Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos AB SEB banko (toliau – pareiškėja) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-01-20 nutarties, kuria patvirtintas bankrutuojančių asmenų L. G. ir M. G. 2016-11-14 kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas, tretieji asmenys UAB „Būsto paskolų draudimas“, UAB „Julianus Inkaso“, kreditorė AB SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-05-19 nutartimi iškėlė L. G. ir M. G. (toliau – bankrutuojantys asmenys) bankroto bylą, bankrutuojantiems asmenims nustatė 4 mėnesių terminą pateikti teismui tvirtinti mokumo atkūrimo planą. 2016-09-12 teismo nutartimi patvirtintas (patikslintas) L. G. ir M. G. kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. 2016-09-22 teismas nutartimi pratęsė bankrutuojančių asmenų bankroto byloje mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo terminą iki 2016-10-27. 2016-10-27 teisme gautas bankroto administratoriaus P. V. prašymas patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą. 2016-11-03 teismo nutartimi bankrutuojantiems asmenims nustatytas 1 mėnesio terminas pašalinti nurodytus patikslinto mokumo atkūrimo plano trūkumus ir pateikti jį teismui tvirtinti su kreditorių susirinkimo protokolu bei pastabomis. 2017-01-05 Klaipėdos rajono teisme gautas bankroto administratoriaus P. V. (toliau – administratorius) prašymas patvirtinti bankrutuojančių asmenų patikslintą mokumo atkūrimo planą. Prašyme dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo nurodyta, jog 2016-12-07 vyko antrasis bankrutuojančių asmenų kreditorių susirinkimas, kurio metu nebuvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Administratorius nurodė, kad nepaisant atliktų plano patikslinimų, kreditorės AB SEB bankas ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ nepritarė bankrutuojančių asmenų mokumo atkūrimo plano projektui. Nurodė, jog kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ balsavo prieš patikslintą plano projektą, nurodydama, kad su planu pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėjas M. G. visus gaunamus dienpinigius išleidžia komandiruotėse, nes jis vos tik gauna dienpinigius, atlieka mokėjimo pavedimus L. G.. Kreditorius siūlė, jog iš M. G. dienpinigių kreditorių reikalavimams tenkinti būtų skiriama 50 proc. dienpinigių sumos. Kreditorė AB SEB bankas pateikė naują balsavimo biuletenį 2017-12-07 kreditorių susirinkimui, kuriuo tai pat balsavo prieš patikslintą plano projektą, tačiau nurodė kitus motyvus nei pirminiame balsavimo biuletenyje. AB SEB bankas pritarė kreditorės UAB „Būsto paskolų draudimas“ nuomonei ir pasiūlymams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017-01-20 nutartimi patvirtino bankrutuojančių asmenų 2016-11-14 kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2016-12-07 kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 2 dvi kreditorės UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir AB SEB bankas, kurių teismo patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 71 946,15 Eur, mokumo atkūrimo planui nepritarė.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad patikrinęs mokumo atkūrimo plane pateiktus duomenis, teismas nenustatė, kad bankrutuojantys asmenys būtų pateikę neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ir dėl to plane numatytos priemonės galėtų būti neįvykdytos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bankrutuojantys asmenys jų penkių asmenų šeimai pragyventi prašo patvirtinti 351,29 Eur sumą, iš kurios 219,43 Eur – darbo užmokesčio dalis ir 131,86 Eur – tėvystės išmoka. Prašoma patvirtinti suma pragyvenimui nedidelė, o tai rodo, kad šie asmenys supranta būtinybę subalansuoti savo poreikius su kreditorių reikalavimais ir jiems prieinamomis priemonėmis tai daro.