Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės, Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio mėn. 19 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute, adresu (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl vagystės, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., į įvairias kūno vietas sukeldamas jam fizinį skausmą.

Be to jis buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012 m. sausio 30 d., apie 22 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl pabėgimo iš namų, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., į įvairias kūno vietas sukeldamas jam fizinį skausmą.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Kristina Ulienė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) ir paskirti: už 2011-12-19 įvykį – 10 MGL dydžio baudą; už 2012-01-30 įvykį – 20 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64 str. 4 d., bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą. Teigia, kad teismo padarytos išvados, jog nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis D. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad jokių fizinio smurto veiksmų sugyventinės J. U. mažamečio sūnaus R. M. atžvilgiu neatliko – J. U. supyko, kad buvo jo palikta bei nori nuslėpti tikrąją tiesą, jog pati ne kartą baudė savo sūnų fizinėmis bausmėmis, todėl visas aplinkybes išsigalvojo ir „prišnekėjo“ R. M., kad apie mamos smurtą niekam nepasakotų. Plėtodama apeliacinį skundą prokurorė cituoja skundžiamą nuosprendį bei išvadas, kuriomis teismas pagrindė išteisinamąjį nuosprendį. Dėl mažamečio parodymų, tvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai dėl D. V. jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto viso proceso metu niekada nekito – mažametis nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog kartu su motina J. U. jam ir broliui (N. M.) gyvenant (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), D. V. mušdavo jį diržu ir niekada nekeitė savo versijų ir parodymų dėl kaltinamojo veiksmų. Šias aplinkybes mažametis nukentėjusysis nurodė skirtingiems asmenims ir skirtingu laiku: pirmiausiai papasakojo ikiteisminio tyrimo teisėjui, o praėjus maždaug metams laiko tokias pačias aplinkybes nurodė teismo ekspertėms. Pažymi, jog mažamečio parodymai teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės išvadoje vertinami, kaip pakankamai aiškūs, nuoseklūs (atitinkantys jo amžių bei intelektinius gabumus) ir konkretūs, taip pat nurodoma, jog kalbėdamas apie įvykį R. M. jaudinasi, išsako, jog bijo D. dėl to, kad buvo mušamas. Toliau plėtodama apeliacinio skundo argumentus, prokurorė teigia, jog nepilnamečio parodymams patikimumo suteikia ir tai, kad apklausos metu mažamečio išsakyta informacija nesiskyrė nuo jau žinomų faktų apie jo patekimą į globos namus, motinos girtuokliavimą. Tai, kad nukentėjusysis R. M. niekada nenurodė tiksliai jo sumušimo datos, laiko, paaiškinama jo amžiumi ir intelektiniais gabumais – R. M. konstatuotas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimams, lengvas protinis atsilikimas. Pažymi, jog tikslumo stokojantys nukentėjusiojo R. M. parodymai patikimi, nes įvykių kiekis, įvykių laikas, nusikalstamų veikų padarymo būdas nustatytas kitais bylos duomenimis, t.y. liudytojų J. U., R. B., I. N. parodymais, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga, mokyklos vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolu. Dėl liudytojos J. U. parodymų ir jų prieštaringumo kitiems įrodymams, prokurorė teigia, kad aplinkybė, jog liudytoja ankščiau nepranešė apie D. V., R. M. atžvilgiu, atliktus nusikalstamus veiksmus ir apie tai nepasakojo net tuomet, kai ji pati buvo įtariama piktnaudžiavusi motinos teisėmis ir pareigomis, nepaneigia šioje byloje tiriamų aplinkybių buvimo, kadangi veikų padarymo metu ji neturėjo jokios kitos gyvenamosios vietos, pati buvo emociškai trikdoma ir skriaudžiama D. V., todėl ieškojo būdų, kad galėtų gyventi skyrium nuo sugyventinio. Aplinkybė, jog mokykloje nebuvo pastebėti sumušimai, nei patvirtina, nei paneigia pateiktų kaltinimų D. V..

Įvertinus paminėtas aplinkybes, prokurorė teigia, jog D. V. atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis bei atsižvelgiant į D. V. asmenybę – neteistas, teigiamai charakterizuojamas, – socialius ryšius, visas bylos aplinkybes, jam skirtina baudos bausmė, kadangi kaltininko asmenybės įvertinimas leidžia daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytas nusikalstamas veikas nebūtų teisingas ir bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti jam skiriant švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis), taip pat po nusikalstamų veikų padarymo iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas ir per jį D. V. jokių naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis bei jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog D. V. dalyvavo padarant BK 140 str. 1 d. (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) numatytas nusikalstamas veikas.

Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, prokurorė iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, tai yra tvirtina, jog nukentėjusiojo parodymai dėl D. V. jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto viso proceso metu niekada nekito ir nors jie dėl objektyvių aplinkybių stokoja tikslumo, tačiau juos patvirtina ir papildo kiti bylos duomenys, o būtent, liudytojų liudytojų J. Š. (buvusi U.), R. B., I. N. parodymai, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga, mokyklos vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolas. Šioje vietoje kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl D. V. nekaltumo padarė įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju buvo pradėtas po mažamečio R. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-2-00094-12, kurios metu jis (apklausiamas dėl jo motinos galimai padarytos nusikalstamos veikos, tai yra piktnaudžiavimo motinos teisėmis ir pareigomis) nurodęs apie jo atžvilgiu atliktus D. V. smurtinius veiksmus. Iš minėtos apklausos protokolo matyti, jog jos metu R. M. nurodęs atėjimo į apklausą priežastis, tai, jog gyvena globos namuose bei kaip ten pateko – dėl mamos girtavimo, o pasakojimo metu nurodęs, kad „dabar manęs D. jau nemuša“ bei pasakodamas apie namuose patirtą fizinį smurtą, R. M. parodė, kad jis „bėgdavo iš namų dėl to, kad bijojo, kad mama jį muš. Mama jam davė į veidą su ranka. D. mušė su diržu. D. mušė su sagtimi ir jo ranka buvo mėlyna. Mama matė, kaip D. mušė ir nieko nedarė. Pasakė mama D., kad nemuštų. Jautėsi blogai. Jis D. atsilygino. Trenkė D.. D. buvo sulaužęs ranką broliui. Nematė, kaip sulaužė ranką broliui, nes buvo parduotuvėje. D. broliui sulaužė dešinę ranką. Pavargo ir neturi ką pasakyti. Mama kažkada tai su peiliu susipjaustė rankas. <...> Kada D. mušė su diržo sagtimi, buvo mėlynė ant rankų, kojų, peties ir blauzdos. Pasakė mokytojai, kad jį D. muša ir parodė mėlynes. Mokytojos vardas, kuriai pasakojo apie mėlynes yra J.. D. kartais mušė ir brolį“ (1 t., 61-62 b.l.). Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, tą pripažįsta ir pati prokurorė, šie nukentėjusiojo R. M. parodymai, kaip ir aplinkybės išdėstytos atliekant jo psichinės būklės įvertinimą bei užfiksuotos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr.103MS-85-2013 (1 t., 109-111 b.l.), yra fragmentiški, juose neatsiskleidžia įvykių laikas bei fizinio smurto panaudojimo aplinkybės ir vien nukentėjusiojo mažamečio parodymai negali būti vienintelis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas. Pasak prokurorės, pirmiau minėtus mažamečio parodymus papildo bei patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti liudytojų R. B., I. N., J. Ž., I. B., V. A., A. L., Z. L. parodymai bei rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog mažametis R. M. yra išties probleminis vaikas – vagiliaujantis, bėgantis iš namų, linkęs meluoti bei turintis kitų elgesio ir mąstymo sutrikimų, taip pat šie duomenys patvirtina buvus vagystės iš mokyklos bibliotekos (R. B., I. N., J. Ž.) bei pabėgimo iš namų faktus, tai yra kaltinime inkriminuotų įvykių laiką bei situacines aplinkybes, kaip kad skunde tvirtina prokurorė, tačiau minėtų liudytojų parodymai iš esmės nėra susiję būtent su D. V. inkriminuotomis veikomis – fizinio smurto prieš mažametį panaudojimu bei, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Tuo labiau, kad nei vienam iš minėtų liudytojų mažametis nėra užsiminęs apie jo atžvilgiu D. V. galimai naudotą smurtą, net ir liudytojai J. Ž. – mokytojai pastebėjusiai vaiko sužalojimus po kurių buvo inicijuotas procesas prieš R. M. motiną, nors savo parodymuose vaikas nurodo, kad „pasakė mokytojai, kad jį D. muša ir parodė mėlynes. Mokytojos vardas, kuriai pasakojo apie mėlynes yra J.“, tačiau liudytoja J. Ž. šių aplinkybių nepatvirtino, priešingai, ji parodė, kad sužalojimus pastebėjo kovo mėnesį, kuomet vaikas nurodė, jog jį sužalojusi mama (nors vėliau nurodė, jog tai vienu atveju krito nuo laiptų, kitu – susimušė su vaikais), - šiuo metu J. Š. su D. V. nebegyveno.

