- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- I-3281-422/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui M. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (I t., b.l. 1-3) nurodė, jog jis nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. atliko laisvės atėmimo bausmė Kauno TI – K antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kameros kalinamiems asmenimis nepakako baldų (trūko taburečių), stalas buvo per mažas, todėl kalintiems asmenims nepakako vietos prie jo pavalgyti, valgydavo pasikeisdami, po du, dėl to atšaldavo maistas. Kartais tekdavo valgyti maistą laikant indus rankose, maisto dubenėliai pagaminti iš plono metalo, todėl degindavo rankas. Dėl ploto trūkumo pareiškėjas neturėjo laisvos vietos judėti, turėjo pastoviai sėdėti arba gulėti. Pasivaikščioti galėdavo tik vieną valandą per parą, išsimaudyti buvo galima tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Kameros buvo vėdinamos per langus, tačiau tokia ventiliacija buvo nepakankama, kamerose buvo drėgna. Kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti, todėl daiktus laikydavo krepšiuose, kuriuose dėl didelės drėgmės jie supelydavo, todėl dalį daiktų teko išmesti. Tvirtina, kad lovos kamerose buvo siauros ir trumpos, jose galėdavo miegoti tik ant šono, sulenkęs kojas, todėl negalėdavo išsimiegoti, pailsėti. Kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik apie 1,5 m. aukščio sienele, jame nebuvo durų, kitose kamerose, sanitarinis mazgas turėjo duris, tačiau jose buvo stiklas, todėl, atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas neturėjo jokio privatumo. Nurodė, kad kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Tvirtino, jog atvykęs į Lukiškių TI – K, norėdavo rašyti, kad yra nerūkantis, tačiau pareigūnų prigrasintas, jog bus uždarytas į karcerį, rašydavo, kad yra rūkantis. Dėl kalėjimo su rūkančiais asmenimis, nuo tabako dūmų jam pablogėjo sveikata, svaigo galva, buvo sunku kvėpuoti, pykindavo, dusdavo, tarp kalinamųjų dažnai kildavo konfliktai. Kalėdamas Lukiškių TI –K patyrė fizinius ir dvasinius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pažeminimą, negali ramiai miegoti, jaučia baimę aplinkai, nebepasitiki savimi, negali bendrauti su kitais asmenimis, taip kaip iki kalinimo Lukiškių TI – K, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 40 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas atsiliepime į skundą (I t., b.l. 11-18) ir rašytiniuose paaiškinimuose (II t., b.l. 29-30, 48-49) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI -K buvo laikomas tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. Sutinka, kad tam tikrais laikotarpiais asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, kamerose įrengta kabelinė televizija. Tvirtino, jog pareiškėjo buvimo Lukiškių TI laikotarpiais jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad kameros remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui, pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m. sienele, kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gautas lėšas iš valstybės biudžeto, kamerose, pagal jose laikomą asmenų skaičių, yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų nėra galimybės dėl mažo kamerų ploto. Lukiškių TI –K laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kartą į parą vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K nurodė, kad yra rūkantis asmuo ir sutinka būti kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl ir buvo laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. buvo kalinamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, įtvirtinta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Skunde pareiškėjas teigia, kad dėl kamerų perpildymo jis negalėjo laisvai judėti, dėl didelio asmenų skaičiaus kamerose trūko oro, nepakako ventiliacijos, buvo drėgna, neužteko vietos prie stalo pavalgyti, turėjo laikyti karštus indus rankose. Teismo nuomone, šiuos nepatogumus ( judėjimo galimybių suvaržymą, oro, vietos prie stalo trūkumą, drėgmę, indų laikymą rankose) pareiškėjas sieja su gyvenamųjų kamerų ploto trūkumu (kamerų perpildymu), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai ir vertintini kaip kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Į bylą atsakovo atstovo pateikti duomenys (b.l. 11-13) patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI - K buvo laikomas nuo 2012-09-25 iki 2012-10-16, nuo 2012-10-30 iki 2012-11-06, nuo 2012-11-27 iki 2012-12-04, nuo 2012-12-18 iki 2012-12-28, nuo 2013-01-16 iki 2013-01-21, nuo 2013-01-28 iki 2013-01-30, nuo 2013-03-26 iki 2013-04-02, nuo 2013-04-16 iki 2013-04-17, nuo 2013-04-19 iki 2013-04-23, nuo 2013-06-11 iki 2013-06-13, nuo 2013-09-27 iki 2013-10-01, nuo 2014-04-01 iki 2014-04-08, nuo 2014-09-16 iki 2014-09-30, nuo 2015-03-10 iki 2015-03-24, nuo 2015-03-31 iki 2015-04-07 kamerose Nr. 114, 318, 107, 315, 109, 379, 119, 309, 115, 374, 110, 121, 125, 111, 398, 122, 263, 118, 120, 275, 106, 311, 264, 380, 266, 323.
Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI - K teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 87 paras .
Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI - K 87 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (ginčo laikotarpiu galiojusi akto redakcija) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, atskirti tik apie 1,50 aukščio sienele. Kitų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai turėjo duris, tačiau jose buvo stiklas. Pareiškėjo tvirtinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pagal aukščiau nurodytas teisės normas, reikalavimas įrengti atskiras sanitarinio mazgo patalpas su atskira oro šalinimo sistema yra privalomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie kamerų rekonstrukciją ar kapitalinį remontą nėra, todėl Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyti reikalavimai sanitarinių mazgų įrengimui (susiję su patalpų rekonstrukcija) netaikytini.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Kaip nurodė atsakovas atsiliepime į skundą bei rašytiniuose paaiškinimuose teismui (I t., b.l. 16, II t., b.l. 29-30, 48-49 ), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (I t., b.l. 23-198) bei Lukiškių TI –K Ūkio skyriau inspektoriaus 2015-09-21 pažyma Nr. 24-6379 (II t., b.l. 50). Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo pažeidimą.
