Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutarimo V. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas V. V. individualios įmonės (toliau – ir Įmonė) savininku, nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. leido Įmonėje dirbti darbininkais E. M. ir M. K. bei pagalbiniais darbininkais V. K. ir R. Š., nesudarius su jais rašytinės darbo sutarties. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais V. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 99 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3-4) darytina išvada, kad šioje byloje apeliantas kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Byloje įrodyta, kad V. K. realiai dirbo statybvietėje darbus atliekančios įmonės SIA „M.A. Taka“ naudai – atliko pagalbinio darbininko funkcijas (b. l. 3-4, 8, 52), tačiau buvo nesudaręs darbo sutarties. Vadovaujantis byloje pateikta medžiaga (b. l. 41-47), nuomojami darbuotojai išlaiko darbo santykius su nuomojančia šalimi, šiuo atveju – Įmone. Apelianto ir V. K. teiginiai, jog V. K. buvo statybos aikštelėje, ketindamas sulaukti apelianto ir susitarti dėl galimo įdarbinimo (b. l. 54, 63-64), teisėjų kolegijos vertintini kritiškai. Ištirta bylos medžiaga teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog V. K., dėvėdamas darbo rūbus ir būdamas statybos objekte, atliko darbines funkcijas. Apelianto ir V. K. nurodytas aplinkybes taip pat paneigia ir įmonės SIA „Tilts“ statybos vadovo paaiškinimas, jog SIA „M.A. Taka“ ir Įmonės darbuotojai buvo instruktuoti darbų saugos ir sveikatos klausimais, iš jų V. K. – 2010 m. rugpjūčio 23 d. (b. l. 21), ir netrukus po atlikto instruktavimo pradėjo dirbti (b. l. 51).

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3-4), nelegalaus darbo tyrimo akto (b. l. 6-7), V. K. paaiškinimo ir parodymų teisme (b. l. 8, 54-57 ), filmuotos medžiagos ( b. l. 52) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: susitarimą dėl darbo liudija V. K. paaiškinimas, jog dėl darbo sąlygų jis tarėsi su V. V. (pavardės neatsiminė), V. K. dirbo pagalbinio darbininko darbą, pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (padavinėjo mišinį, buvo apsirengęs darbiniais rūbais), buvo tartasi dėl atlyginimo (V. K. nurodė, kad su V. V. tarėsi dėl 600 litų darbo užmokesčio (b. l. 8). Tai, kaip nurodo apeliantas, kad atlyginimas nebuvo sumokėtas, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas V. K. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.