- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-25
- Bylos Nr.
- eA-1891-415/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06104-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius, Beata Martišienė, Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 25S232023 (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, skunde nurodė:
2.1. pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė baime grįžti į kilmės valstybę, nes jis gali būti pašauktas kariauti, valstybėje vyksta karas. Atsakovas, nustatęs, kad kilmės valstybėje vis dar tebevyksta mobilizacija, yra didelis karių trūkumas bei teisės aktai yra nuolat atnaujinami ir papildomi, vadovaudamasis abejonės privilegijos taisyklėmis, turėjo pareiškėjo pasakojimą dėl baimės būti mobilizuotam vertinti jo naudai;
2.2. atsakovas nenustatė ir nesiekė nustatyti esminių faktų, turinčių įtakos vertinant, ar prieglobsčio prašytojas atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus, pavyzdžiui, pareiškėjo nepaklausta, kodėl jis bijo būti pašauktas atlikti karinę tarnybą, bei neįvertinta kilmės valstybės informacija apie galimybę atlikti alternatyvią civilinę karinę tarnybą. Atsakovas neatsakė į klausimą, ar pareiškėjas gali, nepažeidžiant jo turimų įsitikinimų, atlikti karinę tarnybą, ir tinkamai neįvertino pareiškėjo baimės pagrįstumo. Šiuo atveju iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos matyti, kad pareiškėjas negalėtų pakeisti karo prievolės alternatyvia (nekarine) tarnyba mobilizacijos metu, nes tokia galimybė nenumatyta įstatyme;
2.3. pareiškėjui turėjo būti suteikta bent papildoma apsauga. Pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) ir nesijaustų saugiai, jei būtų grąžintas. (duomenys neskelbtini) vykdo plataus masto invaziją į (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje vyksta beatodairiškas smurtas, žudomi civiliai gyventojai, bombarduojamos ligoninės, mokyklos ir t. t. Bet kurioje kilmės valstybės vietoje gali prasidėti kariniai veiksmai (tai patvirtina Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro, nevyriausybinės organizacijos „Human Rights Watch“, žiniasklaidos priemonių skelbiama informacija), todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. (duomenys neskelbtini) nėra saugi pareiškėjui įsikurti ir gyventi, saugumo situacija kilmės valstybėje nuolat kinta ir yra nestabili, todėl, jei pareiškėjas grįžtų į kilmės valstybę, kiltų rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu;
2.4. Sprendime neišspręstas pareiškėjo grąžinimo klausimas, t. y. ar jis gali ir turi būti grąžinamas, ar jam turi būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, ir kt. Šiame kontekste akcentuojama Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (liet. JTPA; angl. UNHCR) 2025 m. gegužės mėn. paskelbta pozicija: „(duomenys neskelbtini)“;
2.5. atsakovas nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją. Sprendimas yra neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:
4.1. atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Nors pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes paskutinėje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) regione) beatodairiškas smurtas siekia aukštą lygį, tačiau pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir persikelti į saugų regioną, kuriame beatodairiškas smurtas vyksta tik labai mažu lygiu;
4.2. prieglobsčio prašytojo karo vengimas ir nenoras atlikti karinę tarnybą nesudaro pagrindo konstatuoti persekiojimą 1951 metų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija dėl pabėgėlių statuso, Ženevos konvencija) prasme. (duomenys neskelbtini) pilietis privalo atlikti karo tarnybą, nes valstybės reikalavimas atlikti tarnybą yra teisėtas, ir nenustatyta, kad atliekant karo tarnybą (duomenys neskelbtini) piliečiai yra verčiami vykdyti karo nusikaltimus;
4.3. kilmės valstybėje įstatymas nustato organizacinius ir teisinius pagrindus dėl alternatyvios (nekarinės) tarnybos piliečiams, kurie dėl religinių įsitikinimų nenori tarnauti kariniu būdu. Pareiškėjas nenurodė, jog jis dėl savo religinių įsitikinimų negali atlikti karinės tarnybos. Pareiškėjo apklausa buvo išsami, jam buvo suteikta galimybė laisvai ir nepertraukiamai papasakoti savo istoriją, jam buvo užduoti papildomi klausimai, tačiau pareiškėjas per apklausą nenurodė jokių aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių jis gali / negali atlikti alternatyvios civilinės karinės tarnybos;
Šalies argumentai
4.4. pareiškėjo teiginiai, kad visoje kilmės valstybėje vyksta beatodairiškas smurtas, yra subjektyvūs išvedžiojimai, paremti selektyvia informacija. Atsakovas surinko naujausią, aktualią ir oficialią kilmės valstybės informaciją bei tinkamai ją įvertino. Nustatyta, kad, nors (duomenys neskelbtini) vykdomi apšaudymai raketomis ir bepiločiais orlaiviais iš esmės pasiekia visą kilmės valstybės teritoriją, tačiau vakariniuose regionuose ((duomenys neskelbtini) ir kt.) antžeminiai kariniai veiksmai nevyksta, svarbi infrastruktūra (elektros, vandens tiekimas) nepažeista, o apšaudymai yra mažo intensyvumo, todėl saugumo situacija vakariniuose regionuose yra sąlyginai gera. Be to, nurodyti regionai yra visiškai kontroliuojami kilmės valstybės valdžios subjektų. Viduje perkeltiems asmenims humanitarinę pagalbą teikia valstybės institucijos, tarptautinės labdaros organizacijos ir kt.;
4.5. dėl pareiškėjo tolesnės teisinės padėties (įpareigojimo savanoriškai grįžti ar išsiuntimo) bus sprendžiama ateityje, įvertinus jo individualią situaciją;
4.6. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
II.
5. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. vasario 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. S. skundą.
6. Teismas nustatė:
6.1. pareiškėjas 2021 metais išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kur turėjo leidimą gyventi;
6.2. Departamentas 2024 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. balandžio 16 d., pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Departamentas 2025 m. vasario 19 d. sprendimu panaikino minėtą leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas nutraukė darbo sutartį;
6.3. Departamentas 2025 m. kovo 4 d. gavo informaciją iš Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 24 d. kreipėsi prieglobsčio Vokietijoje. Pareiškėjas 2025 m. liepos 14 d. buvo grąžintas iš Vokietijos į Lietuvą;
Šalies argumentai
6.4. pareiškėjas 2025 m. liepos 15 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2025 m. spalio 27 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Įstatymo, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtino Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką.
8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas per 2025 m. rugpjūčio 6 d. apklausą nurodė: pareiškėjas 2021 metais išvyko iš (duomenys neskelbtini) darbo tikslais, 2023 metų pradžioje atvyko į Lietuvą; jis dėl prieglobsčio kreipėsi tik dabar, nes baigė galioti jo pasas, o (duomenys neskelbtini) ambasada nurodė jam dėl naujo paso vykti į (duomenys neskelbtini); jis (duomenys neskelbtini), todėl jis negali grįžti atgal į (duomenys neskelbtini); pareiškėjas taip pat bijojo, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai prievarta paims jį į kariuomenę ir išsiųs į karą, kur jis gali žūti arba būti sužeistas; jis anksčiau netarnavo kariuomenėje, nes medicininės komisijos buvo pripažintas netinkamu tarnybai; jis yra užsiregistravęs specialiame kariniame registre „(duomenys neskelbtini)“; jis nėra gavęs šaukimo į kariuomenę, o registre nurodyta, kad jis yra karo prievolininkas (pareiškėjas teigė, kad negali pateikti kokių nors dokumentų); (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimą, jie negali naudoti (duomenys neskelbtini) kalbos; jis nepalaiko dabartinės (duomenys neskelbtini) valdžios, nes jie neatlieka visų veiksmų karui užbaigti; jis nėra jokios politinės partijos narys ir nesiėmė jokių veiksmų dėl pokyčių valdžioje; jis negali išpažinti savo tikėjimo, nes (duomenys neskelbtini) yra uždaromos.