Nagrinėjamu atveju itin svarbūs yra liudytojos J. Š., mažamečio motinos, parodymai, kurie, pasak prokurorės, patvirtina D. V. kaltę. Visgi, teisėjų kolegija su tuo sutikti negali. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja J. Š. parodė, jog susižaloti ji galėjo 2011 m., tiksliai negali pasakyti, tuo metu gyveno su D. V. (duomenys neskelbtini) gatvėje. Po šito įvykio ne vieną kartą gulėjo ligoninėje. (duomenys neskelbtini) g. nebegyveno nuo 2012 m vasario mėn. Kažkuriuo metu apie savaitę laiko gyveno pas pamotę, pykosi su D.. Jis ją užrakino, paliko ir išvažiavo. Ar po ligoninės grįžo pas D. V. į namus neprisimena.. Ne vieną kartą sūnus gyvenant su D. V. buvo pabėgęs iš namų. Sūnus buvo pabėgęs gal 2012 m. sausio mėn. Buvo pranešta policijai apie sūnaus pabėgimą, neprisimena ar visais atvejais. Pamotė paskambino, kad rado vaiką (duomenys neskelbtini), prie „M.“ parduotuvės. Nuvažiavo kartu su D. V. ir parvežė vaiką namo. D. V. baudė vaiką diržu. Atrodo, diržu D. sudavė vaikui per sėdynę. Nežiūrėjo. Nežino kiek kartų sudavė diržu. Ar vaikas buvo su drabužiais nepamena. Kai jį rasdavo pabėgusį jis būdavo baudžiamas. Jo elgesys nesikeitė. Vaikas bijojo grįžti į namus, bijojo D. V., diržo. Bendrauja dabar su vaiku. Vaikas dabar (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose, ketina vykti pas ją. 2011 m. birželio mėn. su vaikais pradėjo gyventi pas D. V.. D. V. mušti, bausti vaiką pradėjo rugsėjo mėn. Mokytojos turėjo nusiskundimų dėl vaiko, buvo vagystė. Neišdrįso niekam sakyti, kad D. muša vaiką. Gyveno pas D. V. su vaikais, neturėjo buto, kur išeiti, padėjo, leido gyventi. Iki 2012 m. vasario mėn., prieš jai išsikraustant, D. V. elgesys buvo kitoks. Išsikraustė, nebegalėjo su juo toliau gyventi. Laikotarpiu prieš jos išėjimą, mažiau tų pykčių būdavo. Nenurodė datų tyrėjai. Gydėsi vaistais, ligoninės. Sunku prisiminti. Gėrė kai gyveno su D. V.. Nepamena, kad beldėsi į (duomenys neskelbtini) buto duris. Prieš patenkant į ligoninę buvo atvykusi sesuo. Nepamena kaip ji atvyko. Gyvenant kartu su D. V. neturėjo įtarimų, kad D. V. neištikimas, jam neišsakė priekaištų. Iš D. V. telefono nerašė žinučių Ž. K.. Pati išėjo iš D. V., nebuvo išvaryta. Su N. D. V. bendraudavo gerai, R. buvo neapkenčiamas. N. sulaužyta ranka pastūmėjo rašyti pareiškimą. Pareigūnei papasakojo apie N. sulaužytą ranką. D. V. sulaužė N. ranką, yra įsitikinusi. Vaikus lankydavo kai jie buvo (duomenys neskelbtini) g., kai vaikai buvo (duomenys neskelbtini) g., nutrūko bendravimas. Negali pasakyti tikslaus laiko nuo kada nutrūko bendravimas su vaikais.

