- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-01-25
- Bylos Nr.
- 2-1193-253/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08128-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Pupeikienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- Latvijos AS Parex banka
- Advokatai
- Petras Žekys, Arnas Ilgauskas
Klaipėdos apygardos teismo teisėja Albina Pupeikienė, sekretoriaujant Daliai Rimgailienei, Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovams A. K., A. K., A. K., jų atstovui advokatui Petrui Žekiui, atsakovo Latvijos AS Parex banka (AB Parex banko teisių perėmėjas) atstovui advokatui Arnui Ilgauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų A. K., A. K., A. K. ieškinį dėl uždraudimo vienašališkai nutraukti sutartį, sutarties sąlygų pakeitimo ir laidavimo sutarties panaikinimo atsakovui Latvijos AS Parex banka,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai su ieškiniu kreipėsi į teismą ir nurodė, kad ieškovės A. K. ir A. K. su atsakovu 2007-05-10 sudarė kreditavimo sutartį Nr. PS/14/1003, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovėms 2 660 000 Lt kreditą sodybai su komerciniais pastatais ir žemės sklypais pirkti, o kredito gavėjai įsipareigojo sutartyje nurodytomis sąlygomis kreditą paimti, jį grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Kredito gavėjo prievolių įvykdymą užtikrino žemės sklypo, gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Įkeitimo metu įkeičiamo turto bendra vertė buvo 2 760 000 Lt, o 2008-05-06 atlikus remontą bendra vertė padidėjo iki 3 825 000 Lt. 2007-05-10 tarp banko ir ieškovo A. K. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. LS/14/1003, pagal kurią A. K. laidavo už kredito gavėjus ir įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu kredito gavėjai (sutuoktinė ir duktė) neįvykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį. 2007-10-12 buvo pasirašytas Susitarimas Nr. 1 prie 2007-05-10 kreditavimo sutarties Nr. PS/14/1003, kuria buvo pakeista kredito valiuta iš Lt į EUR, bendra kredito suma padidinta iki 858 750,66 EUR. Atitinkamai pakoreguota ir laidavimo sutartis. 2008-05-15 Susitarimu Nr. 2 bankas atidėjo kredito Nr. PS/14/1003 grąžinimo pradžią iki 2009-05-15 su sąlyga, kad iki 2008-09-15 kredito gavėjai papildomai grąžins bankui ne mažesnę kaip 14 181 EUR kredito sumą. 2008-08-05 Susitarimu Nr. 3 kredito valiuta pakeista iš EUR į Lt. Laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2009 m. balandžio mėnesio kredito gavėjos bankui sumokėjo 350 935,88 Lt palūkanų ir 2008-09-15 grąžino 50 000 Lt kredito. Pasikeitus ekonominei situacijai, kredito gavėjos nebegali laiku vykdyti 2007-05-10 kredito sutarties Nr. PS/14/1003 su papildomais susitarimais, todėl prašo uždrausti atsakovui vienašališkai nutraukti 2007-05-10 kreditavimo sutartį Nr. PS/14/1003 su pakeitimais vienerius metus po sprendimo įsiteisėjimo; pakeisti 2007-05-10 kreditavimo sutarties Nr. PS/14/1003 sąlygas ir nustatyti visų įmokų mokėjimo atidėjimą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo; panaikinti 2007-05-10 laidavimo sutartį tarp banko ir ieškovo A. K. ir nustatyti, kad pasirašydamas banko parengtą ir pateiktą laidavimo sutartį, ieškovas A. K. sudarė ne laidavimo, bet kreditavimo sutartį, išreiškė bendrą sutuoktinių valią imti paskolą bendriems šeimos poreikiams tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu ieškovai ir jų atstovas prašo ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas AB