- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-04
- Bylos Nr.
- 2S-566-252/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01900-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- J. Č.
- Atsakovas
- G. Č.
- Trečiasis asmuo
- Č. Č.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 566 - 252- 2013
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Č. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-35-839-2013 pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui G. Č., institucijai, teikiančiai išvadą, – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalinimo bei pagal atsakovo G. Č. priešieškinį ieškovei J. Č., trečiajam asmeniui Č. Č., institucijai, teikiančiai išvadą, – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, nustatyti nepilnamečių sūnų T. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina J. Č., po santuokos nutraukimo nustatyti, kad atsakovas nepilnamečių sūnų išlaikymui moka po 500 Lt kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnų pilnametystės bei padalinti santuokos metu įgytą turtą ir visus sutartinius įsipareigojimus. Nurodė, kad tolesnis gyvenimas santuokoje neturi perspektyvų ir yra netikslingas. Atsakovas šeimos narių saugumu nesirūpina, kelia nepagrįstus konfliktus, terorizuoja, kabinėjasi, naudoja tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą, yra neprognozuojamas, todėl kyla grėsmė ne tik jos, bet ir sūnų sveikatai ir net gyvybei.
Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, nustatyti nepilnamečių sūnų gyvenamąją vietą su tėvu, nustatyti, kad ieškovė nepilnamečių sūnų išlaikymui moka po 400 Lt kiekvienam kiekvieną mėnesį nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos iki jų pilnametystės, padalinti santuokos metu įgytą turtą, nustatyti visus sutartinius įsipareigojimus. Nurodė, kad ieškovė paskutiniais metais šeimoje tapo nebesugyvenama, kasdien atvirai demonstravo pagiežą ir priešiškumą, pati pripažino, kad yra neištikima, susitikinėja su kitais vyrais. Visada rūpinosi ir rūpinasi sūnų auklėjimu ir saugumu, niekada šeimoje nekėlė konfliktų.
Ieškovė, motyvuodama tuo, kad ji ir vaikai nuolat jaučia įtampą, ne kartą buvo kviečiama policija, nes iš atsakovo pusės nuolat naudojamas psichologinis smurtas, pateikė teismui prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo sutuoktinės ir nepilnamečių sūnų ir nesiartinti prie jų gyvenamosios vietos, kol bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje. Nurodė, kad vykstančio skyrybų proceso metu atsakovas būdamas namuose kelia konfliktus ieškovės ir nepilnamečių vaikų akivaizdoje. Nors atsakovas pastoviai namuose negyvena, tačiau atvažiuoja į namus ir išsiveža bendrai santuokos metu įgytą turtą. Ieškovė ne kartą kreipėsi į policijos pareigūnus, tačiau atsakovo psichologinis smurtas ieškovės ir jos vaikų atžvilgiu yra tęsiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų aplinkybių jokiais įrodymais nepagrindė. Pažymėjo, jog svarstydamas laikinųjų priemonių taikymo klausimą teismas nevertina byloje esančių įrodymų ir nesprendžia, ar ieškinys (priešieškinys) yra įrodytas, t. y. neturi teisės ir pareigos pasisakyti dėl bylos esmės. Šiuo atveju byla nėra galutinai išnagrinėta, todėl tarp šalių susiklostę santykiai ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės bus išsiaiškintos, nustatytos ir įvertintos bylą išnagrinėjus iš esmės.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė J. Č. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2013-04-25 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad nutartis yra neteisinga ir neteisėta, pažeidžianti jos ir nepilnamečių vaikų interesus. Teismas tik formaliai įvertino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantės teigimu, ieškovas sistemiškai savavališkai pasiima ir išsiveža santuokos metu įgytą turtą, kuris dar nėra padalintas. Toks daiktų savavališkas pasiėmimas ir išsivežimas, esant konfliktui ir pakartotinumui, akivaizdžiai kelia grėsmę, jog turtas bus parduotas ar kitaip perleistos teisės į jį, taip pat nukentės teisėti interesai, todėl egzistuoja reali ir didelė rizika, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Be to, neaišku, kodėl teismas neatsižvelgė į ieškovės ir sutuoktinių vaikų interesus. Ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nurodyta, kad atsakovas kelia konfliktines situacijas, grasina, siekia ieškovę sugniuždyti psichologiškai bei morališkai, paveikti ir nuteikti nepilnamečius vaikus. Dėl to ieškovė ir nepilnamečiai vaikai patiria didžiulį stresą ir baimę, nėra normalių sąlygų jų gyvenimui, vystymuisi ir raidai. Neatmestina galimybė, kad ateityje galimi ir fizinio smurto proveržiai. Šiuo atveju esant konfliktinėms situacijos, moraliniam spaudimui labai sunku ar objektyviai neįmanoma pateikti rašytinių įrodymų. Teismas į tai privalo atsižvelgti. Todėl prašymo atmetimas motyvuojant tik rašytinių įrodymų nebuvimu tokioje situacijoje yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas. Mano, jog iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Utenos apskrities VPK rašto galima konstatuoti, kad atsakovas pakartotinai savinasi (išsiveža) bendrą turtą, vyksta konfliktinės situacijos. Visa tai sukuria aplinką, kuri tiek faktine, tiek teisine prasme nėra priimtina nepilnamečiams vaikams.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
CK 3.65 str. įtvirtinta teismo diskrecijos teisė, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti vieno sutuoktinio ar nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms, ne tik santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės atvejais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011, išaiškino, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje numatytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms.
Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų vertinimu. Apeliantės nuomone, teismas tik formaliai įvertino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir visai neatsižvelgė į faktiškai susiklosčiusias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirojo skundo argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo. Pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau teismas turi įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, t. y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės.
Ieškovė prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių prašo taikyti CK 3.65 str. 2 d. 1 p. numatytą įpareigojimą – atsakovui gyventi skyrium. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad sutuoktinis vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, todėl bendras gyvenimas gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šalių santykiai yra itin konfliktiški, abu sutuoktiniai pripažįsta, kad santuoka tarp jų faktiškai iširusi, ieškovė atsakovą kaltina neprognozuojamu elgesiu, psichologiniu smurtu, savavališkai pasiimamu ir išsivežamu santuokos metu įgytu turtu. Tačiau kokių tai neginčijamų įrodymų, kad patvirtinti apeliantės nurodomas aplinkybes, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliacinės instancijos teismui pateiktas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus 2013-05-13 raštas (t. 2 b. l. 127) yra nepakankamas įrodymas, kad būtų pagrindas įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės (sutuoktinės) ir jų mažamečių vaikų, gyvenančių būtent šalims asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name. Tuo labiau, kad nors Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra užregistravęs penkis pranešimus dėl J. Č. ir G. Č. konfliktų, tačiau dėl visų pranešimų Utenos apskrities VPK tyrimų nėra pradėjusi. Ypatingai svarbu yra tai, jog, išskyrus pačios ieškovės teiginius, apie atsakovo galimą smurtavimą vaikų atžvilgiu byloje jokių įrodymų nėra. Byloje esančioje Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2012-01-24 išvadoje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo (t. 1 b. l. 75-76) nurodyta, jog J. Č. ir G. Č. turi geras buitines gyvenimo sąlygas savo sūnų gyvenimui, auklėjimui ir priežiūrai, vaikai su tėvais jaučiasi saugūs, laimingi, berniukai žino, kad tarp tėvų vyksta ištuokos procesas. Be to, bylą nagrinėjant 2013-02-08 teismo posėdyje Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovas paaiškino, jog nei tėtis, nei mama nesikreipė, kad kažkas keistųsi, šiai dienai nėra duomenų, kad vaikais būtų netinkamai rūpinamasi (t. 2, b. l. 84-87).
Apeliacinės instancijos teismas neneigia, jog esant ginčui dėl santuokos nutraukimo tarp šalių vyksta konfliktai, sutuoktinių santykiai yra įtempti, tačiau byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2013-04-19 nutartimi, tenkindamas atsakovo G. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įpareigojo ieškovę J. Č. netrukdyti atsakovui naudotis namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), t. y. šalims bendrosios nuosavybės teise priklausančiu turtu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė prašymą įpareigoti atsakovą gyventi skyrium pateikė jau 2013-04-23, kas, teismo vertinimu, yra galbūt kaip atsakas dar labiau užaštrinti ir taip jau komplikuotus šalių santykius. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantės prašymas yra ydingas ir ta prasme, jog reiškia faktinį atsakovo iškeldinimą iš gyvenamojo būsto, dėl kurio nuosavybės yra sprendžiamas šalių ginčas byloje. Byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovas turėtų kitą gyvenamąjį būstą ir būtų galima realiai įgyvendinti ieškovės reikalavimą įpareigoti sutuoktinį gyventi skyrium nuo jos.
Nurodytos aplinkybės pagrįstai leidžia spręsti, jog teismas, teisingai ir visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą, priėmė teisėtą nutartį šioje byloje, t. y. atmetė ieškovės prašymą dėl įpareigojimo atsakovui gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių sūnų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.