- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-01
- Bylos Nr.
- e2S-284-555/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22573-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Kreditorius
- individualios įmonės „Aujama-credit“
- Skolininkas
- R. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditorės individualios įmonės „Aujama-credit“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-28478-717/2015 pagal kreditorės individualios įmonės „Aujama-credit“ pareiškimą skolininkui R. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
2014 m. rugsėjo 2 d. tarp kreditorės IĮ „Aujama-credit“ (paskolos davėjas) ir skolininko R. P. (paskolos gavėjas) sudaryta vartojimo paskolos sutartis Nr. 2169 (toliau – Sutartis) dėl 868,86 Eur paskolos sumos, 81,67 Eur palūkanų. Skolininkas iki Sutartyje numatytos paskolos grąžinimo datos, t. y. 2014 m. spalio 2 d., paskolos tinkamai negrąžino, nevykdė kitų Sutartyje numatytų mokėjimų. Sutarties 16. punkte nustatytas šalių sutartinis teismingumas, kad visi ginčai kylantys iš Sutarties sprendžiami Kauno apylinkės arba Kauno apygardos teisme.
Šalies argumentai
Kreditorė IĮ „Aujama-credit“ pareiškimu dėl įsakymo išdavimo kreipėsi į Kauno apylinkės teismą prašydama iš skolininko R. P. priteisti 868,86 Eur skolą, 1 061,71 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d., 173,12 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d., 5 procentus metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2 103,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 12 Eur žyminį mokestį ir 40 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės IĮ „Aujama-credit“ pareiškimą skolininkui R. P..
Teismas nustatė, kad pati kreditorė pareiškime yra nurodžiusi, kas skolininko gyvenamoji vieta yra Vilniaus mieste, o šią aplinkybę patvirtina ir kartu su pareiškimu pateikta Sutartis bei Gyventojų registro duomenys. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad sąlyga dėl sutartinio teismingumo su vartotoju buvo aptarta individualiai, kreditorė nenurodė. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pasisakė, kad tais atvejais, kai sutarties nuostatą dėl sutartinio teismingumo parengė paslaugos teikėjas, ir ši nuostata yra standartinė, o kreditorė nepateikia duomenų, kad ši sąlyga dėl sutartinio teismingumo buvo aptarta individualiai, sprendė, kad šiuo atveju vartotojas tiesiog prisijungė prie Sutarties, neturėdamas galimybės daryti įtakos šios sąlygos turiniui, dėl ko tokia, sąlyga teismo vertinimu, pažeidžia vartotojo teises. Dėl nustatytų aplinkybių, teismas nesirėmė ginčo Sutarties sąlyga dėl teismingumo. Teismas sprendė, kad Sutarties sąlyga dėl sutartinio teismingumo vertintina kaip nesąžininga CK 6.188 straipsnio 6 dalies pagrindu, todėl yra negaliojanti nuo Sutarties sudarymo momento, be to, padaryta išvada, kad pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimas Kauno apylinkės teisme prieštarautų Europos Sąjungos aktų nuostatoms, Europos Teisingumo Teismo formuojamai praktikai (civilinė byla Nr. C-243/08), taip pat Lietuvos aukštesnių instancijų teismų formuojamai teismų praktikai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė IĮ „Aujama-credit“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.188 straipsnį, kadangi šis straipsnis nuo 2014 m. birželio 13 d. yra netekęs galios, taigi buvo pritaikytas įstatymas, kuris jau metus laiko negalioja. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškimo priėmimo stadijoje konstatavo, kad Sutarties sąlyga dėl teismingumo yra nesąžininga ir niekinė, kadangi šioje stadijoje šalių ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės. Priešingai, ginčo atveju, šalių sutarta Sutarties sąlyga dėl teismingumo nėra niekinė, neprieštarauja jokioms imperatyvioms įstatymo normoms, atitinka – CPK 32 straipsnio nuostatas. Šalys nepažeidė imperatyvo nekeisti rūšinio ir išimtinio teismingumo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šalių pasirašytos Sutarties nuostatas ir atsisakė priimti pareiškimą. Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutarties sąlyga dėl teismingumo nebuvo individualiai aptarta (suderinta) su skolininku, kadangi Sutarties antrojo lapo apačioje yra paties skolininko ranka padarytas įrašas „Aš R. P. sutartį perskaičiau, su sąlygomis sutinku“.