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreditoriai nepritarė mokumo atkūrimo plano projekto patvirtinimui dėl pagrindinės priežasties, t. y. jie siūlė nustatyti, jog iš gaunamų dienpinigių kreditorių reikalavimams tenkinti bankrutuojantys asmenys skirtų 50 proc. dienpinigių sumos. Tačiau bankrutuojantis asmuo nurodė, kad gaunamų dienpinigių panaudoti skoloms dengti negali, nes jie yra skiriami komandiruotėms į užsienį, iš kurių jis pragyvena (maistui, nakvynei, asmens higienos reikmėms, stovėjimo aikštelių išlaidoms apmokėti ir kt.).Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, palyginti su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Iš pateikto prašymo iškelti bankroto bylą nustatyta, jog bankrutuojantis fizinis asmuo prisiimdamas įsipareigojimus 2008 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiltinio krano mašinistu, jo darbo užmokestis per mėnesį siekė apie 4000 Lt, t. y. 1 159 Eur, dienpinigių jis tuo metu negavo, t. y. jis savo turtinės padėties su šiuo metu gaunamais dienpinigiais nesiejo. Dėl šių priežasčių bankrutuojančio asmens gaunami dienpinigiai pagrįstai neįtraukti į pajamas, iš kurių turi būti tenkinami kreditiniai reikalavimai, ir mokumo atkūrimo planas šiuo aspektu yra tinkamas patvirtinti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinęs nemokių fizinių asmenų bei jų kreditorių teises ir teisėtus interesus, nenustatė, kad bankrutuojantys asmenys būtų sudarę kreditorių teises pažeidžiančių sandorių ar tapo nemokūs dėl žalingų įpročių, nenustatyta, kad po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojantys asmenys būtų nuslėpę bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį, todėl pripažino, kad bankroto administratoriaus pateiktas bankrutuojančių asmenų mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, pagal FABĮ 8 straipsnio 1–4 dalis pažeidimų nenustatyta.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas (toliau – apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, juo prašė panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-01-20 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti bankroto administratoriaus prašymo dėl bankrutuojančių asmenų mokumo atkūrimo plano tvirtinimo.Apeliantas nurodė, pagrindinis nesutarimas tarp kreditorių ir bankrutuojančių asmenų kilęs dėl bankrutuojančio asmens atsisakymo dalį gaunamų dienpinigių skirti kreditiniams reikalavimams tenkinti. Apeliantas nurodė, kad bankroto proceso metu, priešingai nei priverstinio vykdymo procese, bankrutuojančio asmens gaunamų dienpinigių, taip pat kaip ir darbo užmokesčio, dydis turi būti nustatytas sprendžiant klausimą, kokia dalimi bus tenkinami kreditiniai reikalavimai, taip pat su bankroto procesu susijusios išlaidos. Teismų praktikoje pažymėta, kad dienpinigių panaudojimo pagal paskirtį įrodinėjimo našta tenka bankrutuojančiam asmeniui.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su bankrutuojančių asmenų pozicija neskirti jokios dienpinigių dalies kreditiniams reikalavimams tenkinti, iš esmės pripažino, kad bankrutuojantis asmuo gaunamus dienpinigius naudoja pragyvenimui, ir kad yra toleruojama situacija, kai bankrutuojantys asmenys nėra įpareigojami tiksliai nurodyti visų gaunamų pajamų dydį ir tokiu būdu nėra skatinami siekti kreditorių ir bankrutuojančio asmens interesų pusiausvyros, t. y. tinkamai paskirstyti šias lėšas ne tik kreditiniams reikalavimams tenkinti, bankroto administravimo išlaidoms dengti, bet ir bankrutuojančių asmenų pragyvenimui.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog M. G. bendra gautų dienpinigių suma (5 214 Eur) už laikotarpį nuo 2016 metų gegužės mėnesio iki 2016 metų rugpjūčio mėnesio beveik 3 kartus viršija darbo užmokesčio už tą patį laikotarpį sumą (1 849,74 Eur). Be to, byloje neįrodytas visų gaunamų dienpinigių sumos panaudojimo pagal paskirtį faktas, neaišku, kokią gaunamų dienpinigių dalį M. G. tikslingai naudoja tikslams, susijusiems su komandiruote. Pirmosios instancijos teismas nutartyje pripažino aplinkybę, jog bankrutuojantys fiziniai asmenys dienpinigius naudoja pragyvenimui. Vadinasi, kiekvieną mėnesį bankrutuojantiems asmenims papildomai tenka apie 1 303,50 Eur prie patvirtintos būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos sumos (351,29 Eur), iš viso 1 654,79 Eur.