Kauno apygardos teismo nutartis

2014-03-17 · Civilinė byla Nr. 2A-555-527/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-17
Bylos Nr.
2A-555-527/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas iš dalies.
Teisėjas
Jolita Cirulienė
Ieškovas
IĮ „Agotas“, "Agotas" UAB "Silida"
Atsakovas
UAB „Silida“
Civilinė byla Nr. 2A-555-527/2014;
procesinio dokumento kategorijos: 35.3.6; 36.1;121.14; 121.21.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės IĮ „Agotas“ apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-382-308/2013 pagal ieškovės IĮ „Agotas“ ieškinį atsakovei UAB „Silida“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2013-01-30 priėmė teismo įsakymą dėl 14 280 Lt skolos ir 3 587,76 Lt delspinigių (už 93 dienas, skaičiuotinas nuo 2012-10-28 iki 2013-01-28) išieškojimo iš skolininkės UAB „Silida“. Skolininkei pareiškus prieštaravimus ir ieškovei pateikus 2013-03-15 ieškinį, prašant priteisti 14 280 Lt skolos ir 4 872,96 Lt delspinigių už 138 dienas, skaičiuotinas nuo 2012-10-28 iki 2013-03-14 (b. l. 25), bei 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 20–21), Varėnos rajono apylinkės teismas 2013-03-29 nutartimi (b. l. 28a) panaikino 2013-01-30 teismo įsakymą. Ieškovė ieškinį grindė su atsakove sudaryta 2012-09-27 Pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 09-01 (Pirkimo–pardavimo sutartis), kuria šalys susitarė dėl šios Pirkimo–pardavimo sutarties priede Nr. 1 nurodytų prekių pirkimo–pardavimo (b. l. 4–7). Sutartis buvo pradėta vykdyti. Ieškovė įvykdė Pirkimo–pardavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus, t. y. patiekė atsakovei prekes, o atsakovė savo prievolių, numatytų Pirkimo–pardavimo sutarties 1.2 punkte, iki galo neįvykdė, atsakovė pilnai neatsiskaitė su ieškove. 2012-09-27 šalys pasirašė PVM sąskaitą faktūrą, prekės buvo perduotos atsakovei. Prievolės atsiskaityti už prekes terminas baigėsi 2012-10-27, todėl nuo 2012-10-27 atsakovė yra pažeidusi prievolę. Atsakovė ieškinio parengimo dieną 2013-03-15 liko neatsiskaičiusi 14 280 Lt. Pagal Pirkimo–pardavimo sutarties 1.11 punktą iš atsakovės ieškovei priteistini delspinigiai, nes atsakovė neatsiskaitė su ieškove nustatytu terminu. Už 138 dienas apskaičiuotų delspinigių suma nelaikytina didele, ji neviršija CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyto senaties termino. Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos netesybos laikytinos minimaliais nuostoliais, todėl ieškovė turi teisę į jų atlyginimą. Iš atsakovės taip pat priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos.