Kaip matyti iš bylos duomenų, J. Š. apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu, D. V. smurtą prieš R. M. susiejo su tam tikrais įvykiais – tai yra, jog „su sugyventiniu važiavo ieškoti R., surado prie prekybos centro „M.“. Tada buvo labai šalta, vėlus vakaras. Parsivedus jį namo klausė dėl ko bėgo. Pradžioje geruoju kalbėjosi, po to sugyventinis jį mušė diržu. Nepamena kiek kartų sudavė diržu. Nepamena ar sugyventinis mušdamas buvo numovęs kelnes. R. šaukėsi pagalbos. Ar ji ką nors sakė tuo metu sugyventiniui, nepamena. Sekančią dieną R. buvo mokykloje. Nepamena ar matėsi sumušimo žymės“, taip pat, jog „paaiškėjo, kad R. su kitu mokiniu pavogęs žaidimo korteles iš bibliotekos. Sutarė, kad korteles atšvies ir grąžins bibliotekai. Kiek pamena, tą pačią dieną apie R. pavogtas korteles pasakė sugyventiniui. Tą pačią dieną R. jis mušė diržu į užpakalį pasiguldęs kambaryje ant lovos“. Liudytoja be viso to tvirtino, jog grįžusi iš ligoninės, ji su vaikais dvi savaites gyveno pas savo pamotę D. U. ir tik po to grįžo gyventi pas D. V. į namus. „Pagyvenus kokį tai mėnesį ji labai nesutardavo su D. V., tuo metu D. V. jo vaikų jau nebemušė, ji nusprendė, kad su D. V. kartu nebegyvens ir susiradusi butą (duomenys neskelbtini) ten su vaikais išsikraustė“ (1 t., 52-55 b.l.). Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir P. V. parodymai, kuri nurodžiusi, jog po to įvykio kuomet J. U. pjovėsi venas, ji „pasakė J. U., kad išeitų, nebegyventų tame bute pas sūnų. Datos nepamena, bet buvo gruodžio mėnuo, paskambino J. U., pasakė, kad atvažiuos. Atvažiavo kartu su sūnumi R.. Atsiklaupę abu prieš ją maldavo, kad priimtų D. grįžti atgal gyventi. Ji labai ilgai galvojo, bet pagailo vaiko, todėl priėmė sprendimą, kad priimti atgal gyventi. Tame pokalbyje dalyvavo D.“. Taip pat iš išreikalautų dokumetų matyti, jog J. Š. po bandymo nusižudyti susipjaustant rankas į (duomenys neskelbtini) Respublikinę ligoninę buvo patalpinta 2011-12-31 (2 t., 153-155 b.l.). Nustatyta ir tai, jog J. Š. 2011-12-18 triukšmavo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, jog ji buvo neblaivi, daužė minėto buto duris, garsiai rėkavo. Savo paaiškinime ši nurodžiusi, jog sugyventinis užsirakino bute ir neįsileido (2 t., 161 162, 168 b.l.). Taigi, kaip matyti iš minėtų liudytojos parodymų bei rašytinių bylos duomenų, jos bei D. V. santykiai buvo konfliktiški, o po 2011-12-31 įvykusio bandymo nusižudyti ji kurį laiką su vaikais gyveno pas pamotę D. U. bei tik vėliau grįžo gyventi pas sugyventinį D. V., kuris nuo jos grįžimo iki išsikraustymo 2012 vasario mėnesį, liudytojos teigimu, jos vaikų nemušė. Nustatyta ir tai, jog nuo 2012-04-10 J. Š. vaikai N. M. ir R. M. buvo laikinai paimti bei apgyvendinti (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro grupiniuose gyvenimo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (bylos Nr. 50-2-00094-12, 42-43 b.l.), kuriuose gyveno ir tuo metu, kuomet J. Š. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 163 str., taip pat atlikta mažamečio apklausa (1 t., 118 b.l.), o iš pačios J. Š. parodymų matyti, jog su vaikais ji palaikė ryšius.