Žemesnės instancijos teismas
2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009, kadangi minėtoje byloje teismingumas buvo nustatytas ne CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkto pagrindu (dabar galiojančia CK 6.228⁴ str. 2 d. 18 p.), o vadovaujantis Reglamento Nr. 261/2004 16 straipsnio nuostata. Be to, šioje civilinėje byloje pats vartotojas iniciavo bylą, t. y. pareiškė ieškinį Lietuvos Respublikos teisme, nors šalių sudarytoje sutartyje buvo numatytas kitoks teritorinis teismingumas. Taigi pats vartotojas išreiškė valią, kad nesutinka su sutarties nuostata dėl teritorinio teismingumo. Kitos pirmosios instancijos teismo cituojamos bylos, kuriose sutarties sąlyga dėl teritorinio teismingumo buvo pripažinta nesąžininga, buvo nagrinėjamos ginčo teisenos tvarka, o ne supaprastinto proceso tvarka. Pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas yra suformavęs vienareikšmišką praktiką, jog vartojimo sutarties sąlygos dėl teritorinio teismingumo nesąžiningumas negali būti vertinamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje.
3) Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai aiškino ir rėmėsi Europos teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimu byloje Nr. C-243/08, teismas rėmėsi tik dalimi nurodytos nutarties motyvų. Šioje byloje Europos Teisingumo Teismas išaiškino ir tai, kad nacionalinis teismas pagal direktyvą neprivalo netaikyti nagrinėjamos sąlygos, jei vartotojas, minėto teismo informuotas, neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma. Be to, nagrinėjamos bylos ir Europos Teisingumo Teismo minėtoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi. Pažymi, kad CPK normos leidžia spręsti teismingumo klausimą ir atsakovui (skolininkui) pateikus atsiliepimą (prieštaravimus) (CPK 34 str.).
4) Atsižvelgiant į bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, skolininkas, kaip vartotojas, jokių nepatogumų ar suvaržymų dėl sutartyje numatyto teritorinio teismingumo nepatirs, o tolimesnio nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad skolininkas dėl teritorinio teismingumo prieštarauja, CPK nustatytais atvejais yra galimybė civilinę bylą perduoti nagrinėti kitam teismui (CPK 34 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės IĮ „Aujama-credit“ pareiškimą dėl skolos iš skolininko R. P. priteisimo kaip neteismingą Kauno apylinkės teismui, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tarp šalių sudarytą 2014 m. rugsėjo 2 d. vartojimo paskolos sutartį pripažino vartojimo sutartimi, kurios 16 punkte įtvirtinta sąlyga, nustatanti ginčų, kylančių iš šios Sutarties teismingumą Kauno miesto apylinkės arba apygardos teismams. Teismas ex officio įvertinęs šios sąlygos atitiktį sąžiningumo kriterijams, bei tai, kad vartotojo – atsakovo, gyvenamoji vieta nėra Kauno apylinkės teismo veiklos teritorijoje, sprendė, kad pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teismingas atsakovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka.
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų procesinių aplinkybių, kurios pagal teisinius padarinius skirstomos į teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamas šios teisės įgyvendinimo sąlygas. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teritorinis teismingumas skirstomas į bendrąjį (CPK 29 str.), alternatyvųjį (CPK 30 str.), išimtinį (CPK 31 str.), sutartinį (CPK 32 str.) ar kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą (CPK 33 str.). Taigi viena iš teritorinio teismingumo rūšių – sutartinis teismingumas, kurio taisyklės numato galimybę šalims susitarti dėl šalių ginčo nagrinėjimo teismingumo.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad teismas ex officio turi patikrinti vartojimo sutarčių sąlygas sąžiningumo aspektu ir nesant vartotojo reikalavimo dėl šių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tačiau tai nereiškia, kad (byloje nagrinėjamu atveju) bet koks vartotojo susitarimas su prekių/paslaugų pardavėju dėl ginčų teismingumo ne vartotojo gyvenamojoje vietoje a priori yra nesąžiningas ir negaliojantis. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB (toliau – Direktyva) dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 4 straipsnyje numatyta, kad sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes. Europos Teisingumo Teismas pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje Nr. C-243/08 išaiškino, kad nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Apsauga, kurią direktyva užtikrina vartotojams, apima atvejus, kai vartotojas, su pardavėju ar tiekėju sudaręs sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, nesiremia šios sąlygos nesąžiningumu dėl to, kad jis nežino savo teisių arba atsisako jas ginti dėl su ieškinio pareiškimu teisme susijusių išlaidų. Sąlyga dėl sutartinio teismingumo gali būti pripažinta nesąžininga ir tais atvejais, kai nustatoma pareiga paklusti teismo, kuris gali būti labai toli nuo jo gyvenamosios vietos, išimtinei jurisdikcijai ir tai gali apsunkinti jo atvykimą į teismą. Tuo atveju, kai ginčas kyla dėl nedidelių pinigų sumų, vartotojo atvykimo į teismą išlaidos gali turėti atgrasantį poveikį ir dėl jų vartotojas gali atsisakyti pareikšti ieškinį teisme ar gynybos (2000 m. birželio 27 d. sprendimas Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C?240/98–C?244/98).