Šalies argumentai

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovė 2012-10-03 pateikė jai išankstinę PVM sąskaitą faktūrą SAV Nr. 0000015 (b. l. 38–39) 82 280 Lt sumai už pagal Pirkimo–pardavimo sutartį įsigytas prekes. Atsakovė laikotarpiu nuo 2012-10-03 iki 2012-11-14 sumokėjo ieškovei dalį sumos, priklausančios mokėti pagal Sutartį, iš viso 68 000 Lt. Atsakovė mokėjimus atliko būtent pagal šią išankstinę sąskaitą faktūrą. Sutarties sudarymo metu atsakovė dar nebuvo įregistruota PVM mokėtoja, todėl šalys buvo sutarę, jog iki atsakovės įregistravimo PVM mokėtoja ieškovė nerašys atsakovei PVM sąskaitos faktūros, o mokėjimai pagal Sutartį buvo atliekami kaip avansiniai mokėjimai. Tuo pačiu Sutarties 1.2 punkte buvo aiškiai nurodyta, jog atsakovės pareigos pilnai atsiskaityti terminas pradedamas skaičiuoti nuo sąskaitos faktūros pateikimo dienos ir yra 30 dienų. Atsakovė pradėjo atsiskaitinėti netgi anksčiau, nei numatė Sutartis, t. y. negavusi sąskaitos faktūros, o tik išankstinę sąskaitą faktūrą. Atsakovė, PVM mokėtoja įregistruota 2012-11-20 (b. l. 42), iš karto ėmė raginti ieškovę išrašyti ir pateikti jai PVM sąskaitą faktūrą, kad atsakovė galėtų pilnai atsiskaityti. Tačiau ieškovė dėl atsakovei nesuprantamų priežasčių vengė išrašyti ir pateikti PVM sąskaitą faktūrą. 2013-01-25 ieškovė teismui pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo dėl neva pradelstos skolos priteisimo, o kartu su pareiškimu teismui pateikė ir 2012-09-27 PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 43–44). Atsakovė šią sąskaitą pamatė pirmą kartą, kadangi ieškovė jai jos niekada nebuvo pateikusi. Nors sąskaitoje faktūroje yra atsakovės parašai apie jos gavimą, tačiau iš tikrųjų atsakovė nėra ir niekuomet nebuvo pasirašiusi ant tokios PVM sąskaitos faktūros, tikėtina, jog buvęs IĮ „Agotas“ vadovas Z. T. panaudojo Sutarties priedo Nr. 1 arba išankstinės sąskaitos faktūros pasirašytą antrą lapą, tokiu būdu galimai suklastodamas šį dokumentą. 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra neatitinka visų PVM sąskaitoms faktūroms keliamų reikalavimų, todėl negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma teisines pasekmes tiek Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, tiek ir Sutarties prasme sukuriančiu dokumentu, nes šis dokumentas niekuomet nebuvo ir negalėjo būti išrašytas. Tai, kad šios PVM sąskaitos faktūros data yra ankstesnė, nei išankstinės PVM sąskaitos faktūros data (2012-10-03) – sunkiai suprantama ir teisiškai pagrindžiama, kam buvo reikalinga rašyti išankstinę PVM sąskaitą faktūrą, jeigu tuo metu jau tariamai buvo išrašyta pagrindinė PVM sąskaita faktūra. Atsakovė avansinius mokėjimus už įsigytą įrangą mokėjo būtent pagal išankstinę PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 38–39). Ši sąskaita faktūra neatitinka PVM sąskaitoms faktūroms keliamų reikalavimų, kadangi nenurodyta serija ir numeris, kas identifikuoja sąskaitą faktūrą. Pareiga sumokėti visą sumą atsakovei atsirado tik po sąskaitos faktūros pateikimo. Sutarties sudarymo metu ieškovė buvo registruota PVM mokėtoja, pagal Sutartį parduotos prekės buvo PVM objektas, todėl Sutarties 1.2 punkte nurodyta sąskaita faktūra turėjo būti PVM sąskaita faktūra, o ne kitokios formos ar turinio dokumentas. Atsakovė PVM sąskaitą faktūrą pirmą kartą gavo tik 2013-04-11, kai ją atsakovei elektroniniu paštu persiuntė ieškovės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo (b. l. 45), ir tik nuo šios dienos prasidėjo Sutarties 1.2 punkte nurodyto 30 d. termino pilnai atsiskaityti pagal Sutartį skaičiavimas. Atsakovė visą likusią mokėti sumą, t. y. 14 280 Lt, sumokėjo ieškovei 2013-04-15 mokėjimo pavedimu Nr. 308 internetu (b. l. 48), todėl laikytina, kad atsakovė nepradelsė jokių mokėjimo terminų, nustatytų Sutartyje. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės palūkanas už neva pradelstus mokėjimus yra visiškai nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2013-11-13 sprendimu (b. l. 69–72) bylą dalyje dėl 14 280 Lt skolos priteisimo nutraukė, ieškovei atsisakius nuo šio ieškinio reikalavimo, ieškinį dalyje dėl 4 872,96 Lt delspinigių priteisimo atmetė, priteisė iš ieškovės 119 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta 2012-09-27 Pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pirkėjas įsipareigojo apmokėti už prekes grynais arba pavedimu per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros gavimo. Sutarties priede Nr. 1 buvo numatyta, kad parduodamų prekių vertė sudaro 68 000 Lt ir 14 280 Lt PVM mokestis, o iš viso atsakovė ieškovei pagal Sutartį turėjo sumokėti 82 280 Lt. 2012-10-04 pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad atsakovė ieškovei sumokėjo pagal Sutartį 12 281 Lt, o atsiskaitymų suderinimu patvirtinama, kad atsakovė pagal trišalę užskaitą 2012-10-03 sumokėjo Varėnos kultūros centrui 26 599,14 Lt ir 2012-11-12 ieškovei sumokėjo 29 119,86 Lt, t. y. sumokėjo 68 000 Lt pagal Sutartį. Alytaus apskrities VMI pridėtinės vertės mokesčio registracijos pažymėjimas Nr. 20138622 patvirtina, kad atsakovė nuo 2012-11-20 buvo įregistruota PVM mokesčio mokėtoja, suteikiant mokėtojo kodą LT10007277910. Ieškovės bankroto administratorius 2013-04-11 elektroniniu paštu atsakovei persiuntė ieškovės PVM sąskaitą faktūrą su serija ir numeriu, nurodydamas, kad iki šios dienos IĮ „Agotas“ direktorius nėra įvykdęs teismo sprendimo ir neperdavęs buhalterinių apskaitos dokumentų, o IĮ „Agotas“ direktorius PVM deklaraciją ir sąskaitų faktūrų registrus atsiuntė elektroniniu būdu. Ieškovės pateikta 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra yra be serijos ir numerio, yra įrašytas tik atsakovės įmonės kodas (b. l. 8–9, 43–44). Byloje pateiktoje 2012-09-27 PVM sąskaitoje faktūroje (b. l. 46–47) yra nurodyta Serija SAV ir Nr. 0000015, tačiau šioje sąskaitoje nėra atsakovės atsakingo asmens parašo ir nurodymo apie šios sąskaitos gavimo datą, sąskaita faktūra pagal savo formą yra skirtinga, nei nurodyta 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra be numerio ir serijos. UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ administratoriaus įgaliotas asmuo L. V. 2013-07-12 pranešimu (b. l. 55) teismui nurodė, kad, atsakydami į UAB „Silida“ atsiliepimą, primena, kad IĮ „Agotas“ vadovas po bankroto iškėlimo administratoriui nebuvo perdavęs visų įmonės dokumentų, sąskaitos originalo savo žinioje neturėjo, sąskaita iš įmonės vadovo buvo gauta tik elektroniniu būdu, kur sąskaita buvo persiųsta UAB „Silida“, netrukus buvo apmokėta. Kadangi Kauno apygardos teismo 2013-06-27 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013-07-05, buvo nutraukta IĮ „Agotas“ bankroto byla, tai bankroto administratoriaus įgaliojimai nutrūko. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog 2012-09-27 PVM sąskaitą faktūrą serija SAV Nr. 0000015 pateikė atsakovei apmokėti ieškovės nurodytu laiku (b. l. 12, 25). Atsakovė ginčijo ieškovės PVM sąskaitos faktūros išrašymą 2012-09-27 ir perdavimą jai. Atsakovė nurodė, kad elektroniniu būdu sąskaitą faktūrą gavo tik 2013-04-11 iš bankroto administratoriaus (b. l. 45). Atsakovė 2013-04-15 pilnai atsiskaitė su ieškove. Ieškovei nepatvirtinus pateiktais rašytiniais įrodymais, kad PVM sąskaita faktūra atsakovei būtų įteikta anksčiau nei 2013-04-11, teismas laikė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovė būtų netinkamai įvykdžiusi Sutartį, kad mokėjimus būtų atlikusi ne pagal Sutarties 1.2 punktą ir kad dėl to iš atsakovės būtų pagrindas priteisti delspinigius už netinkamą Sutarties vykdymą.