Parex bankas, kurio teises perėmė Latvijos AS Parex banka, atsiliepime (b. l. 71–73) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovai reiškia prevencinį ieškinį. Tokio ieškinio tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai. Tokį ieškinį gali pareikšti asmuo, kuriam gresia žala. Reiškiant prevencinį ieškinį, turi būti įrodoma žalos atsiradimo grėsmė ateityje, atsakovo veiksmų neteisėtumas ir siekiama žalos grėsmę pašalinti. Ieškovai, reikšdami ieškinį, nepateikė jokių įrodymų, skaičiavimų ir pan., pagrindžiančių, kokio dydžio materialinius praradimus jie patirs nutraukus kreditavimo sutartį. Mano, jog atsakovė nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių įstatymo leidėjo nustatytą pareigą elgtis ar nesielgti tam tikru būdu ir kurių pasekmė – žalos padarymas ateityje. Vienašališkas sutarties nutraukimas nėra neteisėtas veiksmas, jis numatytas tiek tarp šalių sudarytoje kreditavimo sutartyje, tiek tokią galimybę numato CK normos. Ieškovų reikalavimas keisti kreditavimo sąlygas taip, kaip prašo ieškovai, yra nepagrįstas, toks pakeitimas iš esmės pažeidžia Banko, kaip sąžiningo kreditoriaus, teises ir interesus. Dėl reikalavimo panaikinti laidavimo sutartį mano, jog toks reikalavimas taip pat yra nepagrįstas, kadangi kreditavimo sutartimi suteikto kredito paskirtis buvo komercinė, o ne šeimos poreikiams tenkinti. Užtikrinant kredito grąžinimą didžiąja dalimi įkeistas ne sutuoktinių turimas turtas, bet A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas. Ieškovas A. K., sudarydamas laidavimo sutartį, išreiškė tikrąją valią laiduoti už ieškovų A. K. ir A. K. prievolę, o ne kaip bendraskolio valią.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovai ieškinį dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo grindžia CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. esminiu gaunamo įvykdymo sumažėjimu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo, 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti, 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Aplinkybėmis, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, gali būti pripažintos tik aplinkybės, kurios atitinka visus keturis šioje normoje nurodytus kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, šeštoji knyga Prievolių teisė, Justitia, 2003, p. 269).
Šalys sudarė kreditavimo sutartį, reglamentuotą CK 6.881 str. nuostatų, pagal kurią bankas įsipareigojo suteikti kredito gavėjui nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigojo gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo sutartis yra dvišalė sutartis, kurios dalykas yra kreditoriaus suteikiamas kreditas ir skolininko vykdomo kredito grąžinimo bei mokamų palūkanų sumos.
Atsakovas yra komercinis bankas, turintis dvejopą veiklos tikslą – patenkinti pinigų poreikį skolinant pagal pareikalavimą ir taip pat pelningai panaudoti turimus išteklius (nuosavą ir skolintą kapitalą ir kt.). Bankas yra finansų įstaiga, kurios verslo rizika yra kreditų teikimas. Finansų įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, turi veikti saugiai bei patikimai. Finansų įstaiga turi laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 str. 1 d.). Finansų įstaiga, sudarydama su klientu sandorį, turintį galimos rizikos požymių, turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės, jeigu jos yra; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d.). Tai reiškia, kad finansų įstaiga turi įvertinti suteikto kredito negrąžinimo riziką.
Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovai patvirtino, kad kreditas buvo imamas siekiant įsigyti komercinį objektą, kuriame savo verslą turėjo vykdyti ieškovė A. K.. Nors ieškovės kreditą gavo kaip fiziniai asmenys, tačiau atsižvelgiant į tai, kad viena iš kredito gavėjų yra asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir dirbanti darbą, susijusį su nekilnojamojo turto ir kitų sandorių įforminimu, kita kredito gavėja siekė pradėti verslą, konstatuotina, kad kredito gavėjos turėjo pakankamai gyvenimiškos ir verslo patirties įvertinti prisiimamo kredito grąžinimo riziką. Šalys kreditavimo sutartyje aptarė, kad kredito negrąžinimo atveju banko reikalavimas bus tenkinamas iš hipoteka įkeisto turto ir laidavimo. Kredito ir turto rinkos vertės santykis buvo nustatytas ne didesnis kaip 84,2 procentų, šalys kredito sutarties nutraukimo pagrindus ir ieškojimo procedūrą detaliai aptarė kredito sutarčių bendrojoje dalyje (b. l. 9–19). Byloje nustatyta, kad šalių pasirašytų kredito sutarčių bendrosios dalies sąlygos atitinka sutarčių standartinės sąlygos (CK 6.185 str.). Nors ieškovai nurodė, kad pasaulinę ekonominę krizę turėjo numatyti bankas, todėl dėl krizės kilusias pasekmes privalo prisiimti ir atsakovas, tačiau šiuos argumentus teismas atmeta. Ieškovams negalėjo būti nežinoma aplinkybė, kad rinkoje gali sumažėti bet kurio verslo paklausa, ypač susijusio su visuomeniniu maitinimu ar kaimo poilsiavietėmis. Tai yra įprasta ieškovų vykdomos komercinės verslo veiklos rizika. Remiantis CK 6.189 str. ir 6.200 str. sutartis jos šalims yra privaloma ir turi būti vykdoma. CK 6.204 str. pakartoja UNIDROIT (tarptautinių komercinių sutarčių principų) 6.2.1–6.2.3. straipsnius. Verslo pajamingumo svyravimai pasaulio ekonomikos mastu negali būti pripažinti aplinkybe, atleidžiančia nuo tinkamo ir savalaikio sutarties vykdymo. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko verslas nedavė tokių rezultatų, kurių tikėjosi kredito gavėjos (CK 6.212 str. 1 d.). Teismas mano, kad sutarties vykdymo suvaržymą patvirtinančių aplinkybių, nurodytų CK 6.204 str. 2 d., buvimas neįrodytas. Ieškovai neįrodė, kad patenkinus ieškinį, t. y. uždraudus bankui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir atidėjus kreditų grąžinimo įmokų mokėjimą metams, ateityje gaus pajamų, kurių pakaktų kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo įmokų vykdymui.
Dėl laidavimo sutarties panaikinimo
Ieškinyje nurodoma, jog bankas nepagrįstai su ieškovu A. K. sudarė 2007-05-10 laidavimo sutartį, kadangi sutarties sudarymo metu A. K. ir A. K. buvo sutuoktiniai, vadinasi, jų prievolė yra solidari CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Aiškinantis tikruosius šalių ketinimus šioje byloje ginčijamų kreditavimo ir laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovai ir jų atstovas paaiškino, kad kreditas buvo imamas A. K. verslui vystyti, o laiduotojas laidavo iš esmės už dukros verslą. Nustatyta, kad už kredito pinigus buvo įsigyta sodyba su komerciniais pastatais ir žemės sklypu. Šitoje sodyboje ieškovė A. K. vykdo verslą.
Vertinant ieškovo A. K. ketinimus sudarant kreditavimo ir laidavimo sutartis matyti, kad iš esmės jo valia buvo laiduoti ne tiek už sutuoktinę, kiek už dukrą A. K., kad pastaroji pradėtų savo verslą. Tokią teismo išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad kredito paskirtis – komercinė, o ne šeimos poreikiams tenkinti; užtikrinant kredito grąžinimą didžiąja dalimi buvo įkeistas ne sutuoktinių turimas turtas, bet ieškovei A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, kuris buvo įsigytas už banko kreditą (b. l. 44–51). Todėl ieškovas A. K., sudarydamas laidavimo sutartį, išreiškė tikrąją valią laiduoti už ieškovių A. K. ir A. K. prievolę, o ne kaip bendraskolio valią.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-07-22 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Iš ieškovų A. K., A. K., A. K. priteisti po 19,18 Lt iš kiekvieno pašto išlaidų valstybei.
Sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.