9. Teismo vertinimu, Sprendime išsamiai išanalizuota naujausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, pareiškėjo pateikti duomenys, įvertinti jį ir jo situaciją apibūdinantys individualūs faktai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė yra bendro pobūdžio ir nėra pagrįsta konkrečiais individualizuotais faktais, kurių reikalaujama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu teisiniu reguliavimu. Pareiškėjas nenurodė, kad jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra susijusi su jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu kilusiu persekiojimu. Jis apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kurie grindžiami plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl bendros nesaugios situacijos (duomenys neskelbtini), tačiau tyrimo metu nenustatyta, jog prieglobsčio prašytojui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, t. y. kriterijų, kurie numatyti Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso. Pareiškėjo nurodyta baimė būti mobilizuotam į karo tarnybą arba patirti diskriminaciją dėl (duomenys neskelbtini) kalbos vartojimo ar tikėjimo yra grindžiama bendra situacija kilmės valstybėje, susiklosčiusia dėl vykstančio ginkluoto konflikto. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas per apklausą Departamente tvirtino, jog jis, net ir esant galimybei kitose valstybėse lankytis (duomenys neskelbtini), šia galimybe pasinaudodavo itin retai. Bendro pobūdžio deklaracijos apie kalbinę ar kultūrinę įtampą visuomenėje nėra pakankamos suteikti tarptautinę apsaugą. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kad jis kreipėsi į atsakingas institucijas dėl patirtos diskriminacijos ar kad jis nesulaukė apsaugos iš valstybės institucijų.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas akcentavo, kad nei Konvencija dėl pabėgėlių statuso, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato, jog vien mobilizacijos į karinę tarnybą faktas, esant ginkluotam konfliktui, savaime sudaro pagrindą manyti, kad asmeniui gresia persekiojimas ar kita tarptautinę apsaugą pagrindžianti grėsmė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) ginkluotosios pajėgos sistemingai vykdo karo nusikaltimus, kaip jie apibrėžiami pagal tarptautinės humanitarinės teisės normas ir tarptautinių tribunolų praktiką. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis siekė ar bent mėgino pasinaudoti teisėtomis kilmės valstybės nustatytomis procedūromis, leidžiančiomis atsisakyti karo tarnybos dėl religinių, etinių ar kitų sąžinės įsitikinimų. Teismas nenustatė pagrindo vertinti, kad galimybė pasinaudoti alternatyvia tarnyba pareiškėjui nebuvo prieinama.
11. Teismas pabrėžė, kad pagal tarptautinę ir nacionalinę prieglobsčio teisę pats karo prievolės buvimas kilmės valstybėje savaime nėra laikomas nei persekiojimu, nei diskriminacija, jei tokia prievolė yra nustatyta įstatymu, taikoma visiems piliečiams vienodai, be išimčių, ir jei jos vykdymas nepažeidžia asmens pagrindinių teisių. Šiuo atveju nėra duomenų, kad pareiškėjui taikomos ar galėtų būti taikomos išskirtinės ar diskriminacinio pobūdžio prievolės, išskiriančios jį iš kitų piliečių ar grindžiamos viena iš Konvencijos dėl pabėgėlių statuso saugomų savybių, tokių kaip rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) teisės aktai nustato bendrą visuotinio šaukimo ar mobilizacijos tvarką, kuri taikoma vienodai visiems karo prievolininkams, o jos pažeidimas gali užtraukti įstatyme numatytas sankcijas.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl negalimumo atlikti karo tarnybą kilmės valstybėje dėl tariamų individualių aplinkybių yra nepagrįsti nei faktiškai, nei teisiškai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo religinius įsitikinimus, pacifistinį požiūrį ar kitus konstituciniu ar tarptautiniu lygmeniu ginamus motyvus, dėl kurių jis objektyviai negalėtų atlikti karo tarnybos. Pareiškėjo pozicija apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie neva netinkamą ar pavojingą situaciją kilmės valstybėje, tačiau nebuvo pateikta jokių konkrečių duomenų apie jo individualų požiūrį į karinę tarnybą, tikėjimą ar moralines pažiūras, kurios būtų esminės tokiai pareigai vykdyti. Be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo realiai pašauktas į kariuomenę ar mobilizuotas. Nepateikta jokių dokumentų, kuriuose užfiksuotas konkretus kvietimas atlikti tarnybą, nei jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į (duomenys neskelbtini) šauktinių ar mobilizuojamųjų sąrašus.
13. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė nei individualių savybių ar įsitikinimų, dėl kurių negalėtų atlikti karinės tarnybos, nei realios grėsmės būti mobilizuotam. Šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo suteikti prieglobstį, todėl atsakovo Sprendimas, kuriuo prieglobstis pareiškėjui nebuvo suteiktas, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo, pažymėjo, jog Sprendime konstatuota, kad nors pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes jo gyvenamojoje vietoje kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) regione) beatodairiškas smurtas siekia tokį aukštą lygį, kad vien tik buvimas pačiame (duomenys neskelbtini) regione keltų grėsmę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą, tačiau, įvertinus vidinio persikėlimo alternatyvą kilmės valstybėje, nustatyta, kad pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir persikelti į saugų (duomenys neskelbtini) regioną arba į kitą saugų (duomenys neskelbtini) regioną, kuriame beatodairiškas smurtas vyksta tik labai mažu lygiu.