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siauriai ir netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nesiaiškino ir nevertino visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios turėjo reikšmės tinkamai sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, ir dėl to priėmė nepagrįstą teismo nutartį.Atsiliepime į atskirąjį skundą bankrutuojantys asmenys nurodė, kad teisės norma, įtvirtinta CPK 739 str. 2 d., nurodo, jog negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę. Bankrutuojantys asmenys nurodė, kad gaudamas komandiruotėms skirtas pinigų sumas ir naudoja komandiruotėms, todėl akivaizdu, jog pusė sumos atskaičius kreditoriams, pareiškėjas neturės galimybių vykti į tarnybines komandiruotes, dėl to privalės nutraukti darbo sutartį su dabartiniu darbdaviu ir privalės ieškoti kito darbo, o taip atsitikus, kurį laiką neturės jokių galimybių mokėti kreditoriams.Bankrutuojantys asmenys nurodė, kad bankas neginčija dienpinigių dydžio ir neprašo jų pagrindimo, be to, įstatymas ar kiti teisės aktai nenumato teisės kreditoriui gauti įmonės buhalterinius dokumentus (atskaitingo asmens apskaitos lapus, išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir kt.), taigi kreditorius turėjo teisę prašyti teismo išreikalauti reikalingus dokumentus pareiškėjo dienpinigiams pagrįsti, tačiau tokio prašymo nepareiškė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tenka labai svarbus vaidmuo, nes nuo sąžiningų šio asmens pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmė, o kartu ir jau minėtų fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Todėl fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas.Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti. Jei pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui, šis pateikiamas teismui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2016-12-07 vyko antrasis bankrutuojančių asmenų kreditorių susirinkimas, kurio metu nebuvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas. Kreditoriai nepritarė planui ir siūlė nustatyti, jog, be grafike nurodytų sumų, kreditoriams būtų mokama ir 50 proc. bankrutuojančiam asmeniui išmokėtų dienpinigių sumos, nustatyti tikslią mokėtiną sumą pagal bankrutuojančio asmens darbdavio pateiktas pažymas apie išmokėtą darbo užmokestį ir kitas gaunamas pajamas. Tačiau bankrutuojantys asmenys nesutiko su šiuo kreditorių reikalavimu, nurodami, jog pagal CPK 739 straipsnį iš dienpinigių išieškojimas negalimas, todėl kreditoriai nepragrįstai netvirtino mokumo atkūrimo plano. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priverstinio vykdymo proceso negalima tapatinti su fizinio asmens bankroto procesu. Bankroto proceso sėkmė priklauso nuo paties bankrutuojančio asmens pastangų ir geranoriškumo. Bankroto procesas nėra skirtas vien tik skoloms nurašyti, todėl dėdamas dideles pastangas, fizinis asmuo gali reabilituotis ir grįžti į stabilią finansinę padėtį. Svarbu pažymėti, kad sudarydamas sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, fizinio asmens bankroto procesas reiškia ir kiek didesnį finansinį suvaržymą, nei kad buvo iki bankroto proceso pradžios, tam, kad, pasibaigus bankroto procesui, asmuo galėtų gyventi nevaržomas skolų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentams, jog dienpinigiai laikytini pajamomis, atsižvelgiant į tai, jog tik priverstinio vykdymo metu negalimi išieškojimai iš jų, fizinio asmens bankroto atveju iš jų gali būti tenkinami kreditiniai reikalavimai. Pagal teismų praktiką, tai, kad dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą, sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, palyginti su darbo užmokesčiu, asmuo gauna, taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Apeliantas nurodė, kad byloje neįrodytas visų gaunamų dienpinigių sumos panaudojimo pagal paskirtį faktas, neaišku, kokią gaunamų dienpinigių dalį M. G. tikslingai naudoja tikslams, susijusiems su komandiruote. