Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–11) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. S-225(7-183/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovė) 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 68-159 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (22)FR682-295.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių AVMI atlikusi pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., patikrinimo aktu priskaičiavo jam 132 499 Lt papildomai mokėtino GPM. Šiaulių AVMI skundžiamu sprendimu iš dalies patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 130 037 Lt GPM, 80 466 Lt GPM delspinigių, 13 004 Lt GPM baudos. VMI ir MGK minėtus nurodymus patvirtino.

Paaiškino, kad ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo ir UAB „Škvalas“ parduoto nekilnojamojo turto konkrečių dalių kainų pasiskirstymo bendroje pardavimo kainos sumoje. Pareiškėjas nesutinka su Šiaulių AVMI, VMI ir MGK išvada, jog jam žinant, kad UAB „Škvalas“ likviduojama, jis pirkimo- pardavimo sutartyje parduodamų objektų kainų proporcijas tarp turto savininkų paskirstė taip, kad prieš įmonės likvidavimą išmokant gyventojui įmonės piniginių lėšų likutį, atsirastų kuo mažesnio dydžio GPM prievolė. Pasak pareiškėjo, šiuo atveju mokestinė prievolė kilo tik UAB „Škvalas“, todėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 str. nuostatos galėtų būti taikomos išimtinai minėtos bendrovės atžvilgiu. Pabrėžė, jog šiuo atveju Inspekcija išdavė UAB „Škvalas“ pažymą, jog bendrovė skolų biudžetui neturi, ko pasekoje UAB „Škvalas“ buvo likviduota ir išregistruota, todėl praėjus 6 metams atsakovė bando nepagrįstai ir neteisėtai priversti pareiškėją įvykdyti mokestines UAB „Škvalas“ prievoles. Pareiškėjo nuomone, faktas, kad nurodyta įmonė yra likviduota ir išregistruota, negali tapti teisėta priežastimi perkelti prievolių įvykdymą pareiškėjui.

Atsakovė VMI atsiliepime į skundą (b. l. 68–69) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad visas nekilnojamas turtas, tiek pareiškėjo, tiek UAB „Škvalas“ vardu įsigytas turtas iki pardavimo išlaikytas daugiau negu trejus metus, todėl pardavus turtą gyventojui mokestinės prievolės neatsiranda, o juridinis asmuo nuo gauto pelno privalo sumokėti pelno mokestį. 2007 m. gruodžio 29 d. sutartis su pirkėju UAB „PB group“ sudaryta tokiu būdu, kad būtų sumažintas pelno mokesčio mokėjimas ir išvengta GPM mokėjimo, t. y. mokesčio bazė yra perkelta tam asmeniui, kuris mokesčių mokėti neprivalo arba turi jų mokėti mažiau. Pareiškėjas žinodamas, kad UAB „Škvalas“ likviduojama, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje parduodamų objektų kainų proporcijas tarp turto savininkų paskirstė taip, kad prieš įmonės likvidavimą išmokant gyventojui įmonės lėšų likutį, atsirastų kuo mažesnio dydžio GPM prievolė. Pareiškėjas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą pardavė už neproporcingai didelę kainą, o nekilnojamąjį turtą, priklausantį UAB „Škvalas“ pardavė už neproporcingai mažą kainą. Pažymėjo, kad ginčo sandoryje atstovaudamas save asmeniškai ir veikdamas UAB „Škvalas“ vardu, pareiškėjas turėjo galimybę pirkimo-pardavimo sutartyje asmeninės nuosavybės teise parduodamo turto kainą padidinti, o UAB „Škvalas“ vardu turėto nekilnojamojo turto kainą sumažinti. Atkreipė dėmesį, jog ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto kainą nustatė būtent pareiškėjas ir šio turto (malūno) kaina neatitiko tuo metu galiojusios rinkos kainos. Pareiškėjas buvo suinteresuotas didžiąją piniginių lėšų dalį, gautą už nekilnojamojo turto pardavimą, pasiimti sau ir tokio sandorio sudarymu gauti mokestinę naudą – išvengti GPM prievolės nuo gyventojui įmonės likvidavimo atveju išmokamų pajamų.

Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 78, 87).

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilęs dėl pritaikius MAĮ 69 str. nuostatas pareiškėjui papildomai apskaičiuoto GPM, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Šiaulių AVMI atlikusi pareiškėjo GPM mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., konstatavo, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoryje atstovaudamas UAB „Škvalas“ ir save asmeniškai, savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl Šiaulių AVMI pritaikė MAĮ 69 str., pagal kurį tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Šiaulių AVMI 2014 m. kovo 20 d. patikrinimo aktu Nr. FR680-248 priskaičiavo pareiškėjui 132 499 Lt papildomai mokėtino GPM.

Šiaulių AVMI iš dalies patvirtino minėtą patikrinimo aktą, t. y. sumažino mokėtino GPM sumą ir 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (22)FR682-295 nurodė pareiškėjui sumokėti 130 037 Lt GPM, 80 466 Lt GPM delspinigių bei 13 004 Lt GPM baudą (b. l. 36–49). VMI 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 68-159 minėtą Šiaulių AVMI sprendimą paliko galioti (b. l. 29–35), o MGK 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. S-225(7-183/2014) pareiškėjo prašymo panaikinti VMI sprendimą taip pat netenkino (b. l. 14–24).

Byloje taip pat nustatyta, kad 2015 m. gegužės 20 d. pareiškėjas ir atsakovė, vadovaudamiesi MAĮ 71 str., sudarė susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. 210-11 (b. l. 83–94), kuriame sutarė, jog ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tokiu būdu, kad būtų sumažintas pelno mokestis ir išvengta GPM mokėjimo, tačiau Šiaulių AVMI akte ir sprendime MAĮ 69 str. taikymas nebuvo pakankamai pagrįstas, kad būtų suformuota aiški mokestinė bazė, todėl mokesčių administratorius neturi pakankamai įrodymų savo pozicijoms tvirtai pagrįsti, taigi mokėtina į biudžetą suma yra 148 307 Lt (iš jų 130 037 Lt GPM, 5 266 Lt GPM delspinigių bei 13 004 Lt GPM bauda).

Pagal 71 str. 1 d. mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.

Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas, sudarydamas su VMI 2015 m. gegužės 20 d. susitarimą Nr. 210-11, neteko teisės ginčyti MGK 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. S-225(7-183/2014), VMI 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 68-159 ir Šiaulių AVMI 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (22)FR682-295 ir ginčas dėl šiais sprendimais apskaičiuotų mokesčių sumų apskritai išnyko.

Nors, pareiškėjo nuomone, tokiu atveju byla turi būti nutraukta (b. l. 81–82), tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio sudarymas nėra nurodytas kaip vienas iš pagrindų administracinei bylai nutraukti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str., todėl išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.