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek nuostatos neprieštarauja Europos Sąjungos muitų teisės aktams.
2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, patvirtinto Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnis, reglamentuoja muito mokesčio administravimą ir numato, kad skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo vykdymo. Tačiau muitinė visiškai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo vykdymą, jeigu turi rimtą pagrindą manyti, kad sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba kad dėl jo atitinkamam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą atsirastų pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją.
Akivaizdu, kad Bendrijos muitinės kodekso 45 straipsnyje įtvirtina galimybė visai arba iš dalies sustabdyti sprendimo dėl priverstinės mokestinės prievolės išieškojimo vykdymą gali būti taikoma tik esant tam tikroms sąlygoms, t.y., jeigu yra rimto pagrindo manyti, kad apskųstasis sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba kad dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik pateikus garantiją. Tačiau tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.
Minėtas teisinis reglamentavimas suponuoja vienareikšmę išvadą, jog Bendrijos muitinės kodekso 45 straipsnį mokesčių administratorius gali taikyti tik esant ypatingoms aplinkybėms, t. y. turi būti pagrįsta ir įrodyta galimai atsirasianti ekonominė ar socialinė žala. Pareigą ją įrodyti turi pats skolininkas, šiuo atveju – pareiškėjas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas Vilniaus teritorinei muitinei nepateikė dokumentų įrodančių, kad muito sumokėjimas padarytų jam neatitaisomą žalą, taip pat nepateikė Bendrijos muitinės kodekso 45 straipsnyje numatytos garantijos, užtikrinančios mokestinės prievolės įvykdymą ar įrodymų, kad toks garantijos pateikimas jam galėtų sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.
Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylose dėl mokesčių administratoriaus taikyto mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo yra tikrinama tik, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatliko veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės, tokiose bylose nesvarstytini klausimai dėl mokestinės prievolės dydžio pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-683-575/2015).
MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio MAĮ 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.
MAĮ 95 straipsnyje numatyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas.
Taigi nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.
Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas ir taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo būdus įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 ir 15 punktuose.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste darytina išvada, atsakovės Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0026 „Dėl mokestinės prievolės muitinei įregistravimo solidariems skolininkams už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“, kuriuo nusprendė pripažinti pareiškėją, kartu su kitais asmenimis, solidariai atsakingais skolininkais muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 60 464 Eur muito, 866 503 Eur akcizo, 216 707 Eur PVM, atitinkamai priskaičiavo delspinigių sumas: 3 758 Eur muito delspinigių, 787 392 Eur akcizo delspinigių, 196 922 Eur PVM delspinigių ir skyrė 457 470 Eur baudą (b. l. 18–24), pagrindu buvo priimtas skundžiamas Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 13 d. Sprendimas, kuriuo nusprendė nurašyti nuo pareiškėjo sąskaitų bankuose 60 464,00 Eur muito (b. l. 29).
Taigi, atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, turėjo teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, vadovaudamasi minėtais teisės aktais ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymo pagrindas priklauso mokesčių administracijos diskrecijai.
Teismas pažymi, kad pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas MAĮ 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.
Nesant įsiteisėjusio sprendimo dėl mokestinės prievolės patvirtinimo, vien tik skundo padavimas dėl sprendimo teisėtumo savaime nėra pagrindas netaikyti MAĮ 95 straipsnyje įtvirtintos mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės – nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos ir nurašyti mokestinę nepriemoką. Nagrinėjamo ginčo atveju mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesudarė kliūčių taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones.
Pažymėtina, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 10000414162 pripažino netekusiu galios Vilniaus teritorinė muitinės 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 10000410397 (b. l .73), o Muitinės departamentas 2019 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 1A-55 panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0026 (b. l. 81–82), kurio pagrindu buvo įregistruota skola muitinei. Vadinasi, byloje panaikintas ne tik skundžiamas sprendimas, bet Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimas, kuriuo pripažintas pareiškėjas, kartu su kitais asmenimis, solidariai atsakingu skolininku muitinei bei įregistruota mokestinė prievolė muitinei. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad panaikintas skundžiamas sprendimas teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra pagrindas teismo sprendimu skundą atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-635-492/2017).
Kadangi ginčo dalykas administracinėje byloje išnyko ir ginčijamas sprendimas pareiškėjui teisių bei pareigų nebesukelia, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas taip pat teismo prašo priteisti išlaidas už advokato darbą, sumokėtą žyminį mokestį.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal 40 straipsnio 2 dalį pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
Nors pareiškėjas ir neatsisakė skundo, o jo skundas atmestinas, tačiau įvertinus tai, kad, pareiškėjo procesinis elgesys buvo tinkamas, savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, taip pat įvertinus ginčo kilimo priežastis (ginčijamas Sprendimas panaikintas atsakovės iniciatyva), dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalies nuostatas proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – vidutinis mėnesinis DU).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, jog, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-583/2014).
Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios. Priteisdamas atstovavimo išlaidas, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.
Skundą teismui pateikė advokatas A. S. 2018 m. rugpjūčio 6 d. (b. l. 1–4). Skundas parengtas ir teismui pateiktas 2018 m. III ketvirtyje. Byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad pareiškėjas už teisines paslaugas sumokėjo 150 Eur 2018 m. rugpjūčio 2 d. (b. l. 13). Pagal Rekomendacijų 7 punkto nuostatas pareiškėjui taikytinas 2018 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 895,20 Eur. Nustatant priteisiamo užmokesčio dydį už skundo teismui surašymą, taikytinas Rekomendacijų 8.2 punktas, pagal kurį už skundo surašymą maksimalus užmokesčio dydis yra 2,5 x 895,20 = 2 238 Eur. Pareiškėjas nei prašyme, nei atliktų darbų sąraše neįvardijo konkrečios sumos už skundo parengimą teismui, tačiau vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, yra galimybė nustatyti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus pareiškėjo dokumentus, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimo išlaidų už skundo parengimą tenkintinas Rekomendacijų 8.2 punkto už skundo surašymą maksimalus užmokesčio dydžio ribose, priteisiant jo prašomą sumą - 150 Eur.
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti išlaidas patirtas už žyminio mokesčio sumokėjimą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, sumokėjo 23 Eur (b. l. 11). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo naudai priteistinos išlaidos už žyminio mokesčio sumokėjimą - 23 Eur.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus bylos sudėtingumą ir teisinių paslaugų kompleksiškumą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjo prašymas tenkintinas ir pareiškėjui iš atsakovės Vilniaus teritorinės muitinės priteistina 173 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis – 23 Eur., išlaidos už skundo parengimą teismui 150 Eur).
Pažymėtina, kad byloje teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – laikinai, iki bus priimtas galutinis procesinis teismo sprendimas šioje byloje sustabdytas Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 10000410397 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose išieškojimo nepradėjimo“ galiojimas. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 10000410397 panaikintas, panaikinama ir teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė šiam sprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 11 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš atsakovės Vilniaus teritorinės muitinės priteistina 173 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Administracinėje byloje Nr. eI-485-189/2019 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki bus priimtas galutinis procesinis teismo sprendimas šioje byloje sustabdyti Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 10000410397 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose išieškojimo nepradėjimo“ galiojimą – panaikinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.