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nutartyje pripažino, jog bankrutuojantys fiziniai asmenys dienpinigius naudoja pragyvenimui, vadinasi, kiekvieną mėnesį bankrutuojantiems asmenims papildomai tenka apie 1 303,50 Eur prie patvirtintos būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos sumos (351,29 Eur), iš viso susidaro 1 654,79 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentams, jog bankrutuojantys asmenys nepateikė duomenų apie gaunamų dienpinigių panaudojimą, kad būtų galima spręsti, ar jie turi būti (ne)įtraukti į mokumo atkūrimo planą. Atsiliepime į apeliacinį skundą bankrutuojantys asmenys nurodė, jog kreditoriai nors ir neturi galimybės gauti duomenų apie pajamas, tačiau juos išreikalauti gali prašyti teismo, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, įrodyti, kad gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo. Be to, svarbu pažymėti, kad fizinio asmens bankroto atveju nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad bankrutuojantys asmenys mokumo atkūrimo plano projekte penkių asmenų šeimai pragyventi prašė patvirtinti 351,29 Eur sumą (gaunamos pajamos 609,97 Eur), ir apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog tokia suma 5 asmenų šeimai yra nedidelė. Sutiktina, jog tokia suma bankrutuojantiems asmenims yra didelis finansinis suvaržymas, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pastangos atkurti fizinio asmens mokumą nėra pakankamos, kad būtų maksimaliai išlaikyta kreditorės ir skolininko interesų pusiausvyra, ypač vertinant bankrutuojančių asmenų gaunamus dienpinigius, kurių jie galbūt nepagrįstai neįtraukė į gautinas sumas, skirtas kreditorės reikalavimams patenkinti. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, ir dėl to priėmė nepagrįstą teismo nutartį. Šie apelianto argumentai iš dalies pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodė, jog sprendžiant, ar dienpinigiais gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, palyginti su darbo užmokesčiu, asmuo gauna, taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Tačiau pirmosios instancijos teismas nelygino gaunamų dienpinigių ir darbo užmokesčio, dienpinigių panaudojimo, o išvadą, jog dienpinigiai pagrįstai neįtraukti į pajamas, padarė remdamasis tuo, jog M. G. savo turtinės padėties su šiuo metu gaunamais dienpinigiais nesiejo, nes ankstesniame darbe jų negavo. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai nėra pakankami, kad būtų galima konstatuoti, kad M. G. gaunami dienpinigiai pagrįstai neįtraukti į pajamas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog mokumo atkūrimo planas yra tinkamas patvirtinti.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015 išaiškinta, kad nesutikdamas su plane nurodytomis mokumo atkūrimo priemonėmis, jų įgyvendinimo galimybėmis, bet matydamas bankrutuojančio fizinio asmens pastangas siekti didesnio kreditorių reikalavimo patenkinimo, teismas turėtų ne pats jas (planą) keisti, o nurodyti fiziniam asmeniui kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sudarant plano projektą. Taigi plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs bankrutuojančių asmenų mokumo atkūrimo planą, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens bankroto tikslą, dienpinigių reikšmę fizinio asmens bankroto procese, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o bankrutuojančių asmenų pateiktas prašymas patvirtinti mokumo atkūrimo planą paliktinas nenagrinėtas. Bankrutuojantys asmenys, siekdami, kad mokumo atkūrimo planas būtų patvirtintas, turi pataisyti mokumo atkūrimo planą taip, kad šis labiau atitiktų skolininko ir kreditorės interesų pusiausvyrą, arba pateikti pagrįstus duomenis, jog dienpinigiai negali būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą, jį pateikti kreditorių susirinkimui ir tik kreditorių susirinkimui jo nepatvirtinus kreiptis į teismą dėl plano tvirtinimo (FABĮ 8 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-01-20 nutartį panaikinti ir bankrutuojančių asmenų L. G. ir M. G. prašymą patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planą palikti nenagrinėtą.