Pateikiant ieškinį bankroto administratorius buvo atleistas nuo mokėjimo žyminio mokesčio, kuris nuo ieškinio sumos (19 152,96 Lt) sudarė 575 Lt. Ieškovei atsisakius nuo ieškinio dalies dėl 14 280 Lt priteisimo, ieškovei pagal CPK 87 str. 2d. grąžintina 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 321 Lt (14 280 x 0,03 = 428 x 0,75). Todėl likusi neapmokėto žyminio mokesčio (0,25) dalis sudarytų 107 Lt. Kita žyminio mokesčio dalis skaičiuotina už atmetamą ieškinio reikalavimą dėl 4 872,96 Lt delspinigių priteisimo, kur ši dalis sudarytų 146 Lt (4 872,96 x 0,03). Paduodant pareiškimą teismo įsakymo tvarka ieškovė sumokėjo 134 Lt žyminio mokesčio, kuris jai negrąžintas, todėl iš ieškovės priteista 119 Lt žyminio mokesčio valstybei (146 +107- 134).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu (b. l. 74–77) prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2013-11-13 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės 3 798,48 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-01-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 88 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, 34 Lt už 2013-03-15 ieškinį sumokėto žyminio mokesčio ir visas kitas bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš atsakovės valstybei 221 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį, nuo kurio ieškovė buvo atleista, grąžinti ieškovei 100 Lt žyminio mokesčio iš valstybės, t. y. bet kokiu atveju (skundą patenkinus ar atmetus) grąžinti 75 proc. žyminio mokesčio nuo 134 Lt sumokėto žyminio mokesčio, ieškovei atsisakius nuo 14 280 Lt reikalavimo.

Byloje esminė įrodinėtina aplinkybė ir apeliacinio skundo pagrindas yra momentas, kada atsakovė gavo sąskaitą faktūrą ir nuo kada jai atsirado prievolė per 30 kalendorinių dienų atsiskaityti su ieškove. Atsakovė pripažįsta PVM sąskaitą faktūrą gavusi tik 2013-04-11, kai ją atsakovei elektroniniu paštu persiuntė ieškovės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo. Atsakovė yra nesąžininga. Teismas nepagrįstai pripažino būtent 2013-04-11 sąskaitos faktūros gavimo (įteikimo datą) kaip tinkamą, kai jau anksčiau (kartu su atsakovei įteiktu teismo įsakymu) jai buvo įteikta 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra. Iš tikrųjų 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra atsakovei buvo įteikta 2012-09-27 tiesiogiai. Atsakovės direktorė L. B. 2012-09-27 PVM sąskaitoje faktūroje yra pasirašiusi ties grafa „Sąskaitą gavo, prekes priėmė“. Tai yra pakankamas ir akivaizdus įrodymas, kad atsakovės direktorė sąskaitą gavo, tačiau tai dar neįrodo, kad sąskaita buvo gauta (įteikta) 2012-09-27. Atsakovė elgiasi nesąžiningai ir nepripažįsta sąskaitos gavimo 2012-09-27, todėl įrodinėjant gavimo (įteikimo) datą tampa svarbu 2012-11-02 atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2012-10-22 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2528-485/2012 pateikimo faktas. Atskirasis skundas, kurio vienas iš priedų buvo 2012-09-27 sąskaita, buvo pateiktas 2012-11-02, todėl akivaizdu, kad vėliausiai 2012-11-02 ieškovė jau turėjo atsakovės pasirašytą sąskaitą. Būtent tai įrodo apeliacinio skundo pagrindinio reikalavimo 3 798,48 Lt pagrįstumą. Atitinkamai apeliaciniame skunde (jo priede lentelėje) yra pakoreguota delspinigių skaičiavimo laikotarpis ir suma. Jeigu atsakovė tik pasirašė 2012-09-27 PVM sąskaitą faktūrą, o jos neturi, tai neatleidžia nuo prievolės atsiskaityti su ieškove, nes ji, kaip verslininkė, turėjo elgtis atsakingai bei pareikalauti kopijų dokumentų, ant kurių pasirašo. Priežastys, dėl kurių atsakovė teigia, jog neturi ir nematė 2012-09-27 PVM sąskaitos faktūros, neturi teisinės reikšmės, nes tos priežastys yra kaip neatsakingo verslininko elgesio pasekmė. Iš esmės atsakovei nuo pat 2012-09-27 buvo žinoma, kad ji turės atsiskaityti su ieškove, parduota kavinės įranga atsakovė faktiškai naudojasi nuo 2012-10-01. Ieškovė išrašė ir pateikė sąskaitą, nes nuo pat kavinės įrangos perdavimo atsakovei ieškovė siekė gauti pinigus. Nepateikdama sąskaitos apmokėjimui, ieškovė veiktų prieš save. Nelogiška, kad ieškovė sudarė 2012-09-27 Pirkimo–pardavimo sutartį, perleido turtą atsakovei, tačiau nieko nepadarė, kad užsitikrintų pinigų gavimą. Atsakovė po 2012-09-27 reikalavo jai pateikti kitą sąskaitą, tačiau, sąskaitai atsakovei jau buvus pateiktai 2012-09-27, ieškovė atsisakė tai padaryti. Atsakovės tapimas PVM mokėtoja 2012-11-20, o vėliau bankroto bylos iškėlimas galimai buvo atsakovės dingstis nepripažinti 2012-09-27 sąskaitos gavimo bei vilkinti arba netgi bandyti išvengti visiško atsiskaitymo, tačiau tai neturi reikšmės teisiniam vertinimui. Atsakovė neįrodė, kad ieškovė turėjo paisyti atsakovės tapimo PVM mokėtoja bei pateikti sąskaitą atsakovės pageidaujamu metu ir data.