Tačiau šie išaiškinimai nereiškia, kad bet kurie susitarimai dėl teismingumo tarp vartotojo ir prekių/paslaugų pardavėjo, jei tik teismingumas nustatomas ne pagal vartotojo gyvenamąją vietą, automatiškai yra negaliojantys, t. y. niekiniai, nes taip būtų paneigtas sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), kartu apribota ir paties vartotojo teisė susitarti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju kreditorės pareiškimo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas negali žinoti visų aptariamos sutarties sąlygos sąžiningumo klausimui išspręsti reikalingų teisinių ir faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, kad vartotojas mano, jog sutarties sąlyga dėl teismingumo pažeidžia jos teises, tačiau jis nežino savo teisių arba atsisako jas ginti dėl su ieškinio pareiškimu teisme susijusių išlaidų. Taip pat nagrinėjamu atveju (dėl teismo įsakymo išdavimo) skolininkui nereikia atvykti į teismą, todėl nėra pagrindo kalbėti apie apsunkintą (fiziškai ar finansiškai) jo atvykimą į teismą. Sutinkant su atskirojo skundo argumentais, taip pat pažymėtina, kad Europos Teisingumo Teismas minėtoje byloje, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, taip pat išaiškino, kad teismas sutarties sąlygą dėl teismingumo pripažinęs nesąžininga jos netaiko, nebent vartotojas tam prieštarauja; teismas pagal Direktyvą neprivalo netaikyti nagrinėjamos sąlygos, jei vartotojas, minėto teismo informuotas, neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma.
Ginčo atveju nustatyta, kad kreditorė kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 437 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas apie savo teises informuojamas pranešimu. Nagrinėjamu atveju tiek nesutikimą su kreditorės reikalavimo pagrįstumu iš esmės, tiek dėl teismingumo skolininkui suteikta teisė išdėstyti prieštaravimuose (CPK 439 str.), tuomet pirmosios instancijos teismas turėtų daugiau reikalingų teisinių ir faktinių aplinkybių sąlygos dėl teismingumo sąžiningumo klausimui išspręsti, ir nustatęs, kad ši sąlyga yra nesąžininga ir negaliojanti, pranešti kreditorei, kuriam teismui ši turi teisę pareikšti ieškinį (CPK 439 str. 3 d.), arba gavus ieškinį bylą perduoti pagal teismingumą (CPK 34 str. 2 d. 4 p., 439 str. 5 d.). Tuo tarpu faktinės aplinkybės Europos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-243/08 skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreditoriui išdavė įsakymą sumokėti, o skolininkė per nustatytą terminą pareiškė prieštaravimus dėl šio įpareigojimo, todėl byla turėjo būti nagrinėjama vadovaujantis rungimosi principu. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad Civilinio proceso kodekse (Vengrijos) numatyta, jog nagrinėjamoje srityje teismas turi ex officio iškelti klausimą dėl teritorinės jurisdikcijos, tačiau ne išimtinės jurisdikcijos atveju, atsakovui pirmą kartą pateikus su bylos esme susijusį atsiliepimą į ieškinį, šio klausimo jau negalima iškelti.
Pažymėtina, kad priešingai nei paminėtos Europos Teisingumo Teismo bylos atveju, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos leidžia spręsti teismingumo klausimą ir atsakovui (skolininkui) pateikus atsiliepimą (prieštaravimus) (CPK 34 str.). CPK 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kurioje reglamentuota situacija, kai byla priimta laikantis teismingumo taisyklių, tačiau vėliau jos teismingumas pasikeičia, pavyzdžiui, po bylos iškėlimo atsakovas pakeičia gyvenamąją vietą. Byloje nagrinėjamu atveju teismui pripažinus, kad sutarties sąlyga dėl teismingumo yra nesąžininga, todėl negaliojanti, tai reikštų, kad vadovaujantis negaliojančia sąlyga dėl sutartinio teismingumo iškelta byla buvo teisminga skolininko gyvenamosios vietos apylinkės teismui (CPK 29 str.), t. y. byla buvo iškelta nesilaikant teismingumo taisyklių, todėl esant atsakovo (skolininko) prieštaravimas dėl bylos teismingumo, nagrinėjama byla galėtų būti perduodama pagal jo gyvenamąją vietą.
Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, esant kreditorės pareiškimo priėmimo stadijoje, nusprendė dėl teismingumą nustatančios sutarties sąlygos negaliojimo ir atitinkamai – dėl teismingumo, nežinodamas pakankamai šiam klausimui teisingai išspręsti reikalingų teisinių ir faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į nacionalinės teisės bylų dėl teismo įsakymo išdavimo reglamentavimo ypatumus, be pakankamo pagrindo iš esmės paneigė sutarties šalių (kartu ir skolininko) teisę susitarti dėl tarpusavio teisių bei pareigų, todėl skundžiamos teismo nutarties negalima laikyti teisėta ir pagrįsta – ji naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338-339 straipsniu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.