Į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI –K yra kamerų, kurių sanitariniuose mazguose įrengtos durys su stiklu. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo, nenurodė, kokiose kamerose buvo įrengti sanitariniai mazgai su durimis, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (liudytojų rašytinių parodymų ir pan.), todėl deklaratyvios ir niekuo nepagrįstos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo privatumo pažeidimo, dėl sanitarinių mazgų duryse įrengto stiklo, laikytinos nepagrįstomis.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščioti kiemelyje jis galėjo tik vieną valandą per parą.
Teisė į pasivaikščiojimą yra esminė suimtojo teisė. Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise. Buvimo lauke vietos turėtų būti pakankamai erdvios. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI -K administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.
Neturtinės žalos atsiradimo pagrindu pareiškėjas nurodė teisės nusiprausti po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę pažeidimą bei prausimosi laiko ribojimą. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatos suteikia galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu suteikimo, laikytinos nepagrįstomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl minėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nurodė, kad praustis po dušu buvo galima tik penkiolika minučių. Teismo nuomone, penkiolika minučių yra pakankamas laikas nuprausti kūną po dušu, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažai prausimuisi skirto laiko atmestini.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad lovos buvo per trumpos ir per siauros, taip pat kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6. nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti.
Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Normos), patvirtintas Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų.
Aukščiau nurodytuose teisės aktuose jokių kitų reikalavimų lovoms (išskyrus, kad lovos turi būti metalinės ir pritvirtintos prie grindų bei nesenesnės nei 10 metų) nėra nustatyta.
Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad kamerose buvusios lovos buvo 1,9 m. ilgio ir 0,7 m. pločio (II t., 50), tokių matmenų lovos, teismo vertinimu, yra pakankamo dydžio išsimiegoti vidutinio ūgio bei sudėjimo asmeniui. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo ūgį bei sudėjimą, kurie galėtų turėti įtakos vertinant jo galimybė išsimiegoti nurodyto dydžio lovose, nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažų lovų yra nepagrįsti.
Pagal minėtas Normas vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti skirta viena spintelė. Iš į bylą pateiktos atsakovo atstovo 2015-09-21 pažymos Nr. 24-6379 (II t., b.l. 50) matyti, kad kamerose, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, spintelių nebuvo, todėl konstatuotinas šios normos pažeidimas.
M. S. savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog pats yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis.
Bausmių vykdymo kodekso nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Lukiškių TI-K, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje –kalėjime tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktoriaus 2012-08-08 įsakymu Nr. 1-101, 13 punktą suimtieji ir nuteistieji laikomi Lukiškių TI – K, skiriami į gyvenamąsias kameras griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsnių reikalavimais, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį nuo rūkančių asmenų.
Byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos duomenys patvirtina, kad jis yra rūkantis asmuo (II t., b.l. 64,73,74). Atvykęs į Lukiškių TI - K sutiko būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis (II t., b.l. 66). Įrodymų, patvirtinančių Lukiškių TI-K pareigūnų grasinimus uždaryti į karcerį, šiam atsisakius rašyti, kad yra nerūkantis, į bylą nėra pateikta, be to, pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų, neįvardijo jų vardų, pavardžių, kas būtina, siekiant nustatyti skunde nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją su rūkančiais asmenimis, nenustatyta, todėl atsakovo atstovas negali būti pripažintas pažeidęs pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.
Į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus vertinamuoju laikotarpiu dėl fizinės ar psichinės sveikatos sutikimų, todėl spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. M. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V.prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI -K pareiškėjas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, buvo laikomas 87 paras. Kamerose, esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo ypač mažas gyvenamasis plotas - apie 1,2 kv.m., 1,5 kv.m., 1,8 kv.m., 1,9 kv.m., 2,3 kv.m. ir pan. (I t., b.l. 11- 13). Pažymėtina, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo per mažas tam, kad jis galėtų laisvai judėti. Nors pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, sporto patalpose, nusiprausti duše, tačiau, teismo nuomone, nurodytos aplinkybės negali kompensuoti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą (žr. EŽTT Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, 99 p., Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą, 58 p.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 59 paragrafas). Pabrėžtina, jog šis teismas bylose, kuriose pareiškėjams buvo skiriama mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės, yra pripažinęs, kad kamerų perpildymas buvo toks rimtas, kad šios aplinkybės konstatavimas savaime reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, pareiškimo Nr. 22635/03, 51 paragrafas; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05, 59 paragrafas; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 37213/02, 50-51 paragrafai).
Nors administracinėje byloje kalinimo sąlygų neigiama įtaka pareiškėjo sveikatos būklei nenustatyta, tačiau, atsižvelgiant į gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, ypač mažą pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, bei iš to kylančius kitus nepatogumus (vietos prie stalo, oro trūkumą) bei nepaneigus spintelių daiktams susidėti nebuvimo fakto, konstatuotina, jog tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog byloje nustačius aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI -K, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginimo priteisimui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, neesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas remiantis aukščiau išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo, 1200 Eur ( vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.