2012-11-02 atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2012-10-22 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2528-485/2012 nelaikytinas nauja aplinkybe, nes apeliaciniame skunde iš esmės yra įrodinėjama viena ir ta pati aplinkybė – 2012-09-27 PVM sąskaitos faktūros gavimas (įteikimas). Atsakovė gavo sąskaitą, ją pasirašė 2012-09-27 (trūkstant įrodymų laikytina, kad ją pasirašė 2012-11-02), ir bet koks atsakovės atsikirtimas, kad sąskaitą gavo (pasirašė) vėliau negu 2012-11-02, prieštarauja logikai.

Atsakovės atsikirtimai, kad 2012-09-27 sąskaita neatitinka reikalavimų, numatytų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje, kad joje nėra visų būtinų rekvizitų, kad ieškovė galimai suklastojo 2012-09-27 PVM sąskaitą faktūrą, kad ieškovė nepateikė bankroto administratoriui visų būtinų dokumentų, nėra teisiškai reikšmingi. Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme ar kituose teisės aktuose ar Pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nustatyta, kad sąskaita faktūra negalioja, jeigu ji yra su tam tikrais trūkumais ar be tam tikrų rekvizitų. Be to, 2012-09-27 Pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 09-01 nebuvo nustatyta kokių nors papildomų reikalavimų sąskaitos formai ar turiniui ar privalomo atitikimo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymui, todėl atsakovė neturi teisės reikalauti to, kas nenumatyta Pirkimo–pardavimo sutartyje, o jeigu ir turi teisę reikalauti, tai, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 1 dalimi, nedaro 2012-09-27 sąskaitos negaliojančia ir nenaikina atsakovės prievolės atsiskaityti. Atsakovės prielaida apie suklastojimą yra tik prielaida, be to, Pirkimo–pardavimo sutarties priedo pirmas ir antras lapas skiriasi nuo 2012-09-27 sąskaitos pirmo ir antro lapo, todėl neaišku, ką atsakovė turėjo omeny, sakydama „panaudojo“ (sukeitė dokumentų lapus). 2012-09-27 PVM sąskaitoje faktūroje UAB „Silida“ direktorė L. B. yra pasirašiusi ties grafa „Sąskaitą gavo, prekes priėmė“, todėl atsakovė ir teismas neturėjo ignoruoti šio akivaizdaus įrodymo. 2012-11-02 atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2012-10-22 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2528-485/2012 pateikimo faktas įrodo, kad 2012-09-27 sąskaitą atsakovė gavo vėliausiai 2012-11-02. Už visų būtinų dokumentų nepateikimą bankroto administratoriui ieškovei yra taikyta piniginė sankcija, tačiau šioje civilinėje byloje ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės.

Ieškovės reikalavimas dėl delspinigių 2013-11-13 sprendimu buvo atmestas ne dėl to, kad 0,2 proc. delspinigių už dieną norma būtų laikyta pernelyg didele, todėl nagrinėjant apeliacinį skundą ieškovės padėtis neturėtų būti pabloginta. Kavinės įrangos pardavimo kaina buvo nulemta šalių susitarimo, kad bus atsiskaityta per nustatytą terminą (ieškovei buvo ypač reikalingi pinigai), kitu atveju pardavimo kaina būtų didesnė, tačiau atsakovė nesąžiningu elgesiu didžiąja dalimi prisidėjo prie ieškovės nemokumo bei padarė daugiau žalos, negu yra prašoma priteisti delspinigių. Pirkimo–pardavimo sutarties 1.11 punktas turėtų būti taikomas visa apimtimi, ir iš atsakovės ieškovei priteistini delspinigiai kaip sankcija už netinkamą prievolių vykdymą.

Vadovaujantis CK 6.261 straipsniu, Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos netesybos laikytinos minimaliais nuostoliais, o ieškovė turi teisę į jų atlyginimą. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad 0,2 proc. delspinigių už dieną norma yra didelė, tačiau nėra taisyklės, neleidžiančios priteisti tokių delspinigių. Atsižvelgtina ir į aplinkybę, jog ieškovės veikla nėra vertimasis kavinių verslu ar ilgalaikio materialiojo turto pirkimu–pardavimu. Delspinigiais nėra siekiama kompensuoti veiklos nuostolių, tokio dydžio apskaičiuotų delspinigių suma net nekompensuoja ieškovės praradimų, todėl apskaičiuotų delspinigių priteisimas vertintinas kaip atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus.

