- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-756-308-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Romanas Klišauskas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarnybai, Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“
- Kategorijos
- 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo laikinai einančio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas Ričardo Piličiausko 2009 m. rugsėjo 30 d. teikimą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P556-66/2009 pagal pareiškėjo V. J. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-235/2008 pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarnybai, Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“ dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. K. skundu kreipėsi į teismą prašydamas:
1. Pripažinti negaliojančiu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. T-200, kuriuo patvirtintas teritorijos Radviliškio g. Nr. 124, Šiauliuose, detalus planas;
2. Pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2006 m. kovo 7 d. veiksmą, kuriuo buvo pritarta teritorijos Radviliškio g. Nr. 124, Šiauliuose, detaliajam planui;
3. Pripažinti neteisėtu teritorijos Radviliškio g. Nr. 124, Šiauliuose, detaliojo plano svarstymą su visuomene ir panaikinti 2005 m. gegužės 25 d. nutarimą;
4. Įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją pakartotinai pateikti viešajam svarstymui su visuomene teritorijos Radviliškio g. Nr. 124, Šiauliuose, detalųjį planą, nurodant teisingą sklypo adresą;
5. Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą per 30 dienų arba per teismo nustatytą laikotarpį šio Departamento direktoriaus įsakymu „Dėl sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, sudaryti komisiją, kuriai pavesta įvertinti iki 2006 m. rugpjūčio 12 d. padarytą žalą;
6. Įpareigoti Kultūros ministeriją ir Kultūros paveldo departamentą per 3 mėnesius arba per teismo nustatytą laikotarpį suremontuoti, restauruoti arba atkurti natūra kultūros paminklą – V. šeimos kapą – mauzoliejų į pirminę būseną, ir užtikrinti atstatymo ir remonto finansavimą;
7. Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą per 30 dienų arba per teismo nustatytą laikotarpį paženklinti kultūros paminklą – V. šeimos kapą - mauzoliejų ir Zoknių dvaro parką;
8. Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą per 3 mėnesius arba per teismo nustatytą laikotarpį pastatyti tvorą apsaugančią paminklą;
9. Įpareigoti Kultūros ministeriją ir Kultūros paveldo departamentą per 2 mėnesius arba per teismo nustatytą laikotarpį patikslinti V. šeimos kapo - mauzoliejaus ir Zoknių dvaro parko reglamentą tikslinant arba papildant vietos saugojimo, priežiūros ir tvarkymo sąlygas sutartyse su paveldo objektą valdančiais ar tvarkančiais asmenimis įtraukiant visas apsaugos zonas;
10. Įpareigoti Kultūros ministeriją ir Kultūros paveldo departamentą per 30 dienų arba per teismo nustatytą laikotarpį, atlikti veiksmus, kuriuos jis privalo atlikti pagal 1992 m. gegužės 12 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 67 punkto nuostatas: uždrausti statybą priešais V. šeimos kapą - mauzoliejų ir buvusiame Zoknių dvaro parke, kuri naikina ir žaloja jo vertės požymius, taip pat uždrausti statyti statinius užstatymo reguliuojamoje zonoje, kai tai nesusiję su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.
11. Pripažinti negaliojančiu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Paveldo vertinimo taryba) 2006 m. spalio 17 d. aktą Nr. KPD-RM-93;
12. Įpareigoti Paveldo vertinimo tarybą per 30 dienų arba per teismo nustatytą laikotarpį jam dalyvaujant iš naujo nustatyti Kultūros vertybių objekto LA335 ir su juo susijusio Zoknių dvaro parko vertingąsias savybes ir iš naujo apibrėžti teritorijų ir apsaugos zonų ribas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Statinys (V. šeimos mauzoliejaus liekanos), esantis Radviliškio gatvėje, Šiauliuose, dėl kurio ir jį supančios teritorijos apsaugos ir tvarkymo pareiškėjas iškėlė nagrinėjamą ginčą, yra kultūros paveldo objektas - į Kultūros vertybių registrą įregistruota (LA335) nekilnojamoji kultūros vertybė (regioninio reikšmingumo lygmens pavienis kultūros objektas - statinys, turintis architektūrinį, istorinį ir memorialinį reikšmingumą). Toks Statinio statusas nustatytas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. spalio 17 d. aktu Nr. KPD-RM-93. Teismas konstatavo, jog nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba minėtą administracinį aktą yra priėmusi veikdama savo kompetencijos ribose. Iki minėto administracinio akto priėmimo Statinys 1993 m. lapkričio 9 d. Lietuvos kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 01-8-335 buvo įtrauktas į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Teismas nurodė, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnis nustato, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti (2 str. 14 d.); nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso; valdytojas kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas (2 str. 39 d.). Iš pareiškėjo skundo ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad jis visus skundo reikalavimus dėl kultūros paveldo objekto – Statinio kelia remdamasis ta faktine aplinkybe, jog yra buvusio Zoknių dvaro ir Statinio savininko J. V. provaikaitis ir jo senelė (J. V. dukra) O. V. – M., kuri buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisę atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę, pastatus), esantį Šiaulių m. Radviliškio g., 1996 m. gruodžio 10 d. testamentu paliko jam pastatus, žemę ir kitą turtą, kuris jai priklausė Lietuvos Respublikoje. Senelei mirus, jis yra pretendentas į nekilnojamąjį turtą, į kuri turi būti atkurta nuosavybės teisė mirusiosios vardu. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad savo skunde buvo neteisingai nurodęs aplinkybę, jog po senelės mirties Statinio buvimo vietoje buvo atkurta nuosavybės teisė ir grąžinta natūra 0,1643 ha žemės. Taip pat paaiškino, kad dėl šios žemės nuosavybės atkūrimo klausimas nėra išspręstas. Iš byloje ištirtų įrodymų teismas nustatė, kad šiuo metu pareiškėjas Statinio buvimo vietoje nuosavybės teise nevaldo jokio žemės sklypo ir nėra Statinio savininkas. Teismas pažymėjo, kad įstatymai nedraudžia fiziniam asmeniui būti kultūros paveldo objekto savininku, tačiau nagrinėjamu atveju šis klausimas neišspręstas ir pareiškėjas nėra nei Statinio, nei žemės po šiuo statiniu ar aplink jį savininkas. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad Nekilnojamojo turto registre būtų įregistruotos jo daiktinės teisės į Statinį ar kitą nekilnojamąjį turtą, esantį ginčo vietoje. Pareiškėjui priklausantys pastatai (parduotuvė ir ūkinis pastatas) yra kitoje vietoje - Radviliškio g. 122. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo prasme pareiškėjas nėra kultūros paveldo objekto - Statinio savininkas ar valdytojas. Tuo remdamasi teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas šiuo metu Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimus atsakovams dėl Statinio ir teritorijos aplink jį sutvarkymo, teritorijų detaliojo planavimo bei kitais klausimais. Be to, iš Šiaulių miesto savivaldybės pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. T-200, kuriuo patvirtintas teritorijos Radviliškio g. Nr. 124, Šiauliuose, suplanuota teritorija neapima Statinio ir ją supančios teritorijos. Teismas pripažino, kad šalys nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas pasinaudojo Paminklotvarkos sąlygomis ir atliko kokius nors Statinio tvarkymo darbus. Teismas nurodė, kad dėl nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos, įpareigojimo atlyginti jai padarytą žalą įstatymais nustatyta tvarka galimi ginčai teisme tuo atveju, jei į teismą kreipiasi įstatymu numatyti subjektai, gindami viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 p., 56 str.). Pareiškėjas (fizinis asmuo) pats neturi teisės kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, tačiau gali kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad jos kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais ir atmetė visus pareiškėjo pareikštus atsakovams reikalavimus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 25 d. nutartimi pareiškėjo V. J. K. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Pareiškėjas 2008 m. gegužės 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-235/2008. Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 11, 12 punktus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, susidedančiai iš teisėjų L. A., L. B. (kolegijos pirmininkė) ir A. S. (pranešėjas), 2009 m. kovo 13 d. nutartimi išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, nutarta prašymo netenkinti ir neatnaujinti proceso administracinėje byloje pagal V. J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarnybai, Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“ dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
Laikinai einantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas Ričardas Piličiauskas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 dalimi nustatyta tvarka 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pateikė teisėjų kolegijai siūlymą vertinti, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P556-66/2009 pagal pareiškėjo V. J. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-235/2008.
Minėtoje nutartyje nurodyta, kad teisėja L. B., dirbdama Vilniaus apygardos administraciniame teisme, buvo teisėjų kolegijos narė (pranešėja) priimant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2436-2/2007 pagal V. J. K. skundą, o taip pat teisėjų kolegijos narė (kolegijos pirmininkė) rašytinio proceso tvarka 2009 m. kovo 13 d. nagrinėjant V. J. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. P556-66/2009 Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, t. y. toje byloje, kurią nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ji buvo teisėjų kolegijos narė (pranešėja). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismo pirmininkas sprendė, kad yra pagrindas teikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai siūlymą vertinti, ar administracinėje byloje Nr. P556-66/2009 nėra pagrindo atnaujinti procesą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Procesas atnaujintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 154 straipsnio 2 dalis numato Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teisę savo iniciatyva paduoti teikimą dėl proceso atnaujinimo. Pažymėtina, kad šios teisės realizavimas galimas esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams.
Laikinai einantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas Ričardas Piličiauskas 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi teikdamas teisėjų kolegijai siūlymą vertinti, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P556-66/2009 pagal pareiškėjo V. J. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, jį grindžia vienu iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas proceso atnaujino pagrindas – bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.
Šių nuostatų, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio taikymu, kurio praktiką formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y., teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz. bylą Hauschildt v. Danija). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatyta, remiantis subjektyvumo testu, t. y. konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. v. Islandija Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.
Administracinės bylos Nr. P556-66/2009 medžiaga patvirtina, kad teisėja L. B. buvo teisėja pranešėja teisėjų kolegijoje, išnagrinėjusioje V. J. K. skundą Vilniaus apygardos administracine teisme ir priėmusioje 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą (II t., b. 1. 201 – 211). Bylos duomenys patvirtina, kad V. J. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo, pateiktą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, išnagrinėjo ir 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-66/2009 pasirašė teisėjų kolegija, į kurios sudėtį įėjo teisėja L. B. (kolegijos pirmininkė).
Atsižvelgusi į nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką aiškinant teismo nepriklausomumo ir nešališkumo teisinius principus bei procesines garantijas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti faktai administracinės bylos Nr. A502-235/2008 nagrinėjime dalyvavusiems asmenims galėjo sukelti abejonių dėl teismo (prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjusios teisėjų kolegijos narių) nešališkumo, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesas administracinėje byloje Nr. P556-66/2009 atnaujintinas, bylą perduodant nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (ABTĮ 160 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsniu, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P556-66/2009 perduodant bylą išnagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
Nutartis neskundžiama.