Pati liudytoja tvirtina, jog policijos pareigūnams apie D. V. „išsipasakojo“, kuomet buvo iškviesta į policijos komisariatą dėl lūžusios N. M. rankos, tačiau iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 50-2-00094-12 duomenų matyti, jog tyrimas J. Š. atžvilgiu buvo pradėtas dėl R. M. sužalojimų 2012-03-19 bei 2012-03-29. Kaip atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 50-2-00094-12 duomenys patvirtina, jog, kaip ir minėta, tyrimas buvo pradėtas gavus (duomenys neskelbtini) progimnazijos pradinių klasių mokytojos J. Ž. pareiškimus apie tai, kad ji 2012-03-19 bei 2012-03-29 pastebėjo, jog abi R. M. ausys mėlynos, pats R. M. nurodęs, jog ausis jam sužalojusi mama J. U. (bylos Nr. 50-2-00094-12, 8-9, 15, 26 b.l.), vėliau tvirtinęs, jog susižalojo pats (bylos Nr. 50-2-00094-12, 17, 27 b.l.). Taip pat iš minėtos bylos medžiagos matyti ir tai, jog liudytojai J. Ž. R. M. yra nurodęs įvairias skirtingas aplinkybes apie jo sužalojimus, gyvenimą su D. V. – tai, jog „iš jo išėjo kadangi dėdė neleido mamai gerti, tai, jog dėdė mušė brolį, neduodavo jiems valgyti“ (bylos Nr. 50-2-00094-12, 105-109 b.l.). Matyti ir tai, jog dėl R. M. elgesio mokykloje buvo organizuotas Vaiko gerovės posėdis, kuriame dalyvavo mažametis bei jo mama J. Š. – nors ši savo parodymuose tvirtina minėtame posėdyje nedalyvavusi, kaip, beje, ir tai, kad dėl R. M. elgesio lankėsi pas psichologus – to, vėlgi, nebuvo. Taigi J. Š. aptariamo ikiteisminio tyrimo metu, pareiškus jai įtarimą pagal BK 163 str. bei apklausiant įtariąmąja 2012-06-07, jokių duomenų apie tariamą D. V. fizinio smurto vartojimą jos sūnaus R. M. atžvilgiu nenurodė (bylos Nr. 50-2-00094-12, 195-198 b.l.), kaip ir nebuvo nurodžiusi anksčiau. Ir tik 2012-08-17 papildomos apklausos metu J. Š. parodo, kad R. M. mušė D. V. (bylos Nr. 50-2-00094-12, 200 b.l.). Ikiteisminis tyrimas D. V. atžvilgiu buvo atskirtas 2012-10-26 (bylos Nr. 50-2-00094-12, 242-243 b.l.). Taigi, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekstas ir visos nurodytos aplinkybės leidžia suabejoti liudytojos J. Š. parodymais ir jie negali būti laikomi visiškai patikimais, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, ar, kad jų pagrindu būtų galima paneigti išteisintojo viso baudžiamojo proceso metu deklaruotą poziciją, jog jis jokių fizinio smurto veiksmų sugyventinės J. U. mažamečio sūnaus R. M. atžvilgiu neatliko – J. U. supyko, kad buvo jo palikta bei nori nuslėpti tikrąją tiesą, jog pati ne kartą baudė savo sūnų fizinėmis bausmėmis, todėl visas aplinkybes išsigalvojo ir „prišnekėjo“ R. M., kad apie mamos smurtą niekam nepasakotų. Teigė, jog visais atvejais vaikas buvo mušamas motinos – J. U., jis į vaikų auklėjimą nesikišo (1 t., 128-131, 135-136, 2 t., 44-46 b.l.). Tuo labiau, kad siekiant pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų parodymų, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta ir liudytoja Ž. K., kuri apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iš esmės laikėsi tapačios pozicijos kaip ir apklausiama apylinkės teisme, tai yra, jog ji nuo 2012 m. vasario mėn. pabaigos – kovo mėnesio pradžios pradėjo gyventi kartu su D. V., iki tol jis gyveno su J. U., o 2011 m. pabaigoje su ja konfliktavo – ji išgėrinėdavo ir D. V. su ja susikivirčydavo, norėjo su ja skirtis. Taip pat, jog J. U. jai skambino ir grasino, gavo žinutę, kad jei lis prie D. bus blogai, J. U. neišsakė nuogąstavimų, kad ji bijo D. V..

Taigi, apibendrindama pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nusikalstamas veikas – smurtinius veiksmus prieš R. M., sukėlusius šiam fizinį skausmą – atliko D. V., kadangi byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko net ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, kaip ir paneigti išteisintojo keliamą versiją apie galimą J. Š. kerštą bei jo nulemtą apkalbėjimą. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Taigi, nagrinėjamu atveju, D. V. pagrįstai išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinį skundą bei panaikinti skundžiamą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą atmesti.