Šiuo apeliaciniu skundu ginčijama suma yra 3 917,48 Lt, todėl žyminis mokestis, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 4 dalimi, turėtų sudaryti 117,52 Lt. Šis apeliacinis skundas yra paduotas elektroninių ryšių priemonėmis, todėl žyminis mokestis, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 7 dalimi, sudaro 75 proc. įprastiniu būdu paduodamo apeliacinio skundo žyminio mokesčio (88 Lt). 88 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už šį apeliacinį skundą, o taip pat 34 Lt žyminio mokesčio (25 proc. nuo 134 Lt) turėtų būti priteista iš atsakovės ieškovei CPK 93 straipsnio 1, 3 dalyse numatytais pagrindais. 575 Lt žyminio mokesčio turėjo būti sumokėta už ieškinį. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio primokėjimo paduodant 2013-03-15 ieškinį, todėl liko sumokėta tik 134 Lt žyminio mokesčio už 2013-01-29 pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. 134 Lt žyminio mokesčio pakako, kad 2013-03-15 ieškinys būtų nagrinėjamas teisme. Kadangi ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio, todėl, netgi ir atmetus visus ieškinio reikalavimus, iš ieškovės 2013-11-13 sprendimu neturėjo būti priteistas joks žyminis mokestis. CPK 96 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų neatleistas. Šiuo atveju 2013-11-13 sprendimu iš ieškovės valstybei neturėjo būti priteistas joks žyminis mokestis. Nuo 14 280 Lt ieškinio reikalavimo ieškovei atsisakius, ieškovei, net ir netenkinus ieškinio, turėjo būti grąžinta 75 proc. žyminio mokesčio nuo 134 Lt (t. y. faktiškai sumokėto žyminio mokesčio, t y. 100 Lt). Ieškovei grąžinant 100 Lt žyminio mokesčio, būtų teisingai išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas ir ištaisytas 2013-11-13 sprendimo bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kaip neatitinkantis įstatymų reikalavimų.

Tenkinus apeliacinį skundą, 113,95 Lt (3 proc. x 3 798,48 Lt) žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės į valstybės biudžetą. 3 proc. nuo 14 280 Lt sumos, 25 proc. nuo apskaičiuoto žyminio mokesčio sumos, t. y. 107,10 Lt taip pat turėtų būti priteista iš atsakovės į valstybės biudžetą CPK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu. Netenkinus apeliacinio skundo, šis žyminis mokestis neturėtų būti priteistas iš ieškovės, nes CPK 96 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų neatleistas. Šiuo atveju ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio. Nėra jokio įstatyminio ar kito teisinio pagrindo, numatančio, kad išnykus pagrindui atleisti nuo žyminio mokesčio (kaip, kad šiuo atveju nutraukus bankroto bylą prieš ieškovę) atsiranda prievolė jį mokėti. Ieškovė, paduodama 2013-03-15 ieškinį ir už šio konkretaus dokumento padavimą buvo neterminuotai atleista nuo žyminio mokesčio.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Varėnos rajono apylinkės teismo 2013-11-13 sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 83–85). Teismas teisingai aiškino 2012-09-27 Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 09-01 (Sutartis) nuostatas ir konstatavo, jog Sutarties 1.2 punkte nustatyta atsakovės pareiga pilnai atsiskaityti su ieškove už parduotą įrangą atsiranda tik nuo dokumento, kuris atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus PVM sąskaitai faktūrai, pateikimo atsakovei dienos. Sutartyje nebuvo pateiktas joks PVM sąskaitos faktūros apibrėžimas, todėl atsakovė vienareikšmiškai suprato, jog Sutarties 1.2 punkte minima PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuris atitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme keliamus reikalavimus PVM sąskaitoms faktūroms. Apeliantas skunde neteisingai interpretuoja Sutarties nuostatas, teigdamas, neva, šalys turėjo susitarti dėl kažkokių specialių reikalavimų PVM sąskaitoms faktūroms. Labai aiškius minimalius reikalavimus PVM sąskaitoms faktūroms nustato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal Sutartį ieškovė turėjo pateikti atsakovei teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkančią PVM sąskaitą faktūrą, kurios pateikimas pagal Sutarties 1.2 punktą buvo laikoma atidedamąja sąlyga atsakovės prievolei pilnai atsiskaityti su ieškove įvykdyti. PVM sąskaita faktūra pati savaime nėra sandoris, kadangi tai yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuris šiuo atveju buvo išrašytas Sutarties pagrindu. Kadangi pagal Sutartį PVM sąskaita faktūra turėjo būti pateikta kaip lydintis dokumentas, kurio pagrindu atsakovė, tinkamai vykdydama teisės aktų, nustatančių buhalterinės apskaitos tvarkymo ir mokesčių apskaitymo ir mokėjimo tvarką, reikalavimus, pagrįstai tikėjosi įsigytus daiktus įtraukti į savo balansą, o sumokėtą PVM į PVM ataskaitą (po įregistravimo PVM mokėtoju). Be PVM sąskaitos faktūros, atitinkančios įstatymų reikalavimus, šie tikslai negalėjo būti įgyvendinti.