15. Teismas pareiškėjo teiginius apie visuotinio, neatskiriamo smurto buvimą visoje kilmės valstybės teritorijoje laikė subjektyviais, deklaratyviais ir nepagrįstais konkrečiais įrodymais. Teismas rėmėsi atsakovo pateikta informacija apie padėtį kilmės valstybėje: (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas per 2025 m. rugpjūčio 6 d. apklausą nurodė, jog jis yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), bet skunde teismui teigė, kad jis yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) miesto. Teismas nurodė, kad net ir laikant, jog pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), kuris yra vienoje iš konflikto epicentrų teritorijų, pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, jog būtent jam, kaip individualiam asmeniui, grėstų pavojus net ir apsigyvenus saugesnėje šalies dalyje (pvz., (duomenys neskelbtini)).
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl galimų pavienių apšaudymų ar atskirų saugumo incidentų kituose regionuose, pažymėjo, kad tokie pavieniai atvejai, nesant jų sistemingumo ar reikšmingo masto, negali būti laikomi „beatodairišku smurtu“, kuris sukeltų papildomos apsaugos pagrindą. Be to, (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos, nepaisant sudėtingos saugumo situacijos, toliau vykdo savo funkcijas, užtikrina gyventojų saugumą bei teikia jiems pagalbą. Šios aplinkybės rodo, kad valstybės apsauga nėra iš esmės praradusi savo funkcionalumo ar nebegalima.
18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo situacijoje yra pagrindas taikyti vadinamąją vidaus persikėlimo alternatyvą, kuri gali eliminuoti prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo būtinybę tuo atveju, kai asmuo, net ir patirdamas tam tikrą grėsmę vienoje šalies dalyje, turi realią ir saugią galimybę persikelti į kitą valstybės teritorijos dalį, kurioje tokia grėsmė neegzistuoja, o sąlygos gyventi yra tinkamos. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, pagrįstų ar įrodymais paremtų argumentų, kodėl jis negalėtų pasinaudoti galimybe persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) dalį. Nors pareiškėjas deklaratyviai teigė, kad visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje egzistuoja visuotinio nesaugumo ir nestabilumo būklė, tokie teiginiai nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Priešingai, tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro, Europos prieglobsčio paramos biuro ir kt.) ataskaitos patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) teritorijos, nepatenkančios į aktyvaus karinio konflikto zonas (pvz., (duomenys neskelbtini)), iš esmės išlieka funkcionuojančios, jose veikia valstybės institucijos, teikiamos bazinės viešosios paslaugos, užtikrinamas minimalus saugumo lygis.
19. Teismas pažymėjo, kad vidaus persikėlimo alternatyvai taikyti būtina įvertinti ir tai, ar pareiškėjas patiria ar gali patirti kokių nors objektyvių (geografinių, logistinių, sveikatos, amžiaus ir pan.) arba subjektyvių (psichologinių, kultūrinių, socialinių) kliūčių, kurios lemtų neįmanomumą pasinaudoti tokia galimybe. Šioje byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas susiduria su tokiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas taip pat nepateikė informacijos, jog jis bandė ieškoti alternatyvių gyvenimo vietų (duomenys neskelbtini) ar kreipėsi į valstybės institucijas dėl relokacijos, evakuacijos ar kitokios pagalbos, kurios nebuvimas galėtų būti vertinamas kaip objektyvi kliūtis.
20. Teismas konstatavo, kad vidaus persikėlimo alternatyva pareiškėjo atveju yra reali, prieinama ir saugi, o tai eliminuoja būtinybę taikyti jam papildomą apsaugą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, Sprendimą nepripažinti pareiškėjo teisės į papildomą apsaugą laikė pagrįstu ir atitinkančiu tiek nacionalinės teisės nuostatas, tiek tarptautinius įsipareigojimus.
Šalies argumentai
21. Teismas nurodė, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas, panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą / prašymus dėl laikinojo leidimo gyventi ar laikinosios apsaugos suteikimo, kurie yra savarankiškos ir nuo prieglobsčio procedūros nepriklausančios migracijos formos. Teismas, apžvelgęs Tvarkos aprašo ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas, konstatavo, kad, Sprendimu išsprendus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir nesuteikus jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, Departamentui nekilo pareiga spęsti dėl pareiškėjo grąžinimo / išsiuntimo į kilmės valstybę. Be to, nesant pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentui nekilo pareiga spręsti tokio pobūdžio prašymą. Šiuo aspektu pareiškėjo argumentai nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas nenustatė Sprendimo neteisėtumo pagrindų, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
23. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 12 d. sprendimą, suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikos teritorijoje, o jei neatidėliotina apsauga neįmanoma, įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nagrinėti jo prašymą išduoti humanitarinį leidimą gyventi, atsižvelgiant į naujas aplinkybes (paso neturėjimas, lėšų trūkumas, (duomenys neskelbtini) okupacija).
