Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. P. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi netenkintas A. P. skundas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – Institucija) 2014 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 20N-13279794-14, kuriuo A. P. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² str. 2 d. 1200 Lt bauda su specialiosios teisės –teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 14 mėn.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad bylą išnagrinėjusi Institucija netinkamai aiškino ir taikė ATPK 124² straipsnio 2 dalį, t. y. nenustatė visų būtinųjų chuliganiško vairavimo sudėties požymių. Apeliantas nurodo, kad būtinasis šio administracinio teises pažeidimo sudėties, įtvirtintos ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, požymis yra ne tik kaltė (tyčia), bet veikos padarymo motyvas - chuliganiškos paskatos ir apibrėžia chuliganiškų paskatų sąvoką. Skunde pažymima ir tai, kad nei Institucija nei teismas, nagrinėdamas jo skundą, nesigilino į įvykio aplinkybes ir nenurodė, kokiais būtent veiksmais šioje situacijoje, kurie žemintų, negerbtų elementarių moralės ir etikos normų, galėjo pasireikšti apelianto chuliganiškos paskatos, kurios galėjo sukelti pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams. Paaiškinime A. P. nurodė, kad antrąja eismo juosta lygiagrečiai su pirma juosta važiavusiu kitu automobiliu BMW, kurį vairavo D. E. G. ir kuriai pradėjus persirikiavimo iš pirmosios į antrąja eismo juostą manevrą, jis pastarosios vairuojamo automobilio nepraleido, jo manymu tai darė pakankamai saugiai ir jokiu būdu ne iš chuliganiškų paskatų, o dėl neatsargumo.

Taip pat skunde rašo, kad byloje Institucija iš viso netyrė ir nenustatinėjo jo kaltės formos, t. y. nesiaiškino, kaip jis padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą, t. y. tyčia ar dėl neatsargumo. Dėl šių priežasčių tiek Nutarimas, tiek Nutartis dėl teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124² str. 2 d., yra formalūs ir pagrįsti išskirtinai vienos įsižeidusios nukentėjusiosios (ir kartu liudytojos) D. E. G. subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais ir teismo posėdžio metu pateiktais parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Tai reiškia, kad tiek Nutarimas, tiek Nutartis pagrįsti išskirtinai prielaidomis, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl Pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124² str. 2 d. nutrauktina nesant šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Taip pat apeliaciniame skunde rašo, kad teismas nurodytų byloje esančių įrodymų prieštaringumo nepašalino, būtent: neatliko įvykio vietos apžiūros bei nepateikė įvykio vietos schemos; nepanaudojo jokių kitų techninių priemonių (vaizdo įrašas ir pan.) galimam pažeidimui išaiškinti ir užfiksuoti; nenustatė ir neapklausė nei vieno tiesiogiai A. P. važiavimą mačiusio nešališko ir bylos baigtimi nesuinteresuoto kito liudytojo, kuris galėtų patvirtinti ar paneigti vienintelės ir galimai nukentėjusiosios liudytojos D. E. G. ydingai nurodytas bylos aplinkybes.

Be to nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti A. P. prašymą iškviesti liudytoją S. A., kuri galimai galėjo duoti parodymus, dėl įvykusio įvykio. Todėl skunde pabrėžiama, kad tokiu atveju galima teigti, kad panašaus pobūdžio bylose asmuo patrauktas administracinėm atsakomybėn, jo pateikti paaiškinimai, duoti parodymai teisme bei liudytojų parodymai netenka įrodomosios galios, nes bus vertinami subjektyviai, visiškai neatsižvelgiant j faktines bylos aplinkybes, suponuojant nepagrįstą išvadą, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pareiškimai (duoti parodymai), o jų nesant vienintelio liudytojo ir kartu esančio nukentėjusiuoju parodymai, bei surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas turi didesnę įrodomąją galią prieš asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, paaiškinimu ir negali būti kvestionuojami ar vertinami kritiškai, o patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimai - nepatikimi dėl tos priežasties, jog jis yra apkaltintas. Skunde apibendrinama, kad tokiu būdu yra pažeidžiamos ATPK 257 str. nuostatos ir Teismas netinkamai aiškino ir taikė ATPK materialines teisės normas, taip pat pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Motyvuojamoji dalis

A. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. A. P. skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės motyvuoja tuo, jog teismas netinkamai ištyrė liudytojų parodymus, nesilaikė reikalavimo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, bei nesiėmė veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (ATPK 248 straipsnis), įrodymus vertinti laikantis ATPK 257 straipsnio, kuriame nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nepažeidė, teisės normas taikė tinkamai, įrodymų vertinimo principai, numatyti ATPK 257 str., nebuvo pažeisti, o teismo išvados, kad pilnai įrodyta A. P. kaltė padarius ATPK 124² str. 2 d. numatytą pažeidimą, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Kauno apylinkės teismas ištyrė visus įrodymus, apklausė liudytoją D. E. G., įvertino tuojau po įvykio rašytame pareiškime duotus D. E. G. parodymus, kuriame ji nurodo, kad išvažiavus iš (duomenys neskelbtini) aikštelės link A. J. pr., tuomet jos vairuojamą automobilį pradėjo blokuoti ir stumti iš jos eismo juostos tamsios spalvos automobilis “BMW“, įvertino tuojau po įvykio rašytame pareiškime duotus D. E. G. parodymus. Priešingai nei nurodoma A. P. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo faktines įvykio aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pažeidimo faktas įrodytas ir kitais byloje surinktais įrodymais, teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniu pranešimu, liudytojos parodymais, paties A. P. duotu paaiškinimu. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad A. P. paaiškinime duotame teismo posėdžio metu (b.l.44) patvirtina, kad nedavė kelio besirikiuojančiam D.E. G. automobiliui, nes tuo metu taip elgtis buvo geriau. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad A. P. nepaneigia, bet patvirtina faktą (fotonuotrauka ir jos aprašymas b.l. 39), kad privertė sustoti D. E. G. vairuojamą automobilį. Be to iš A. P. ir liudytojos paaiškinimų matyti, kad ir vienoje iš judriausių miesto gatvių, kurioje abiem kryptimis, trimis eismo juostomis vyksta intensyvus automobilių eismas, A. P. atsidaręs savo automobilio langą bandė užmegzti žodinį kontaktą su D. E. G.. Išanalizavus D.E. G. parodymus apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad D.E. G. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi: paaiškinime (ATP medžiagos b.l.5) išdėstytos įvykio aplinkybės visiškai atitinka posėdžio metu duotus parodymus (b.l.44,45), kad A. P. automobilis persirikiavo iš kairės (trečios eismo juostos) ir pradėjo jos automobilį stumti, blokuoti ir neleisti važiuoti grubiausiu būdu. Akivaizdu, kad apeliaciniame skunde cituojamos iš liudytojos D.E. G. parodymų konteksto išimtos detalės, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad iš esmės liudytojos parodymai surašyti paaiškinime ir duoti teismo posėdžio metu yra visiškai tapatūs. Apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojai paaiškinimą padėjo surašyti dukra turinti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, neturi reikšmės apeliacine tvarka tikrinant Kauno apylinkės teismo nutarties pagrįstumą. Be to apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog liudytoja nebuvo taip susijaudinusi, kad nesuprastų ar neatsimintų įvykio aplinkybių, kadangi sąmoningai ėmėsi veiksmų siekiant sulaikyti pažeidimą padariusį asmenį.

A. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą iškviesti liudytoją S. A., kuri galėjo duoti parodymus, dėl įvykusio įvykio. LR ATPK 256 str. nustato, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl A. P. inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų sudėties buvimo asmens veikoje bei jo kaltės padarius šiuos pažeidimus. Todėl aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo protokoline nutartimi, kurioje teismas motyvuotai netenkino A. P. atstovo prašymo kviesti liudytoją. Taip pat aukščiau išvardintais motyvais apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad nei Institucija nei teismas nesiėmė veiksmų siekiant surinkti pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų A. P. padarytą administracinės teisės pažeidimą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ATPK 124² str. 2 d., t.y. nenustatė visų būtinų chuliganiško vairavimo sudėties požymių. ATPK 124 ² str. 2 d. numatyta, kad chuliganiškas vairavimas, tai yra kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Šio administracinio teisės pažeidimo būtinasis subjektyvusis požymis yra chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad chuliganiškos paskatos - tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūri į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-1242/2010). Chuliganiškos paskatos yra aplinkybė, apibūdinanti pažeidimo subjektyvųjį požymį pažeidimo padarymo motyvą - suvoktas vidines paskatas, nulėmusias asmens pasiryžimą padaryti pažeidimą. Motyvas - chuliganiškos paskatos pasireiškia neišprovokuota agresija, šioms paskatoms būdingas veikos bepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas. Iš byloje surinktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. P. veikoje yra visi ATPK 124² str. 2 d. numatyti pažeidimo sudėties požymiai. Vienas iš būtinųjų pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės požymių yra kaltė, kuri apibūdinama kaip psichinis santykis su daroma pavojinga veika. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad asmuo, kuriam suteikta teisė vairuoti transporto priemones, kitaip tariant valdyti padidinto pavojaus šaltinį, turėjo ir galėjo suvokti savo daromos veikos pavojingumą ir draudžiamumą bei numatyti galimas pasekmes. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. P. atlikdamas vairuojamo automobilio manevrus, kurie sukėlė pavojų ne tik liudytojai, bet ir kitiems eismo dalyviams turėjo vidines paskatas elgtis neadekvačiai, todėl akivaizdu, kad pažeidimas padarytas esant tyčios kaltės formai.

Pažymėtina, kad padarytas pažeidimas yra šiurkštus (LR ATPK 27 str. ) ir yra vienas pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, kuris kelia pavojų ne tik transporto priemonių saugumui, bet ir žmonių gyvybei ir sveikatai.

Įvertinant tai, kad administracine nuobauda siekiama ne tik nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, tikslu užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N18-1406/2007, N9-1626/2006, N6-1199/2006). Įstatymų leidėjas sankcijas už administracinius teisės pažeidimus diferencijuoja atsižvelgdamas į pažeidimų pavojingumą, o tais atvejais, kai sankcijoje numatytos alternatyvios nuobaudos, turi būti parenkama tokia nuobauda, kuria būtų pasiekti ATPK 20 str. numatyti tikslai.

Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai, nešališkai ir objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, pagrįstai paliko galioti 2014- 06-04 Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus nutarimą, kuriuo A. P. paskirta nuobauda už pažeidimą numatytą ATPK 124² str. 2 d., todėl keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį nepakeistą ir A. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.