Sutartis visiško atsiskaitymo pareigą siejo būtent su teisės aktų reikalavimus atitinkamos PVM sąskaitos faktūros gavimo momentu, todėl nurodyti ieškovės argumentai atmestini. Byloje nėra ginčo dėl to, kada atsakovė gavo visus teisės aktų reikalavimus atitinkančią PVM sąskaitą faktūrą, todėl būtent nuo tokio dokumento gavimo datos, t. y. 2013-04-11, teismas teisingai skaičiavo ir 30 d. terminą pilnam atsakovės atsiskaitymui su ieškove. Ieškovės veiksmai liudija, jog 2012-09-27 PVM sąskaitos faktūros ieškovė nelaikė tinkamu buhalteriniu dokumentu, nes 2012-10-03 išrašė ir atsakovei pateikė išankstinę, arba avansinę, sąskaitą faktūrą SAV Nr. 0000015, pagal kurią atsakovė ir atliko visus pradinius savo mokėjimus pagal Sutartį. Išankstinės sąskaitos, kurios gavimo ir ant kurios savo parašo atsakovės atstovas neginčija, ir 2012-09-27 PVM sąskaitos faktūros antrieji puslapiai visiškai sutampa, todėl atsakovė laikosi nuomonės, jog jau vėliau, prieš kreipdamasi į teismą, ieškovė tikėtinai sukeitė pirmąjį avansinės sąskaitos lapą bei pateikė tokį suklastotą dokumentą teismui, nes atsakovė niekuomet ant tokio dokumento, kaip 2012 m. PVM sąskaita faktūra, nepasirašinėjo. Nesant Sutarties pažeidimo, ieškovė neturi teisės skaičiuoti ir reikalauti, o atsakovė neturi pareigos mokėti jokių netesybų, todėl ieškovės reikalavimas dėl netesybų priteisimo yra nepagrįstas. Netesybos, kurias prašo priteisti ieškovė, yra nepagrįstai didelės (0,2 % per dieną), ir maždaug 10 kartų viršija įprastus praktikoje taikomus netesybų dydžius, kuriuos ne kartą savo praktikoje yra patvirtinęs ir Lietuvos Aukščiausias Teismas. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog netesybų mažinimas šiuo atveju galėtų būti laikomas ieškovės padėties pabloginimu, nes skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimas dėl netesybų priteisimo buvo visiškai atmestas, todėl nesuprantama, kaip netesybų sumažinimas galėtų tokią ieškovės padėtį pabloginti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė apie 2012-09-27 PVM sąskaitos faktūros išrašymą sužinojo tiktai 2013-04-11 iš bankroto administratoriaus, todėl, galutinai atsiskaičiusi 2013-04-15, tinkamai įvykdė prievolę pagal šalių Sutarties 1.2 punktą ir neturi prievolės mokėti delspinigių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta 2012-09-27 Pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 09-01 (Sutartis) dėl kavinės įrangos pirkimo. Prie Sutarties pateiktas priedas Nr. 1 patvirtina, kad parduodamos įrangos kaina kartu su PVM yra 82 280 Lt, t. y. 68 000 Lt kavinės įrangos kaina ir 14 280 Lt PVM (b. l. 6–7). Ta pati įranga nurodyta ir 2012-09-27 PVM sąskaitoje faktūroje be serijos ir numerio (b. l. 8–9, 43–44). Nors ši ieškovės pateikta į bylą 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra pasirašyta atsakovės direktorės L. B., ši teigė 2012-09-27 PVM sąskaitą faktūrą gavusi tik 2013-04-11 iš ieškovės bankroto administratoriaus, o už įrangą ieškovei mokėjusi pagal 2012-10-03 išankstinę PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 38–39), kurioje, beje, buvo nurodyta ta pati suma, t. y. 68 000 Lt kavinės įrangos kaina ir 14 280 Lt PVM. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kad 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra atsakovei buvo įteikta 2012-09-27, ir už pagrindą ėmė atsakovės aiškinimą apie 2012-09-27 PVM sąskaitos faktūros gavimą tik 2013-04-11 iš ieškovės bankroto administratoriaus. Tačiau, kadangi pati atsakovė pripažįsta už įrangą ieškovei mokėjusi pagal 2012-10-03 išankstinę PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 38–39), kurioje aiškiai nurodytas ir atsakovei priklausantis sumokėti 14 280 Lt PVM, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovei pareiga visiškai atsiskaityti su ieškove atsirado po 30 dienų po šios išankstinės PVM sąskaitos faktūros gavimo, t. y. 2012-11-03. 2012-10-04 pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad atsakovė ieškovei sumokėjo pagal Sutartį 12 281 Lt, o atsakovė pagal trišalę užskaitą 2012-10-03 sumokėjo Varėnos kultūros centrui 26 599,14 Lt ir 2012-11-12 ieškovei sumokėjo 29 119,86 Lt (b. l. 11). Taigi 2012-11-12 ieškovei už parduotą kavinės įrangą buvo sumokėta 68 000 Lt, tačiau nebuvo sumokėtas Sutarties priede nurodytas PVM. Nors atsakovė teigia, jog PVM mokėtoja ji buvo įregistruota tiktai nuo 2012-11-20, todėl mokėti PVM jai atsirado pareiga nuo 2012-11-20, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši nurodyta aplinkybė visiškai nereikšminga. Atsakovės argumentas, jog ji, Sutarties sudarymo metu nebūdama registruota PVM mokėtoja, negalėjo mokėti PVM, yra nepagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis ir atmestinas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą pirkėjas, pirkdamas prekes ar paslaugas, privalo sumokėti PVM, nes PVM objektas yra prekių ir paslaugų teikimas už atlygį. Šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog PVM sąskaitoje faktūroje privalo būti nurodyta: 1) PVM sąskaitos faktūros išrašymo data; 2) PVM sąskaitos faktūros serija ir numeris, leidžiantys identifikuoti PVM sąskaitą faktūrą; 3) prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo PVM mokėtojo kodas; 4) prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) PVM mokėtojo kodas, kurį jis nurodė įsigydamas prekes ar paslaugas. Jeigu Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo tiekia prekes ar teikia paslaugas šalies teritorijoje, pirkėjo PVM mokėtojo kodas (jei pirkėjas registruotas PVM mokėtoju) nurodomas visais atvejais; ir kt. Šiuo atveju, kaip matyti iš 2012-10-03 išankstinės PVM sąskaitos faktūros, joje pirkėjo (atsakovės), tuo metu dar nebuvusios registruotos PVM mokėtoju, PVM mokėtojo kodas nebuvo nurodytas, kas visiškai atitinka įstatymo reikalavimus. Kadangi nei pati atsakovė, atsiskaitinėjusi su ieškove būtent pagal išankstinę PVM sąskaitą faktūrą ir neginčijusi jos gavimo 2012-10-03, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, dėl ko 2012-10-03 išankstinė PVM sąskaita faktūra neatitinka PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas 2012-10-03 išankstinę PVM sąskaitą faktūrą vertina kaip Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio reikalavimus atitinkančią PVM sąskaitą faktūrą, sukėlusią atsakovei pareigą po 30 dienų nuo gavimo, t. y. 2012-11-03, visiškai atsiskaityti su ieškove. Kadangi atsakovė, 2012-11-12 sumokėdama likusią kavinės įrangos kainą, nesumokėjo sąskaitoje nurodyto PVM, konstatuotina, jog atsakovė pažeidė prievolę, nes Sutartyje numatytais terminais neatsiskaitė su ieškove, nesumokėdama išankstinėje PVM sąskaitoje faktūroje serija SAV Nr. 0000015 nurodytos PVM sumos. Atsakovė ieškinio parengimo dieną 2013-03-15 liko neatsiskaičiusi 14 280 Lt. Bylos duomenys patvirtina, jog 14 280 Lt PVM atsakovė sumokėjo tiktai 2013-04-15.