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:
24.1. pareiškėjas gimė ir užaugo (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas negali grįžti į gimtąjį miestą;
24.2. pareiškėjas šiuo metu yra pabėgėlių centre Lietuvoje, bedarbis, be finansavimo ir be galiojančio paso. Pareiškėjas, siekdamas gauti naują pasą, turi asmeniškai apsilankyti (duomenys neskelbtini) konsulate ir sumokėti konsulinį mokestį bei kelionės išlaidas, bet jis tam neturi pinigų. Pareiškėjas išsiuntė prašymą (duomenys neskelbtini) ambasadai, bet dar negavo atsakymo. Pareiškėjas nuotoliniu būdu gali gauti tik vadinamąjį „(duomenys neskelbtini)“ (grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimą), toks dokumentas suteikia galimybę grįžti į tėvynę, bet nesuteikia jokių teisių gyventi normalų gyvenimą (duomenys neskelbtini);
24.3. jei pareiškėjas grįžtų į „saugų“ kilmės valstybės regioną (pvz., (duomenys neskelbtini) sritį), jis neturėtų būsto, giminaičių ir darbo, galimybės išsinuomoti būstą. Be asmeninio buvimo ir dokumentų jis negalėtų gauti perkeltojo asmens statuso. Be karinės registracijos dokumentų ir statuso jis negalėtų rasti darbo. Pareiškėjas liktų benamiu svetimoje šalyje, be socialinės paramos, o tai laikytina nežmonišku elgesiu, draudžiamu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Persikėlimas į kitą regioną be valstybės paramos prilygtų tremčiai;
24.4. pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinių priežasčių.
Atsiliepimas
25. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
26. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva kilmės valstybėje (pvz., persikelti į tinkamą ir saugią (duomenys neskelbtini) sritį). Atsakovas teigia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija Sprendimo išvadų, kad jam negresia persekiojimas dėl konvencinių priežasčių. Apeliacinio skundo argumentai dėl išsiuntimo ir jo padarinių nėra teisiškai reikšmingi šiai bylai, nes pareiškėjas Sprendimu nėra įpareigojamas savanoriškai išvykti ar išsiunčiamas į kilmės valstybę. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, yra nepagrįstos. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo išsilavinimą ir ankstesnę darbinę patirtį, apžvelgia informaciją apie (duomenys neskelbtini) siūlomus atlyginimus ir butų nuomos kainas bei nurodo, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas negalėtų rasti darbo, jei persikeltų kilmės valstybėje. Atsakovas tvirtina, kad galiojantis (duomenys neskelbtini) pasas nėra būtinas, siekiant gauti viduje perkelto asmens statusą, o be paso galima teikti ir kitus dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo priimto sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, pagrįstai pripažino, kad, nors pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes jo gyvenamojoje vietoje kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) regione) beatodairiškas smurtas siekia tokį aukštą lygį, kad vien tik buvimas pačiame (duomenys neskelbtini) regione keltų grėsmę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą, tačiau, įvertinus vidinio persikėlimo alternatyvą kilmės valstybėje, nustatyta, kad pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir persikelti į saugų (duomenys neskelbtini) regioną arba į kitą saugų (duomenys neskelbtini) regioną, kuriame beatodairiškas smurtas vyksta tik labai mažu lygiu.
28. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad vidinio persikėlimo atveju jis neturėtų namų, darbo ir pragyvenimo šaltinių, yra socialinio-ekonominio pobūdžio ir nėra pagrindas papildomai apsaugai taikyti.
29. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo išsilavinimą ir ankstesnę darbinę patirtį, pateikė informaciją apie (duomenys neskelbtini) siūlomus atlyginimus ir butų nuomos kainas. Netikėti šios informacijos atitiktimi tikrajai reikalų padėčiai pagrindų nėra. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas vidinio persikėlimo atveju galėtų rasti darbą, taigi turėtų pragyvenimo šaltinius savo būtiniausiems poreikiams, tarp jų – gyvenamosios patalpos nuomai, tenkinti.
30. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas gali gauti tik grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimą, kuris suteikia galimybę grįžti į tėvynę, bet nesuteikia jokių teisių gyventi normalų gyvenimą (duomenys neskelbtini). Tokie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti objektyviais įrodymais ir prieštarauja visuotinai žinomoms aplinkybėms dėl (duomenys neskelbtini) centrinės ir vietinės valdžios pastangų visokeriopai padėti iš karo niokojamų regionų persikeliantiems piliečiams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.).
31. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.