Apeliacinės instancijos teismas, nevertina apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų apie tai, kad 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra atsakovei neabejotinai buvo įteikta 2012-11-02 (ką, apeliantės teigimu, pagrindžia jos civilinėje byloje Nr. B2-2528-485/2012 dėl Kauno apygardos teismo 2012-10-22 nutarties teiktas atskirasis skundas, prie kurio buvo pateikta atsakovės pasirašyta 2012-09-27 PVM sąskaita faktūra), kadangi šią aplinkybę – 2012-09-27 PVM sąskaitos faktūros įteikimą atsakovei ne vėliau kaip 2012-11-02 – ieškovė galėjo įrodinėti pirmosios instancijos teisme, tuo labiau, kad net ir su apeliaciniu skundu nėra pateiktas paminėtas 2012-11-02 atskirasis skundas, kuris, apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikytinas nauju įrodymu, kuris galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme.

Pirkimo–pardavimo sutarties 1.11 punktu šalys sutarė, kad pirkėjui nesumokėjus nustatytu terminu, t. y. per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros gavimo dienos prekių kainos, pirkėjas pardavėjui moka 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73, 6.258 straipsniai). Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kokios netesybos yra laikomos nepagrįstai per didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 3 798,48 Lt delspinigių, paskaičiuotų už 133 dienas nuo 2012-12-03 iki 2013-04-14 (b. l. 77–78). Laikant, jog atsakovei prievolė apmokėti už prekes buvo atsiradusi nuo 2012-11-03, akivaizdu, jog, palūkanų dydžiui (0,2 proc.) esant pagrįstam, protingam ir proporcingam, turėtų būti priteista visa apeliaciniu skundu prašoma priteisti palūkanų suma.

Bylos duomenimis nustatyta, kad iki ieškovės kreipimosi į teismą atsakovė buvo įvykdžiusi net 83 proc. prievolės (14 280 x 100 / (68 000 + 14 280)), o likusią nesumokėtą 14 280 Lt skolos dalį sumokėjo bylos nagrinėjimo metu. Konstatuotina, jog šalių sutarti ir ieškovės prašomi priteisti 0,2 proc. dydžio delspinigiai, skaičiuojami už kiekvieną pradelstą dieną, atitinka 73 proc. metinių palūkanų. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovė nesąžiningu elgesiu didžiąja dalimi prisidėjo prie ieškovės nemokumo bei padarė daugiau žalos, negu yra prašoma priteisti delspinigių, šioms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų dėl patirtų nuostolių, atsakovei netinkamai vykdant prievolę sumokėti likusią skolos sumą, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog protinga ir proporcinga delspinigių norma laikytina 0,02 procento nuo laiku negrąžintos skolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, todėl priteisia iš atsakovės ieškovei tik 379,85 Lt delspinigių, paskaičiuotų už 133 dienas nuo 2012-12-03 iki 2013-04-14 po 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną.

Iš atsakovės ieškovei priteisus 379,85 Lt delspinigių, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, taip pat priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (379,85 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2013-01-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė, pateikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo priėmimo, sumokėjo 134 Lt žyminio mokesčio (b. l. 3), už ieškinį ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo kaip tuo metu bankrutuojanti įmonė, už apeliacinį skundą, paduotą elektroninio ryšio priemonėmis, ieškovė sumokėjo 88 Lt žyminio mokesčio (b. l. 79).

Pažymėtina, jog už apeliacinį skundą yra permokėta 3 Lt žyminio mokesčio, kadangi apeliaciniu skundu ginčijama suma yra tik 3 798,48 Lt, t. y. prašomų priteisti delspinigių suma, o priteistos bylinėjimosi išlaidos, nors su jomis ir nesutinkama, nėra įskaičiuojamos į ginčijamą sumą, todėl už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudaro tik 85 Lt (3 798,48 x 0,03 x 0,75).

Varėnos rajono apylinkės teismas 2013-11-13 sprendimu (b. l. 69–72) bylą dalyje dėl 14 280 Lt skolos priteisimo nutraukė, ieškovei atsisakius nuo šio ieškinio reikalavimo, ieškinį dalyje dėl 4 872,96 Lt delspinigių priteisimo iš atsakovės atmetė, priteisė iš ieškovės 119 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas nurodė, kad pateikiant ieškinį bankroto administratorius buvo atleistas nuo mokėjimo žyminio mokesčio, kuris nuo ieškinio sumos (19 152,96 Lt) sudarė 575 Lt. Ieškovei atsisakius nuo ieškinio dalies dėl 14 280 Lt priteisimo, ieškovei pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį grąžintina 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 321 Lt (14 280 x 0,03 = 428 x 0,75). Todėl likusi neapmokėto žyminio mokesčio (0,25) dalis sudarytų 107 Lt. Kita žyminio mokesčio dalis skaičiuotina už atmetamą ieškinio reikalavimą dėl 4 872,96 Lt delspinigių priteisimo, kur ši dalis sudarytų 146 Lt (4 872,96 x 0,03). Paduodant pareiškimą teismo įsakymo tvarka ieškovė sumokėjo 134 Lt žyminio mokesčio, kuris jai negrąžintas, todėl iš ieškovės priteista 119 Lt žyminio mokesčio valstybei (146 +107 – 134).

Kadangi ieškovė, paduodama pareiškimą dėl teismo įsakymo priteisimo, sumokėjo 134 Lt žyminio mokesčio, ieškovei atsisakius nuo 14 280 Lt reikalavimo, apmokėto 107,1 Lt (14 280 x 0,03 / 4) žyminiu mokesčiu, jai iš biudžeto grąžintina 75 proc. žyminio mokesčio, t. y. 80 Lt (107,1 x 0,75 = 80,33) (CPK 87 str. 2 d.), o iš atsakovės ieškovei priteistina likusi 26,77 Lt žyminio mokesčio dalis (107,1 – 80,33). Ieškovei apeliacinės instancijos teisme priteisus iš atsakovės 379,85 Lt delspinigių, atitinkamai iš atsakovės priteistina 11,27 Lt (379,85 x 0,03) žyminio mokesčio už ieškinį (iš kurio 2,8 Lt (11,27 / 4) priteistina ieškovei, mokėjusiai žyminį mokestį tik už pareiškimą dėl įsakymo išdavimo, ir valstybei – likusią žyminio mokesčio dalį, t. y. 8,47 Lt (11,27–2,8)) bei iš atsakovės ieškovei 11,27 Lt už apeliacinį skundą. Taigi ieškovei iš atsakovės priteistina 29,57 Lt (26,77 + 2,8) žyminio mokesčio, mokėtino pirmosios instancijos teisme, ir 11,27 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, t. y. viso 40,84 Lt (29,57 + 11,27). Be to, ieškovei grąžintina 83 Lt (3 + 80) permokėto žyminio mokesčio. Kadangi iš atsakovės valstybei paskaičiuota priteisti 8,47 Lt suma yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (10 Lt), ši suma iš atsakovės valstybei nepriteistina (CPK 96 str. 6 d.).

Visiškai pritartina apeliantei dėl nepagrįstai priteisto iš ieškovės valstybei 119 Lt žyminio mokesčio, kadangi, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų neatleistas. Šiuo atveju ieškovė, kuri ieškinio padavimo metu buvo bankrutuojanti įmonė, įstatymu buvo atleista nuo žyminio mokesčio, todėl, netgi ir atmetus dalį ieškinio reikalavimų, ieškovei neatsirado pareiga sumokėti žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ji buvo atleista įstatymu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkinant iš dalies ir priteisiant iš atsakovės ieškovei 379,85 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2013-01-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 40,84 Lt žyminio mokesčio, be to, naikintina sprendimo dalis, kuria iš ieškovės priteista valstybei 119 Lt žyminio mokesčio, bei grąžintina ieškovei 83 Lt žyminio mokesčio, kitas sprendimo dalis paliekant nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 330 str. 326 str. 1 d. 3 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovės UAB „Silida“ (juridinio asmens kodas 302868742, Varėnos r. sav. Varėnos m. Voronecko g. 4-13) ieškovei IĮ „Agotas“ (juridinio asmens kodas 301021566, Varėnos r. sav., Senosios Varėnos k., Varėnės g. 31) 379,85 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2013-01-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimo dalį, kuria iš ieškovės priteista valstybei 119 Lt žyminio mokesčio, panaikinti.

Iš atsakovės UAB „Silida“ (juridinio asmens kodas 302868742, Varėnos r. sav. Varėnos m. Voronecko g. 4-13) ieškovei IĮ „Agotas“ (juridinio asmens kodas 301021566, Varėnos r. sav., Senosios Varėnos k., Varėnės g. 31) priteisti 40,84 Lt žyminio mokesčio.

Grąžinti ieškovei 83 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2013-01-29 į VMI prie LR FM sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Teisėja Jolita Cirulienė